Štai ir perskaičiau Sandros Bernotaitės knygos priešpaskutinį eskizą, kuris užvadintas “Virgos džiaugsmai”. Perkaičiau ir parašiau autorei laišką su komentarais. Įmetu gabaliukus čia, atsiprašau, kad be lietuvybių, bet su lietuvybėm perrašyti tiesiog žiauriai neturiu laiko. Tai geriau būti tokiam įrašui, nei jokiam.
___
Tai va, kaip ir zadejau, stengiausi skaityti kritiskai, nezinau, ar man pavyko, nes zinai, labai daznai pasinerdavau i skaityma ir tiesiog net negalvodavau apie kazkokias kritikas ir panasiai. ir man labai patiko tie pasinerimai, nes tai pats geriausias irodymas, kad knyga tiesiog yra gera knyga. Sutinki? O dar didesnis malonumas, kad man niekaip nereikes apsimetineti ieskant geru knygos vietu, nes tereikia tik pasakyti, kokios vietos geroje knygoje man uzkliuvo. Zodziu, uraaaa! gera knyga, man patiko. Filmas apie knyga tiesiog vyniojosi, maciau personazus, ziauriai i juos isijauciau, vienu momentu, net dejau i sona lapus, nes jau per daug buvau isijautusi, jau skausmingai viskas daresi. Labai charakteringi personazai, tokie tikri, tikrai. man sitas vienas is labiausiai istrigusiu ispudziu. aisku, mane daznai labai erzina zmoniu/heroju , kazkoks neveiklumas ar uzsiciklinimas, bet tavo knygoje kazkaip pavyko isvengti uzknisimo ir gal tiesiog buvo tiek, kiek reikia, sekmingai islaikyta riba.
Aisku, knyga tokia lietuviska, bet kazkaip kitaip lietuviska, neerzinanciai. ji nera nei ivanauskaitiska, nei kokia kitokia, kaip minejai kunciska, kunciniska ir tai man labai patiko. nezinau, ar teisinga sakyti, kad moteriska. gal teisingiau sakyti, labai gerai atskleidzianti moters vidu, kas jame gyvena, kas kirba, moters-vyro, moters-anytos, moters- exzmonos santykiai, moters-motinos, seseru. Dabar kazkaip pagalvojau, kad kaip iseis knyga butinai duosiu savo mamai paskaityti, turetu jai patikti.
tiesiog dabar akyse stovi visi tie vaizdai is ejimo gedimino prospektu, sereikiskese, virgos bute, net zinau, kaip isplanuotas, kas matosi per langus ir koks namo kiemas, koks taksistas, kokia biblioteka, kaip isdestytos lentynos. gal kas nors pastatys filma pagal tavo knyga? butu gerai nelietuviu rezisierius, kad nesugadintu :)))
Kokios galetu buti pastabos. Yra keletas vietu, kurios man uzkliuvo, keletas pastraipu, lyg ir iskrentanciu is knygos, geros mintys,. bet gal joms reiketu kakokio kito pavystymo.Dar butu idomu tiksliau zinoti laikotarpi veiksmo, nes lyg irgi tada butu aiskiau, ar i tema mano kabliukai, ar ne.
Tai va. (…)
Is pradziu man kazkaip labai kliuvo pavadinimas knygos, bat perskaicius knyga jisai kaip ir issipilde, tai jau nebegaleciau sakyti, kad netinka. is viso neisivaizduoju, kaip pavadinima reikia sugalvoti. tai gal tada sakyciau, kad pavadinimas neblogas, bet gal galetu buti ir geresnis? as cia siaip galvoju, kad jei matyciau tokia knyga knygyno lentynoje, tai negaleciau garantuoti, kad mane labai patrauktu ta knyga pagal pavadinima skaityti. tai cia tik del to. bet zinai, greita as cia taip sakyti, kai pasiulyti irgi nieko negaleciau, na bet cia jau ne mano darbas :))) tiesiog kazkaip norisi, kad pavadinimas butu knygos karuna, na, pavadinkim zemiskai labai, tas linkas, kuris traukia knyga pirkti, pasiimti bibliotekoje. nu, toks pavadinimas, kaip Gaisras :))
(…)
dar labai man patiko ta vieta, kur Galina bando ikalbeti Virgai, kaip ji myli Aida. tokia labai taikli situacija. super!
Tokios tokeles, tokie gabaliukai komentariniai. Manau, kad kol kas tai yra viena geriausių mano šiais metais skaitytų knygų. O man tokiai “išpindėjusiai” skaitytojai, kuriai jau sunku beįtikti… oho, manau, tikrai neblogas rodiklis apie knygą. Bravo Sandrai!
Sandra Bernotaitė
Kai pradedi daryto ką nors naujo, atveri sau langą į naujas galimybes ir naują patirtį.
Jei Giedrė nebūtų manęs švelniai užspaudusi rašyti knygų blogą, aš niekada tikriausiai nebūčiau skaičiusi naujo rašytojos romano, kuris dar nekvepia nei dažais, nei nauju popierium. Nes jis dar tik pakeliui pas skaitytojus. Neįtikėtina patirtis. Aha, dabar skaitau Sandros Bernotaitės, kaip čia įvardinti – būsimą/esamą romaną. Jėga
Pats pirmas žmogaus priskyrimas vos tik gimus: berniukas ar mergaitė? Įsivaizduok, jei visiems mieliems klausiantiems draugams neturi ką atsakyti, nes tavo vaikas nei berniukas, nei mergaitė, ir berniukas, ir mergaitė. Tokia klaikoka situacija atrodytų, bet iš tikro gal dar klaikiau nuo minties, kad tėvai kaip ir susitaikytų su vaiko kitoniškumu (kaip kada dažnai susitaiko), bet labai aiškiai supranta, kad aplinkinis pasaulis tiesiog nepriims kitokio atsakymo nei – berniukas arba mergaitė. Ypač jei tai kažkoks tolimas užkampis, maža bendruomenė, 1968 m.
Prisipažinsiu, ilgokai vengiau šitos knygos, nes labai jau man ji asocijuojasi su “Middlesex”, kuri buvo kaip čia pasakius, beveik tobula knyga. Tad tikriausiai ir nereikėtų nustebti, kad Annabel, nors ir pristatoma, kaip viena iš knygų, kurių nereikėtų pražiopsoti, man nepaliko ypatingai didelio įspūdžio – tema nebe nauja, išdėstymas irgi ne penkios žvaigždutės. Knygai duosiu 3,5. Bet gal ir nekreipkit didelio dėmesio į mano burbesius, nes man kažkokia gerų knygų krizė arba aš šiaip virstu į niekuo negalinčią pasitenkinti burbeklę. Arba ne 😛
Taigi, Kanadoje, šiaurėje, šeimoje gimsta toks vaikas – ir berniukas, ir mergaitė, bet tėvas nusprendžia, kad vaikas, savo paties labui bus auginamas kaip berniukas. O tuo sprendimu motina mintyse palaidoja savo dukrą. Berniukas auga nieko nežinodamas apie savo ypatumus, tik žinoma, ankščiau ar vėliau ylos lenda iš maišo.
