Vėjo šešėlis

Na, tai nuo ko šį kartą man pradėti? Tikiuosi, kad kaip dažnai man nutinka rašant apie knygą – sudėliosiu daugiau mažiau galvoje besisukantį chaosą į kaškokias lentynėles. Na, ką gi man daryti – rašyti, kad nepatiko knyga nelabai galiu, bet kad patiko – dar labiau negaliu. Tikrai tikrai tikėjausi kažkokios kitokios knygos. Žinai, jei būčiau žinojusi, kad tai yra Dan Brown stiliaus paslapčių knyga, tikrai nebūčiau jos skaičiusi. Bet perskaičiau visus beveik 500 psl.  Na, gerai, greitai skaitėsi ir vis kirbėjo mintis, kad čia iš tų knygų, kurios sužiba pabaigoje, todėl įjungiau tą savo kantrybės mygtuką ir važiavau iki galo. Išduosiu knygą – jei tingite skaityti 500, pradėkite nuo 362 pls., kuriame istoriją pasakoja Nurija Monfort ir perskaitysite viską, kas knygoje buvo įdomu -visą  paslaptingą istoriją, nes daugiau jokių ypaingų dalykų knyga neturi – nei ryškių charakterių, nei ypatingo gilumo.

Gudruolis knygos autorius giebėsi labai gero būdo pritraukti skaitytojus: didžioji dauguma mėgstančių skaityti pasičepsėdami iš tikėtino būsimo malonumo atsivers knygą, kurioje rašoma apie knygas! Kitą kartą reikės taip lengvai nesiduoti išduriamai 😉

Sutinku su laTulipe, kuri rašo, kad “Visoje istorijoje Danielis man buvo dešimtmetis berniukas. Tad gal tik prie šito tegaliu prisikabinti- mano nuomone, nelabai gerai atskleistas Danielio charakteris besikeičiant jo amžiui. Net ir pabaigoje, pačioje kulminacijoje Danielis man buvo vaikas, o ne truputį daugiau nei dvidešimt metų turintis vaikinas/vyras.” Šis charakterio neišvystymas pagrindinį herojų paverčia kažkokiu skystablauzdžiu, kuris nesugabe priimti jokio suaugusio žmogaus sprendimo, tik blaškytis po kokius paslaptingus rūmus, lietų ar bejėgis gulėti savo vaikystės lovoje tėvelio bute. Fui. Būsiu labai neoriginali, bet pacituosiu dar vieną gerai mano jausmus knygai atskleidžiančią citatą iš guardian.co.uk:

“Yet despite these strengths it still feels that there is something missing from this book. The medley of genres (mildly supernatural thriller, against-the-odds love story and period coming-of-age saga) never quite fuses into a satisfying whole.

Carlos Ruiz Zafon

Having been tantalised with hints of Julián’s life, we suddenly receive the full story through a deus ex machina (a post mortem letter of credibility stretching length), which removes all of the mystery and much of the suspense. Zafón’s novel is atmospheric, beguiling and thoroughly readable, but ultimately lacks the magic its early chapters promise.”

Istorijos cikliškumas – kai Danielis pats to nežinodamas kartoja Chulijano Karakso gyvenimą – man pasirodė banalokas ir skaitant erzino, čia tikriausiai iš tos pačios Danielio charakterio neišvystymo temos. Man tiesiog apskritai nepatinka tokie veikėjai, kurie sukasi savo ratelyje kaip pelės ir niekaip nesugeba iš jo ištrūkti – neturi valios (dėl tokio mane žiauriai užknisusio bevalio veikėjo mečiau skaityti W.S.Maugham knygą “Aistrų našta”). Be to, kas dvidešimto amžiaus pradžioje atrodė normalu (įsimylėjelių iš skirtingų luomų nepalaiko šeima), to paties amžiaus viduryje jau atrodo kvailokai ir visai be fantazijos.

Taigi, galiausiai pasakysiu taip: jei tau niekaip nenusibosta visokios paslaptingos istorijos – šioji tikrai patiks, nes yra gal geresnė už visas tokio stiliaus knygas (bent jau pabaiga logiška), na, o jei ieškai kažko daugiau, tai neverta gaišti laiko. Kitos Zafon knygos neskaitysiu (jei kada gersiu iš prispjaudyto šulinio, bus proga iš manęs pasišaipyti).

|pasiilgusi geros knygos|

Little Bee

Ką daryti, kai knygos anotacija yra tokia?

“We don’t want to tell you what happens in this book. It is a truly special story and we don’t want to spoil it. Nevertheless, you need to know enough to buy it, so we will just say this: This is the story of two women. Their lives collide one fateful day, and one of them has to make a terrible choice  we hope you never have to face. Two years later, they meet again – the story starts here.

Once you have read it, you’ll want to tell your friends about it, when you do, please don’t tell them what happens. The magic is in how the story unfolds.”

Tai kaip man dabar parašyti apie tai, ką perskaičiau? Gal tiesiog palikti va taip, su oficialia anotacija? Turėčiau pripažinti, kad ji nerealiai sukurpta, praktiškai nepaliekanti skaitytojui pasirinkimo neskaityti, ane (panašiai būna su Giedrės postais – kartais jie būna geresni nei pati knyga)? Bet rašyti tokias anotacijas rizikinga, nes tada iš knygos tikiesi stebuklo, o per dideli lūkesčiai, na, kaip čia pasakius, gali pagadinti reikalą. Man taip atsitiko su Gabijos Grušaitės knyga ir su šita taip pat.

Maždaug iki knygos vidurio tai ištiesų buvo labai įdomi knyga, iš tų, kurias tampausi su savim, net ir žinodama, kad neturėsiu galimybės paskaityti, bet kažkaip man pasirodė, kad knygos kulminacija įvyko per anksti ir leidimasis nuo kalno buvo per ilgas, dėl to lyg ir darėsi nebe taip įdomu, nuobodoka. Bet šiaip, jei ne ta labai gera reikalą pagadinanti anotacija, knyga (bent jau pusė jos) iš tikro gana nebloga.

