Stebuklas

Kartais mokytojai išmoko daugiau, negu patys supranta.

Kažkoks Kalėdinis stebuklas, kad pabyrėjo man Kalėdoms gerų knygų. Toks, sakyčiau, labai jau nekoks goodreads įvertinimas neskatino ir neviliojo šią kuo greičiau perskaityti, o bet tačiau, manau, kad ten knyga tikrai per daug nuvertinta. Iš viso, reikia kažkaip atokiau nuo tų įvertinimų laikytis, nes garantuotus gerus vertinimus turi tik visokiausios tralialiuškos – labai lengvai galima gerą knygą štai taip paprastai pražiopsoti.

Skaitant šią knygą mane nuolatos stebino, kaip Emma Donoghue praktiškai visą laiką plaka savo tautiečius. Ir dar kaip – nuolatinių savo priešininkų anglų rankomis. Pagrindinė knygos veikėja Libė – anglė slaugė, iškviesta liudyti galimo stebuklo -vienuolikametė airė mergaitė jau keturi mėnesiai kaip nevalgo ir gyva sveika (na, gal nelabai sveika, bet gyva tai tikrai). Libė, labai racionalaus ir aiškaus proto moteris, pasiryžusi visus šitus paistalus ir ėjimą prieš gamtą ištempti į dienos šviesą ir dargi iššiaiškinti, kam taip reikalinga ir naudinga mergaitę paversti šventąja.

Pirmosiomis dienomis rūpestingajai anglei gal ir nelabai sekasi – iš pradžių iš uolumo ir piktumo, o vėliau dėl to, kad slaugomoji Ana tokia miela ir niekam bloga nelinkinti – tiesiog maloni, mandagi, giliai tikinti mergaitė (gal tikrai šventoji?). Autorė taip maloniai užliūliuoja skaitytoją, kad net pradedi galvoti, ar nebus čia kokia stebuklinga istorija pasibaigsianti dar stebuklingesniu mergaitės ar Libės nušvitimu (na, kaip nors banaliai, už ką knygą ir būtų galima nuvertinti), o bet tačiau, kai jau visai užsiliūliuoji (kartu su racionaliąja Libe), knyga trenkia visa savo XIXa. Tamsa ir baisumais – tiek medicininias, tiek religiniais, tiek visuomeniniais.

Ką daryti Libei? Net šiais laikais būtų sudėtingas klausimas, o ką kalbėti apie tuosius, kai viskas, kas vyksta šeimoje, šeimoje ir turi pasilikti (visų aplinkinių nuomone)? Nors, kita vertus, ne per toliausiai nuėjome…

Rekomenduoju paskaityti ir, jei patiks, pagerint knygos reitingą.

Išnarplioti Oliverį

Kuo toliau tuo labiau gerbiu rašytojus sugebančius 200-300 puslapių papasakoti puikią istoriją. Bravo ir Liz Nugent – “Išnarplioti Oliverį” – prie knygos prikaustanti istorija, praskaičiau mašinoje visą laiką, kol dar buvo šviesu, o temsta, velnias greit, tad teko kentėt iki namų, o paskui visus nemandagiai ignoruot, kol knyga buvo perskaityta.

Jau pačioje knygos pradžioje Oliveris žiauriai smogia savo žmonai į veidą. Ir kaip toliau rutuliojasi istorija – kas gi ten atsitiko, kas Oliverį taip išprovokavo – tai tik įkvepi ir verti, verti puslapius. Na, tai čia apie siužetą – greit skubi, nes nori žinot, bet gilesniam pamąstymui visko tiek neparašyta, o subtiliai nujaučiama tarp eilučių ir paragrafų.