Nelabai geras viršelis
Knygą perskaičiau gan lengvai, bet man ji kažkaip pasirodė ne visai vientisa. Labiau norėjosi, kad K.Winter susikoncentruotų ties vaiku, jo jausmais, tai, kaip jam sekasi rasti/nerasti savo vietos, o autorė kažkaip blaškėsi tarp gamtos ir gyvenimo laukinėje gamtoje aprašymo (tuos intarpus prasvajodavau), tėvų jausmų, berniuko draugės istorijos (kažkaip man iš viso nelabai į temą). Žodžiu, būna ir geriau, bet skaityti galima.
Tiesa, pripažinsiu, kad knygos viršelis labai vykęs. Yra dar vienas, ne toks geras, tai jei jau skaitysi, tai bent jau su “geru” viršeliu. Na, o aš tai skaičiau Kindle.
Vieną po kitos perskaičiau dvi knygas apie darbovietę: T. Rachman ”The Imperfectionists” ir J.Ferris “Then We came to the End”.
Abi knygos turi labai daug bendro, tad rašau bendrą apžvalgą. Jos abi parašytos jaunų rašytojų ir abiems jiems šitos knygos yra debiutinės.
T. Rachman knyga sudaryta iš atskirų novelių- kiekvienoje jų pasakojama apie vieną tarptautinio laikraščio, leidžiamo Romoje, darbuotoją. Kiek vėliau knygoje novelės susiliečia, susipina ir sudaro mažiau fragmentiską ir vis daugiau susisiejantį pasakojimą.
Laikraščio ekonominiai reikalai nesiklosto, daugelis darbuotojų yra atleidžiami ir daugelis bijo būti atleisti.
Lygiai ta pati situacija susiklostė J.Ferris knygoje “Then we came to the End”, kai didelio reklamos biuro darbuotojai vienas po kito atleidžiami, kai jie paskubomis susideda savo asmeninius daiktus į kartonines dėžes ir nuliūdę paspaudžia lifto mygtuką.
Man pačiai teko pajusto atleidimo iš darbo kartėlį, tai ši tema, ypač J.Ferris knygoje man buvo ”tiesiai į širdį”.
Abiejose knygose parodoma, koks svarbus mums yra darbas, kokia didžiulė mūsų identiteto dalis yra mūsų pareigos ir darbovietė. Ir kalba eina ne vien apie tokius akivaizdžius dalykus kaip kas mėnesį gaunamas atlyginimas arba su pareigomis susijęs stausas, bet ir tokie dalykai, kaip priklausymas bendruomenei, kaip bendros realybes darbe kūrimas, kaip mūsu maži darbiniai įpročiai kalbėtis su kolegomis, išgeti kavos, parūkyti, užtepti sviesto ant bandelės personalo kambaryje, bambeti dėl kvailų šefo sprendimų ar skųsti klientų elgesiu.
Apie T.Rchman "Imperfectionists" recenzentai sako "spectacular" ir "gorgeous" ir "beguiling"
Tačiau nors knygos kalba apie tuos pačius dalykus, jog kartu yra skirtingos.
Abiejose yra nuostabiai graži ir plati veikėjų paveikslų galerija. Bet T. Rachman, pasirinkdamas ”viena novele- vienas žmogus” struktūrą tuo pačiu savo knygai suteikia ir labai stiprią individo perspektyvą. Išgyvenimai, darbas jo aprašomoje laikraščio redakcijoje yra labai smarkiai individualizuojami ir tokiu būdu jis labai jautriai ir detaliai sugeba parodyti kiekvieno žmogiskąjį vienišumą, izoliaciją.
J.Ferris, (nors jis irgi rašo apie daugybę reklamos biuro darbuotojų) pasirinko kitokį įrankį- knyga parašyta iš “mes ” perspektyvos. J.Ferris knyga- tarsi kolektyvinė griūties dokumentacija. Ir nors jis taip pat labai gražiai su didžiule ironija ir humoru parodo nervingus, vienišus, keistus pavienius žmones, tuo pačiu jis kalba apie bendrus tų žmonių išgyvenimus, nes laikosi ”mes…” perspektyvos:
”WE WERE FRACTIOUS AND overpaid. Our mornings lacked promise. At least those of us who smoked had something to look forward to at ten-fifteen. Most of us liked most everyone, a few of us hated specific individuals, one or two people loved everyone and everything. Those who loved everyone were unanimously reviled. We loved free bagels in the morning. They happened all too infrequently. Our benefits were astonishing in comprehensiveness and quality of care. Sometimes we questioned whether they were worth it. We thought moving to India might be better, or going back to nursing school. Doing something with the handicapped or working with our hands. No one ever acted on these impulses, despite their daily, sometimes hourly contractions. Instead we met in conference rooms to discuss the issues of the day.
Bet nors jis ir rašo iš „mes“ perspektyvos, jis taip pat kaip ir T.Rachman sugeba sukurti įdomius ir detalius veikėjų paveikslus.
Švediškojo leidimo viršelis su komentarais, kavos dėmėm ir t.t.
Abi knygos yra baisingai išgirtos, gavusios daug teigiamų recenzijų, nors man labiau patiko J.Ferris „The We Came to the End“. Priežasčių (žinoma, kad subjektyvių ) yra keletas.
Visų pirma jo knygoje daug daugiau juoko ir ironijos. (Toks literatūrinis “The Office” serialas.)
Nekyla jokių abejonių, jog spalvos čia kartais gerokai sutirštintos, situacijos tyčia užaštrintos, o veikėjai gerokai pašaržuoti. Ir nors tas reklamos biuro pasaulis yra crazy, daugelis įvykių ar veikėjų tikrai gali egzistuoti vienoje ar kitoje darbovietėje. Tai leidžia laisvai juoktis iš visų tų keistenybių, kurios vyksta biure, o T.Rachman knygoje “Imperfectionists” stengiasi neperžengti tos ribos, nors ir jis įdeda ironijos į savo veikėjus, man vis kilo jausmas, kas jis vistiek labai bandė juos padaryti tikėtinus.