Trumpai užsiminsiu, kad knygoje pasakojama apie pabėgelius, šiuo atveju, jaunutę pabėgelę iš Nigerijos – Bitelę (Little Bee). Little Bee DK išeina iš pabėgelių centro, kurį realiai reikėtų vadinti kalėjimu, ir keliauja pas vienintelius Anglijoje pažįstamus žmones – Sarah ir Andrew, su kuriais buvo susitikusi savo gimtojoje šalyje. Va, kokiomis aplinkybėmis susitiko, tai jau ir nepasakosiu. Visa istorija pasakojama dviejų žmonių balsu – Sarah ir Bitelės – vienas skyrius vienai, kitas skyrius kitai. Knygoje pasakojimas iš pradžių laiku keliauja iš dabarties į praeitį, o paskui iš dabarties į ateitį. Knygos veikėjų charakteriai stiprūs ir išvystyti, žmogiški, jei vienoje situacijoje pasireiškia heroiškai, tai dar nereiškia, kad ir visada tokie ir yra savo gyvenime, tik vienoje vietoje antroje knygos pusėje mane nustebino Sarah’os tokia nemotiniška rizika.

Mums tikriausia knyga artima tuo, kad dar atsimename, kaip norėjome laisvės ir ką reiškia būti iš trečiojo pasaulio. Aišku, pas mus nebuvo taip žiauru, kaip Nigerijoje, bet vis tiek tas jausmas, kuris turėjo sukrėsti skaitančius vakariečius, mums labai pažįstamas (Horror (films) in your country is something you take a dose to remind yourself that you are not suffering from it.). Kartu knyga spinduoliuoja nenumaldomą viltį: Sad words are just another beauty. A sad story means this storyteller is alive. Tai knyga apie vieną žmogų, kuris yra iš tos mums nieko nesakančios milijoninės statistikos.

Knyga buvo Costa Awards Shortlist’e 2008. Amazonėje įvertinta 3.5/5, tiek tikriausiai ir aš duodu, nors knygos pirmai pusei, duočiau tikrai daugiau.

Autorius apie savo knygą:

Pirmas knygos skyrius.

Little Bee yra antroji Chris Cleave knyga. Pirmoji vadinasi Incendiary. Noriu paskaityti ir šitą.

|bzzz|

Daiktų (ne dievų) miškas arba dar kartą apie Silva rerum II

Kurią lietuvišką knygą norėtumėt būti parašę Jūs?

Aš tai labai būčiau norėjusi parašyti “Silva rerum” tiek pirmą, tiek antrą dalį. Nes iš mano varpinės žiūrint tai šitos knygos gerokai užpildo tam tikras skyles lietuvių literatūroj.

Aš per lietuvių literatūros pamokas visada skųsdavausi, kai skaitėm apie kaimo realijas. Negalėjau pajusti jokios identifikacijos su kaimo gyvenimu. Aš net karvės nesu gyvenime palietusi.

Mano “kaimiška” patirtis apsiribojo braškių ir serbentų rinkimu kolektyviniame sode. Ir niekas iš mano senelių kaime negyveno, todėl mano patirtyje – didžiulės kaimiško gyvenimo spragos. Būtent todėl, man visada daug įdomiau skaityti apie gyvenimą mieste, todėl neatsiplėšiu nuo K.Sabaliauskaitės gyvenimo Vilniuje aprašymų.

Mano akimis žiūrint – K.Sabaliauskaitė sugebėjo įlieti į mūsiškę literatūrą naujumo, bent jau man tai gana nauja ir šviežia skaityti tokį tekstą lietuviškai.

Kitas dalykas, kuo man labai imponuoja “Silva rerum” yra K.Sabaliauskaitės kalba – tie ilgi sakiniai, savyje talpinantys daug gražaus pasakojimo, tarsi galinga srove nešantys per žmonių istoriją, dosniai dovanojantys milijonus tuometinio gyvenimo detalių, sklandžiai be jokių užsikirtimų keliantys skaitytoją per fabulą. Skaitai, o nuo kalbos pilnumo ir detalių gausumo sukasi galva.

O ir romano struktūrai priekaištų iš manęs nesulauksit. K.Sabaliauskaitė labai protingai išdėliojo pasakojimo akcentus, istorijos porcijas  suraikė tikrai gražiai ir apgalvotai.

Tos jų istorijos gražiai persipina, papildo viena kitą ir tokiu būdu sukuria įvairiaspalvį knygos audinį, tarsi didžiulį barokinį gobeleną, kurį galima apžiūrėti iš arti, visai prikišus nosį ir studijuoti jame mažiausias detales, pavienių žmonių gyvenimo aprašymus. Galima atsitraukti keletą žingsnių ir pamatyti, kaip tos detalės iš pavienių žmonių tampa giminės istorija. O paėjus dar keltą žingsnių atgal galima pamatyti ir visa vaizduojamą paveikslą – savotišką metaperspektyvą – Vilnius-Lietuva-pasaulis.

Dar vienas dalykas, už kurį labai noriu pagirti K.Sabaliauskaitę ir jos knygą, tai yra veikėjų sudėtingumas. Nei vienas jų (na nebent mažoji Teofilė, bet įtariu, jog ji palikta ateinančiai knygai) nėra paprastas, vienasluoksnis, arba geras, arba blogas. Visi su nuodemėm, visi su praeitim, visi su savo žmogiškais instinktais, nė vienas nestatomas ant pjedestalų, nėra aiškių antagonistų, nes nelaimės ateina tiek nuo švedų, tiek nuo rusų, tiek nuo kaimynų, su kuriais labinaisi susitikęs, tiek iš savęs paties.  Žodžiu, visi esam prisidirbę, nė vienas nesame nors-ant-žaizdos-dėk geruolis.

Labai ryšku tai, kad autorė daug laiko praleido ieškodama istorinės medžiagos – knygoje yra daugybė detalių, kurių gausa sukuria sodrų, pilnakraujį pasakojimą apie 1707-1710 metus. Knygoje pilna senų žodžių ir išsireiškimų, kurie suteikia pasakojimui dar daugiau autentiškumo.

Perskaičiusi Norvaišų giminės istorijos tęsinį, užsigalvojau apie dabar taip dažnai vyraujantį požiūrį, jog “viskas priklauso nuo tavęs paties”, “neprarask optimizmo, ir viskas bus gerai”, “the power of positive thinking”. Pabandytų kas tokias klišes pasakyti Uršulei iš Norvaišų Birontienei maro metu peržiegiančiai per tiesiog gatvėje mirusius žmones. Arba badaujančiai Onai Kotrynai, kurią kartu su maža dukra atokiame dvare paliko vyras ir kur ji yra priversta daryti tokius dalykus, apie kuriuos nėra nė sapnavusi.

