Niekur aš nebuvau ir nieko nepirkau :)

ty nebuvau Pegaso knygyne ir nieko nepirkau. Arba buvau, tik nenusipirkau to, ką planavau pirkti, o nusipirkau knygą už 9 lt ir dar vieną už 7 lt. Gal jau sustosiu vardint, nors tai ir nebuvo pabaiga. Na, gerai, bet važiavau į knygyną po dar vieno naktinio skaitymo, kai norėjosi daugiau šviesos, nei nuo naktinės lempelės prie lovos, o tą pačią dieną buvau užmačius ir pačiupinėjus tokią lempikę, kuri prisitvirtina prie knygos.

Taigi, šiandien jau buvau nusiteikus išleisti daugiau nei 30 lt už šitą lempelę, bet man staiga iškilo tokie klausimai: kokios baterijos ir ar tokių yra Lietuvoje, kiek ilgai gali prie tos lempelės skaityti su tokia baterija, gal kokį pusvalandį tik tempia, o paskiu, labas rytas, štai ir aš, prašom keisti baterijas. Na, ir po tokių gana skeptiškų pardavėjų veidų – t.y. jos man parodė, kokios ten baterijos (trys maždaug kaip į laikroduką), bet negalėjo nei pasakyti, ar šviesos pakankama, kiek ilgai laiko. Tai, neįtikėtina, bet nenusipirkau. Gal kas nors iš jūsų turit ir galit pakomentuoti? Beje, prie kasų pilni stendai visokių naujų aksesuarų, knygų puslapių laikiklių, švieselių ir t.t. Bet aš nieko nemačiau, negirdėjau, nes niekur nebuvau. Labanakt. 🙂

Tokie kabo stenduose prie kasų

|niekas niekur nieko|

Mano knygų šimtas (40): Daktaras Živago

Tokią knygą skaičiau
Toks leidimas dabar

Daktaras Živago. Skaitėm mokykloj, rašėm rašinį. Spėkit, ar atsimenu, apie ką buvo knyga. Bet atsimenu, kad labai patiko. Ir kad rašinys išėjo neblogas. Ir žinot, tikriausiai darysiu šitai knygai kada nors išimtį ir skaitysiu antrą kartą. Na, bent jau filmą tai tikrai stengsiuos pažiūrėt. Tikriausiai ne tą senąjį, pastatytą 1965 m., bet naująjį –2002 m. Trumpą apžvalgą apie knygą galit paskaityt bernardinuose.

Tik niekaip nesuprantu, kodėl daktaras iš ŽivagO pavirto į ŽivagA? Čia tipo pavardę sulietuvino, ar ką?

Kaip gyvena kitos Booker’io knygos

Atrodo, kad kol nebuvo paskelbtas laimėtojas, populiariausia buvo visai kita knyga. Net ne iš shotlist. The Slap by Christos Tsiolkas. Knygoje, jei kas nesidomėjote, pasakojama apie tai, kaip suaugęs žmogus, svečias, dalyvaujantis piknike, sudavė trimečiam vaikui, kuris buvo ne jo. Vaikas ne jo. Knygos pasakojimas – aštuonių kitų svečių akimis. Na, man tikrai įdomu, kas ten atsitiko ir kaip viskas atrodė – įrašykim knygą į sąrašą.

Andre Breedt, Nielsen BookScan analitikas mano, kad šiais metais Booker’io komisija parinko daugiau knygų, kurios turi didesnę galimybę būti komerciškai sėkmingos, o tai akivaizdžiai jaučiasi knygų pardavimuose, nes palyginti su ankstesniais metais (2009) Booker longlist knygų pardavimai didesni net 47%, o palyginti su 2008 m. net 246%. Tikiuosi, kad tai geras ženklas, t.y. parinktos knygos, kurios nenusileidžia kokybe, bet kartu ir yra prieinamesnės/ priimtinesnės/suprantamesnės ne tik literatūros išrinktiesiems ir snobams. O gal čia žmonės pradėjo daugiau skaityti? 😉

Taigi, toks yra penketukas populiariausių knygų iš longlist Booker 2010.