Antra, man labai įdomūs pasirodė reklamos biuro darbuotojų darbo (nedarbo) aprašymai. Kadangi dėstau organizacines teorijas, vadovavimą ir panašius dalykus, tai visi tie J.Ferris aprašymai kaip biuro darbuotojai leidžia savo dienas darbe man buvo kaip medus širdžiai. Ko gero, teks mano studentams skaityti ištraukas iš šitos knygos ir analizuoti jas remiantis teorijomis vadovėliuose 😉
Daugelis situacijų man pasirodė gana pažįstamos iš vadovėlių, kai darbuotojai pasyviai priešinasi pokyčiams, kai prisigalvoja visokių keistenybių, kad paįvairintų savo darbo dieną. Pavyzdžiui vienas darbuotojas sugalvoja, kad praleis visą dieną darbe neliesdama kompiuterio klaviatūros ir pelės. Arba pastebėjęs, jog darbe daugelis kalba nesąmones, jis nusprendžia, jog nuo šiol jis kalbės tik citatomis iš filmų „Krikštatėvis 1 “ ir „Krikštatėvis 2“.
T.RachmanJ.Ferris
Beje, J.Ferris jau esame minėjusios bloge, švediškas žurnalas “Vi läser” įtraukė jį į jaunų amerikiečių rašytojų, nuo kurių kūrybos neturėtume nuleisti akių, dešimtuką.
Būna knygų, kurios man sukelia tokį įdomų jausmą. Skaitydama galvoju, kad na, nėra ji tobuliausia knyga, bet ji sukuria kažkokį jaukumo jausmą ir ją tiesiog miela skaityti. Dabar man dvi tokios knygos lenda į galvą – Nicole Krauss The Great House ir David Nicholls One Day, kurią perklausiau važiuodama į pajūrį ir atgal. Beje, mano naujas atradimas – klausyti knygos prieš miegą. Visos šviesos jau išjungtos, kūnas jau apšilęs po kaldra, o į ausis kas nors maloniai skaito – net užmigti padeda greičiau!
Man labai patiko pati knygos idėja – aprašyti daugelio metų vis tą pačią dieną ir tokiu keistu būdu atskleisti, kaip pasikeitė žmonių gyvenimas. Knygoje tie metai taip greitai bėga ir iš tikro smalsu, kas bus toliau, kas bus toliau. Nors iš kitos pusės šią meilės istoriją galima laikyti gana banalia, bet, kaip jau sakiau, šokinėjimas laike knygą išgelbėja.
Apie pabaigą, apie kurią jau diskutavome komentaruose – na, sakyčiau tokia nelabai originali pabaiga. Panaši į “Ežio eleganciją”. Ir iš viso, neišduodant tos pabaigos, toks jausmas, kad autoriui, kuris taip pabaigia savo knygą ar kantrybės pritrūksta, ar kas pasidaro (leidėjas skubina?).Nors tas sugrįžimas pabaigoje į pradžią man visai gražiai uždaro kažkokį knygos ciklą, gal visai ir logiškai viskas gaunas. Nepaisant kabliukų – nebloga knyga visiems norintiems nevarginančio skaitymo, o aš labai lauksiu filmo.
Praėjusią savaitę dėl tų karališkų vestuvių minėjimo kiekvienoje televizijoje ir kiekviename laikraštyje man užėjo DAA (didžioji anglofiliškoji abstinencija), tai teko čiupti sesės dovanų atvežtą Evelyn Waugh “Sugrįžimą į Braidshedą” (vertėja R.Drazdauskienė. Tyto alba, 2010) ir gauti dozę senosios gerosios Anglijos.
E. Waugh “Brideshead Revisited” priklauso anglų literatūros klasikai, 2005aisiais Times knygą įtraukė į geriausių anglų kalba nuo 1923ųjų metų parašytų knygų šimtuką.
Knygos herojus Charles Ryder savo mokslų Oksforde metu susipažįsta su jaunu aristokratu Sebastian Flyte, o vėliau ir su jo įdomia ekscentriška šeima ir apsilanko gražiajame Braidshede. Visi Sebastian šeimynėlės nariai yra savotiškai įdomūs, tad knyga tikrai turi stiprią veikėjų paveikslų galeriją.
O kadangi aš spėjau prisiskaityti daug protingos kritikos apie šitą knygą, tai vietoj to, kad pati kažką šįkart bandyčiau suregzti, pacituosiu kelias knygos recenzijas, kurios, tikiuosi, sugundys ir kitus paskaityti.
Labai gyvai prieš akis iškyla Anglijos XX a. 3–4 dešimtmečių aukštuomenės gyvenimas, elegantiškas ir klestintis, su savomis tradicijomis ir idealais ir su nežymiais saulėlydžio ženklais. Romanas žavi spalvingais Braidshedo dvaro aprašymais, gyvai perteikta studentiško gyvenimo Oksforde ir paties šio miesto dvasia („jaudulį kėlė vien buvimas Oksforde“, p. 33), taip pat neramia prieškario ir pilka karo metų atmosfera. Stebiesi, kaip rašytojui pavyksta apie tai pasakoti taip dinamiškai, pasakojimo nuotaiką nežymiai keičiant, leidžiant jai natūraliai plaukti iš pačios pasakojimo tikrovės: su melancholija pasakojama apie karo metus, su sąmoju – apie jaunystę Oksforde, su susižavėjimu – apie viešnages Braidshede, su brandžiu skepsiu – apie šeimos gyvenimo, kelionių, tapytojo veiklos metus, skyrybas ir naująją meilę. Už šių dinamiškai besikeičiančių nuotaikų ir vaizdų slypi visą pasakojimą gaubiantis skaidrus ilgesys. Anglijos dvarų gyvenimo ir kvailystes krėtusios oksfordiškos jaunystės ilgesys, ilgesys to kažko, kas reiškėsi praeinančiais gyvenimo pavidalais, bet juose neišsiteko. Evelynas Waugh geba apie šiuos dalykus kalbėti įtikinamai, tikroviškai, tačiau visko iki galo nepasakydamas, daug palikdamas tarp eilučių.”
“Brideshead Revisited” has the depth and weight that are found in a writer working in his prime, in the full powers of an eager, good mind and a skilled hand, retaining the best of what he has already learned. It tells an absorbing story in imaginative terms. By indirection it summarizes and comments upon a time and a society. It has an almost romantic sense of wonder, together with the provocative, personal point of view of a writer who sees life realistically. It is, in short, a large, inclusive novel with which the 1946 season begins, a novel more fully realized than any of the year now ending, whatever their other virtues.
Pagal knygą yra sukurtas ir serialas (1981), kuriame vaidina Jeremy Irons ir Anthony Andrews, ir filmas (2008), kuriame valdingą Sebastian mamą vaidina Emma Thomson. Filmo anonsas man nelabai patiko, kažkaip neperdave braidshediškosios nuotaikos, o va serialo tempas iš kai kurių mano pažiūrėtų ištraukų labiau atitiko mano supratimą apie knygą. Nors tie, kas matė filmą sakė, jog jis labai geras.