Kad ir kaip norėtume įsivaizduoti, jog visiškai galime patys apspręsti savo gyvenimus, labai tikėtina, jog yra taip, kaip K.Sabaliauskaitė rašo “Silva rerum II” paskutiniame sakinyje – jog galbūt esame “kiekvienas švelniai nukreipiamas nematomos likimo rankos…”

Būčiau profesionali kritikė, tai dėl profesionalumo reikėtų parašyti ir ką nors neigiamo apie knygą, reikėtų atrasti kokią silpnesnę vietą, besti pirštu į kokią neišvystytą liniją, bet to tikrai šiandien negaliu padaryti. Nes laukiau “Silva rerum II” baisingai, stačia galva  nėriau į ją ir mėgavausi mėgavausi.

Nebuvo laiko ieškoti kažkokių ten kabliukų, priekabių ir pan. Visiškai pasidaviau teksto srovei, pasakojimo gūsiui ir skridau per aštuonioliktojo amžiaus Lietuvos istoriją taip, kaip dar niekada nesu skridusi per jokią kitą lietuvišką knygą.

K.Ž.G.


Silva Rerum II

Toliau graužiu knygų mugės knygas ir džiaugiuosi, kad jos lengvai duodasi graužiamos – vėl būna tampomos ten, kur ir aš keliauju, nors dažnai jau iš anksto žinau, kad neturėsiu laiko skaityti, bet vis dėlto, o gal.

Dabar vis galvoju, ar tik nebus man antroji knyga labiau patikusi (kas nebūtų nuostabu, nes antroji gi realiai buvo sumanyta kaip primoji, o tik vėliau atsirado pirmoji, kaip antrosios priešistorė)? Žinoma, ir antrojoje dalyje daugelį, atsivertusių knygą pirmą kartą, išgąsdina sakinių kilometrinis nesibaigiamumas, eilučių “iš naujos eilutės” neegzitavimas, ir toks iš pirmo vaizdo, atsivertus knygą, įspūdis, kad tai visai ne grožinė knyga, ir jau ne vieną ketintoją skaityti teko raminti, kad šito keisto teksto vaizdo visai nereikia baimintis, nes kai skaitai visai nepasigendi tiesioginės kalbos, nes tiesiog įkvepi ir pasineri į kiekvieną sakinį su dideliausiu smalsumu – ką gi jis atneš. Skaitydama net bandžiau stebėti, kiek autorė viename sakinyje sugeba nupasakoti, sudėti veikėjų, jų jausmų, situacijų ir viso kito; ir, žinai, visai nesėkimgai, nes užsiskaičius pamiršdavau savo tikslą ir paklysdavau apgaulinguose sakinių vingiuose. Ir dabar atsitiktinai atsivertusi bet kurį puslapį (39) bėgdama tarp eilučių nesėkmingai bandau surasti sakinio pabaigą žymintį tašką ir randu tik vieną, na, gerai, atidžiau pažiūrėjus ir antrą, kol galiausiai vos ne pirštu bėgdama eilutėmis randu ir kokį trečią.

Kristina Sabaliauskaitė prie knygų

Taigi labai paprastai galiu papasakoti, kas man šioje knygoje labai patiko. Pirma, autorės kalbos stilius – tie ilgi sakiniai, aiškūs vaizdai ir visokios baisios svetimybės – zupė, mišiugina – kuriomis iki šiol kalba mano gryniausia žemaitė baba, nuo savo kiemo matanti Aukštagirės kalną ir Švedkalnio piliakalnį, taip ir girdžiu ją tuos žodžius rėkaujančią. Antra, siužetinių linijų supynimas, intrigos ir siurprizai (kai skaitydama galvojau, kad minimi vieni veikėjai, o knygos pabaigoje pasirodė, kad ten visai kiti), charakterių spalvos gyvumas ir tikroviškumas, o trečia – visa kita, kas man geriau padeda įsivaizduoti praeities gyvenimą be patoso, sudievintų kunigaikščių ir visokių kitokių patriotinių dalykų, atimančių iš vyresnės kartos visus lošimo “o tais/mūsų laikais…” kozirius.

Dar pridursiu, kad pavydžiu visiems dar neskaitantiems, nes galės perskaityti vienu prisėdimu abi knygas ir nereikės sukti galvos, bandant prisiminti, o kas gi preitoje knygoje vienam ar kitam buvo nutikę. L.Donskis teisus sakydamas, kad šita knyga su visais savo ilgais sakiniais tiesiog lipa į didyjį ekraną. Silva Rerum man yra labai geras (nemėgstu žodžio “tobulas”) istorinis romanas ir tiesiog neapsakomai džiaugiuosi, kad autorė, rašydama savo disertaciją pririnko tos nereikalingos (disertacijai) medžiagos, kurioj kaip ąsotyje pasislėpęs tūnojo Silva Rerum džinas. 

|KŽL|

Šiandien radau

tokią knygą: Ruta Sepetys “Between Shades of Grey”. Lietuvių kilmės autorė apie tremtį. Knygos aprašymas toks

Book Description: Lina is just like any other fifteen-year-old Lithuanian girl in 1941. She paints, she draws, she gets crushes on boys. Until one night when Soviet officers barge into her home, tearing her family from the comfortable life they’ve known. Separated from her father, forced onto a crowded and dirty train car, Lina, her mother, and her young brother slowly make their way north, crossing the Arctic Circle, to a work camp in the coldest reaches of Siberia. Here they are forced, under Stalin’s orders, to dig for beets and fight for their lives under the cruelest of conditions.

Lina finds solace in her art, meticulously, and at great risk, documenting events by drawing, hoping these messages will make their way to her father’s prison camp to let him know they are still alive. It is a long and harrowing journey, spanning years and covering 6,500 miles, but it is through incredible strength, love, and hope that Lina ultimately survives.

Knygą pristato autorė

Knygos puslapis čia.

