Iškankinau šitą knygą tiesiogine šio žodžio prasme. Ir mane jinai iškankino. Ir jau praėjo pora dienų, dar viena knyga perskaityta, lyg jau viskas apvirškinta, bet aš tikriausiai taip ir likau neatradusi šio autoriaus genialumo ir visų tų dalykų, dėl kurių jam buvo įteikta krūva premijų. Bet taip pat keista, nes vis tiek dar noriu perskaityti ir kitą išverstą Juan Marse knygą – Merginą aukso kelnaitėmis (nes toks intriguojantis pavadinimas!).
Sunku rašyti apie knygą, kuri tokia mano gal nesuprasta liko. Prisipažinsiu, gal kokį šimtą kartų norėjau ją nutrenkti į šoną, bet vis kentėjau kentėjau, tikėjausi, kad pabaiga išgelbės. Aišku, smalsu buvo, kokia ta pabaiga knygos, kur nieko kaip ir nevyksta, kur diena iš dienos berniūkštis bando atsikratyti besimezgančia motinos ir policininko, tiriančio jo tėvo bylą, draugyste. Tiesa, knygos sukirpimas gan įdomus – berniukas šnekasi su savo dar negimusiu broliu, mato visokias vizijas ir kalbais su tų vizijų veikėjais, tikriausiai jau žuvusiu tėvu, bet man pasidarė nuobodu tris šimtus puslapių apie tai skaityti. Bet vis dėl to nesigailiu, kad iki pabaigos perskaičiau – sužinojau kaip baigėsi, o pabaiga taip kaip ir uždėjo kūriniui mažą karūnėlę – kad karūnavo būtų per skambiai pasakyta.
Knyga šiek tiek primena asociaciją su mintimi, kuri yra filmuose „Bėk, Lola, bėk“ arba „Dėmesio, durys užsidaro“. Apie tą momentą, kuris istorijos baigtį pakreipia visai kita kryptimi. Kas būtų, jeigu… Kas būtų, jeigu policininkas būtų ir toliau kaip jau tapo įprasta gurkšnojęs savo dovanotą kavą su raudonplauke, berniuko motina?
Ne mano knyga, bet autorių gal dar bandysiu, jei knyga pateks į rankas.
Prisipažįstu, jog esu frankofilė. Croissant, Paryžius, F.Sagan, Le Fabuleux Destin d’Amelie Poulain – mano galvoje pilna visokių gal kiek stereotipinių prancūziškų vaizdinių. Mano kolega prancūzas Philippe baisiausiai juokiasi iš mano prancūziškų fantazijų 🙂
Le Fabuleux Destin… yra vienas pačių pačių gražiausių mano matytų filmų, nes tas Paryžius parodomas TAIP, kad atrodo, jog tai kita, daug spalvingesnė ir gražesnė planeta nei ta, kurioje gyvenu.
Tame filme vaidina Audrey Tautou, kuri vaidino ir mano ką tik perskaitytos A.Gavalda knygos “Tiesiog drauge” ekranizacijoje. Ir nors Audrey man patinka, šįkart ji man labai puikių jausmų nesukėlė, nors filmo dar nemačiau.
Paprasčiausiai švedų leidėjai išleido knygos pocket variantą su baisiu viršelu, jie paprasčiausiai uždėjo nuotrauką iš filmo. Aš nesu didelė “filminių” knygos viršelių priešininkė, bet šįkart tas viršelis mane nervino, nes estetinis sprendimas labai labai nekokybiškas.
O pati knyga yra žavi , pilna “feel good” jausmo. Veikėjai šilti, žmogiški, su visais savo “pričiūdais”, gal todėl tokie artimi.
Camille, kuri dirba valytoja, bet turi nuostabų talentą, gyvena kartu su neurotišku, nedrąsiu mikčiojančiu aristokratu Philibert ir mergišiumi Franck, vėliau prie jų dar prisideda ir Franck močiutė Paulette. Veiksmo scena fantastiškai gražus ir didelis butas Paryžiuje, kur keturi veikėjai randa vienas kitame atspirtį ir pagalbą.
Man ypač patiko tai, kad knyga nepiešia vien tradicinio laimės įsivaizdavimo : vyras ir moteris, tarp jų meilė, o po to “laimingai iki pat galo”(nors to irgi yra, o knygos pabaigoje gal net per daug cukruotos ružavos meilės ). Autorė pasakoja, kad džiaugsmą gali teikti ir kitokios musų gyvenimų konstaliacijos, jog bėgimas nuo vienatvės nebūtinai reiškia buvimą dviese, jog be meilės yra ir graži draugystė.
Džiaugiuosi, jog knygą skaičiau švediškai, nes pamačiusi jos leidimą lietuviškai (viršelis tai labai smagus), o tiksliau to leidimo kainą (apie 50 litų) padėjau knygą atgal į lentyną. Pasikalbėjoms su kolege žiurkele L telefonu apie kainas ir pasirodo,jog mes abi neskaitome knygų, kurių kaina virš 40 litų, nes iš Amazonės galima parsisiųsti daug pigiau.
Bet jei kokia gimtadienio proga draugui ar mamai ieškotumėte šiltos, mielos knygos, drąsiai pirkit “Tiesiog drauge”.
Pasislink, šiąnakt aš miegosiu prie sienos. „Tai jai, kaip ir kiekvienam žmogui, reiškia saugumą. Mergaitė barikaduojasi vystančia „patrankų mėsa“ nuo vaiduoklių, kurie kartais neva artinasi prie mūsų lovos iš mūsų dieną naktį praviros drabužių spintos.“ Knygos pavadinimas mane užkabliavo, ir jau seniai, bet vis stengdavausi išsisukti nuo knygos pirkimo – gal kas paskolins, gal bibliotekoje bus; bet kai užklausta bibliotekininkė pasakė, kad Klaipėdoj vos dviejuos bibliotekos skyriuose knyga gauta, tai pagalvojau, kad šitaip gauti be šansų ir gal jau tą pačią dieną nusipirkau Studlendo(viešpatėliau, kodėl negalėjo pavadinti kokia Pušele ar Mišku) „perlaužtam“ knygyne (važiavau atvirutės pirkti… 🙂 ). Ir gerai. Su džiaugsmu pasidėsiu namuose į lentyną. Paskaitinėjimui.