Booker 2010 total UK sales- top 5

  • The Slap – 33,471
  • The Thousand Autumns of Jacob De Zoet – 31,499
  • Trespass – 15,472
  • The Long Song – 14,486
  • Parrot and Olivier in America – 5,314
  • Source: Nielsen BookScan

Jei įdomu, tai čia yra LiteraryMinded autorės įspūdžiai apie knygą ir interviu su autorium. Jei kam įdomu, tai dabar jau aš žiauriai užsinorėjau šitą knygą perskaityti. Kai man taip užeina, sakau tokią mantrą (panorėsi ir praeis, panorėsi ir praeis, panorėsi ir praeis x 1,000 kartų) – žiūrėsim, ar padės 🙂

|augink atsakingai|

Knygų žmonės Vilniuje 18: baltarusis

Apie jį nieko daugiau nežinau, tik tai, kas parašyta lentoje. Internetas irgi, atrodo, nieko nežino. Visiškai šviežia lenta, tikriausiai šiuo metu šviežiausia Vilniuje, atsiradus ant šviežiai nutinkuotos Arklių gatvės sienos, kur ISM universitetas įsikūręs. Pamačiau tik dėl tų ryškiai šviečiančių vainikų.

Are you there, God? It’s me, Margaret

Truputį grįžau į pasaulį, kai tau vienuolika-dvylika. Paskaičiau gražią Judy Blume knygutę Are you there, God? It’s me, Margaret. Knygos posakis prilipo ir ne knyginiame gyvenime. Jis buvo parodijuotas multike South Park (Are you there, God? It’s me, Jesus), visose kitokiose situacijose ir mano mėgstamam seriale Grey’s Anatomy, kur Addson savo lifto dievui sako: “Are you there elevator God? It’s me, Addison.”

Na, bet čia visai aš į pievas. Margaret – mergaitė, kuri ruošiasi suaugti, laukia, kol pradės bręsti ir kartu bando atrasti religijos vietą savo gyvenime. Nes ji yra “no religion”. Jos mama katalikė, o tėtis – žydas, dėl ko jų šeimos nepripažįsta seneliai iš mamos pusės. Tėvai nusprendė, kad dukrelė pati sugalvos, kokia religija jai priimtinesnė, kai užaugs, o tai pasirodo besąs labai sunkus darbas.

Jesus from South Park

Vis dėlto Margaret kalbasi su dievu, tuo tikruoju, kuris neturi nei religijos, nei vardo. Kalbasi ji apie tai, kaip nori greičiau suaugti, kaip laukia, kad užaugtų krūtys ir prasidėtų mėnesinės. Na, sakau, tikrai grįžau į tą amžių. Tiesa, man būnant Margaret amžiaus teko visai kitokie brendimo galvosūkiai, bet ne pro šalį prisiminti savuosius ir prisiminti, kaip jaučiaisi bręstantys žmogeliukai. Smagi knygelė, paskaitykit, kai vaikai priaugs iki paaugliško amžiaus.

|are you there?|

Vėl laukiam

kol jie visi ten having dinner, aš spoksau į kompiuterį ir laukiu, įdomu, ar šiandien sulauksiu, gal jie kokią 12 pm tą nugalėtoją skelbia, ką? Na, o kol jie valgo, aš laukiu ir klausau interviu su visais likusiais nominantais. Ir ilginu savo norimų perskaityti knygų eilę. Prisipažinsiu, po šitų interviu, noriu perskaityti visas, išskyrus gal C, kuri apie radijo atsiradimą, kažkaip nelabai mane sudomino, nors gal pati įdomiausia ta knyga? Bet visas kitas tikrai noriu perskaityti, ypač Emmos Donoghue Room ir Howard Jacobson The Finkler Question.

Įdomu, kaip vieni nominuotieji sako gimę būti rašytojais, o kiti sako visiškai priešingai, na, o Emma Donoghue būdama dvylikos įsivaizdavo, ką ji apsirengtų eidama į Booker premijos ceremoniją. Taigi, kuris esi tu: gimęs būti rašytoju, ar dar net nežinantis, kad juo tapsi?