Neišsipildymas

Vengiu ir išsisukinėju rašyti apie šitą knygą. Pagavau save ir šiandien pusę dienos galvoju, kodėl taip darau, kodėl vengiu. Nelabai galiu sugalvoti. Gal dėl to, kad sunku būti objektyviai, nes jau sakiau, kad knygų mugės susitikime autorė man labai patiko, tai kaip čia parašyti, kad knyga nepatiko labai, t.y., patiko, bet nelabai, kas iš esmės irgi nebūtų tikslus apibūdinimas. Gal nejaukiai jaučiuosi, nes knyga įtraukyta į vieną iš kūribingiausių metų knygų, o man ji neįsitraukė galvoj į jokį “-iausią” sąrašą?

Na, pirmiausia aišku, atsikirskim visokiems reklaminiams triukams apie dideles revoliucijas ant marijos žemės, kurias sukels ši knyga. Neradau aš tų revoliucijų, kas čia dar šiais laikas gali taip nustebinti. Mano mamą dviejų moterų meilė gal ir nustebintų, bet ir tai jau kažkaip abejoju. Pasakysiu taip – knyga mane įtraukė ir gan greitai ją perskaičiau, netgi prisibraukiau visai daug ir mielai turėsiu knygą savo bibliotekoj, bet didelio ryšio su ja nepajaučiau. Gal dėl to, kad nors ir esu, kaip sako kritikė J.Čerškutė, viena koja aprašomoji karta, bet jau ir nesu, gal dėl to, kad iš esmės toks išsamus ir detalizuotas rašymo stilius nėra labai prie širdies (romane netgi sakyčiau jis toks net apsunkęs nuo žodžių, metaforų ir apskritai visas toks apaugęs žodžiais, jau nekalbant apie mane erzinančius aprašymus, kokią intelektualią/neintelektualią knygą/laikraštį/žurnalą skaito veikėjai).

Va, išvardinau, kas man kliuvo, o kas patiko nežinau, kaip parašyti, nes kažkas tikrai patiko, bet taip sunku įvardinti. Autorė puikiai perteikia savo kartos spalvą su visais atspalviais (labai taikliai), bet meilės linija, ta svarbioji tarp dviejų moterų manęs neįtikino, pasirodė kažkokia netikroviška, o gal iš viso man jinai tokia apskritai šalutinė pasijautė. Facebook’o kartos, tapatybės ieškojimas – taip, įtikino dar ir kaip, o mūzos ir kūrėjo meilė – ne, neįtikino. Bet gal dėl to, kad aš iš kito pasaulio, hmm… neišsipildžiusi buhalterė (autorė knygos anotacijoje rašo, kad knyga “patiks visiems, kas dirba ką nors “prie meno”, arba yra buhalteriai, svajojantys “būti prie meno” “- man šita mintis net prajuokino), pavydinti tiems, kurie suvokia tikrąją skaičių prasmę?

Summa summarum, knygą vis tiek rekomenduoju paskaityti ir aš pati tikrai skaitysiu kitą, jau rašomą, Gabijos Grušaitės knygą, o jei ir ta sukels tiek visokių galvosūkių, tada jau trečios nebeskaitysiu :P. Nepaisant visų mano pliurpesių, ji nors ir nėra kažkokia ten lietuviško pasaulio drebintoja ir revoliucionierė, ji tikrai yra naujas įžvalgus balsas, visai neblogai sugulantis baltose lankose ir tobulai užvadintas “Neišsipildymu”.

Ištrauka iš knygos čia.

Rimta ir ilga recenzija bernardinuose.

Normal girl

Kažkaip taip jau supuolė, kad dvi tokias knygas skaičiau iš eilės – jaunų autorių (Molly Jong-Fast ir Gabrielės Grušaitės). Na, Molly Jong-Fast “Normal girl” parašė, kai jai buvo vos virš dvidešimties, dabar jau koks geras dešimt metų nuo to praėjo. Knygą susiradau ir parsisiunčiau, nes ją aptikau skaitydama Ericos Jong autobiografiją, kur ji užsiminė, kad duktė parašė knygą (ir ten ji pamatė, kokia ji mama).

Šiaip knygos apie narkomanus manęs labai nežavi, arba dar neskaičiau tokios, kuri sužavėtų, nes istorija daugmaž visada vienoda, o pabaiga paprastai arba tokia, arba tokia. Šioje Molly Jong-Fast knygoje irgi aprašomas narkomanės (jos pačios) nuopolis ir gelbėjimasis, kuris yra A-list žmonių (na, tokių VIP VIP’ų, kiek supratau) gyvenimo kasdienybė (pastoviai kraujuojanti nosis nuo kokaino, subadytos rankos, pastovus reabilitavimasis, AA). Na, žodžiu, paskaitai, sužinai. Knygoje buvo gan daug visokių man nelabai aiškių žodžių ar reiškinių, kurie numaniau ką reiškia, bet tiksliai žinomi gali būti tik prisilietusiems prie tos aplinkos ir žmonių, pvz., minimas laikraščio šeštas puslapis, kuris tikriausia yra kažkas  panašaus į mūsiškį “Gyvenimo būdą”, ar panašiai. Motyvacijos aiškintis, kas yra vienas ar kitas dalykas nelabai turėjau, taip perskaičiau ir tiek.

Autorė daug kur šmaikštauja, skaitydama jaučiau, bet tikriausiai daugelio bajerių irgi dėl kalbos ypatybių nelabai supratau, na, tiek to. Gal ši knyga aktualesnė paaugliams ar mėgstantiems skaityti apie narkomanus, man šį kartą ši knyga buvo aktualesnė ant viršelio parašyta Jay McInerney citata: “Parents everywhere should be horrified by this deeply impressive debut.” Horrified – yes, fascinated – no.

Molly ir Erica, įsivaizduoju, maždaug tuo metu, kai buvp išleista knyga

M.Jong-Fast yra parašius dar dvi knygas, nenurašau šios rašytojos, būtų visai smalsu paskaityti, bet kol kas man Ericos Jong knygos yra arčiau dušios ir jai teikiu pirmenybę. O simpatiją autorei jaučiu už šitą įvykį, kurį radau viename straipsnyje apie jos šeimą:

The four-bedroom apartment came with flat-screen televisions, which the couple are tearing out, along with the wet bar, in order to make space for books. “Swear to God,” she said, “there are no bookshelves.”