Dabar skaitau E.Waugh “Sugrįžimą į Braidshedą” lietuviškai. Už knygos vertimą R.Drazdauskienė apdovanota metų vertėjo krėslu, tai skaitau ramia širdim, nė nebandydama kabinėtis prie teksto, o visiškai pasitikėdama vertėjos kompetencija.
Kaip tik baigiau skaityti skyrių, kuriame aprašoma veikėjų kelionė į Veneciją. O man, žinia, Venecija labai prie širdies, nes būtent ten praleidau savo medaus mėnesio kelionę.
Pirmą dieną Venecijoj patekome į tikrus spąstus turistams-seniausią kavinę Italijoje- Florian, kurioje ne tik gėrimai kainuoja ohohoho, bet po to dar ir sąskaitą už gyvą muziką į sąskaitą įrašoma. Bet… Kuo toliau, tuo labiai džiaugiuosi, kad į tuos spąstus patekome, nes Florian kavinė dažnai minima knygose apie Veneciją, tai aš vis galiu galva pritariamai palinguoti, kai knygose randu tos kavinės aprašymų.
O Venecija yra dažna scena įvairioms knygoms. Tos, kurios pirmos atėjo į galvą:
Šekspyras "Venecijos pirklys"E.Jong "Serenissima"T.Mann "Mirtis Venecijoj"S.Clarke "Jonathan Strange & Mr.Norell"K.Ishiguro "Nocturnes"M.Fermine "Juodasis smuikas"Juan Manuel de Prada "Apgaulinga Venecijos šviesa"I.McEwan "The Comfort of Strangers"
Visai neseniai Harvard University Press naujai išleido Oscar Wilde romaną “The Picture of Dorian Gray“.
Knyga pirmą kartą buvo išleista Anglijoje 1981aisiais metais, bet jau gerokai cenzūruota su išbraukytomis teksto dalimis. O.Wilde teko ištrinti homoerotines scenas. Ir nors knyga buvo gerokai apkarpyta, ji vistiek buvo vadinama vulgaria ir nešvaria.
Ant viršelio parašyta- "An annotated, uncensored edition"
Tai po šitiek metų pagaliau galėsime perskaityti visą O.Wilde tekstą.
Kader Abdolah “Mečetės namai” – toliau skaitau praėjusių metų geriausius vertimus. Dar viena knyga kultūriniam pažinimui. “Stambulo pavainikė” pasakojo apie Turkiją ir armėnus, “The Kite Runner” – apie Afganistaną, “Raudnoji Azalija” – apie Kinijos kultūrinę revoliuciją, o ši knyga apie Iraną ir irgi apie revoliuciją.
Knygoje pasakojama šeimos, gyvenančios prie mečetės, istorija. Tuo metu Iraną valdo šachas, kurį remia Jungtinės Valstijos. Atmosfera šalyje, ypač didžiuosiuose miestuose gana laisva ir demokratiška, moterys laisvėja, nebesidangsto čadromis, ir, aišku, kaip visada, atsiranda žmonių, kuriems tai nepatinka, kurie tokius reiškinius vadina nudvasinimu, religijos įžeidimu ir panašiai, tad po truputį pradeda judėti jauni šventikai imamai, ajatolos. Atsiranda tokių, kuriems gyventi prie vienos politinės santvarkos ar sistemos nenusiseka, todėl jie mielai prisijungia prie revoliucionierių, kad sugriautų nusistovėjusią tvarką, iš tarno virstu šeimininku ir dar vožteltų buvusiajam šeimininkui šautuvo buože.
Mečetės namuose gyvenanti šeima yra tarsi sumažintas paveikslas Irane ir visuomenėje vykstančių pokyčių. Būtent ši knygos pusė man labiausiai ir patiko. Pažvelgus į mečetės namus atrodytų, kad gyvenimas teka sava vaga, bet kas galėtų patikėti, kad imamo našlė tokia nusivylusi ir nepatenkinta savo gyvenimu, kad puls tiesiai į pirmąsias revoliucionierių gretas, išsižadės savo sūnaus kaip tėvynės išdaviko, bus Dorovės policijos iniciatorė, gaudanti lūpas pasirausvinusias ar netinkamai gatvėje apsirengusias moteris (Dorovės policija Irane egzistuoja iki šiol), kad taps tokia negailestinga, kad kita tos pačios šeimos moteris, Fagri Sadata, namų šeimininkė, gražuolė, nusiims savo papuošalus ir paslėps giliai spintoje. Iš baimės būti per gražia, per ryškia.
Namai pilni įvairių charakterių ir įvairių likimų. Iš tų pačių namų pabėgęs Nosratas – menininkas, fotografas, operatorius, lankstus, sugebantis prisitaikyti prie bet kokios sistemos, piktinantis seneles savo nepagarbiu, jų akims ištvirkėlišku elgesiu, jaunasis imamas, Alsaberio sūnus įnikęs į opijų, pražuvęs narkomanas, prisidėjęs prie namų žlugimo, aklas Muedzinas, nesveikas vaikas, visų vadinamas Driežu, ir žinoma namų galva, Aga Džanas.
Baisu skaityti apie “išgelbėtoją” islamistų diktatūrą, išsigimusią revoliuciją, ryjančią savo paties vaikus. Kam yra istorija, jei iš jos niekada nepasimokoma? Mečetės namai griūva, praranda savo įtaką, netenka gyvybės, pagarbos. Visą šalį apima baisus nuovargis – nuo švento karo su Iraku, nuo vidinių valymų. Sąstingis.
Perskaičius knyga nepalieka niūraus vaizdo. Ji baigias skaidria viltinga nata, nes aukštai kalnuose yra toks rojaus sodas, gaivinantis dūšią, suteikiantis jėgų dar vienam atgimimui. Paskaitykit, pamatysit.
O, mano nuostabusis Kindle! I love it, I love it! Taigi nutiko taip, kad Vėlykų teko kaip visada važiuoti į pajūrį, tos trys su kažkiek valandos galėtų būti puikus laikas skaitymui, tačiau, dažniausiai dėl mašinos lingavimo paskaityti pavyksta kokį pusvalandį. Tai va, nuo viso šito siūbavimo gelbėja Kindle, nes su Kindle knygas galima ne tik skaityti, bet ir klausyti. Brangios ramybės valandėlės (važiuojam mažojo klecko miego laiku, nes kitaip tai jau man pačiai tenka pavirsti į Kindlemamą, dainuojančią MP3) yra šauniai išnaudojamos. Vienintelis, ko pasigailėjau, kad išbandymams pasirinkta knyga labai trumpa – užteko vos pusei kelionės į vieną pusę, o normaliai prisijungti prie interneto ir parisiųsti dar ką nors tiesiog nebuvo galimybių. Na, bet nieko, kitą kartą tikrai būsiu gerai pasiruošus.
