Perskaičiusi Pulitzerio ir PEN/Faulkner premijas laimejusią M.Cunnigham knygą “Tos valandos” nenorėjau jos paleisti iš rankų. Tiesiog norėjosi laikyti rankose tą mažo formato,
švediško pslamyno dydžio knygą su siaubingai plonais puslapiais.
Būna tokių valandų, kai skaitoma knyga suskamba taip, jog, atrodytų, čia ir dabar nieko gražesnio nėra. Ir tas grožis tiesiog smogia i paširdžius. Kaip toje dainoje “lig gyvuonies, lyg pat šaknų”
Jei matėte filmą, pastatytą pagal šią knygą, tai tikriausiai prisimenat, jog pasakojimas apie tris moteris, kurias jungia V.Woolf knyga “Ponia Dalloway”. Pirmoji pasakojimo gija- pačios rašytojos Virginijos Woolf istorija, jos maniakinė depresija ir Virginijos bandymas žiūrėti gyvenimui tiesiai į veidą. Antroji istorija- apie namų šeimininkę Laura Brown, kuri skaito V.Woolf knygą, o trečiasis pasakojimas apie Clarissa Vaughan- šiuolaikinę ponią Dalloway. Jei matėte filmą, tai jau žinote, kaip tos istorijos susipina ir susiliečia.
Retai buna taip, kad pirma pamatau filmą, o po to skaitau knygą. Bet šįkart taip būtent ir buvo. Ir tikrai nejaučiau, jog skaitau “be reikalo”, juk viskas ir taip aišku. Atvirkščiai-skaičiau su didžiausiu malonumu, nes knyga parašyta nuos–ta-biai! Autorius tarsi atkartodamas V.Woolf irgi naudojasi “sąmonės srauto” rašymu, kartais net pamiršdavau, jog skaitau M.Cunnigham , kartais atrodė, jog skaitau V.Woolf. Ir tai dar labiau sustiprino skaitymo pojūtį.
Ir dar man priminė V.Juknaitės “Stiklo šalį”- vieną mano pačių pačių mėgstamiausių lietuvių rašytojų kūrinių, kuris mane užkabino per literatūros pamoką gimnazijoje. Ne tik tematiškai “Valandos” ir “Stiklo šalis” primena viena kitą, ne tik tuo, kad veikėjai tarsi vaikšto ant pačio pačio atbrailos krašto, bet ir tuo, kad jos abi yra (gal skamba kaip kokia nesąmonė, bet niekaip nesugebu surasti tinkamesnio aprašymo) pilnos kažkokio švaraus virpėjimo.
Egzistencialistinis nerimas užkoduotas mūsų kasdieninėse rutinose ir įpročiuose, tokiuose kaip kepti tortą vyrui jo gimtadienio proga, nupirkti mylimajai gėlių, ar išeiti pasivaikščioti. Atrodytų niekiniai, maži nereikšmingi dalykai. Valandos ir tiek. Bet būtent tose valandose, anot M.Cunnigham mes ir gyvename. Būtent valanda po valandos eina mūsų gyvenimai, ir ta valanda yra beprotiškai graži, tobulybės įsikūnijimas, bet tuo pačiu tas grožis yra skaudus, nes jis yra praeinantis.
M.Cunnigham keliauja tiesiai į skaitytinų rašytojų sąrašą, o knyga “Tos valandos”- į mano skaitytų geriausių knygų topą. Be jokiu bet.
Filmas pagal šia knygą yra vienas geriausių, mano akimis žiūrint. O dar ir tas tobulas garso takelis…
Tuos, kas jo nemate, įspėju- ne feel good. Bet ir ne feel bad. Tiesiog feel.
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
Bliamba, Giedre, mandabar atrodo, kad as totaliai to filmo nesupratau. Tikriausiai pirma reikia nors kazkiek su Woolf susipazinti, pries ziurint filma dar karta.
Nezinojau, kad lietuviskai si knyga yra. Idomu, ar geras vertimas.
Rašytojų Sąjongos leistų knygų dažniausiai būna geri vertimai.