Na, dar prie pavadinimo sugrįšiu. Pavadinimas man priminė vaikystės nakvynes kaime, kai suvažiuodavo krūva giminės ir vakarais visi sukišami į visas įmanomas miegojimo vietas. Jei gauni siaurąją lovą, tai su savo miegojimo kaimynu (kad miegosi vienas šansų nebūdavo, o ir gerai, nes taip mažiau baisu naktinės kaimo tylos ir aplink trobą augančių medžių šakų mirgėjimo ant sienų) turi kovoti dėl miegojimo prie sienos, nes kitaip visai nemiegosi besisaugodamas, kad iš siaurosios neiškristum. Bet ir prie sienos ne pyragai – niekada nežinai, kokie gyviai naktį drėgnomis kaimo trobos sienomis rėplioja (brrr…). Kas nors kiek kaimietis, tai žino, kad trobos, na, bent jau Žemaitijoje yra dviejų galų, na, vienam gale pora kambarių ir juos šildanti krosnis su pečium ir kitam gale tas pats. Visą trobą gali apeiti ratu, o tarp tų dviejų galų yra nešildomas kambariukas, koridorėlis, mes vadinam kamara. Tai toj kamaroj niekas nenorėdavo miegoti (iš vaikų), nes kamaroj lova stovėdavo ir dieną aklinoj tamsoj už spintos – tokia belangė lova. Dieną baisu, o apie naktį net nešneku. Ten jau negelbėdavo nei „prie sienos“, nei „prie krašto“, tiesiog užsitraukdavai iš užvalkalų į nežinią slystančią kaldrą iki ausų ir, nors siaubingai karšta (ir nuo kaldros, ir nuo kokio pusbrolio/pusseserės/mamos/tėčio), baisu net nosį iškišt, jau nekalbant apie koją, kurios aš ir šiais laikais nė už kokius pinigus naktį iš lovos nekišu :). Kaip galima neperskaityti knygos tokiu pavadinimu?
Ir šiaip. Aš sužavėta. Tikrai. Ir man taip gera ir aš mėgaujuosi tuo savo žavesiu, ne, ne savo žavesiu, o susižavėjimu. Nes gal šimtas metų, kai su tokiu pasimėgavimu skaičiau lietuvišką tekstą (čia turiu omenyje lietuvių autoriaus tekstą). Ir jis manęs neerzino, kaip paprastai būna, o įsiurbė, suvalgė. Bravo, Radvilavičiūtei. Skaičiau su pieštuku ir braukiau braukiau braukiau. Rašiau, piešiau. Toks grakštus, nekliūvantis tekstas. Begalybė žodžių žaismo, epitetų ir metaforų, kurios kitose knygose mane migdo, pasimeta ir palieka tik akis skaityti – čia mane taip įtraukė, kad skaičiau įsijautusi į kiekvieną žodį, juo mėgavausi, juo stebėjausi, juokiausi, negalėjau atsitraukti. Ir stebėjausi, tikrai stebėjausi, kaip lengvai skaitosi, kaip giliai užgauna/pagauna, koks siaubingai atviras, natūraliai besiliejantis srautas iš po rašytojos „etikos mokytojos veidu“ (koks nerealus pastebėjimas apie save!) plunksnos/pc (nžn, kaip ji rašo).
Rašytoja etikos mokytojos veidu 🙂
Kai skaičiau, įsivaizdavau, kaip mes šitą knygą aptarinėjame per literatūros pamoką mokykloje (pvz. p. 170 pradedant trečia eilute nuo pabaigos arba p. 186 per vidurį, pradedant žodžiu „Tiesiog“.). Dar įsivaizdavau, kaip ją skaito KŽG, aš net specialiai jai pabraukiau keletą vietų – jai, kaip matematikos ir fizijos „mylėtojai“ mačiusiai „mylimiausias“ mokytojas Jūros šventėj. P. 139: „Kiekvieną formulę galima vertinti ir kaip ornamentą.“ 🙂 Ir p. 206: „ir ima sekti paskui Mildą, kaip metalo drožlė paskui magnetą“ :).
Vėl labai rekomenduoju su ta pačia Ramaus chaosobaime. Jei jums nepatiks, man taip siaubingai gaila, nes man siaubingai patiko. Dėkinga Radvilavičiūtei už dar vieną šių metų atradimą.
Jau taip seniai noriu į Portugaliją, ne tas žodis, bet ji taip toli rodos, ant pasaulio krašto. Bet vieną dieną tikriausiai viską mesiu ir važiuosiu ten. Mano vienas buvęs kolega nuvažiavo pakeliaut į Portugaliją, bet sakė gavo išsinuomot nerealų namuką ant vandenyno kranto ir niekur nebenorėjo važiuoti, ten ir praleido tas atostogas. Tai dabar mano svajonė – atostogos ant vandenyno kranto, patogus krėslas ir vis į tolius nuo geros knygos pakeliamos akys.
Man knyga ir patiko, ir nepatiko. Iki šiol virškinu, kas labiau. Bet tikriausiai taip ir liksiu iki galo nesugalvojus. Vienos knygos vietos labai traukdavo, kitos – migdydavo, kai kur mintys tobulai susirišdavo, kai kur norėdavosi kažko daugiau. Net pradedu galvoti, kad galbūt knygai truputėlį buvo wrong time?