Kai Giedrė parašė apie šitą knygą ir net įtraukė ją į savo knygų ataskaitą kaip linksmiausią knygą, aš buvau visai pamiršus, kad kažkada su Alan Bennett jau buvau susidūrusi, o kas įdomiausia, kad prieš milijoną metų būtent šio autoriaus audio knygą klausėme kartu su būsimuoju vyru važiuodami ta pačia autostrada. Įtariu, kad autoriui labai patinka audioknygos, nes jis jas įskaito pats, o aš negaliu sakyti, kad man tai labai patinka, nes gan dažnai turėdavau atsukti skaitymą atgal, nes nesuprasdavau tai to, tai ano, o kai su vyru perklausėme jo knyga Father! Father! Burning Bright!, susižvalgėm tokiais žvilgsniais, reiškiančiais maždaug “supratai, apie ką čia?”.
The Uncommon Reader tikrai smagi knyga, na, kaip jau kažkuriam poste rašiau, rašyk knygų mylėtojams apie knygų skaitymą ir tavo knyga taps skaitoma ir mylima. Aprašyti knygos geriau, nei aprašė Giedrė nesistengsiu, kam to reikia, jei jau yra smagus aprašymas. Knygoje karalienė pavaizduota taip simpatiškai ir žmogiškai, kad net norisi netyčiom su ja susidurti toj bibliotekoj ant ratų, pasidalinti įspūdžiais, sudalyvauti jos organizuotame susitikime su rašytojais ir perskaityti visas knygoje minimas knygas. Žodžiu, buvo pats smagiausias ir labiausiai į temą skaitymas prieš tas didžiąsias penktadienio vestuves – God bless them.
Oho, pasirodo Bridget savo eilės laukė lygiai dešimt metų!!! 2001 m. gavau knygą dovanų nuo Martos. Ir vienintelė mintis, kuri man dabar lenda į galvą yra – vajei, kaip bėga laikas – neįtikėtina, kaip taip galima laukti savo eilės dešimt metų. Baisu. Tai kiek man dabar metų? Vienintelė paguoda, kad su kiekvienu gimtadieniu pensija ir nepertraukiamas knygų skaitymas vis arčiau ( nors nuo kiekvieno Seimo prisilietimo prie pensijos temos – vis toliau).
O skaičiau visai ne dovanotą versiją, o verstą. Labai jau čia bloge prigyrė visi Rasos Drazdauskienės vertimą, todėl į biblioteką nuėjusi TIK grąžinti knygą, tarp visų kitų žadėtų neimti prigriebiau po ranka pasitaikiusią Bridget. Nes norėjau ko nors lengvo, chi chi, atsipūtusio ir t.t. Tai taip ir skaičiau – ir lietuviškai, ir angliškai, nes vis norėjosi pasižiūrėti, kaip vertėja sukosi versldama visokius saldžius žodelius.
O apie knygą ką čia ir berašysi – nuoširdybių nuoširdybė. Tikriausiai čia ir yra visas knygos žavesys. Kadangi esu mačiusi filmą, tai, žinoma, knygoje veikė Rene Z (nežinau, kaip ten rašosi jos pavardė) ir viską laiką galvojau, kad ir knyga, ir filmas yra šaunūs, linksmi. Todėl rekomenduoju skaityti pavargus nuo rimtos rašliavos (įsijungus atsipalaidavimo ir kvailiojimo mygtuką) beviltiškai apkuistuose namuose, kai niekur negalite išeiti, nes nebeturite švarių rūbų, bet dar turite jėgų išsiplauti vieną taurę vynui ar vietos pilve plytai šokolado.
– Kiek kalorių galima suvalgyti laikantis dietos? – paklausė jis.
– Apie tūkstantį. Na, asmeniškai aš dažniausiai taikausi į tūkstantį, bet iš tikrųjų suvalgau pusantro,- pasakiau ir dar nebaigusi suvokiau, jog yra ne visai taip.
– Tūkstantį? – apstulbęs paklausė Tomas. – Bet aš maniau, kad reikia dviejų tūkstančių vien gyvybe palaikyti.
Išsižiojusi spoksojau į jį. Suvokiau, tiek metų laikiausi dietos, kad iš mano sąmonės absoliučiai išnyko mintis, jog kalorijos reikalingos gyvybei palaikyti. Pasiekiau tokią stadiją, kai manau, akd mitybos idealas yra iš vis nieko nevalgyti, o žmonės valgo tik todėl, kad yra godūs ir negali susitaikyti, antraip atkakliai laikytūsi dietos.
Knyga prasibrovė į priekį dėl Versus Aureus leidyklos organizuojamo susitikimo su autore Herta Mueller (balandžio 14 d. 18 val, Vilniaus mažajame teatre). Labai norėčiau nueiti, tikiuosi, kad pavyks.
Kaip tikriausiai jau girdėjai, Herta Mueller yra Nobelio literatūros premijos laureatė, “who, with the concentration of poetry and the frankness of prose, depicts the landscape of the dispossessed” (visada perskaičius šitas eilutes “už” galvoju, kas jas sukuria tas eilutes, ar ilgai prie jų ginčijasi ir kas taria paskutinį žodį, kad dabar jau viskas, už tai ir teikiame premiją). Na, aš nelaikau savęs kompetetinga ginčytis, ar autorė verta premijos, ar ne, bet jau vien dėl to, kad kyla tokios abejonės, tai kaip čia pasakius, ką žinau…
Kai pradėjau skaityti, iš karto atsidūriau panašiame pasaulyje, kuriame gyvena A.Solženicyno Ivanas. Na, jau taip panašu man buvo, kad niekaip negalėjau šitos minties atsisakyti. Ir dėl to, kad tą knygą skaičiau palyginti neseniai, o tema labai jau panaši, prisipažinsiu, nebuvo man labai įdomu skaityti… Labai jau panašūs tie gyvenimai lageriuose, kas gi ten buvo – tik darbas, šaltis, duonos skaičiavimas ir nesibaigiantis alkis (“Alkio kančioms nėra tinkamų žodžių. Dar ir šiandien turiu alkiui rodyti, kad nuo jo ištrūkau. Nuo to laiko, kai nebeturiu alkti, tiesiogine prasme valgau gyvenimą.”). Ir bandymas kažkur giliai paslėpti savo esybę, kad netaptum visišku gyvuliu, kad išėjęs tą žmogišką esybę galėtum išsitraukti ir atvirsti į žmogų.