Vandens istorija

Image result for vandens istorija

Majos Lunde “Bitės” man patiko. Buvo ir intrigos, ir įtampos, ir pabaiga, kiek pamenu vykusi, o jau susimąstymui peno davė ne mėnesiui ir ne dviem. Iki šiol baisu darosi knygą prisiminus. “Vandens istorijoje” pritrūko daugelio išvardintų dalykų. Tema vykusi ir baisumai dar didesni, tiesą pasakius, nei “Bitėse” – žiedelius gali teptuku apdulkinti, o štai vandens jokiais burtais neprišauksi- gal čia suveikia slaptas džiaugsmas, kad gyvename lietaus šalyje, tiesiogine prasme tupime ant didžiulių giluminio vandens klodų, kas, matyt, ateityje lems lietaus žemės suklestėjimą, na, bet jau nukrypau nuo temos.

Manau, šį kartą autorei nepavyko taip sėkmingai išlaikyti intrigos. Knygos pradžia užveda ir pabaiga kiek ištempia knygą, bet vidurys so so. Nuobodus net, sakyčiau. Sutinku, kad atskleidžiama neviltis, įtampa ir siaubas, na, bet kažko trūksta ir tiek – gal reikėjo knygą trumpint? Gal reikėjo kažkokio veikėjo ryškesnio ar įvykio tam vidury? Čia jau ne mano darbas ieškoti gelbėtojo. Matyt, prisižadėjus tetralogiją, autorė tiesiog skuba arba yra skubinama ir knygos iki galo neišdirba. O gaila, gi tema gera. Bet tikiu, kad tikrai ras gerbėjų.

Ruduo

Ruduo

“Ruduo” yra viena iš tų knygų, apie kurias nelabai noriu rašyti. Nes sunku ir reikia pasukti galvą. Pasukti galvą kartais būna naudinga, nes, kol parašau įrašą, ima knyga ir susidėlioja į vietas. Dar sunku rašyti, nes “Ruduo”, sakyčiau, yra tokia jausminė knyga tokia knyga, kuri yra priešinga knygai “kurioje kažkas kažkur nuėjo ir padarė, ir kad ir kaip dėliojamas siužetas, galų gale viskas paaiškėja”. “Rudenyje” gal ir paaiškėja, bet visiems skirtingai ir sunarpliota kūrinio kompozicija, visiems išsinarplioja vis kitaip. Beje, negaliu pasigirti, kad man išsinarpliojo iki galo.

Bet net ir neišnarpliota, ji mane apžavėjo (ypač ta lengviausiai suprantama dalis – Danielio ir Elisabetos draugytė). Apžavėjo taip, kad perskaityta ji vis tiek guli prie mano lovos, ieškau rimtesnių recenzijų, kapstausi bandydama suprasti kontekstą (čia leidykla gal galėjo truputį skaitytojui pagelbėti su išnašomis, paaiškinančius kai kuriuos vardus, įvykius, nes kol sugalvojau pagooglint ir pažiūrėti, ar kalbama apie realius žmones, užruko laiko).

Image result for paulina boty scandal 63
Pauline Boty “Scandal 63” – skaitant reiktų užmesti akį į šitą paveikslą, o ir kitus pasigooglinti.

 

Visoms ir visiems pasimetusiems skaitytojams gera pagalba Jurgitos Mandrijauskaitės recenzija čia.

Žodžiu, knyga visiems norintiems rimto skaitymo. Verta pastangų ir norėtųsi kokiam geram knygų klube apie ją padiskutuoti.

Jis įsivaizdavo, kad mirtis turėtų išgryninti žmogų, nuplėšti puvėsius, kol liktų vien debesų šviesumas.

O pasirodo – į krantą galiausiai esi išmetamas toks, koks buvai išeidamas.

Jei būčiau žinojęs, galvoja Danielis, būčiau pasistengęs išeiti dvidešimties, dvidešimt penkerių.

Tik geriausieji.

O galbūt […] tai yra išgrynintas aš. Jei taip, tuomet mirtis – apgailėtinas nusivylimas.