O tuo tarpu dar prisiminkim tokią premiją kaip The Lost Man Booker Prize. 1970 m. išleistos knygos “iškrito” iš premijuojamų knygų dėl taisyklių pasikeitimo – iki tol į sąrašą būdavo įtraukiamos knygos, kurios buvo išleistos “praėjusiais” metais, o po pasikeitimo, tos, kurios išleistos einamaisiais metais. 2010 m. istorinė klaida buvo atitaisyta ir premija įteikta  J. G. Farrell Troubles.

|L|

Paskutinė mergina

Lietuviškai

Kartais tos bibliotekinės knygos visai nieko – imi ir labai greitai perskaitai, nes laikyti ilgiau tiesiog nebepatogu prieš geras bibliotekininkes. Šį kartą jau galvojau, kad nešiu neperskaitytą, bet, susiėmiau ir greitai perskaičiau. Ir nenusivyliau. Na, nebuvo šedevras, bet tikrai įdomu buvo paskaityti, nes visas veiksmas vyksta Lietuvoje, o knygos autorius Stephan Collishaw tikrai apie Lietuvos istoriją žino daugiau nei kuris kitas užsienietis rašytojas, paminėjęs Lietuvą savo knygose.

Kai pradėjau skaityti iš pradžių niekaip negalėjau perlaužti savo įsivaizdavimo, kad pagrindinis knygos veikėjas užsienietis, tikriausiai, dėl to, kad knygos autorius nelietuvis. Bet po truputį pradėjau knygą skaityti lietuviškomis akimis.

Autorius

Knygą sudaro trys dalys, pavadintos moteriškais vardais: Jolanta, Svetlana ir Rachelė. O pasakoja vyriškis. Gabalais papasakoja savo gyvenimą – prieš karą, trumpai – sovietmetis, paskui – ankstyva nepriklausomybė. Svarbiausias gyvenimo etapas – prieškaris, karas, kurio įvykiai, sprendimai įtakoja visą toliau būsimą gyvenimą – uždrimba baisia, nepakeliama našta. Viena gyvenimo akimirka – neištiestos rankos – sugriauna visą likusį gyvenimą. Baimė ištiesti rankas.

Angliškas viršelis man labiau

Knyga skaitėsi lengvai, gal vietomis tapdavo nuobodoka, bet vis tiek labai norėjosi sužinoti, kas gi ten įvyks. Visur daug daug Vilniaus – prieškario, o paskui nepriklausomybės, su vis dar apšnerkšta Šv. Stepono gatve ir kitomis gatvėmis, su getais, su skverais, kurie, kaip taikliai pastebėjo autorius, iš tikro yra miesto žaizdos, kur kažkas stovėjo, bet buvo sunaikinta, nušluota. O Vilnius ir istorija autoriui gerai pažįstama dėl to, kad čia praleista daug laiko, dėl ko gi daugiau čia būsi, jei ne dėl (tradiciškai) meilės lietuvaitei.

Interviu su autorium apie jį ir kita jo knygą Amber, galite paskaityti čia.

Bibliotekininkė

Žinot, ką? Šiandien atėjau į savo Girulių biblioteką ir… neberadau savo bibliotekininkės 😦 😦 😦 Taaaip liūdna, taaaip gaila. Labai jūsų pasiilgsiu kaip ir jūsų fainuolytės pleputės dukrytės. Tikiuosi, kad aplankysit žiurkes bent bloge. Džiaugiuosi bent tuo, kad jus pakeitė ne ta baisioji lankytojus baidanti  bibliotekininkė, o simpatiška jauna panelė. Tegyvuoja naujas karalius! T.y. knygų karalienė!

‘ 😦 🙂 ‘

Kelias

Galiu sakyti, kad morališkai jau buvau paruošta šitai knygai, todėl nesąmoningai, o gal ir sąmoningai galvoje buvo įjungtas neįsijautimo mygtukas. Kad nereiktų bijoti šaltų savo kojų, šlepsenimo ar žingsnių, ar tolumoje rūkstančių dūmų. Tikriausiai visiškai stengiuosi išvengti susidūrimo su tokiomis apokaliptinėmis nuotaikomis ir mintimis, nes jos iš tikro yra siaubingai baisios. Todėl net nenoriu per daug apie jas galvoti. Tikrai. Aš net bijau tokių rašytojų fantazijų, nes pasaulyje ir taip užtektinai yra baisumų, visai šalia mūsų, ir man visai nesinori dar baisiau. Va, dėl to ir buvo įjungtas tas mygtukas. Tikriausiai sąmoningai?…

