Nežinau, niekaip neapsisprendžiu, koks mano santykis su šita knyga. Knyga iš tikrųjų pilna visko – įdomių charakterių, vietų (miestelis, kuriame gyvena vien baltieji, ir “Dugnas” – kalvos, kur gyvena beveik vien juodieji), siužeto linijų, tiesiog, nors lyg ir jaučiu ją, bet kartu ir neįsijaučiu, nepajaučiu iki galo. Ir kadangi knyga niekaip manęs nepaleidžia, vis apie ją galvoju, vien dėl to negaliu sakyti, kad man nepatiko, nors, kad patiko taip pat negaliu sakyti. Ir jau pradedu griežti dantį ant, kaip bebūtų keista, Baltų lankų leidyklos, nes… labai noriu prikibti prie vertimo (vertėja Ina Rosenaitė). Kadangi nesu knygų leidybos specialistė ir nežinau, kas už ką leidykloje atsakingas, tai nežinau, kieno kaltė yra ganėtinai daug klaidų, paliktų knygoje (redaktoriaus?). Bent jau tokie šposai, kai tris kartus skaitau sakinį ir nesuprantu, apie ką jis, tai tikriausiai vertėjo klaidos, o paskui jau apskritai, redaktoriaus nebuvimas, jei tokios klaidos yra neištaisytos. Pvz., knygos skyriai – metai. Skyriuje 1923 rašoma “1985m. nieks nežaidė”. Juk akivaizdu, kad ne apie XXa. knygos veikėjai kalba, o apie XIX… Gal tokie dalykai ir apsunkino įsijautimą į knygą?
Viskas vyksta jau minėtoje vietovėje, Ohajo valstijoje, JAV. Knygoje gyvenantys žmonės juodieji (tais laikais (1920) dar nebuvo jokio politinio korektiškumo), tai jie visi dar buvo negrai, vis dar nelabai mokantys tvarkytis su jiems duota laisve. Vyrai dažniausiai bedarbiai, visą gyvenimą laukiantys didelių darbų, prie kurių (darbų ir pinigų) baltieji jų neprileidžia, dažniausiai palikę savo šeimas, vaikus. Bet ne apie vyrus šiaip knyga, apie moteris.
Dvi mergaitės Nelė ir Sula, užaugusios visiškai skirtingose šeimose, susidraugauja ir tampa neperskiriamos: “Kai jos susitiko, pirmiausia tuose ruduose koridoriuose, paskui – ties sūpynių virvėmis, pasijuto laisvai ir patogiai tarsi senos draugės. Nes jau prieš metų metus suprato nesančios nei baltaodės, nei vyrai, suvokė, kad joms draudžiama ir laisvė, ir pergalės, ir ėmėsi kurti kažką kitą, kuo būti.” Kaip visada, neperskiriamos tam tikram laikui, iki tam tikro įvykio, iki išdavystės, kuri tikriausiai taip jau lemta draugystėms, yra neišvengiama. Jų aplinka savotiškai išprotėjusi, kartais tikrai magiškai realistiška – močiutės, mamos, tetos, visos su vienokiomis ar kitokiomis keistenybėmis. Iš tikrųjų Sula knygoje pradeda dominuoti tik į knygos antrą pusę, kai po ilgo nebuvimo sugrįžta į Dugną. Ko ji ten sugrįžo? Sujaukti draugės gyvenimo? Sutvirtinti bendruomeniškumo Dugne (visi prieš ją nesitarę susivienijo – buvo vieni kitiems geresni, pakantesni). Man taip iki galo ir liko neaiškūs kai kurie Sulos motyvai, o gal jų net ir nebuvo, neturėjo būti? Gal dėl to ir liko tas klaustukas pakibęs virš knygos?
Pažiūrėjus į knygos parašymo laikotarpį – 1973 m., į galvą lenda mintis – autorė gi ne tik moteris, o dar juodoji moteris. Tai kokia iš viso jos padėtis kaip rašytojos? Kokiai nerealiai jai tenka būti, kad išsikovoti vietą baltam vyriškam pasauly? Toni Morisson “who in novels characterized by visionary force and poetic import, gives life to an essential aspect of American reality”1993 m. gavo Nobelio literatūtos premiją. Kaip sako Wiki, žinomiausios jos novelės yra The Bluest Eye, Song of Solomon ir Beloved. Neskaičiau kitų jos knygų, bet ar nebuvo Nobelio premija suteikta atiduodant duoklę moteriai ir jos odos spalvai? Tikiuosi, kad aš labai neteisi.
Dar norėčiau atkreipti dėmesį į knygos viršelius. Lietuviškasis viršelis visiškai neduoda nuorodos į knygos turinį, tiesiog neutralus, net sakyčiau neatitinkantis knygos dvasios (imdama skaityti knygą, net galvojau, kad pavadinimas reiškia beržų sulą), galėtų tikti bet kuriai kitai knygai (tikriausiai dailininkas patingėjo knygą paskaityti, kaip ir vertėja – dar kartą perskaityti, ką išvertė). O štai rastieji internete kitokie – vienas labiau orientuotas į jauną Sulą, o kitas – į suaugusią, apie kurią ir yra ši knyga (bent jau man taip rodos) ir šitas viršelis man labiausiai prie to įsivaizdavimo, kaip įsivaizdavau knygą. Taigi perskaičiau, bet nesusigyvenau. Gal ir radau priežastį – “šią knygą reikia versti iš naujo”…
| 😦 |
knyguziurkes.com 
Manajame knygyne galima grazinti nusipirkta knyga, jei ji nepatiko. Klausiau savo pardavejo Håkan, ar zmones daznai grazina nepatikusias knygas, tai jis sake, jog retai, bet pasitaiko. Tai bloga vertima tikrai atgal nunesciau.
na, as nunesiu i biblioteka 🙂 kaip gerai, kad nenusipirkau. dabartiniam ispardavime irgi maciau
Aha, ačiū KŽ už perspėjimą. Būčiau įgijusi. Bet su ta “Baltų lankų” leidykla apskritai kažkas ne taip vyksta. Jau kelintą kartą vertėjams prisvyla, o redaktorių nerasta.
o man labai patiko Sula, taip, kad net vertimo klaidų nepastebėjau. bet anotacija pvz. tragiška, visiškai ne ten sudėlioja akcentus, todėl ir tenka ją išpardavinėti, matyt 🙂
O aš skaičiau kitą šios autorės romaną “Mylima”. Tai lygiai taip pat buvo apėmę dviprasmiški jausmai. Bet šiuo metu manau, kad man knyga patiko. Keistai šiurpoka, bet gera.
Matai, kaip tau gerai
Skaičiau jos “Beloved”. Nežinau, man asmeniškai ne mano rašytoja, knyga nėra bloga, bet ir ne stebuklinga. Nors už būtent ją dažniausiai Morison yra garbinama.
Skaičiau, ne mano tai knyga, net labai nusiminusi buvau.. Tada irgi perskaičiau tą tavo minėtą atsiliepimą ir kaltę suverčiau vertimui. Vis dėlto labai norėčiau perskaityti The Bluest Eyes, gal kada koks geras vertėjas gražiai išvers.