Molly Jong-Fast su mama. Dar nesidomi skraidymais

Molly Jong-Fast apie savo mamą čia.

Erica Jong apie šiuolaikinę tėvystę (žiūr. video ir article).

2010 m. verstinės knygos rinkimai

Kader Abdolah. Mečetės namai. Iš olandų k. vertė Birutė Mumėnaitė.
Philippe Claudel. Pilkosios sielos. Iš prancūzų k. vertė Alina Kiliesaitė.
Herta Müller. Amo sūpuoklės. Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius.
Ugo Riccarelli. Tobulas skausmas. Iš italų k. vertė Pranas Bieliauskas.
Elif Shafak. Stambulo pavainikė. Iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė.
Graham Swift. Vandenų žemė. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys.

Iš šitų knygų skaičiau tik vieną – “Stambulo pavainikę”, namie dar turiu “Vandenų žemę”, bet dar neskaityta. Noriu paskaityt ir kitas, bet tikriausiai jau nebespesiu iki balsavimo pabaigos. Tai ką, ir vėl balsuosiu labai “objektyviai”?

Beje, šiems rinkimams jaučiu ypatingą simpatiją, nes per juos atradau savo Veronesi 🙂

Balsuoti galite čia (ti tie, kurie perskaitė visas 😛 )

Diena 1 Geriausia praėjusiais metais skaityta knyga

K.Ž.G:

Aš niekaip nesugebėjau išrinkti vienos geriausios. Tiesiog tiek J.S.Foer “Extremely Loud and Incredibly Close” ir N.Krauss “Meilės istorija” tiek stilistiškai, tiek tematiškai labai panašios, todėl niekaip nesugebėčiau pasirinkti vienos iš jų.

J.S.Foer taip nuostabiai žaidžia su potmodernistinėmis teksto išraiškos priemonėmis, kad aš- postmodernistinės literatūros mylėtoja, absoliučiai kapituliuoju. Keičiasi teksto dydis, nuotraukos kaip niekada tampriai susijusios su pasakojimu, subraukytas tekstas- rodo sugebėjimą traktuoti tekstą daug plačiau nei juodai baltas raides ant balto lapo.

Ir N.Krauss neatsiduoda tradicinei romano formai ar chronologijai. Ji moka greitai keisti pasakojimo perspektyvą, tokiu būdu suteikdama knygai stereo tekstą- pasakojimas pas skaitytoją keliauja per skirtingus žmones, per skirtingus laikus, o kai tos istorijos susiliečia, mano skaitytojišku kūnu bėgioja šiurpuliukai.

Tai, kas mane ypač įstrigo abiejose knygose yra tiek J.S.Foer, tiek N.Krauss sugebėjimas pasakoti iš vaiko pozicijos. Tiek Oscaro, tiek jaunosios Almos, tiek jos brolio istorijos parašytos su gražia pagarba vaikui/paaugliui, su tikėjimu, jog nebūtina būti suaugusiu, kad pajustum šio pasaulio sudėtingumą. Man net baisu pagalvoti, kokios įdomios ir komplikuotos asmenybės yra mūsų vaikai. Baisu, nes bijau sugadinti, pakeisti savo vaiką, apriboti jį ir kišti jį į kažkokius rėmus… kai jis jau dabar yra daugiau nei stebuklas.

Ir kaip man gaila Leo Gursky iš “Meilės istorijos”, kuris niekada taip ir nepažinojo savo sūnaus ir siaubingai gaila Oscaro, kuris turi augti be savo tėčio.

Kita abi knygas jungianti tema- praeitis ir jos nesibaigianti tąsa mūsų gyvenimuose. Ir apie tai, kad nors ir galime jaustis patys vienišiausi šitame pasaulyje, esame neišvengiamai susaistyti meilės, bendražmogiškumo, bendros istorijos, ilgesio saitais su kitais žmonėmis.

*******************************************************************************************************************************

KŽL

Sandro Veronesi “Ramus chaosas” – Nes toks tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Apie tai, kaip reikia mylėti save, neignoruoti savo jausmų ir norų, nes vidinė ramybė yra vertingesnė ir vaisingesnė, nei neapsakomą galybę energijos suryjantis vidinio chaoso slėpimas po ramybės kauke.

Tora. Beodis dangus

Kandangi jau prasidėjau su ta trilogija, tai ką jau darysi, teko ir užbaigti, tuo labiau, kad gavau pasiskolint. Tai apie trilogiją pasakysiu taip: perskaičius kilo mintis – o kam viskas padalinta į tris dalis? Juo labiau, kad tų trijų dalių atkirai skaityti nelabai įmanoma, kodėl nebuvo galima išleisti vienos, na gerai, tikrai storos knygos (nemanau, kad už Irvingą būtų buvus storesnė)? Net juokinga, kaip pasimiršta visa, kas buvo preitose knygose. Aš tik į kokį pirmą trečdalį trečiosios įkopusi, pagaliau prisiminiau, kas antrojoje Torai buvo atsitikę – tiesiog mano fantazija prisiminė visai kitą versiją… Na, bet eilinį kartą įsitikinau, kad Dinos daugiau nebus, kad visos kitos autorės knygos, nors ir buvo įdomios, manęs jau nebeužbūrė.

Nepaisant visos tos viršuj parašytos tirados, knyga buvo visai nebloga. Gal man net labiausiai patiko iš visų trijų dalių, kiek aš ten jas atsimenu. Kažkaip šita knyga išsiliejo prieš mane vaizdais – fiordais, raudonais besiplaikstančiais plaukais, mėlynu paltu ir avimis (vaizdinį įspūdį dar sustiprino vakar matytas filmas Firelight, kuriame daug rūko ir avių). Trečiojoje dalyje daug Rakelės, kuri, priešingai nei daugelis veikėjų – Tora, Toros mama Ingrida – neplaukia pasroviui, nėra nuolanki ir besilenkianti pavėjui – gal dėl to knyga įgauna energijos ir nebėra tokia neviltinga, kaip pirmosios dalys. Įdomus ir Toros susidvejinimas, įsijautimas į Rakelės vaidmenį (taip ir matau savo “filme” tuos raudonus abiejų plaukus), bet kažkaip į knygos pabaigą viskas vėl išblykšta, aštrūs jausmai bunka, lyg rūke plaukia ir pabaiga kažkokia man nei šiokia nei tokia. Ir kažkaip nepasijaučia man tos šviesesnės spalvos, apie kurias rašoma knygos anotacijoje. Iš tikrųjų, gal net nesupratau tos pabaigos – gera ji ar bloga – dėl to ir atsiverčiau galą pažiūrėti…