Pascal Mercier prie knygų
Knygos pradžia neabejotinai pagauna: Raimundas Gregorijus yra klasikinių klabų mokytojas. Jis visas toksai sustabarėjusiai klasikinis – tikslus kaip šveicariškas laikrodis, nesikeičiantis, kaip seni graikų ar romėnų tekstai. Vieną dieną, lietuj lyjant, sutinka moterį ant tilto. Moteris, pasirodo, portugalė, ir Raimondą kažkas staiga užburia – lygtais portugališko žodžio skambesys, lygtais moteris, lygtais lietus – jis išeina vidury pamokos (kas neįmamnoma ir neįsivaizduojama!) ir ryte išvažiuoja į Portugaliją. Tiesa, kiekvienoj pasitaikiusioj stotelėj jam knieti išlipti 🙂
O ką veikė Lisabonoj? Įsisuko kapstyti seniai mirusio gydytojo, kurio pamąstymų knygelė atsitiktinai papuolė jam į rankas, gyvenimą. Tai knygoje ir susivynioja šios dvi linijos. Iš tikrųjų, man susivynioja taip, kad tampa labai įdomus gydytojo Prado gyvenimas ir ne tiek įdomus Gregorijaus. Kažkoks toks ir neišvyniotas iki galo. Gal ir buvo autoriaus mintis tik pasinaudoti juo kaip pagalbininku pasakojant apie Prado?
Knygos autorius – folosofas Peteris Bieri (taip simpatiškai šypsosi iš viršelio, kad ranka nekyla ką nors rašyti apie knygos trūkumus) – Pascal Mercier – tik slapyvardis. Knygoje cituojama daug vietų iš Prado knygelės ir tos citatos truputėlį mane erzindavo, pamesdavau mintį, nuskrajodavau kažkur. Na, kažkaip per daug primygtinai, man rodės, per tas citatas autorius – filosofas norėjo savo požiūrį į gyvenimą parodyti skaitytojui. Tos vietos man sausokos ir nuobodokos, gal galima rasti ir kitokių būdų savo pasaulėžiūrai išreikšti?
O kas man patiko? Patiko, kad sužinojau apie Portugaliją daugiau, nei kad žinojau, kad ten gražu :). Gabaliukas Portugalijos rezistencijos istorijos, žmonių likimų. Labai išjausta ir nugludinta man atrodo Prado šeimos tema.
“Kaip sunku tėvui neprarasti autoriteto savo vaikų akyse! Kokia nepakeliama mintis, kad visos tavo silpnybės, aklumas, tavo klaidos ir bailumas įsirėžia jų sielose!”- rašė Prado tėvas sūnui. Rašė, bet niekuomet šių žodžių nepasakė – tarp jų tiek daug bereikšmės didingos tylos, kuri abu juos labai kankino. Motina, su savo begaliniais lūkesčiais, amžinai dėkinga sesuo – kaip akmuo po kaklu (“Kai kam nors išgelbsti gyvybę, juk kaip tik tada turėtumei atsisveikinti kuo greičiau ir lengviau. Gyvybės išgelbėjimas yra ir pačiam, ir tam kitam našta, jos niekas nepajėgia pakelti. Todėl reikėtų į tai žiūrėti, kaip į paprastą laimingą atsitiktinumą, kaip į spontanišką išgijimą. Nesusieti su jokiu asmeniu.”).
Man patiko ir draugystės, meilės tema. Tarp vyrų – Prado ir Žoržė, vyro ir moters – Prado ir Marijos Žoau, Prado ir Ištefanijos Išpinozos (koks vardas!). Taip taikliai parodyta neišjudinama vyriška draugystė, kurią sudaužo abiejų draugų aistra tai pačiai moteriai, nes, atrodo, kaip kitaip ir begali būti – amžinos draugystės nebūna. Arba tas neaprėpiamas dėmesio iš Marijos poreikis, platoniška vienos pusės draugystė, kai kita pusė trokšta meilės… ir niekada to nepasako.
Tiesa, knygoje labai mylimos knygos, dažnai minimi knygynai, antikvariatai, bibliotekos.
“Knygas aš vogdavau. Knygos iš viso neturi kainuoti, taip maniau anuomet, taip ir šiandien tebemanau.”
Kaip įdomu, kad Amazonėj įvedus šitą knygą man jau rekomanduoja Carlos Ruiz Zafon The Shadow of the Wind, parkeliavusią su manim iš gretimos Ispanijos. Amazonė knygai duoda keturias žvaigždes, aš – tris su puse, ma kažkaip vis tiek kažko lyg ir trūksta.
Atsimenat tą stebuklingąją Tyto Albos seriją, kuri, galima sakyti, atvėrė duris į naujovišką literatūrą, naujoviškas knygas (vienodo formato ir gražiais minkštais viršeliais, ir nepamirškime kritukų). Ar tik nebuvo Panelės Smilos sniego jausmas pirmoji serijos knyga?
Pirmosios serijos knygos buvo fantastiškos. Knygos pabaigoje būdavo sąrašas jau išleistų ir planuojamų išleisti knygų – su savo tuometine sugyventine kruopščiai paukštuodavome perskaitytas knygas ir turėjome beveik identiškas serijos kolekcijas – jos kambario pusėj jos kolekcija, mano kambario pusėj manoji :).
Ši knyga man labai patiko. Ji man tiesiog dvelkia Bjork (ir vėl) 🙂 Ir filmas pagal knygą geras. Ar matei?
Šitas postas turėjo būti apie Penelopę, Odisėjo žmoną, tą pačią, kuri ištikimai (?) laukė savo vyro grįžtančio iš Trojos karo, bet juk gyvenime dažnai nutinka visai kitaip, nei planavai, tai ir šis postas man rašosi apie Penelopę ir Odisėją. Ir dar S.Parulskį, su kuriuo labai nesirimuoja žodis virgin, bet taip jau yra, kad aš vis dar Parulskio virgin, nors namie manęs ir laukia Murmanti siena (dėl nerealaus pavadinimo), o gal ir Sraigė su beisbolo lazda, net nebežinau.
Taigi, jau nuo labai seniai namie eilėje stovi viena Margaret Atwood knyga, kurios niekaip nepaimu į rankas, reikės greičiau paimt. Bibliotekoje labai nustebau pamačiusi šios autorės knygą, nes maniau, kad nieko nėra išversta. Pasikuitusi radau ir dar vieną, tai visai likau nustebusi, eilinį kartą supratau, kad žinau, kad nieko nežinau. Knyga iš labai įdomaus projekto, kuris apima įvairių žinomų autorių mitų interpretacijas, serijos.