O as neiveikiau…..
Giedre, dekoju uz si irasa. “The Hours” yra ypatingas filmas. Man net nedrasu ji vadinti mano megstamiausiu, nes tai meta toki “easy” seseli. Gal vadinsiu ji man ypatingiausiu. Labai dekoju uz informacija apie pasirodziusia knyga. As irgi nezinojau, kad ji yra isversta i lietuviu kalba. Butinai reikes ieskoti. Tik irgi iskilo klausimas, ar vertimas yra geras.
Zaneta, neaisku, kaip seksis surasti 2000 m. knyga. Bet gal bibliotekose ir rasis
Kirvaitis geras vertėjas, vertimu pasitikėčiau. O filmas puikus, labai pritariu KŽG.
Man vien pagalvojus apie ta kina, siurpuliukai kunu pradeda begioti.
Ir pati istorija “tiesiai i sirdi”, ir muzika ir kostiumai. Ir aktores.
Ir dar… Filmas praeina Bechdel testa, t.y
.1. jame yra bent dvi moterys (ivardintos),
2. jos kalbasi
3. Jos kalbasi ne vien apie vyrus
Zaneta, maciau jog puslapyje sena.lt yra keli egzemplioriai uz 13 ar 14 litu
Aš taip pat pirma filmą mačiau, po to skaičiau knygą. Ir nors filmas tikrai geras, knyga patiko dar labiau (irgi priminė Woolf ir jos “Ponią Delovėj”).
Lina, tame ir problema, jog gyvenu ne Lietuvoje ir is bibliotekos taip lengvai knygos net ir noredama nepasiimsiu.
Giedre, aciu uz nuoroda sena.lt Jau susisiekiau su viena is merginu. Lauksiu atsakymo.
O Lietuvoj is viso kas nors dar gyvena? Visi ne Lietuvoj. sakes tiesiog
O, kokie prisiminimai… Ėjau į šio filmo premjerą. Kaip jau Zaneta minėjo, ypatingas filmas. Išėjau visa apsvaigus, tokį gilumą paliko. Tuomet kaip svaigintų knyga?! Traukiu į jau ir taip ilgaaaaą sąrašą.
Beje, aš vis tylėjau kaip kokia partizanė Jūsų įrašus skaitydama – perskaičiau visus! Kaip džiūgauja širdis, jog esat. Atgaivinot man skaitymo džiaugsmą. Ačiū Jums nuoširdžiausiai. Jūs ne tik kad fantastiškos, Jūs – fantastiškiausios iš tikrųjų
Indigo, pagarba uz Marytes melnikaites tyla. Toliau prasom netyleti – girti mus ir myleti 🙂 O fantastiskos tai knygos, mes tik paprastos ziurkeles 🙂 🙂 🙂 (kuklios lietuvaites)
oj, aciu pamirsau parasyt
aš dar gyvenu Lietuvoj. Ir knygą turiu :))
thanks god
tikrai ypatingas filmas… ačiū, kad užrodėte. dabar bėgsiu knygą skaityti 🙂 ir šiaip ačiū ačiū, daug gėrio čia pas jus randu 🙂
Oho… Net nežinojau, kad yra knyga, ir dar išversta į lietuvių kalbą. “Valandos” – puikus filmas (kažkaip pastebėjau, kad N.Kidman retai pasirenka vaidinti netikusiuose filmuose), tiesa, ne popsiškas, todėl gal šiek tiek sunkus. O dabar, peskaičius apžvalgą, taip užsinorėjo ir knygą perskaityt. Jei užtiksiu, būtinai čiupsiu.
oi, geras jausmas buvo, kai perskaiciau knyga ir taip norejosi apie ja su kuo nors kalbetis.. dar studente buvau. o filma keliolika kartu begau i kina ziuret. po n-tos filmo perziuros, atsimenu kaip siandien, sesei geras kelias valandas bandziau perteikt savo mastymus. tai vienas is tu kuriniu, kuris istringa ir kartais cituoju ar perpasakoju epizoda.