Mano sesė ir aš

Į šią knygą atkreipiau dėmesį dėl iliustracijų – tokios labai jau labai jos. Gal nuskambės keistai, bet – japoniškos. Subtilios, susiliejusios su tekstu, išgyventos. Tiesa, nežinau, kaip vaikams tokios iliustracijos, bet suaugusioms tetoms kaip man – labai.

Knygutėje trys istorijos iš šeimos gyvenimo. Pirmoji apie taip, kaip visoms šeimos moterims – didelėms ir mažoms reikia tėčio. Kokia neteisybė, kad mama tėtį sutiko pirmoji ir už jo ištekėjo! Kaip kitoms užsitikrinti tėčio meilę? Ypač jei esi antragimė ir eilė į žmonos vietą taip toli?

Antroji istorija apie tai, kaip iškeliauja šeimos nariai – juk keturkojai draugai irgi tokiais tampa, ar ne? Apie tai, kaip vaikams pasakyti ir kaip išliūdėti.

Trečioji istorija – “Širdies kalba” – apie tai, kaip nebūtina kalbėt viena kalba, kad susikalbėtumei. Kartais žmonės tiesiog susikalba širdies ir draugystės kalba.

Ši knygutė puikiai tinka skaityti vakarais tiems, kurie patys dar nemoka, o taip pat ir besimokantiems skaityti bei vyresniems pradinukams – raidės pakankamai didelės ir yra tokių puslapių, kur tų raidžių labai nedaug, tai ir perskaityt pavyks greitai – visiems gi patinka greit perskaityt, ar ne?

 

Tabakininkas

Image result for tabakininkas

Įdomiai kartais skrenta knygos – “Tabakininke” paskojimas užgriebia panašų laikotarpį Vienoje, kaip ir antroji knygos “Koncertas kairiajai rankai” dalis – Austrijos aneksija, nacizmo suklestėjimas, ir, žinoma, žydų ir juos palaikančių likimai.

“Tabakininkas” nuolatos lyginamas su Lietuvoje ankščiau išleistu “Visu gyvenimu”, dažniausiai minint, kad “Visas gyvenimas” ir stipresnė, ir labiau patikusi knyga. Prisiskaičius tokių nuomonių, stengiausi skaityti kaip visiškai nežinomą autorių, nelygindama ir kažko nesitikėdama.

Ir tikrai abi knygos yra visiškai skirtingos – kiek “Visas gyvenimas” yra lėtas ir niekur neskubantis pasakojimas, taip “Tabakinkas” yra energingas, pilnas jaunystės jėgų, jaunatviškų poreikių, neatlieptų meilių ir neramių naktų, o kartu ir moralinių iššūkių, priversiančių susimąstyti, kurioje pusėje pasirinksi būti. Ir kaip greit turėsi suaugti.

Gera knyga porai ilgų žiemos vakarų.

 

 

 

Becoming / Mano istorija

Image result for michelle obama book

Angliškas pavadinimas man labaiii patinka ir labai tinka šitai knygai. Man visada baisiai gaila tų fantastiškų neišverčiamų pavadinimų. Labai gaila. Per visą knygą Michelle nuolatos kažkuo “becoming” – pavadinimas tarsi apgaubia knygą, sujungia į visumą ir gražiai suskamba pabaigoje.

Knyga man labai patiko. Kai pamačiau, kad klausyti teks 19 h, kažkaip abejojau, ar noriu prasidėti, bet pradėjus tikrai negalėjau sustoti – parašyta tikrai įdomiai ir įtraukiančiai. Pavyzdingai kalusiau kievieną dieną keliaudama į darbą, iš darbo,prieš miegą. Audio iš viso – super, nes skaito pati autorė, tad ir akcentuoja ten, kur jai norisi akcentuoti. Tik labai jau lėtai skaito, tad tikriausiai pirmą kartą aš knygos skaitymą truputuką pagreitinau.