Vidinis knygos viršelis
Knygoje M. Atwood mitą pasakoja Penelopės ir jos dvylikos tarnaičių , kurias Odisėjas, grįžęs iš savo didvyriškos kelionės, nužudė, lūpomis. Ar tikrai ji tokia buvo, jo žymioji kelionė? Kokią paprastą realybę slepia mitas?
„Sklido gandai, kuriuos plukdydavo kiti laivai. Vieni pasakojo, kad Odisėjas ir jo vyrai pasigėrė pirmame uoste, į kurį jie atplaukė, ir vyrai sukėlė maištą; ne, sakė kiti – jie paragavę stebuklingo augalo, nuo kurio netekę atminties, o Odisėjas juos išgelbėjęs surištus nugabendamas į laivus. Odisėjas kovėsi su milžinišku vienaakiu Kiklopu, sakė vieni; ne, tai buvęs tik vienaakis smuklininkas, sakė kiti, o ir peštynės buvusios dėl neapmokėtos sąskaitos. Kai kuriuos vyrus surijo žmogėdros, sakė vieni; ne, tai buvusios įprastos triukšmingos girtų muštynės, kurių pasekmės – nukąstos ausys, sukruvintos nosys, badymasis peiliais ir paleistos žarnos, sakė kiti. Odisėjas svečiavosi pas vieną deivę užburtoje saloje, sakė vieni; ji pavertusi jo vyrus kiaulėmis – visai nesunkus darbas, mano požiūriu,- bet ir vėl atvertusi juos žmonėmis, nes įsimylėjusi Odisėją ir maitinusi jį negirdėtais skanumynais, kuriuos ruošdavo savo nemirtingomis rankomsi, ir jie kasnakt mylėdavęsi kaip pamišę; ne, sakė kiti, tai buvęs tik brangus viešnamis, ir jis tik gyvenęs šeimininkės sąskaita.“
Galvojau, kad tuo mano susidūrimas su mitais ir baigsis, ir štai šiandien vartydama seną dienraštį (na, praėjusios savaitės) radau interviu su Sigitu Parulskiu apie jo naują knygą vėl geruliu pavadinimu „Vėjas mano akys“, kurioje rašoma apie Odisėjo atostogas vienoje Graikijos saloje. Jei būčiau postą rašius vakar, tai Penelopės ir Odisėjo kelionė būtų pasibaigus anksčiau, dar Graikijoje, o dabar užsitęsė iki Lietuvos. Įdomus interviu ir smalsu, kokia gi dabar ten ta knyga. Bet tegul stojas ji prie visų, į ilgą eilę, kol kas užtenka man Odisėjo.
Beje, čia šiaip nuorypis į knygos temą – Sigitas Geda buvo pasakęs, kad „Odisėjas ne jūra keliavo, o siela. Odisėja – vyro sielos kelionė.“ Kas perskaitysit, pasigirkit :).
Ir dar viena mintis iš Penelopės, apie kurią turėjo būti šitas postas:
„Ką gali padaryti moteris, kai skandalingos paskalos sklinda po pasaulį? Jeigu ji ginasi, atrodo, kad ji kalta.“
Ir dar labai keistas man pasirodė knygos viršelis, t.y. knygos du viršeliai – tokie skirtingi, atrodo, lyg ne ta pati knyga būtų, ane?
Ant knygos parašyta: 1973 metais pirmą kartą išleista novatoriška, nevaržoma Izadoros Ving istorija ir jos laisvo skrydžio troškimas sukėlė nacionalinę sensaciją. Ji kurstė svajones ir kėlė ginčus. Henris Mileris The New York Times palygino ją su populiariu savo paties kūriniu „Vėžio atogrąža“ ir išpranašavo, kad „ši knyga įeis į literatūros istoriją… jos dėka moterys suras savo vietą literatūroje ir padovanos mums puikias sekso, gyvenimo, džiaugsmo ir nuotykių sagas.“
Knyga, kurios buvo parduota daugiau kaip 20 milijonų egzempliorių, tapo ypatingu kultūros reiškiniu. Šiandien, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, revoliucingasis romanas „Skrydžio baimė“, pasakojantis apie savęs ieškojimą, išsilaisvinimą ir moters brendimą, tebėra toks pat aktualus.
Ryžausi skaityti šitą knygą dėl Henrio Milerio komentaro – niekaip jo paties atogrąžų neprisiruošiu paskaityti, tai bent kažką, ką jis gerai įvertino. Ir knyga man patiko. Mane labai stebino, kaip tai, kas parašyta, kai manęs dar net nebuvo ant šio svieto, yra aktualu šiandien. Na, moters buvimo šiame pasaulyje aktualija, kai moteris neranda sau vietos, nežino, nesupranta, niekur nesijaučia gerai. Kadangi knyga tokia šiuolaikiška, tai bandau suvokti, kaip jautėsi to meto skaitytojai skaitydami, kokį ažiotažą ji sukėlė, kai buvo išspausdinta – davatkėlės tiesiogine žodžio prasme turėjo plaukus nuo galvos nusirauti ir dar autorei nurauti.
Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad mums su KŽG reikia važiuoti į Goteburgo knygų mugę, nes šiais metais Erica Jong atvažiuoja. Knygų mugėje ji pristatys savo memuarus Seducing The Demon. Aišku, jei turėčiau šitą knygą dabar pat pulčiau ją skaityti. Dabar tai teks pakentėti iki kito pirkimo iš Amazonės.