Tai instrukcija knygai būtų tokia: kas jau prasidėjot, pabaikit, nebeturit kur dėtis, kas neskaitėt, tai bent jau skaitykit visas tris iš karto, nors jei neperskaitysit, nors ir esat Wassmo gerbėja/as – nieko tokio.

|3,5/5|

Traktatas apie pupelių gliaudymą

Ar esi gliaudęs pupeles? Nelabai mielas darbas: pupelių ankštys sudžiūvę, kietos, sunku aižyt, pjauna pirštus. Ir knygų herojus nemėgsta, nekenčia pupelių gliaudymo, na, gal tik pakenčiama, jei visa šeimyna gliaudo, o kažkuris neįtikėtinai įdomią istorijas pasakoja. Kaip kad senelis: “Staiga beldimas į duris: „Atidaryti!“ Kareiviai. Akys pasruvusios kraujais. Įniršę veidai. Kaip nieko būtų visus sukapoję. Bet pamatė, kad visi lukštena pupeles, pastatė šautuvus, nusisegė kardus, liepė duoti jiems kėdutes, atsisėdo ir ėmė kartu lukštenti.”

Kai skaičiau, aišku, galvojau, ką čia reikės apie knygą papasakoti. Ne popsas knyga, sakyčiau, tokia labiau “iš privalomos literatūros” sąrašo (čia turėčiau omenyje, kad labiau ta tikroji grožinė, o ne pramoginė grožinė). Ne visiems rekomenduočiau, bet Giedrei taip, savo sesei tikriausiai ne. O man patiko.

Apie knygą iš viso nieko nežinojau, kol neužtikau tarp pretenduojančių į geriausią vertimą, tada ėmiau ieškoti sąraše esančių knygų, atradau savo numylėtą Sandro Veronesi, ir dabar atsimenu, kaip po gan ilgo laiko tarpo net sustingau knygyne pamačius tą Traktatą. O jis taip šaipės iš manęs su savo kaina “kam per 40 LTL” – aš juk tokių brangių nebeperku iš piktumo. O nusipirkau, ech, tos pupelės paviliojo – pavadinimas toks traukiantis.

W.Mysliwski

O knygoj? Pas vienišą vyriškį užsuka svečias. Pasisako, kad pupelių pirkti. Tik kad pupelės tai negliaudytos, prašom, pone, sėskit, kartu išgliaudysim ir galėsit neštis. O gliaudant gi istorijos tarsi savaime liejas. Galima sakyti, visa knyga vienas ilgas monologas apie pupelių savininko gyvenimą – sunkų ir vienišą. Vienas liko dar vaikystėje per karą, kai atsitiktinai liko gyvas bulvių duobėje, kai visas kaimas už kelių metrų degė. Atrado toj duobėj jį partizanai, su jais po miškus bastėsi, paskui – triukšminga internato vienatvė, girtos statybų aikštelės (tapo elektriku) ir saksofonas – lyg iš kito pasaulio – į kurį įsitvėrę ir laikėsi visa, kas geriausia tame žmoguje buvo. Daug istorijų, kartais neįtikėtinai pasisukančių, atsisukančių, neatsitiktinai atsitiktinai atsitinkančių: “Nėra tokio dalyko, kaip atsitiktinumas. Kas gi yra atsitiktinumas? Tai tik pateisinimas to, ko nesugebame suprasti.” Atrodo, viskas herojaus gyvenime sukasi ratais, ciklais, kartojasi, kartojasi, kol tie, kam reikia susitinka, nusiima skrybėlę, pasisveikina arba apsimeta nepažįstą – nutiko taip, kaip turėjo nutikti.

Vertimas tikrai geras, sklandus, charakteringas – apsigyvenau toje knygoje – taip lengvai skaitėsi. Ir pribraukiau knygą, herojus prie pupelių mintis visokias, savo dūšią gliaudo. Negaila ten to skaičiaus už knygą, kur ankščiau minejau.

Čia ištrauka iš knygos. Skaitant popierinę – kiekvienam puslapį gauni po pupelę – įkelsiu nuotrauką, kai rasiu kažkur nujotą fotoaparato laidą…

|gliaudytoja|

The Help

Mano skaityta knyga tokiu viršeliu

Mano knygų lentynoj laukia daug angliškų knygų, kol joms eilė ateina ir lietuviškai tas knygas išleidžia. Taip atsitiko ir su Kathryn Stockett knyga The Help, lietuviškai išleista kaip “Pagalba”. Na, nelabai patinka man tas tiesioginis vertimas pavadinimo – kaip ir teisingas, nes tiesioginis, bet ir neteisingas, nes mes žodžio pagalba nelabai vartojame turėdami omenyje darbinius santykius, kas būtent ir yra knygoje.

Žinote, mes vis su Giedre siūlome kam nors pusę savo karalystės už keletą valandų miego. Tai patikėkit, kai skaičiau šitą knygą, galvojau, kad ryte teks siūlyti visą karalystę, nes buvo taip įdomu skaityti, kad negalėjau padėti knygos, kol neperskaičiau. Ir tiesiogine prasme tampiausi knygą visur su savim ir skaičiau kiekvieną laisvą minutę. Kaip koks geras trileris, pagalvojau, taip atsitraukti negalėjau tik nuo kokio Grisham dar tais laikais, kai rytais savaitgalį galėdavau miegoti, kiek telpa.

“It is 1963. The Space Age they’re calling it. A man has circled the earth in a rocketship. They’ve invented a pill so married woman don’t have to get pregnant. A can of bear opens with a single finger instead of a can opener.” Pasaulis, nesustojamai juda į priekį, tačiau tik ne Jackson, Misisipės valstijoj. Čia gyvenimas susistingęs, ir nesvarbu, kad kažkur New York balti ir juodi žmonės klauso apie M.L.King svajones, Misisipėj bet kas, kas kalba apie žmogaus teises arba pažeidžia rasių atskyrimo įstatymus, gali būti pasodintas į kalėjimą. Tokia tad Misisipė. Per daug rami, nusčiuvusi ir susitaikiusi – lyg prieš audrą.