O Michelle Obama po knygos dar labiau žaviuosi. Ji ir šiaip žavinga buvo – kažkaip matosi, kad ji natūraliai nuoširdi, kad tiki tuo, ką sako, o ir šiaip turi, ką pasakyti.

Knygoje pirmą kartą Michelle tikrai mane nustebino, kai savo labai gerai mokamą darbą  teisininkų kontoroje Čikagos dangoraižyje (žurnalistiškai tariant “prestižinį”) nusprendė keisti į ne tokį pinigingą – tiesiog nebematė prasmės tame, ką darė, ir norėjo kažko, kas atneštų didesnį pasitenkinimą (ir daug mažiau pinigų). Išėjo dirbti į valstybinį sektorių, o vėliau iš viso – nevyriausybinę organizaciją. Pagarba.

Nors ir nebuvo taip, kad neįsivaizduočiau, kaip nuasmeninamas prizidento ir jo žmonos gyvenimas, tačiau, kai apie tai pasakoja prezidento žmona, dieve mano, tie Baltieji rūmai yra tikras privilegijuotas kalėjimas. Turi viską ir kartu nieko. Gali susitikti su pačiomis didžiausiomis žvaigždėmis, o kartu negali išeiti į savo namų kiemą. Jokio spontaniškumo, nieko neplanuoto, minimaliai, ką pati norėtum veikti. Žinoma, vienintelė paguoda – paskui galėsi savo kančias aprašyti ir tapti rašytoja  milijoniere. Beje, Barackas Obama autobiografijos sutartį taip pat pasirašė, bet neprisidavė su knyga iki deadline. Ne pirmą kartą.

Buvimas pirmąja pora tikrai reikalauja didžiulio atsidavimo, netgi, sakyčiau, savotiškos aukos (nors aišku niekas neverčia ten eit – pačio prezidento neverčia, moterys gi tiesiog eina būti šalia vyro), nenuostabu, kad dabartinei pirmajai damai šios pareigos yra mažų mažiausiai nemielos. Na, bet bent jau apdarų demontravimas jai nesukelia tokių sunkumų kaip Michelle Obamai. Turi ir įspūdingai išsiskirti, o kartu ir neapsirengti per daug iššaukiančiai, ir taip, ir anaip, kol galiausiai vis tiek kažkam neįtinki ir turi nustoti dėl to sukti galvą.

Ir dar. Ar Michelle Obama kandidatuos į prezidento postą? Juk puikiausiai galėtų? Atsakymas irgi knygoje. Ir, beje, labai aiškus, visai nepanašus įdabartines kai kurių vietinių potencialių kandidatų užuominas.

Vienintelis audio minusas, kurį kompensavau knygyne pavartydama lietuvišką vertimą – notraukų nebuvimas – galėtų audible kaip nors šitai išspręsti. Kokiu nors linku į nuotraukas, ar panašiai.

O šiaip -puikūs memuarai. Minimaliai politikos, maxsimaliai, kaip viskas atrodo realybėje.

 

 

Neišduosiu tavęs

Image result for neišduosiu tavęs knyga

Kai sūnui skaičiau šitą knygą, labai dažnai pagalvodavau, kad gal be reikalo. Pagal tokį šviesų ir lengvą knygos viršelį labai tikėjausi šviesios ir džiugios knygos, ir visiškai suklydau, nes knyga niūri, tamsi, šalta (veiksmas vyksta kažkada, kai šalta) ir temos labai jau nelinksmos. Gal ir gyvenimiškos, bet gal kasdienybėj ir taip daug to gyvenimo…

Prieš tėvams išsiskiriant, tėtis dukrai padovanoja žaislinį šuniuką, kuris tampa ištikimas mergaitės draugas – visur kartu nešiojamas ir tampomas. Jis visas nutriušęs ir nešvarus, bet kiekvienas šuniuko “brokas” Augustei sukelia mielus prisiminimus, su kuriais ji jokiais būdais nenori skirtis. Ir štai žiežula (tiesiog nelaiminga) mama, išmeta žaislą ir vietoj to dukrai pasiūlo tokį pat naują. Išdavikiškai naują. Augustė iškeliauja ieškoti sanojo žaisliuko. Kelias nelengvas, argi  galėtų kitaip būti keliaujant į savartyną?

