Vienas G.G.Marquez knygos “Meilė choleros metu” veikėjas Florentino Ariza netgi atstumtas savo mylimosios laukė jos 51erius metus, 9 mėnesius ir 4 dienas.
Ar tu tiek lauktum?
Ar leistumei būti apsėstas/ apsėsta meilės it choleros?
Kadangi jau esu skaičiusi G.G.Marquezo “Šimtas metų vienatvės”, “Patriarcho ruduo”, “Apie meilę ir kitus demonus” (meilė G.G.Marquez knygose kaip liga arba apsėdimas), tai jau maždaug žinojau, ko galiu tikėtis iš dar vienos Marquez knygos.
Žinau, kad jis mane užburs, įtrauks į tą pasaulį tarp viršelių, o aš vis stebėsiuos “Ale kaip tai galima sugalvoti? Kaip taip įmanoma parašyti?”
Jausmas lyg Marquez tekstai šoktų tango – jausmingai, drąsiai, kažkaip beatodairiškai.
“Meilė choleros metu ” yra apie meilę. Apie visokią meilę, kokia tik begali būti. Apie jaunystės meilę, apie santuokinę ir nesantuokinę meilę, apie tą meilę, kuri apakina ir apie tą, kuri atveria akis. Apie vienos nakties meilę ir apie meilę besitęsiančia daugiau nei 51erius metus.
Florentino jaunystėje sutinka Ferminą, abu beprotiškai pamilsta, susigalvoja gražių slaptų meilės ritualų ir susirašinėja telegramomis. Bet Fermina išteka už daktaro Juvenal Urbino, pragmatiško ir logiško vyro, kuris kovoja su choleros epidemija, o Florentino nusprendžia laukti progos, kai vėl galės būti su Fermina.
Ir kaip dažnai jau būna G.G.Marquez knygose pasakojimo naratyvinė jėga yra ne įvykiai, o tos mažutės kvapą gniaužiančios, turtingos žodiais, kvapais ir spalvomis istorijos, dėl kurių Marquez nebijo palikti pagrindinio knygos siužeto. Čia nėra “cliffhangerių”, ne įtampa stumia siužetą priekin. Nejaučiau to varančio poreikio “na dar vieną puslapį, na dar vieną”, nes man Marquez kaip geras juodas šokoladas- turi valgyti lėtai, nes kitaip ir neišeitų, manau, kadangi tekste visko tiek įdėta, tiek įpinta, kad reikia laiko visa tai į save įtraukti.
Man patinka, kad Marquez knygose moterys dažnai būna žemiškos, pragmatiškos, o vyrai užsiima meilės laiškų rašymo beprotyste (kaip Florentino) arba lindi kambarėlyje ir nagrinėja visokius mokslinius prietaisus, gerokai atitrūkę nuo gyvenimiškųjų realybių (kaip kad José Arcadio Buendía iš “Šimto metų…”)ir tos moterys (nors ne visos)stiprios, sumanios, priimančios drąsius sprendimus, tvirtai stovinčios ant žemės.
Aš tikėjausi daugiau magiškojo realizmo intarpų (būtent magiškojo realizmo knygos man pačios pačiausios), bet knyga vistiek magiška. Pavyzdžiui, vien Ferminos ir Juvenalio barnis dėl vonioje nepadėto muilo, man yra nepaprastai graži ir žaviai psichologiška santuokinio gyvenimo ištrauka.
Atsimenu, kaip mokytoja paleido iš pamokos, nes per tv rodė paskutinę “Tiesiog Marija” seriją. Kaip tik mano paaugliškaisiais metais atsirado ta lotynų amerikos serialų lavina, kur meilė tokia trafaretiška (turtingas vyras iš skurdo ištrauks neturtingą vargšę, o jų meilei priešinsis jo tėvai, ypač klastinga pamotė ir tuštutė sužadėtinė).
Ten nėra to, apie ką rašo G.G.Marquez.
Serialuose nerodoma ta kasdieninė santuokinė meilė, kurią gadina pyktis dėl vonioje nesančio muilo.
Ten nekalbama apie senų žmonių meilę, apie jų raukšles bučiuojamų lūpų kampučiuose, apie liūdesį krūtinėje, kai matai, jog mylimosios eisena pasikeitė ir pasidarė panaši į pagyvenusių moterų lėtą lingavimą, apie tai, kaip sunku pasidaro, kai suvoki, kad pats irgi senstelėjai.
O G.G.Marqez knygoje visa tai egzistuoja. Ir dar daugiau.
Ten yra ir ta tėvų draudžiama meilė, kai sukasi galva nuo gražių žodžių ir nuo gardenijų.
Ir ta meilė, kuri yra be atsako, kuri verčia eiti ten, kur galbūt bus ir meilės objektas, kad bent tą kartelį galėtum ją pamatyti.
Ir ta trumputė geidulinga meilė, kuri pasibaigia ryte išgėrus stiprios kavos iš Florentino termoso.
Citata: The problem with marriage is that it ends every night after making love, and it must be rebuilt every morning before breakfast.
Beje, apie šitą knygą rašyta ir Šiukšlynėlyje
O tu ar lauktum 51erius metus?
K.Ž.G
Jau vieną kartą skaičiavome lietuvius nelietuvių literatūroje. Šiandien viename iš dienraščių perskaičiau apie dar vieną žymią (ne Lietuvoje) knygą, kuri ne Lietuvoje žymesnė, nei Lietuvoje, nors ir buvo išversta į lietuvių kalbą. Tai – Upton Sinclair knyga “The Jungle” apie lietuvių darbą XX a. pradžios Čikagos skerdyklose. Ši knyga iki šiol Amerikoje priklauso prie privalomų skaitymų, o štai Lietuvoje, įtariu, neišpopuliarėjo dėl to, kad sugrįžtantiems visai nesinorėjo, kad giminaičiai žinotų, kokiais pragaro ratais jie pažadėtoje svajonių žemėje vaikščiojo – juk grįždavo užsidirbę tiek, kad galėdavo ūkelius nusipirkti, galbūt prieš savus pasipuikuoti, niekas neskubėjo girtis, kokiu kruvinu darbu visa tai užsidirbo. Na, čia spėlionė mano.