Gabrielė Petkevičaitė Bitė buvo neįtikėtinai aktyvi moteris. Veikė viską, ką įmanoma veikti: rašė, vaidino, rūpinosi nelaimėliais, ligoniais, dirbo vaistinėje, mokė vaikus, rūpinosi savo broliais ir seserimis, nerimavo dėl Lietuvos, kalbos. Bet labiausiai man šiandien jai norisi padėkoti, už tai, kad galiu rašyti šitą blogą. Kodėl? Nes Bitė viena iš pirmųjų rūpinosi moterų teisėmis, o juk tai pati pradžia, kelio, kuris atvestų iki šiandien, kur tarškenu savo naują postą, o juk galėčiau būti vyro pristatyta prie kokio daržo ravėjimo, agurkų raugimo ir langų plovimo, apie kokį rašaliojimą gali būti kalba?!!! Ir dėkoju kiekvienai žmogaus (dažniausiai, deja, moters) pėdai, mynusiai tą kelią iki šiandienos ir minsiančioms rytoj, poryt, kitais metais.
O knyga pilna Bitės rūpesčio, liūdesio ir nerimo. Pilna iki pat dangaus. Tos džiaugsmo kruopelytės reikia ieškoti kiekvienam puslapy – bet koks tas džiaugsmas! Čia keletas citatų iš knygos:
Aš - bitė, atsako Gabrielė...O dabar atsistokim visi...
Spalio mėnesį turėtų pasirodyti naujas Umberto Eco romanas “Il cimitero di Prago” (Kapinės Prahoje). Ar laukiat?
O aš prisipažįstu, jog du kartus bandžiau perskaityti “Fuko švytuoklę”, bet taip ir neperskaičiau… Retai taip atsitinka, jog neperskaitau pradėtos knygos, bet ta švytuoklė man du kartus pasirodė neįkandama.
Klube, kur ką tik grojo jo grupė,Nickas pamato savo ex, kuri jį paliko ir kuri jam vis dar labai rūpi. Ir ji ne viena, o su nauju draugu. Nickas apsidairo ir pamato nepažįstamą merginą, stovinčią šalia jo. Jos vardas- Norah ir Nickas paprašo jos penkias minutes pabūti jo mergina, ir Norah sutinka.
Taip prasideda liksma, žavi ir greita vienos labai ilgos nakties istorija. Knyga “Begalinis Niko ir Noros grojaraštis” yra intensyvi, greita, pilna nuorodų į popkultūrą ir (kaip knygos pavadinimas nurodo) į muziką. Knygos autoriai (!) Cohn ir Levithan puikiai sugebėjo išlaikyti kūrinio vienovę, nors rašė skirtingus skyrius (Cohn rašė skyrius iš Norah pozicijos, o Levithan- iš Nicko).
Tikra feel good knyga, skaičiau ir džiaugiausi.
Man labai gaila, jog šitos knygos nebuvo, kai man buvo penkiolika ar šešiolika. Įtariu, jog būčiau ją skaičiusi kokius dešimt kartų, būčiau klausiusi visų knygoje paminėtų dainų (visas paminėtas dainas galima rasti čia), nes šita įsimylėjimo istorija yra šilta, žaisminga, be didelių dramų. Tas paaugliškas įsimylėjimas nėra neigiama griaunanti jėga, o atvirkščiai- šiek tiek neurotiškas džiaugsmas su šimtu plazdančių drugelių pilve.
Pagal filmą yra pastatytas filmas. Aš jo dar nežiūrėjau, tai nedrįstu rekomenduoti, bet man nelabai vykusiai atrodo parinktas Nickas. Aš kažkaip kitaip jį įsivaizdavau.
“I Wanna Hold Your Hand.’ First single. Fucking brilliant. Perhaps the most fucking brilliant song ever written. Because they nailed it. That’s what everyone wants. Not 24-7 hot wet sex. Not a marriage that lasts a hundred years. Not a Porsche or a blow job or a million-dollar crib. No. They wanna hold your hand. They have a feeling that they can’t hide.”
— Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
“I mean, I don’t know how the world broke. And I don’t know if there’s a God who can help us fix it. But the fact that the world is broken – I absolutely believe that. Just look around us. Every minute – every single second – there are a million things you could be thinking about. A million things you could be worrying about. Our world – don’t you just feel we’re becoming more fragmented? I used to think that when I got older, the world would make so much more sense. But you know what? The older I get, the more confusing it is to me. The more complicated it is. Harder. You’d think we’d be getting better at it. But there’s just more and more chaos. The pieces – they’re everywhere. And nobody knows what to do about it. I find myself grasping, Nick. You know that feeling? That feeling when you just want the right thing to fall into the right place, not only because it’s right, but because it would mean that such a thing is still possible? I want to believe that.”
— Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
“We are the ones who take this thing called music and line it up with this thing called time. We are the ticking, we are the pulsing, we are underneath every part of this moment. And by making the moment our own, we are rendering it timeless. There is no audience. There are no instruments. There are only bodies and thoughts and murmurs and looks. It’s the concert rush to end all concert rushes, because this is what matters. When the heart races, this is what it’s racing towards.”
— Rachel Cohn (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
“Because the song is us and the song is her and this time I’m going to use her name. Norah, Norah, Norah – no rhymes really. Just truth.
I shouldn’t want the song to end. I always think of each night as a song. Or each moment as a song. But now I’m seeing we don’t live in a single song. We move from song to song, from lyric to lyric, from chord to chord. There is no ending here. It’s an infinite playlist.”
— David Levithan (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
Net nežinau kur pradėti ir kaip sudėlioti žodžius, kad tikrai jus įtikinčiau, jog N.Krauss “The History of Love” yra knyga, kurią tiesiog reikia perskaityti. Ne. Žodis “Reikia” čia visai netinka. “Reikia” man primena knygas, kurias privalėjai perskaityti mokykloje, primena visus tuos storus tradicinius romanus. O “The History of LOve” tikrai jokiu atžvilgiu nėra tradicinė.
Knyga "jautėsi" šitaip
Leo Gursky yra labai vienišas. Toks vienišas, kad jis bijo tiesiog dingti, išnykti, ir todėl kavinėje užsisako kavos, išpila cukrų, žodžiu, elgiasi taip, kad žmonės jį prisimintų. Tiesa, jis turi draugą Bruno, kuris gyvena vienu aukštu aukščiau, ir ta jų draugystė taip gražiai knygoje aprašyta, jog verkti norisi. Jie rašo vienas kitam raštelius ir pakiša juos po durimis, jie kepa pyragus vienas kitam ir beldžia į radiatorių, kad vienas kitam praneštų, jog dar gyvi, dar nenumirė, dar nedingo.