Skaitydama, žinoma, visą laiką galvojau, kaip knyga baigsis. Labai tikėjaus, kad ne lietuviškai tragiškai. Tai džiaugiuos rašydama, kad pabaiga knygą ištraukė. Labai gera pabaiga, o su gerom pabaigom būna autoriams kartais sudėtinga. Taigi užskaitau. Pabaigą, bet dar kartą knygos skaityti nenorėčiau.

maži eilėraščiai mažiems

Image result for maži eilėraščiai mažiems

Kartais atrodo, kad vaikiška poezija užstrigusi mano vaikystės eilėraščiuose ir per daug daug metų nebuvo sukurta tikrų hitinių eilėračių. Tokių, kur moka ir vaikai, ir tėvai, ir eilėraščiai keliauja per kartas. Kaip kad tas mano nepadeklamuotas Violetos Palčinskaitės “Pomidoras”, apie kurį rašiau https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fpermalink.php%3Fstory_fbid%3D10156716048661544%26id%3D283114271543&width=500” target=”_blank” rel=”noopener”>FB.

Tai va, gera naujiena ‘maži eilėraščiai  mažiems” yra šviežutėliai eilėraščiai vaikams, linksmi ir žaismingi, o svarbiausia nenusišnekantys (patikėkit, dabar būna ir tokių poetų, kurių posmus turėjau pirmą kartą skaitydama praleisti, kad nesugadinčiau vaikui klausos).

Neregimieji

Neregimieji

Man noris tiek gerų žodžių parašyti apie šitą knygą. Ir nežinau, kaip, nes rašinėliui laiko neturiu, o kaip surašyti į savo tris pastraipas irgi nežinau. Kai skaičiau po ilgo ilgo laiko pagalvojau, kad būtų puiki knyga rašyti rašiniui, tokiam, kokius rašydavom mano laikais (prieš 100 metų, atrodo).

Šioje knygoje žodžių visai nedaug. Skaitai ir stebiesi, kaip nieko nesakant galima tiek daug pasakyti: ir apie tai, kaip karta keičia kartą, ir apie tai, kokia baisi žiema šiaurėje (nors gal metų laikams ir orui knygoje tikriausiai skirta daugiausia žodžių), o dar baisesnė karšta vasara. Apie gyvenimo saloje vienatvę ir bendruomeniškumą (nors tai ir nelabai tinkamas žodis) dviem vaikam staiga tapus betėviais. Ir apie tai, kaip negimdžius tampama mama.

Apie begalinį skurdą, apie mums lietuviams nesuvokiamą gyvenimą be medžių – juk pas mus, jei negali nusikirst, tai bent gali žabų pasirankiot, o ir valtis tampa tokia brangenybė ne vien dėl to, kad ji – pagrindinė transporto priemonė, bet dėl to, kad nėra iš ko jos padaryt. Apie į salos vienatvę nesustabdomai plūstantį gyvenimą – jos buvęs savininkas Hansas Bariojus apsiverstų kape sužinojęs, kad per jo salą dabar eina kelias.

Ir dar apie jūros ir žmogaus ryšį.

Ir apie kėdę mergaitei. Štai kodėl kėdė ant viršelio.

Image result for roy jacobsen

P.S. Skaitykite, ruoškitės,  autorius bus knygų mugėje.

Valio džinui. Knyga tobulai netobuliems tėvams

Valio džinui. Knyga tobulai netobuliems tėvams

Buvo smagu skaityti, nors jau esu “išaugusi” šitą knygą, Kodėl išaugus? Na, tiesiog su savo vaikais jau esu kitame etape, nors, žinoma, kai kurios su vaikais susijusios aktualijos nesikeičia metų metus, nesvarbu, kiek kam metų.