Tiesa, šios dvi knygos ir gana skirtingos – Solženicynas aprašo vieną dieną, jo herojus – kalinys be vilties, turėsiantis kalėti nesuvokiamai ilgą gyvenimo dalį, o Hertos Mueller Leo galvoje vis šmėkščioja mintys, apie tai, kai jis bus paleistas iš lagerio, skaitytotas lyg ir jaučia, kad bus “laiminga” pabaiga, nors anokia čia laimė (“Jeigu kuris. nors mūsiškių po patikrinimo, sukaupęs visą drąsą, kurį nors načialniką (…), būdavo, paklausia, kada būsim paleisti namo, tie trumpai atsakydavo: SKORO DOMOJ. Tai reiškė: Greit važiuosit. Tasai rusiškas GREIT pavogė iš mūsų ilgiausią pasaulyje laiką”.
Hertos Mueller romanas daug poetiškesnis nei Solženicyno, jame gausu visokių įdomių palyginimų, paskui kalinius sekioja alkio angelai, galvose švytuoja sūpuoklės. Dar viena užkliuvus citata: “Kaulai pastirdavo lyg gelžgaliai. Kai mėsa nuo kaulų dingsta, žmogui darosi sunku nešioti savo kaulus, esi stačiai traukiamas į žemę. Per patikrinimą, stovėdamas “Ramiai!”, aš pratinausi užsimiršti ir nebeskirti įkvėpio nuo iškvėpio. Ir užversti akis, nekeldamas galvos. Ir dairytis danguje debesų kampučio, ant kurio galėtum pasikabinti kaulus. Jei užsimiršdavau ir rasdavau dangaus kablį, šis mane išlaikydavo”. Abi knygos labai dokumentiškos, daiktiškos ir išsamiai aprašo lagerio gyvenimą, daiktus, ant kurių užsikabinęs tas gyvenimas, rodos, ir laikos…
Sakyčiau, normali, nelabai išskirtinė knyga. Siūlyčiau skaityti kurią nors vieną iš minėtų, būtent dėl to panašumo, nebent gilinatės į lagerių temą. Bet negaliu sakyti, kad tai labai kaškokia wow knyga, kurią pulčiau visiems rekomenduoti.
Knygos atsiradimo istorija autorės žodžiais:
“Kai 1944 m. vasarą Raudonoji armija jau buvo prasiveržusi į Rumunijos gilumą, fašistinis diktatorius Antonescu buvo suimtas ir nužudytas. Rumunija kapituliavo ir visiškai netikėtai paskelbė karą iki tol buvusiai sąjungininkei nacistinei Vokietijai. 1945 m. sausį sovietų generolas Vinogradovas Stalino vardu pareikalavo, kad Rumunijos vyriausybė išduotų visus Rumunijoje gyvenančius vokiečius per karą sugriautai Sovietų Sąjungai „atstatyti“. Visi vyrai ir moterys tarp 17 ir 45 metų buvo išvežti į priverčiamuosius darbus sovietų lageriuose“ . „Amo sūpuoklėse“ kaip tik ir pasakojama apie jauno Rumunijos vokiečio Leopoldo Aubergo penkerių metų darbą sovietų lageryje. Tai fiktyvus pagrindinis veikėjas, bet jo paveikslu įamžinama daugybės deportuotų Rumunijos vokiečių patirtis. Jo prototipas – anuomet išvežtas Hertos Müller gimtojo kaimo poetas Oskaras Pastioras. Kaip pabaigos žodyje rašo rašytoja: „2001 m. pradėjau užsirašinėti pašnekesius su kitados išvežtais mano kaimo žmonėmis. Žinojau, kad ir Oskaras Pastioras buvo išvežtas, ir papasakojau jam, kad ketinu apie tai rašyti. Jis ryžosi man padėti savo atsiminimais. Mudu reguliariai susitikinėjom, jis pasakojo, aš užrašinėjau. […] 2006 m. Oskarui Pastiorui staiga numirus, turėjau keturis ranka rašytų užrašų sąsiuvinius ir kai kurių skyrių tekstų apmatus. […] Tik po metų […] ėmiausi viena rašyti romaną. Tačiau be Oskaro Pastioro pateiktų lagerio kasdienybės detalių nebūčiau to sugebėjusi“.
Iš karto prisipažinsiu, kad Nicole Krauss atžvilgiu negaliu būti nešališka. Net nežinau, kodėl. Kažkodėl jaučiu jai labai dideles simpatijas ir skaitydama jos naujausią knygą vis galvojau, na, tai kas, kad nesugaudau gijų, vis tiek man patinka skaityti šitą knygą. Skaitant buvo taip neaišku, kas vyksta ir kaip susiję personažai, kad atsivertus tuščius lapus pabaigoje pradėjau braižyti veikėjų schemą ir kaip jie susiję, ir lyg lyg pavyko sudėlioti, bet paskutinis skyrius, į kurį žiūrėjau su tokia didele išaiškėjimo viltimi, man visai susuko galvą ir vidurnaktį pabaigus skaityti kėliaus iš šiltos lovos, užsidegiau šviesą ir ieškojau knygos recenzijų tikėdamasi, kad atrasiu kažkokį stebuklingą išaiškinimą, ko nesupratau (kaltinau ir skaitymą originalo kalba – gal kažką svarbaus praleidau, ar ką?). Bet paskaičius recenzijas, pažiūrėjus interviu su autore supratau, kad to pasakojimo gijų net nereikia galų gale surišti, kad knygos esmė nėra išsiaiškinti, kaip veikėjai tarpusavyje susiję (nes jie ir nelabai susiję, bent jau kai kurie), nes knyga nėra apie stalą ir prie jo sėdėjusius žmones, o knyga yra apie “burdain of inheritance” (paveldėjimo naštą), apie tai, ką paveldime iš savo tėvų ir ką perduosime savo vaikams. Nors ir vien apie tai knyga taip pat nėra.
Kaip sako pati autorė šitas romanas yra “a novel without a center” ir “hard novel to describe” – tai jei skaitydamas šito nežinai, tai ir kankiniesi, braižai schemas knygos gale ir taip toliau. Ir aš galvoju, ar tiesiog reikia susitaikyti su tokia knygos esme, ar laikyti tai trūkumu – dar nesugalvojau.
Knygoje susitinkame daug veikėjų, kurie pasakoja savo istorijas, arba apie juos kažkas pasakoja. Pirmiausia sutinkame rašytoją Nadia, kuri budama jauna gauna “pasaugoti” didžiulį vieno Čilės poeto stalą su devyniolika stalčių. Poetas pražūva Pinočeto režimo gniaužtuose, o po dvidešimties metų pas Nadią atkeliauja Leah, kuri sako esanti poeto duktė ir norinti atsiimti stalą. Tas pats stalas pokario metais stovi Londone ir priklauso žydaitei Lotte, kurios keistą gyvenimo istoriją ištrauktą iš vieno iš daugybės stalčių išgirsime iš jos vyro lūpų. Yra ir kitų veikėjų, kurių nesurišau su stalu, bet, pasirodo, taip ir turi būti.
