Vakare pykau vėl radusi pastabą apie nepadarytus namų darbus. Šiandien nebepykstu, iš tikro nebepykstu nuo pat knygos pradžios, nes ką ten tie namų darbai, ką ten visokios smulkios kasdienybės problemėlės – būna tiesiog pameti perspektyvą ir užsikuisti kasdienybės smulkmenose, kurios iš tikro nevertos dėmesio. Kas tie nepadaryti namų darbai palyginti su tuo, kai mažylis sūnus vieną dieną meiliai pasako, kad dabar jau bus mergaitė.

Iš pradžių numoji ranka – tiesiog toks etapas, bet etapas nesibaigia už savaitės ir už mėnesio, ir nesibaigia apskritai. Ir apima panika. Ne dėl to, kad tai būtų baisiausias dalykas pasaulyje – savo vaiką mylėsi iki gyvenimo pabaigos, nesvarbu, kas (žinoma, jei nesi išprotėjęs homofobas), bet baisu dėl viso pasaulio, kuris laukia tavo kūno ir kraujo už namų durų. Baisu neapykantos, baisu netolerancijos, baisu nemokšiškumo, patyčių, skausmo, visko, nuo ko negali kontroliuoti.

Knygoje apie tai, kaip gyvena šeima, turinti transseksualų vaiką. Ta šeima – labai tolerantiška ir bent jau atvirai nedaro iš naujienos tragedijos, tačiau tai, kas paprasta šeimoje, toli gražu nėra paprasta už namų durų – ar reikia pasakyti aplinkiniams, kam pasakyti, jei pasakyti, tai kada, kaip ir t.t. Ir vis dėl to, tai yra paslaptis, o paslaptys yra linkusios išlįst iš maišo pačiais netinkamiausiais būdais ir netinkamiausiu laiku.

Kas labiausiai man įstrigo knygoje? Tai, kad seksualumas, lyties suvokimas yra visiškai kultūrinis dalykas. Budistinėse ar kitose ne vakarų šalyse transeksualumas visai kitaip priimamas – dėl reinkarnacijos, gali atgimti vyru, moterim ir per vidury, ir tai nereikškia, kad tavo gyvenimas sugriuvo. Įstrigo, kad vaikai, žinoma, kol nepaveikiami savo kultūros, transeksualumą priima gan natūraliai, kol pvz., tėveliai “nepasistengia” pamokyti, kas yra teisinga, o kas ne, lyg pat translytis žmogus galėtų pasirinkti būti ar nebūti “klaida”.

Verta paskaityti dėl netradicinės šeimos modelio (žmona aprūpina šeimą finansiškai), dėl pagrindinės temos – translytiškumo ir dar dėl žavingų keturių vyresniųjų brolių santykių, charakterių, dialogų, patarimų, muštynių, ginčų ir meilės jauniausiajam broliui, tapusiam seserim.

Džiaugiosi kiekviena į lietuvių kalbą išversta mažos tautos kalba parašyta knyga. Dar labiau džiaugiuosi, kai tai yra labai gera knyga. Žinoma, gera knyga iš tų, kur nėra emociškai lengva skaityti. Tiesa, pats tekstas parašytas labai gerai ir tiesiog slysta, bet emocija yra tikrai sunki ir slogi.

Skaitant šią knygą supratau, kad Jugoslavijos karą žinau tik apgraibomis (daugiausia iš filmų tikriausiai), realiai iki galo net nesuprantu, kas ten atsitiko ir kas prieš ką kovojo. Taigi, kažkurioj vietoj, tiesiog teko eiti googlint, nors reikėjo tiesiog atsiversti knygos pabaigoje esančia įvykių chronologiją (dažnai taip nutinka, reikia išsiugdyt įprotį perverst knygą, pažiūrėt ar neslėpia kokių špargalkių, kaip šiuo atveju).

Vladano gyvenimas sustojo, kai jam buvo vienuolika – tuomet, kai sudilo virvelė, ant kurios buvo sukabinti Jugoslavijos karoliukai – Slovėnija, Kroatija, Serbija, Bosnija… Socialistiniais laikais tautos migravo ir susimaišė, o dabar vos ne per naktį tapo priešais. Kaimynas kaimynui, vyras – žmonai. Jei esi ne iš tos pusės, ne tos per naktį iš mirusių prisikėlusios religijos, ne tos giminės. Kuriai pusei priklauso vaikas, kurio mama slovėnė, o tėvas nebeegzistuojančios valstybės karininkas?

Ši knyga apie ilgą ir skausmingą išaugimą, kuris yra vienintelis kelias iš suaugusį vaiką ištikusio stingulio. Išaugti sugriuvusį pasaulį, išaugti suskilusią šeimą, išaugti nesugebėjimą kalbėti, nes nėra žodžių, kuriais būtų galima apsakyti ištikusią vienatvę ir tuštumą. Peraugti patį save.

Giliai kabinanti knyga. Labai rekomenduoju. Labai norėčiau perskaityti ir kitas skandalingojo autoriaus knygas. Drąsaus rašyti apie tai, ką visi labiausia norėtų pamiršti.

Knygos soundtrack – viena gražiausių dainų ever