Kaip pavyzdį būtų galima pateikti nuostabiuosius rytus. Kol supranti, kad vienintelis veiksmingas vaistas rytinėms problemoms išspręsti yra pats karčiausias – tiesiog reikia ankščiau keltis – užima gerokai laiko (kokius 3-8 metus). Deja. Kas gali būt kartesnio man, visiškai pelėdai? Ir ko tik negali padaryti vardan bent kiek normalesnio ryto…

Be visokių smagių situacijų, kuriomis dalinasi Katie Kirby, labiausiai šioje knygoje man patiko, kad autorė suteikia žodį savo vyrui, leidžia jam papasakoti, kaip jautėsi, kai su mažutėliu kūdikiu linksmoji porelė buvo išleista namo, ir kaip jautėsi, kai reikėjo grįžti į darbą. Žodis buvo suteiktas ir seneliams, palyginimui kaip pasikeitė vaikų auginimas, kas buvo svarbu tada ir kas svarbu dabar. O taip pat mieliems autorės sūneliams, kad suprast, kaip gerą mamą supranta vaikas, o kaip pati mama. Patikėkit, viskas yra daug papraščiau. O ir viena iš knygos transliuojamų žinučių yra – viską reikia daryti ku paprasčiau ir patogiau.

Todėl šią knygą labiausiai rekomenduoju besilaukiančioms mamoms it tėčiams, kad prasklaidytų rožinius debesėlius apie tai, kaip ten būna “jau aš tai niekada/visada…” arba “jau mano vaikas tai niekada/visada”, o taip pat ir pavargusioms mažų vaikų mamoms, pasisemti įkvėpimo iš temos “ne man vienai taip” arba “jai dar blogiau nei man”. Su smagiais juokeliais ir pasišaipymais truputį prasiplauti smegenis ir prasiskaidrinti nuotaiką šitoj lapkričio tamsybėj ne pro šalį.

Anything is Possible / My name is Lucy Barton / Aš esu Liusė Barton

Image result for anything is possibleImage result for my name is lucy barton

 

 

 

 

 

 

 

 

Niekaip nesugalvojau, nuo kurios knygos pradėti apžvalgą. Klausyti pirmiausia perklausiau Anything is Possible, nors Lucy Barton yra pirmiau išleista, ir lyg abi galima būtų skaityt atskirai, vieną be kitos, bet man gavos taip kad perklausiau Anything, paskui Lucy, o paskui vėl Anything. Štai taip jos ir nesusijusios, kad dabar man susijungė į vieną ir niekaip aš jau jų neatskirsiu.

Anything is Possible pasirinkau iš kažkokio sąrašo. Ši knyga lyg apsakymų rinkinys apie atskirus žmones – kaip iš šios dvi knygos – kiekvienas galėtų puikiausiai gyventi atskirai, bet kartu ir ne, nes per visus eina juos vienijanti gija – visus veikėjus pirmiausia jungia jų kilmės vieta – mažas Ilinojaus miestelis, o tada visokiausi emociniai dalykai, taip jautriai ir subtiliai aprašyti, sakyčiau, beveik tarp eilučių, kad niekaip neišgalėčiau to jausmo perteikti per vieną ar kelias pastraipas. Ir nenoriu net, tikriausiai, dėl to iš vengiau šią apžvagą rašyti.

Žinot, kaip ten būna su tais mažais miesteliais, panašiai kaip knygoje “Drambliai nematomi” – vyksta visokiausi dalykai, kurių vardan ramios kaimynystės verčiau nematyti, nežinoti, nesikišti. O kartais jie tiesiog nepastebimi, nesuvokiami, per sunkūs įvardinti.

Labai jautri ir subtili knyga. Liusė Barton yra ir lietuviškai.