Galbūt tai ir išmuša iš vėžių, kad perskaičius knygą, ji nesibaigia, daiktai tuose stalo stalčiuose neišsidėlioja, arba tie stalčiai, sudėliojus istorijas nebeužsidaro. Eini pro šalį ir kaskart užkliūni. Ir nors kad ir kaip labai stengiausi, visko į vietas sudėlioti nepavyko, atskiros istorijos man tokios krausiškai gražios, su tuo užburiančiu Krauss stiliumi, dėl ko ir prisipažįstu negalinti būti nešališka. Tiesiog patarčiau neimti šitos knygos, kai norsisi kažko lengvo, neimti jos, kai neturi laiko paskaityti gerą gabalą, nes tai nėra lengvo žanro knyga, o skaitant ištęstai, tai visos istorijos gyvena kiekviena sau ir ką nors suprasti iš viso darosi labai sunku. Bet kaip viena blogerė parašė “reading the novel, I realized you don’t need to find a hidden meaning to enjoy the book”. Labai taikliai.
Kai 1949aisias buvo išleista Simone de Beauvoir knyga “Antroji lytis”, kilo didžiulis sujudimas. Viena pagrindinių S.de Beauvoir idėjų yra, jog moterimi ne gimstama- moterimi tampama, ir ši de Beauvoir citata parodo skirtumą tarp biologinės ir socialinės lyties.
Simone de Beauvoir
Tuo pačiu Simone de Beauvoir kalba apie tai, jog moteris mūsų visuomenėje nėra pilnateisis pilnakraujis savarankiškas individas, nes ji nuolat yra apibrėžiama per santykius su vyru.
Vienas tokių labai iškalbingų pavyzdžių yra, kad kažkoks visiškas nesusipratėlis lietuviškajame Wikipedia puslapyje skirtame Simone de Beauvoir prie antraštės “veikla” sugalvojo parašyti “prancūzų rašytoja, filosofė ir feministė, ilgametė Ž. Sartro draugė.”
Iškalbingas pavyzdys, ar ne? Moters veikla yra buvimas vyro drauge ar žmona, ji tarsi koks priedas prie vyro… Prie J-P Sartro veiklos įrašo, jog jo veikla buvo būti Simone de Beauvoir draugu, aišku, nėra…
De Beauvoir veikalas- filosofinis, bet yra ir grožinių literatūros kūrinių su tapimo moterimi idėja. Vienas tokių žinomiausių yra Virginia Woolf “Orlando”.
V.Woolf pasakojimo pradžioje jaunasis Orlando auga karalienės Elžbietos I laikais ir jis nusprendžia nesenti. Jaunajam Orlando daug kas sekasi, tad jį nepratusį prie sunkumų, gana gerokai sugniuždo gražios Rusijos princesės atstūmimas, ir jis pasineria į kūrybą. Vėliau karaliaus Chales II laikais jis kaip ambasadorius gyvena Konstantinopolyje, kur vieną kartą jis miega net keletą dienų. Niekas nesugeba jo pažadinti, tačiau kai jis pagaliau nubunda- jis/ji turi nebe vyro, o moters kūną, nors Orlando sąmonė, prisiminimai, mintys liko tokios pačios.
Virginia Woolf nepuola aiškinti, kodėl taip atsitiko, nepateikia jokių teorijų ar užuominų, o tiesog visą dėmesį suteikia į tai, kaip skirtingai su Orlando dabar elgiasi pasaulis, kaip Orlando- viduje būdamas vis tas pats individas-verčiamas keistis ir taikytis prie egzistuojančių visuomenės normų.
V.Woolf knygoje “Orlando” sako tą patį kaip ir de Beauvoir dėl tapimo moterimi. Jog didžioji dalis to, ką mes laikome moteriškumu, visai nėra susiję su biologija, o su visuomenės sukurtomis rolėmis.
Štai kaip mąsto Orlando po savo metamorfozės :
“She remembered how, as a young man, she had insisted that women must be obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled. ‘Now I shall have to pay in my own person for those desires,’ she reflected; ‘for women are not (judging by my own short experience of the sex) obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled by nature. They can only attain these graces, without which they may enjoy none of the delights of life, by the most tedious discipline. There’s the hairdressing,’ she thought, ‘that alone will take an hour of my morning, there’s looking in the looking-glass, another hour; there’s staying and lacing; there’s washing and powdering; there’s changing from silk to lace and from lace to paduasoy; there’s being chaste year in year out..”
Lygiai tą patį sako ir žinoma Švedijos feministė Nina Björk savo knygoje “Under det rosa täcket” (“Po rausva antklode”): “Moteriškumas yra nuolat atkartojamas kūno tvarkymas, nuolatinis pasikartojimas, kurio pasekmė- mes tampame moterimis, o ne esame moterys nuo gimino(…). Ir neužtenka kūną sutvarkyti vienąkart visam laikui, bet tai turime daryti vėl ir vėl, daugiau ar mažiau, ir tokiu būdu mes sekame paskui nuostatas, kurios sako, kas tai yra moteriškumas.”
Ypač vaizdžiai tai matome moterims skirtuose žurnaluose:
“Šio pavasario apavas – kaip niekada romantiškas, nerūpestingai žaismingas, patogus ir alsuojantis moteriškumu” arba “Moteriškumas – tai laimės ir įsimylėjimo pojūtis, panašus į tą, kuris apima suvalgius gabalėlį puikaus šokolado” arba “„Mažėjant svoriui, atsirado keistas pasitikėjimas, kad galiu „nugriauti kalnus“, pražydau, pabudo moteriškumas“ arba “O mano akimis merginos kartais yra praradusios moteriškumą“.
Čia pateikiau tikrus, neišgalvotus pavyzdžius iš mūsų lietuviškos spaudos, ir jie sako mums, kad moteriškumas NĖRA įgimtas, jis nėra biologinis, jis nėra nuolat glūdintis mumyse, nors mes ir turime savo moteriškos lyties chromosomas. Moteriškumą mes turime susikonstruoti nešiodamos tam tikrus batus, įgydamos tam tikras kūno apimtis, nuolat keisdamosi ir puoselėdamos savo kūną.
Orlando pradeda suvokti, jog privalo dėvėti korsetą, puoštis prieš veidrodį, nešioti krinolinus. Tuo pačiu Orlando supranta, jog turi keistis ne tik lyčiai priskiriami artefaktai, bet ir elgsena, nes iš moters tikimasi tyrumo, skaistumo, padorumo. Orlando taip pat pamato, jog iš jos dabar reikalaujama daug daugiau pasyvumo, kurio Orlando neturi, nors kūnas biologiškai yra moters.