Tokios Misisipės poničkos 1960 m. (čia pasislėpus po šukuosena knygos autorė K.Stockett)

Knyga pasakoja trijų moterų vardu: Aibileen ir Minni – dvi juodaodės tarnaitės (tais laikais niekas nesivargina jų kaip nors kitaip vadinti, kaip Nigra), visą gyvenimą tvarkiusios baltųjų ponių namus ir auginusios baltųjų ponų vaikus (Aibileen užaugino septyniolika) ir panelė Skeeter, baltoji, su savo norais, ambicijomis ir pasaulio supratimu niekaip neįsipaišanti į savo aplinką, nepritampanti prie savo jau seniai ištekėjusių draugių (vyrai būdavo ieškomi koledžuose, o susiradus savajį, mokslai būdavo nutraukiami).

Ieškodama darbo, rašytoja norinti tapti Skeeter gauna laiškelį iš vienos leidėjos New York’e. Leidėja pasisiūlo paskaityti ką nors įdomaus, jei Skeeter tokio turi parašius. Skeeter mintys vis sukasi apie ją pačią užauginusią labai mylėtą tarnaitę Constantine, kuri nežinia kur pradingo jai studijuojant koledže. Taip Skeeter kyla mintis parašyti apie tai, kaip jaučiasi juodaodės moterys, dirbdamos baltųjų namuose, kokie būna šeimininkų, jų vaikų ir tarnaičių santykiai. Atrodytų, nieko čia tokio, jei šis sumanymas to meto Misisipėj nebūtų nelegalus, tiesiog neįmanomas – visų pirma iš kur gauti tas tarnaites, kurios sutiktų rizikuoti būti sumuštos, apakintos, sužalotos ar nužudytos Ku Klux Klan’o, kur susitikti, kaip nuvažiuoti į juodaodžių kvartalą nesukėlus policijos įtarimų? Kaip susišneka ir susitaria Skeeter su Aibileen, su Minni – viskas toliau labai įdomioje knygoje (tikiuosi, kad gerai išversta Jotemos), kurios neįmanoma padėti, kol neperskaitai.

Lietuviškas viršelis panašus į šitą - su paukštukais

Knygoje rasite ne tik baltųjų – juodųjų santykių, bet ir moters – vyro, moterų – labai daug kas priminė filmą Stepford Wives – visas tas saldus rožinis fasadas, mandagumai ir šypsenos, po kuriomis slepiasi gerai papuvęs pasaulis.

Sakyčiau, bėkit, skubėkit į knygyną, pirkit skaitykit, bet jei skaitot angliškai, www.bookdepository.com knyga kainuoja 6 eurus (21 LTL) ir tada tikrai nereikės nervintis dėl vertimo, pajusit sodrią pietietišką juodaodžių klabą (neslepiu, su ja teko ir pavalgt, bet nuo to knyga gi tik spalvingesnė). Kas rikiuojasi į eilę prie manosios?

Sula

Nežinau, niekaip neapsisprendžiu, koks mano santykis su šita knyga. Knyga iš tikrųjų pilna visko – įdomių charakterių, vietų (miestelis, kuriame gyvena vien baltieji, ir “Dugnas” – kalvos, kur gyvena beveik vien juodieji), siužeto linijų, tiesiog, nors lyg ir jaučiu ją, bet kartu ir neįsijaučiu, nepajaučiu iki galo. Ir kadangi knyga niekaip manęs nepaleidžia, vis apie ją galvoju, vien dėl to negaliu sakyti, kad man nepatiko, nors, kad patiko taip pat negaliu sakyti. Ir jau pradedu griežti dantį ant, kaip bebūtų keista, Baltų lankų leidyklos, nes… labai noriu prikibti prie vertimo (vertėja Ina Rosenaitė). Kadangi nesu knygų leidybos specialistė ir nežinau, kas už ką leidykloje atsakingas, tai nežinau, kieno kaltė yra ganėtinai daug klaidų, paliktų knygoje (redaktoriaus?). Bent jau tokie šposai, kai tris kartus skaitau sakinį ir nesuprantu, apie ką jis, tai tikriausiai vertėjo klaidos, o paskui jau apskritai, redaktoriaus nebuvimas, jei tokios klaidos yra neištaisytos. Pvz., knygos skyriai – metai. Skyriuje 1923 rašoma “1985m. nieks nežaidė”. Juk akivaizdu, kad ne apie XXa. knygos veikėjai kalba, o apie XIX… Gal tokie dalykai ir apsunkino įsijautimą į knygą?

Viskas vyksta jau minėtoje vietovėje, Ohajo valstijoje, JAV. Knygoje gyvenantys žmonės juodieji  (tais laikais (1920) dar nebuvo jokio politinio korektiškumo), tai jie visi dar buvo negrai, vis dar nelabai mokantys tvarkytis su jiems duota laisve. Vyrai dažniausiai bedarbiai, visą gyvenimą laukiantys didelių darbų, prie kurių (darbų ir pinigų) baltieji jų neprileidžia, dažniausiai palikę savo šeimas, vaikus. Bet ne apie vyrus šiaip knyga, apie moteris.

Dvi mergaitės Nelė ir Sula, užaugusios visiškai skirtingose šeimose, susidraugauja ir tampa neperskiriamos: “Kai jos susitiko, pirmiausia tuose ruduose koridoriuose, paskui – ties sūpynių virvėmis, pasijuto laisvai ir patogiai tarsi senos draugės. Nes jau prieš metų metus suprato nesančios nei baltaodės, nei vyrai, suvokė, kad joms draudžiama ir laisvė, ir pergalės, ir ėmėsi kurti kažką kitą, kuo būti.” Kaip visada, neperskiriamos tam tikram laikui, iki tam tikro įvykio, iki išdavystės, kuri tikriausiai taip jau lemta draugystėms, yra neišvengiama. Jų aplinka savotiškai išprotėjusi, kartais tikrai magiškai realistiška – močiutės, mamos, tetos, visos su vienokiomis ar kitokiomis keistenybėmis. Iš tikrųjų Sula knygoje pradeda dominuoti tik į knygos antrą pusę, kai po ilgo nebuvimo sugrįžta į Dugną. Ko ji ten sugrįžo? Sujaukti draugės gyvenimo? Sutvirtinti bendruomeniškumo Dugne (visi prieš ją nesitarę susivienijo – buvo vieni kitiems geresni, pakantesni). Man taip iki galo ir liko neaiškūs kai kurie Sulos motyvai, o gal jų net ir nebuvo, neturėjo būti? Gal dėl to ir liko tas klaustukas pakibęs virš knygos?