Seržantas Frostas

Image result for seržantas frostas

Užsinorėjau savaitgaliui detektyvo, tai ir ėmiau pirmą, kur po ranka gulėjo – šviežutėlis tiesiai iš pašto. Per savaitgalį suėjo kuo puikiausiai.

Su seržantu Frostu aš visai nepažįstama ir man skaitant jautėsi, kad kartais kažkokio jausmo ar ryšio trūksta su pagrindiniu veikėju, bet tikriausiai visiems Frosto pažįstamiems, t.y. pažįstantiems Frostą tokių sunkumų nekils. Nepaisant šito nesklandumo, intrigos pakanka  greitai versti puslapius.

Seržantas, kaip įprasta – siaubingai besirengiantis rūkalius ir girtuoklis, tikriausiai  idealistas darbine prasme ir, žinoma, totalus darboholikas. Aria dieną naktį ir dažniausiai teisybės labui nesilaiko taisyklių. Genialiems detektyvams žmonėms kaip ir galima – jų smegenys neturi laiko laukti teisėtai surinktų įkalčių – viskas vėliau vėliau vėliau. Na, o skaitytojui belieka vytis.

Knyga labai smagaus formato, puikiausia tinka visur tampytis su savim, tik kad labai nepatogiai verčiasi puslapiai. Miela leidykla, knyga turi net tik gražiai atrodyti, bet ir lengvai verstis. Nžn, kas ten blogai, gal popierius per storas?

Dolce agonia

Image result for dolce agonia knyga

Dolce ironia.

Oooo, kokie nesaldūs kūrėjo žodžiai “Prologe danguje”:

“Kai susitinku su kitų visatų kūrėjais, visuomet stengiuosi būti kuklus. Užuot gyręsis savo kūrinio tobulumu, sveikinu jų kūrinių grožį ir sudėtingumą… Tačiau viduje negaliu susivaldyti nemanęs, kad maniškis geresnis, nes aš vienintelis išradau tokį nenuspėjamą daiktą kaip žmogus.

Kokia rūšis! Dažnai žiūrėdamas, kaip žmonės Žemėje išgyvena savo likimą, pats taip įsitraukiu, kad beveik jais patikiu. Jie sukuria keistą įspūdį, kad yra apdovanoti laisve spręsti, autonomija, valia…. Gerai žinau, jog tai iliuzija, absurdiška sąvoka. Vien aš esu laisvas!”

Dievo monologai ir komentarai išskiria šią knygą iš kitų knygų. Jis žino, kas bus, kai nė vienas mūsų to dar net neįtariame. Ir jis būna gailestingas mirties valandą arba ne. Ir nė vienas tikrai nenorime, kad būtų negailestingas.

Nors kaip ir ne naujiena, kad niekada žmogaus nepažįstame iki galo, kur jau ten iki galo, dažniausiai pažįstame kokią kruopelę, vis tiek kažkaip knygoje mane savotiškai iš naujo pribloškia, kaip mes vieni kitų nepažįstame, kaip nežinome vieni kitų istorijų, požiūrių ir minčių, ir kiek dalykų niekam niekada nesakome, nes, tikriausiai, garsiai pasakę, patys savęs išsigąstume. Gi būna apima toks jausmas po kokio apgirtusio baliaus, kad per daug pasakei, per daug atsivėrei, per daug išgirdai ir pamatei, ką norėtum atmatyti atgal.

Taip ir šioje saldžioje Padėkos dienos vakarienės agonijoje, savotiškoje paskutinėje vakarinėje(nes laikas amžinybės akivaizdoje kitaip teka ir kitaip skaičiuojamas), sužinome, kokia bus kiekvieno veikėjo baigtis, paskutinis atokvėpis, ir ar kūrėjas bus jiems gailestingas, ar ne. Savotiškai įlendam į veikėjų galvas, tam, kad tom galvom mandagiai sėdint prie stalo, perskaitytume neįtikėtinas jų istorijas, baimes ir paranojas. Kad savotiškai pažiūrėtume į ateitį, kuri visiems ilgiau gyvensiantiems yra vienoda, dažniausiai ne pati maloniausia, ir vadinasi ji – senatvė. O kaip žinome, viena tokia knyga sako, kad there’s “No coutry for old men”. Deja, kartais nėra ir for young.