Leo jau nuo vaikystės pamilo vieną mergaitę, bet prasidėjo karas, žydų naikinimas, Leo mylimajai mergaitei pavyksta emigruoti į Ameriką, o po penkerių metų, kai Leo irgi pavyksta išsigelbėti ir atkeliauti į Ameriką, jis sužino, jog ta jo mylimoji mergaitė jau ištekėjo už kito, ir kad Leo sūnui jau penkeri metai.
Almai penkiolika. Ji pavadinta Zvi Litvinoff knygos “The History of Love” (tas pats pavadinimas kaip ir N.Krauss knygos ) pagrindinės herojės vardu. Tėtis miršta, mama liūdi, o jaunesnysis brolis stato naują arką, kuri užėjus potvyniui turėtų išgelbėti mamą ir sesę, o pats planuoja vykti į Izraelį, nes pats jaučiasi esąs Mesijas.
N.Krauss knygoje nostalgiškai gražiai suriša žmonių gyvenimus, jų istorijas ir jų vienatves į vieną labai gražią knygą.
Kas sieja Almą ir Leo Gursky? Kokios paslaptingos gijos riša mus vieną prie kito ir kodėl mes visi tokie vieniši? Kas sieja Vilnių (taip taip, Vilnius, o tiksliau Vilna, paminėtas knygoje keletą kartų), lenkiškąjį Slonim, Čilę ir New York?
Kokius ratilus ant šito pasaulio paviršiaus paliks mūsų meilė?
N.Krauss knyga “The History of Love” apie sūnų, su kuriuo niekada taip ir nepasikalbėjai, apie spynų meistrą, apie vasaros ilgas dienas Brighton Beach kartu su Misha, apie knygas knygose, apie liūdnos mamos verčiamus meilės tekstus, apie ekspediciją į Antarktidą, apie rašytojo dingusią knygą, apie visam išsskirtas šeimas, apie medį su išraižytomis L & A raidėmis, apie per vėlų sugrįžimą ir apie nesibaigiančią meilę.
Knyga parašyta techniškai nesudėtinga kalba, bet pati istorija yra labai žaviai ir originaliai supainiota. Paskutiniame skyriuje pasakojimas įgauna dar vieną pagreitį, ir nustoti skaityti yra tiesiog neįmanoma. Atrodo, jog net nustoju kvėpuoti ir jaučiu, kaip apsiverkiu. Po to užsimerkiu ir jaučiu šiurpuliukais pavirtusį liūdesį.
Knygoje pilna literatūrinių nuorodų į Nerudą, Joyce, Kafką, Exupery, o pati knyga yra šiltas, žavus, originalus ir keistas romanas, kuris tiek tema, tiek kalba, tiek literatūrinėmis netradicinėmis tekstinėmis priemonėmis primena J.S Foer “Extremely Loud and Incredibly Close”. Ir nieko keisto, nes J.S.Foer ir N.Krauss yra vyras ir žmona. Kokia graži literatūrinė pora.
Prisipažįstu, kad knyga mane labai sujaudino ir apsvaigino. Po skaitymo praėjau jau para, o aš vis dar ašaroju ir vaikštau prisigėrusi New Yorko vienatvės.
Stebuklinga.
K.Ž.G
…I looked across the water. Must have been a good swimmer, took after his father, I thought with pride. My own father, who had great respect for nature, had dropped each of us into the river soon after we were born, before our ties to the amphibians, so he claimed, were cut completely. My sister Hanna blamed her lisp on the trauma of this memory. I’d like to think that i would have done it differently. I would have held my son in my arms. I would have told him, ‘Once upon a time you were a fish.’ A fish? he’s have asked. ‘That’s what I’m telling you, a fish.’ How do you know? Because i was also a fish. you, too? Sure. a long time ago. How long? Long. Anyway, being a fish, you used to know how to swim. I did? sure. You were a great swimmer. champion swimmer, you were. You loved the water. Why? What do you mean why? Why did I love the water? Because it was your life!’ And as we talked, I would have let him go one finger at a time, until, without his realizing, he’d be floating without me.
And then I thought: perhaps that is what it means to be a father to teach your child to live without you.
Žmonijos vienis (na, jei jie iš viso yra, tie dantys). Ir knyga apie tai, kaip staiga atsiduriame spalvotame odų ir akių pasaulyje, kur mus vienija tik balti dantys. Ar tik? Knyga apie daug ką, bet pirmiausia apie imigraciją, imigrantus, pasaulio maišymąsi, kuris seniausiai jau prasidėjo, bet vis tiek girdime – go home, to your own country. Bet kur bevažiuoti, kai esi tamsaus gymio ir gimęs Londono ligoninėj? Nebeturi kur važiuoti, nes priklausai arba čia, arba niekur.
Taigi išvargau aš šitą Zadie Smith knygą, apsikabinusi žodyną. Iš pradžių skaičiau su internetiniu žodynu ir beveik rasdavau, viską, ko ieškau, o paskui liko tik storas gražus ir nepatogus žodynas, iš kurio nepavykdavo išpešti kas antro slenginio žodžio – taip ir netekau pusės knygos žavesio, tik fantazijose bandydama įsivazduoti, ką gatvės kalba man autorės herojus norėjo pasakyti. Galiausiai likau su mažuliuku Pocket dictionary, na, bet nesvarbu – knyga – super. Man iš tikro patiko, nors suprantu, kad nepajutau jos iki galo, kaip pajustu žmogus, kurio anglų kalba gimtoji arba gimtoji gatvės anglų kalba. Autorės žodynas tikrai labai specifinis, specifiniai naudojami žodžiai ir kai persivertus į antrą knygos pusę ta kalba pagauna, atsiveria, pasidaro ne tokia sunkiai įkandama, knyga tikrai faina. Zadie man tapo angliškąja Allende su savo plačia ir išraiškinga kalba, trečdalį puslapio užimančiais ilgeliausiais sakiniais, giminės istorijom.