Toni Morrison

Pažiūrėjus į knygos parašymo laikotarpį – 1973 m., į galvą lenda mintis – autorė gi ne tik moteris, o dar juodoji moteris. Tai kokia iš viso jos padėtis kaip rašytojos? Kokiai nerealiai jai tenka būti, kad išsikovoti vietą baltam vyriškam pasauly? Toni Morisson “who in novels characterized by visionary force and poetic import, gives life to an essential aspect of American reality”1993 m. gavo Nobelio literatūtos premiją. Kaip sako Wiki, žinomiausios jos novelės yra The Bluest Eye, Song of Solomon ir Beloved. Neskaičiau kitų jos knygų, bet ar nebuvo Nobelio premija suteikta atiduodant duoklę moteriai ir jos odos spalvai? Tikiuosi, kad aš labai neteisi.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į knygos viršelius. Lietuviškasis viršelis visiškai neduoda nuorodos į knygos turinį, tiesiog neutralus, net sakyčiau neatitinkantis knygos dvasios (imdama skaityti knygą, net galvojau, kad pavadinimas reiškia beržų sulą), galėtų tikti bet kuriai kitai knygai (tikriausiai dailininkas patingėjo knygą paskaityti, kaip ir vertėja – dar kartą perskaityti, ką išvertė). O štai rastieji internete kitokie – vienas labiau orientuotas į jauną Sulą, o kitas – į suaugusią, apie kurią ir yra ši knyga (bent jau man taip rodos) ir šitas viršelis man labiausiai prie to įsivaizdavimo, kaip įsivaizdavau knygą. Taigi perskaičiau, bet nesusigyvenau. Gal ir radau priežastį – “šią knygą reikia versti iš naujo”…

| 😦 |

Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija

Jau seniai neskaičiau tokios šiltos ir jaukios knygos (nepaisant visų joje aprašomų karo baisybių). Visą knygą nuostabiausiai aprašė Giedrė, tai aš nelabai ir beturiu, ką pridėti. Ypač sutinku dėl to sentimentalumo, kuris neperžengia rožinės cukruotos linijos. Būtent dėl to knyga ir šilta, ir su tokia pabaiga- ne pasakos, bet vis tiek teisybės triumfu – o kartais gi norisi tokių knygų ir filmų – dvasiai atgaivinti. Taigi, visiems norintiems dušios atgaivos ir siūlau. O aš dar įdėsiu keletą Gernsio knygos sakinių ir salos vaizdų.

“Because there’s nothing I would rather do than rummage throug bookshops. I went at once to Hastings & Sons upon receiving your letter. I have gone to them for years, always finding the one book I wanted – and then three more I hadn’t known I wanted.”

Okupacijos liekanos Gernsio saloje

“That’s what I love about reading: one tiny thing will interest you in a book, and that tiny thing will lead you to on to another book, and another bit there will lead you on a third book. It’s geometrically progressive – all with no end in sight, and for no other reason than sheer enjoyment.”

Gernsis - taip ir norisi važiuoti pasidairyti

“The old adage – humour is the best way to make the unbearable bearable – may be true.”

|***|

Baltos lietuviškos lankos, juodos angliškos avys

Užtikau Bernardinuose vieną straipsnį apie dar vieną Amerikos lietuvaitę, dėstančią creative writing :). Parašė knygą, kurioje angliškai baltose lankose ganosi juodos avys (ši mįslė man tikriausiai yra pati gražiausia lietuviška mįslė). Knygoje autorė Daiva Merkelis rašo apie vaikus emigravusių, apie vaikus, kurie augo tarsi tarp dviejų ugnių – tėvų tėvynės ilgesio ir lietuvybės saugojimo iš vienos pusės ir taip traukiančios naujos (tėvams, ne vaikams) tėvynes. Didelė ir skaudi problema visų įmanomų bangų emigrantams. Manau vertėtų knygą išversti, duoti paskaityti tėvams, kad geriau suprastų, kaip jaučiasi jų vaikai emigracijoje dabar, ir kad nereiktų jiems užaugusiems rašyti knygų, kurios jau parašytos.

Kaip susidūrus kultūroms elgtis “Prijaukintoje Anglijoje” pataria A.Užkalnis: “O dėl vaikų, augančių skirtingų kalbų terpėje, paprasta teisybė tokia: vaiką labiau veikia ta aplinka, kuriose jis auga, ir ji – mokykla, televizija, spauda ir draugai – jam turi daug didesnę įtaką nei tėvai. Jei lietuviškai kalba tik vienas iš tėvų, vaiko ryšys su lietuvių kalba yra dar menkesnis. Vienintelis dalykas (ne toks jau ir menkas), kurį gali pasiekti lietuviai tėvai užsienyje (arba vienas iš tėvų), yra supažindinti vaiką su savo kalba ir jos išmokyti, suteikti kuo daugiau informacijos apie savo šalį ir tuomet tikėtis, kad vaikas, kai pasieks protingą amžių, susidomės savo kilme ir praeitimi. Nes paauglystėje visi nori kuo mažiau išsiskirti iš aplinkinių, ir tik paskui aplanko supratimas, kad būti tokiam, kaip visi – anoks pranašumas, ir tinka jis nebent tuomet, kai nori pranykti minioje. Norinčiam pirmauti kitoniškumas yra pranašumas. Štai tuomet – tik tuomet, ne ankščiau – jaunas žmogus grįžta prie to, ką sužinojo ir išmoko vaikystėje: tėvų kalbos ir žinių, kurių neturi kiti.”

Tai va, rašiau apie vieną knygą, o gavosi apie kitą 🙂

|L|