Skaitydama visą laiką galvojau: what would I do what would I do what would I do. Nes nežinau,  tikrai nežinau, ką aš daryčiau tokiose ribinėse situacijose. Ir nors šiaip esu optimistė, tikriausiai mano optimizmas kabinasi už minties, kad vis tiek bus geriau, čia tik laikinas blogumas. O knygoje… Na, visą laiką baisu, blogai, pilka, šalta, alkana, klaiku matyti savo vystanį vaiką, galvoti, kaip reiktų jį nužudyti savo rankom, kad jam netektų patikrti dar didesnių kančių, nei dabar. Ir nėra jokio laikmačio, bausmės atlikimo laiko (kaip, pvz., pas Solženicyną), kad galėtum pasakyti, kad dabar reikia pakentėti, nes rytoj, už metų viskas baigsis, užaugs žolė, pražys medžiai, nebebus tos klaikios pelenų spalvos ir kvapo, ir mes atsitiesim, viską pradėsim iš naujo, laikykimės tos minties.

What would I do? What would you do?

‘pilka’

Akinių istorija :)

J.Franzen 🙂

Giedrė rašė apie detektyvą, susijusį su J.Franzen akiniais. Sugalvojau, kad reikia pažiūrėti, kas ten toks per autorius su savo knygomis, kurių viešai ir garsiai negali megti moterys :). Ir Amazonėj radau štai tokį knygos The Corrections aprašymą:

Critically lauded and an Oprah Book Club choice, Jonathan Franzen’s third novel The Corrections is already a huge success in the US, and it’s none too difficult to see why. Whereas his earlier novels, The Twenty-Seventh City and StrongMotion could be seen as single-issue works (on inner city decay and abortion respectively), the long-awaited The Corrections is far more grandiose in its ambition and its scale.

Framed by matriarch Enid Lambert’s attempts to gather her three grown children back home for Christmas, The Corrections examines their lives: Enid’s husband Alfred, sinking into dementia, her sons banker Gary and writer Chip (now in Lithuania) and daughter Denise, a chef, busily re-evaluating her sexual identity.

With these characters, Franzen gives himself plenty of room to examine the foibles, fears, hopes, anxieties and neuroses of 21st-century American life and the mad Lithuanian subplot provides some real laughs. But most striking and surprising about The Corrections is its reassuring normality. Despite all its well-signposted dysfunction, this remains at heart a big sprawling family saga, with all the security that implies. The book closes with Enid noting “that current events in general were more muted or insipid nowadays than they’d been in her youth” during the Great Depression of the 1930s. Now, “disasters of this magnitude no longer seemed to befall the United States”. It’s a line Franzen couldn’t have written after 11 September, 2001–and, perhaps because of its now forgotten confidence, The Corrections is a book that readers will take to their hearts.–Alan Stewart

Vienu žodžiu iš smalsumo, susijusio su Oprah, Lietuva ir t.t., šita knyga bus pirmoji šito vyriško autoriaus knyga, kurią tikiuos perskaityt.

|pataisos|

Spalio savaitė=N+FKM+DK

Gunter Grass

CRAZY savaitė, sakyčiau. Knygų žiurkėms turėtų būti išeiginės, kad viską spėtų su visu pasauliu nuveikti 🙂 Taigi, tuoj žinosim Nobelio literatūros premijos laureatą, Frankfurte vyksta knygų mugė, kurioje buvo pristatyta didžiausia pasaulio knyga – 2mx3m! Turėtum tokiai vietos namie? Gal vietoj lovos? Apsikabintum ir miegotum 🙂 Visada su knyga.

Frankruto knygų mugėj, į kurią mes su KŽG vieną dieną būtinai nuvažiuosim, dalyvaus Nobelio premijos laureatas Gunter Grass, nuo mūsų apkalbų raudonom ausim sėdintis J.Franzen, K.Follett (kurio aš visai nepažįstu, bet žadu pažindintis). Dainininkas David Bowie pristatys savo knygą Object.

David Bowie

Mugėje visi daug kalba apie knygos ateitį, apie knygą skaitmeniniame pasaulyje. Kol kas Vokietijoje skaitmeninės knygos sudaro apie 1% knygų rinkos, kurios apyvarta, pavarvinkim seilę seilę, siekia beveik 7 milijardus eurų. Visas straipsnis čia.

|KŽ Frankfurte|