Šį kartą knygoje sutiksim du draugus, tokius gerus diedus Archie (anglą) ir Samad (bengalą, visų baltųjų vadinamą Paki (pakistaniečiu) (čia kaip mes visur vadinami rusais), jų gerais trim dešimtmečiais jaunesnes žmonas Clarą (juodaodę jamaikietę) ir Alsaną (bengalę), dalyvausim gimstant jų vaikams – dukrelei Irie ir gražuoliams dvyniams Magid & Millat, ir dar susipažinsime su krūva įvairaus plauko aplink juos ir su jais gyvenančių, įvairiais ryšiais susijusių, žmonių. Visa šita šutvė ir papasakos, ką reiškia būti imigrantu Anglijoje, kokios baimės juos kamuoja ir neliedžia miegoti naktimis. Apie dar didesnį skirtumą nei paprastai būna skirtumą tarp tėvų ir vaikų, kai vaikai ne tik kita karta, bet dar ir kitoje šalyje užaugusi karta, kuriai tėvų sentimentai yra visiškai svetimi.
…it makes an immigrant laugh to hear the fears of the nationalit, scared of infection, penetration, miscegenation, when this is small fry, peanuts, compared to what the immigrants fear – dissolution, dissapearance. Even the unflappable Alsana Iqbal would regularly wake up in puddle of her own sweat after a night visited by visions of Millat (genetically BB; where B stands for Bengali-ness) marrying someone called Sarah (aa where ‘a’ stands for Aryan), resulting in a child called Michael (Ba), who in turn marries somebody called Lucy (aa), leaving Alsana with a legacy of unrecognisable great-grandchildren (Aaaaaaa!), their Bengali-ness thoroughly dilutes, genotype hidden by phenotype. It is both the most irrational and natural feeling in the world.
Žavinga, įtraukianti istorija.
White teeth man tikrai labiau patiko, nei Zadie Smith knyga On Beauty. Bet gal nereiktų taip vertinti, nes On Beauty skaičiau tinginiaudama – visai be jokio žodyno, reiktų iš naujo skaityt. Socialiniam tinklapy mūsų mylima Tyto Alba klausia, kokią knygą rekomenduotume išversti. Tikrai labai rekomenduojame šypsotis baltais dantimis (čia nebuvo kokios dantų pastos ar odontologijos kabineto reklama 🙂 ).
Tryniausi tryniausi palei savo knygų lentynas tris dienas nesugebėdama išsirinkti knygos, kol galiausiai išsitraukiau Jozef Weyssenhoff “Sabalas ir panelė”.
Knygos anotacijoje rašoma “Rašytojas vaizdingai pateikia dvidešimtojo amžiaus pradžios Rytų Lietuvą, turtingus miškus, gyvūnus ir paukščius. Itin daug dėmesio skiriama medžioklės ir gamtos aprašymams.”
Anotacija nemeluoja- išties gamtos aprašymai gražūs, kartais net tokie labai jau impresionistiški. Net medžioklė neatrodo kruvinas reikalas, o kažkoks gražus romantizuotas ritualas. Bet jei atvirai, tai tie labai gražūs gamtos aprašymai kartais per saldūs man pasirodė. “Anykščių šilelis” padauginus iš dešimt.
Ir žinoma, knygoje yra tokia labai jau tradicinė lietuviška (lenkiška) meilės istorija. Jūžintų dvaro savinikas Mykolas Rajeckis susitinka gražią valstietę Uršulę, ir iš anksto aišku, jog nieko gero iš tos meilės. Dėl savo padėties Rajeckis nieko negali pasiūlyti Uršulei, na gal tik vieną kitą slaptą bučinį ir pažadą, jog pavasarį vėl atvažiuos.
Uršulė per žiemą net išmoksta lenkiškai kalbėti, o Rajeckis net nepasivargina nupirkti jai naują medlikėlį, nes savąjį Uršulė atidavė Rajeckiui.
Suprantu, kad laikai tokie buvo, kad dvaro savininkui su valstiete tuoktis buvo tabu, bet niekaip negalėjau nustoti erzintis dėl tos baisios nelygybės, tos nevienodai rizikingos meilės, dėl to, kad jei tokie dalykai iškiltų į viešumą, jis nieko neprarastų, o ji?
Arba kaip jums tokia jų santykius aprašanti citata “Misius prisiartino prie Uršulės ausies ir tarė antrindamas liepai: – Pabučiuok mane be prievartos“?
Gerai, kad kito knygoje aprašomo ponaičio Stanislovo Pucevičiaus stuburas ne sviesto minkštumo buvo, kitaip būčiau knygą turbūt i kampą nutrenkusi, bet ne todėl, kad ji bloga, o todėl, jog labai erzinausi dėl tuometinių laikų ir papročių.
Tad nukreipiau dėmesį nuo tos labai jau, mano akimis žiūrint, plokščios ir numatomos meilės istorijos ir daugiau mėgavausi idealizuotais gamtos aprašymais.
“Tuo tarpu pažadintas miškas jau buvo prisipildęs šilto saldumo. Jau nebaugino tankmės, dabai neriniuotai permatomos, negrasino laukymių prarajos, lengvai apienamos dieną, pažymėtos kailiniuotomis rūdimis, ryškiai geltonai rožiniais liaudiškais ornamentais ant žalio pagrindo. Jau nesproginėjo po mišką staigūs, aistringi šaukimai ir sparnų plazdenimai, per nurimusį lapų ir spyglių potvynį surdina plaukė koncertas, kaip melodingas vėjas, jungiantis smulkių paukštelių džiūgavimą, nesuprantamą medžiotojui, todėl saugų; prie senų kamienų statmenai prigludę būgnijo geniai. Ir jau raudo medžių viršūnės, virš jų sidabrinis mėlis šaukė į begalybę šviežią ir džiaugsmingą erdvę.”
Jeffrey Eugenides šitą knygą rašė dešimt metų. Galėtų visi rašytojai rašyt knygas dešimt metų, gal tada jų būtų mažiau, bet visos būtų vertos perskaityti. Dar neskaitėt šitos knygos? Būtinai perskaitykite!