Nu, va, padovanojau šią knygą per fb, o dabar noriu atsidovanot atgal. Bent jau pasikonspektuosiu atsiminimui.

**********

Kažkuris iš prancūzų rašytojų – Keno? Kinjaras? – atkreipė dėmesį į tai, kad ausys neturi vokų. Mes galime kada panorėję užmerkti akis, bet negalim užmerkti ausų. Ausys daro mus pažeidžiamus, palieka kitų įžūlumo ir blogo skonio valioje.

******

“Ir? Koks pats būtiniausias ingredientas gaminant bet kokį valgį?” – “Druska?” – Ne! Meilė! “L’amore…”[…] suprasti tikrąją Kristaus palyginimų prasmę: “Kai yra meilė maisto visada pakanka visiems, nes meilė padaugina duonos kepaliukus ir žuvis, capito?”

******

Keitė nuostalgiškai žiūri į vaiką mamos glėbyje. Koks neprilygstamas erotinis malonumas – gimdymas! Visus keturis kartus savos jėgos pojūtis tą akimirką, kai išstumi vaiką, nuostabus orgazmas – štai! – žmogus! – išeina iš manęs! – aš pakankamai stipri, kad padaryčiau tai! O kitomis dienomis – nepakartojamas taikos ir ramybės pojūtis, nes padarei tokį dalyką, o po kelių dienų sukrėtimas, kai išeini iš ligoninės, žiūri į Manhatano gatves, kur grūdasi minios, ir sakai sau:” Dieve mano, ar tikrai gali būti, kad vieną kartą kiekviena iš šių būtybių… GIMĖ?”

 

An American Marriage / Nuojautos

Image result for an american marriage

Gera. Labai patiko.

Jaunavedžiai Celestial ir Roy ką tik pradėjo savo gražų ir numatomai sėkmingą gyvenimą kartu. Lankydami uošvius, vietoj to, kad miegotų svečiuose, nusprendžia apsistoti viešbutyje ir viskas staiga sugriūna – Roy neteisingai apkaltinamas padaręs nusikaltimą, tiesiog viešbutyje suimamas ir vėliau nuteisiamas 12 metų kalėjimo. Vos beįsibėgėjantis gyvenimas vienam iš jų staiga sustoja.

Tai va nuo šio taško knyga paliečia visus įmanomus klausimus – ką reiškia būti juodaodžiu (herojai yra juodaodžiai) Amerikos teisme. Kiek traukia meilė, kai esi labai jaunas ir tavo mylimas vyras kalėjime praleis gražiausius gyvenimo metus, o kai išeis, greičiausiai būsite per seni susilaukti vaikų? Ar nori turėti vaiką, kai tavo vyras žengia per kalėjimo slenkstį? Ar turi teisę iš naujo įsimyėti, o jei įsimylėsi, kaip reaguos tavo artimieji? Ar palaikys tave, jei nuspręsi skirtis su kaliniu, nesvarbu, kad neteisingai nuteistu? Klausimas po klausimo ir viena už kitą sudėtingesnės dilemos neapleidža veikėjų ir skaitytojo iki pat knygos pabaigos.

Gražus tekstas. Man ypač krito širdin toks be tėvo užaugusio Celestial vaikystės draugo Andre, kurį globojo Celestial tėvas palyginimas:

“But a man who is a father to a daughter is different from one who is a father to a son. One is the left shoe and the other is the right. They are the same but not interchangeable”.

Rekomenduoju. Goodreds vertinimas tikrai ne iš piršto laužtas.