Orlando mąsto, kad vyras laisva ranka gali griebtis kardo, o moteris laisvąja ranka turi prilaikyti šilkinį šalikėlį, kad jis nenuslystų nuo jos pečių. Orlando konstatuoja, jog “Vyras pasauliui žiūri tiesiai į veidą lyg šis būtų sukurtas jo naudojimuisi ir jo malonumui. Moteris į pasaulį žvilgčioja lyg iš šono, rafinuotai, bet kartu su nepasitikėjimu” (mano pačios vertimas).
Būtent tie Orlando pastebėjimai po tapimo biologine moterimi mane labai sužavėjo. Ir kas smagiausia, jog visos tos idėjos yra įvilktos į tradiciškai virtuozišką V.Woolf stilistiką: sakiniai yra tarsi ilgos estetiškos žodinės arabeskos ir knygoje nuolat vyksta tas nuostabus “woolfiškas” žaidimas su laiku.
V.Wollf ne tik leidžia Orlando peržengti lytiškumo rėmus, bet taip pat ji įgalina Orlando gyventi be laiko apribojimų.
Orlando biografija apima beveik 400 metų, nors knygos pabaigoje Orlando- 36 metai. Autorė tarsi sako, jog laikrodžio laikas ir žmogaus laikas nėra vienas ir tas pats. Žmogiškojo gyvenimo laike kai kurios akimirkos yra tokios svarbios, kad joms V.Woolf gali paskirti ištisą skyrių, o per daugybė metų gali nieko tokio svarbaus ir nenutinkti, tad tie metai knygoje tarsi dingsta. Panašiai su laiku ji žaidžia ir knygoje “Švyturio link“, kai šeimos vakarienei detaliai aprašyti paskirtas visas skyrius, o kitame skyriuje trumpai atpasakoti dešimties metų įvykiai.
Bet vienas dalykas, kurį R.Drazdauskienė smarkiai kritikuoja, ir aš su ja dėl to visiškai sutinku ir net piktai burbu, tai kad vietoje nekatrosios giminės vardo Orlando, lietuviškajame vertime naudojamas Orlandas ir Orlanda. R.Drazdauskienė puikiai argumentuoja: “Bet kam išvis suteikti vardui lytinę priklausomybę, kurios sąmoningai vengė autorė? (…) Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie šiaip asmenvardį, o apie pamatinę herojaus-herojės savybę – apie jo-jos sielos androginiškumą, sąmoningą atsiribojimą nuo lyties suvaržymų. Todėl neutralaus vardo pakeitimas vyriška ir moteriška lytimi vis dėlto neatrodo pateisinamas.”
1992aisiais pastatytas filmas Orlando, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Tilda Swinton
Jau nuo Nobelio premijos įteikimo knietėjo paskaityti ką nors, parašyta laureato. Ir kaip tik, kai tikrai nežadėjau nieko imti iš bibliotekos, po ranka pasitaikė “Tetulė Chulija ir rašeiva”. Čiupau skaityt, o paskui jau guodžiausi Giedrei, kad kankinuosi su knyga, net gavau leidimą atidėti į šalį, bet užsispyriau, perskaičiau iki galo.
Knygos struktūra man priminė Cortazar “Žaidžiame klases” – vienas skyrius apie Maritą, jo meilės istoriją ir rašeivą Pedrą Kamačą (kažkodėl vis laukiau, kad tetulė Chulija susikukuos su rašeiva (iš kur čia man taip susišvietė?)), kitas – atskira rašeivos sukurta istorija (reikia perskaityti keletą skyrių, kad susivoktum, kas toj knygoj ten darosi). Tai va, Marito skyrius, išskyrus, kai buvo rašoma apie rašeivą, man beveik reikėjo prisiversti skaityti, nes buvo visai neįdomu, nuobodu ir visai niekuo manęs netraukė, o štai atskiri pasakojimai – radijo spektaklių scenarijai – buvo tokie skaniai pietų amerikietiški, įdomūs, crazy. Ir beskaitant tos dalys susikeitė vietomis – Marito ir Chulijos nuotykius sakityti darėsi vis įdomiau, o muilo operas – vis sudėtingiau, nes jų kūrėjui pradėjo važiuoti stogas, jis pradėjo maišyti personažus, prikelti juos iš numirusių, pasidarė tikra vardų maišalynė, kuri dažną pietų amerikos rašytojo knygos skaitytoją mirtinai nuvargina, nebegalėjau atsirinkt galų ir tai ėmė erzinti, net ėmiau peršokinėt “klases” – vieną skyrių praleidau, kad sužinočiau, kaip baigėsi įsimylėjeliams, ir tik paskui grįžau paskaityt.
Iš tikrųjų manęs nesužavėjo nė vienas tikras knygos veikėjas. Man nebuvo įdomu skaityti apie tai, kaip įsimylėjeliai geria kavą, eina į kiną, slaptosi ir bučiuojasi pakampėmis nuo pirmo iki beveik paskutinio knygos puslapio, ar apie tai, kaip Maritas pasakoja savo meilės nuotykius savo draugams ir pusseserei. Nežinau, gal aš per mažai įsijaučiau į situaciją, juk vis dėlto ta meilė buvo labai jau neįprasta (Chulija 14 m. vyresnė už Maritą)? Vienintelis man įstrigęs veikėjas buvo rašeivos Pedro Kamačo išgalvotas pašėlęs kunigas donas Seferinas Uanka Leiva labai savotiškai gyvenimiškai interpretavęs katalikų bažnyčios tiesas. Dėl tų intarpinių apsakymų negaliu nurašyti Llosos kaip man nepatikusio rašytojo. Tačiau kad ir kaip stengiausi, vis tiek neradau knygoje to lobio, kuris žavi daugelį skaitytojų, ir jei, kaip sakoma, tai yra pati populiariausia rašytojo knyga, tai aš jau nebežiinau, ar man verta kitas knygas bandyti skaityti. Nors, žinoma, tos galimybės neatmetu, tačiau kitą knygą skaitysiu tikrai negreitai.
Paklausiau BBC World Book Club interviu su Mario Vergas Llosa, kur jis pasakoja apie tai, kiek autobiografinė yra ši knyga (“most novels are autobiographical”, “my first marriage was a kind of soap opera” & “novel is to tell lifes not truths”) ir atsako į visokiausius klausimus – klausyti interviu man buvo įdomiau nei skaityti knygą. Kiek pasiknaisiojau internete, tai daugeliui ta knyga labai patiko, dėl to jaučiuosi kaip kažką pametus (arba kažko nesuradus).
Mario Vergas Llosa
Daugiau nuotraukų iš gražuolio Mario Vergas Llosa gyvenimo čia.