Knygoje apie gamtos klaidą, genų klaidą. Ilgas ir įtraukiantis pasakojimas prasidedantis Europoje ir keliaujantis per vandenyną į Ameriką. Toks pasakojimas, kur man labai patinka, kur sužinai, kaip didžioji istorija paliečia mažų žmonių gyvenimus (kaip ir pas Isabel Allende), bet tai nėra svarbiausia knygos linija. Daug svarbiau šioje knygoje suprasti žmogų, ieškantį savo tapatybės, sielos ir kūno vienovės. Labai gera knyga.
J.Eugenides
Knyga tapo skaitoma tik nuo 2003 m., kai autorius laimėjo Pulitzer premiją.
Pulitzer Board wrote in their report that Middlesex is a “vastly realized, multi-generational novel as highspirited as it is intelligent . . . Like the masks of Greek drama, Middlesex is equal parts comedy and tragedy, but its real triumphs is its emotional abundance, delivered with consummate authority and grace.”
Po to, kai C.Sittenfeld knyga “American Wife” mane visiškai totaliai absoliučiai pakerėjo, man labai prireikė perskaityti ir kitas C.Sittenfeld knygas. Apie “American Wife” ir “Man of My Dreams” jau rašiau, ir eilė pagaliau atėjo jos debiutiniam romanui “Prep”. Nežinau, ar labai protinga skaityti rašytojos knygas atbuline tvarka, bet taip jau gavosi, ir aš per daug nesiskundžiu.
Kaip ir “American Wife”, “Prep” yra labai detalus psichologinis paveikslas, tik šįkart pagrindinė knygos veikėja yra ne suaugusi moteris, o paauglė Lee Fiora, kuri gavusi stipendiją mokosi prestižinėje internatinėje Ault mokykloje, kurioje daugiausiai mokosi nesuvokiamai turtingų tėvų vaikai.
Knyga persmelkta tos paaugliško nepritapimo baimės, to nuolatinio “Ką apie mane pagalvos?”, noro būti pastebėta, o kartais noro tapti nematoma, vilties būti pabučiuota ir t.t. Ir lyg tas paaugliškas periodas savaime nebūtų pakankamai sudėtingas ir be papildomų komplikacijų, Lee atsiduria jai svetimoje aplinkoje, kur dukros valgo pietus su savo mamomis ir jų apsauginiais, kur (paradoksas) apie pinigus kalbėti yra tabu (“‘People have so much, so it’s like nobody needs to mention it.”)
Toje aplinkoje Lee tarsi ištirpsta, pasimeta tarp tų visų įdomių “high school” tipažų ir daugiau stebi Ault mokyklos gyvenimą nei jame dalyvauja. Tas jos periferinis buvimas, tas nepasitikėjimas savimi padaro ją Ault mokyklos gyvenimo stebėtoja, ir ji pati nepastebi, kaip dėl savo paaugliško neurotiškumo viena po kitos praleidžia įdomias progas ir įdomius žmonės.
Švediškas pocket leidimas
Būtent tas paaugliškas neurotiškumas yra vienas žavingiausių aspektų šitoje knygoje. C.Sittenfeld aprašydama Lee kognityvinį pasaulį sugeba labai gražiai perteikti tai ant popieriaus, jog įtariu, kad daugelis mūsų galėtų identifikuotis. Keletą kartų aš pagavau save sakant “KĄ? Ne aš viena galvoju taip nesąmoningai? Ne tik aš turiu tokių keistų minčių savo galvoje? ”
Man patiko tai, kad C.Sittenfeld nepadarė Lee auka. Ta prasme, jog nekaltino kitų, nekaltino aplinkos ir neatėmė iš pačios Lee atsakomybės už savo gyvenimą.
Švediškas knygos leidimas. Labai jau nevykę tiek švediški, tiek amerikietiški viršeliai. Susidaro vaizdas, jog knyga lengvo turinio, tarsi priklausytų chick lit (nemėgstu vartoti to termino) žanrui
Kai skaičiau vis laukiau kažkokių baisiai didelių dramatiškų įvykių, laukiau, kad kas nors labai liūdno ar baisaus atsitiks Lee. Iš pradžių nesupratau, kodėl to tikėjausi, o po to sumąsčiau, jog C.Sittenfeld savo rašymo stiliumi iššaukė many tūnančią paauglę, kuri kiekvieną socialinę klaidą traktuoja it didžiausią gyvenimo dramą, kuri bijo pasisakyti, nes galbūt tas gražusis klasiokas juoksis. Bijo ne taip pasielgti, nes po to kai kurios bjaurios klasiokės pasakys ką nors šlykštaus, nenori eiti palaidais plaukais į mokyklą, nes už tai ji gavo ne pačią gražiausią pravardę.
O tiesa yra ta, kad ta paaugliška drama nėra tokia didelė, kaip mums atrodo, kai mes keturiolikos ar penkiolikos. Daugelis iš mūsų išauga iš paaugliškų metų be tikrų sunkių dramų ir tragedijų, daugelis prastūmiame tuos metus pakišę save po padidinimo stiklu visiškai praradę platesnę perspektyvą, savo galvoje afišuodami nepadarytas arba visiškai mažutes klaidas, bandydami susigaudyti neurotiškuose ir kompleksuotuose socialiniuose labirintuose.
Ir knygoje Lee Fiorai nieko TOKIO BAISAUS neatsitinka. C.Sittenfeld detaliai aprašo tuos keturis metus Ault mokykloje, pasakoja apie moksleivius ir mokytojus, kuriuos Lee sutinka, berniukus, kuriuos Lee norėtų pabučiuoti, kambariokes su savo keistenybėm, mokyklines tradicijas. Pati stipriausia knygos pusė tai jau anksčiau minėtas neurotiškas Lee minčių pasaulis ir nuostabiai taiklus paaugliškų jausmų aprašymas.
Citata iš knygos: “I always worried someone would notice me, and then when no one did, I felt lonely.”
