Gal kada nors ruošeisi būti Kristaus sužadėtinė? Įdomu būtų tokią paskaityti. Daugelis knygų tvarkingai gražiai aplenktos
Toliau kuičiamės ant aukšto pas mano močiutę. Tiesa, paklausiau, kaip čia visos tos knygos atsidūrė, sakė, kad senelio broliai, kurių buvo net du kunigai (apie vieną iš jų čia), kai keldavosi iš vienos parapijos į kitą, dalį knygų palikdavo namuose, kurie niekur nekeliaudavo. Močiutė dar paskaudino man širdį pasakydama, maždaug taip: “kiek tų knygų čia buvo, krūvos, sudeginom”. Vos infarkto negavau. Kaip, kam, kodėl!!! “Žiurkės apgraužė (ir visaip kitaip apdergė, nerašysiu smulkmenų)”. Štai tokia likimo ironija. Tai važiuokit žemyn ir žiūrėkit, kas man dar užkliuvo.
Oi, sužieduotinė. Čia pirmas puslapis. IliustruotaDar viena iliustruotra dideliais paveiksliukais per visą puslapį. Vaikystėj labai mėgau šuniukų iliustracijas, šita būtų baisiai patikusNebūtinai baltos lankos, juodos avys 🙂Švento rašto turinys ant tapetinio aplankaloOriginalus Wilhelm Tell!Ir Orleano mergelė!Kažkokie bažnytiniai leidiniai. Pavyzdinai skaidrūs, su visom pajamom ir išlaidom. Kažin dabar tokių būna? Ar visoj bažnyčioj "juodoji buhalterija"?Va taipIr šitaipPolitinė knygelėKas yra socialistai?
Su garantijom
Ir tokios knygos: su mašinėle ant plonų plonų lapų
Mamos gauta dovana, kai jai buvo 14...
Čia ta dovanaO čia šiaip, jei nežinotum, ką veikti Palangoje 🙂
Anspauduotos knygynuoseDra viena labai labai sena knyga. Garantuotai seniausia bloge
O čia tai mano atradimas. Na, toks. Nebūtų blogo, nebūtų ir atradimo. Kažkada rašiau apie tokį knygų žmogų Vilniuje – Juozapą Zavadzkį. Dar pati pagalvojau, kad tokia senovė čia kabo ant pastato sienos, nei kas žino, nei ką, o pasirodo, pas mano močiutę ant viškaus palaimingai manęs laukia senų senutėlė knyga, spausdinta ne kur kitur, o Zavadzkio spaustuvėj. Tiesiog unvelievable. Lobis. Taip susitinka atsitiktinumai.
151 m. senumo knygaKnyga, spausdinta šalia Vilniaus Universiteto buvusioj spaustuvėj
Žinote, kas šitame paveiksliuke? Nauja Vilniaus Universiteto biblioteka. Gražu, džiugu, tikiuosi, kad bus pastatyta kaip ir planuojama ir nebus “norėjom, kaip geriau, gavos, kaip visada”. Daugiau apie šią modernią biblioteką čia.
Tikriausiai gyvenime man patinka visokios virtuvės, išskyrus tą tikrąją, kur daromas valgis. Man baisiausiai įdomu, kaip gaminami įvairūs daiktai, kaip baleto šokėjai mokosi šokti, kokie ji būna pavargę, prakaituoti ir apsirengę repeticijų rūbais, kaip režisierius aiškina aktoriams, ką nori juose matyti, kaip siuvimo fabrike ant ilgo stalo suklojamos medžiagos prieš jas sukerpant ir taip toliau, ir panašiai. O šiandien gavau prisiliesti prie to stebuklingo knygos atėjimo į šį pasaulį, nes apsilankiau Tyto Albos leidyklos lietuvių autoių 2010-2011 m. rudens ir žiemos knygų pristatyme. Toks knygų madų show (ačiū labai Giedriui, kad mane pakvietė).
Taigi, preitą savaite užsisakiau knygų internetu ir dar maišą parsinešiau iš Sostinės dienų, tad prieš užmiegant, kaip Bridžit Džons kad sau pažadėdavo surūkyti mažiau cigarečių ir numesti Xkg, taip ir aš pasižadėjau šiemet daugiau knygų nebepirkti. Jei gerai atsimenat, panašiai buvau pasižadėjus po Knygų mugės ir dar poros gerų apsipirkimų. Taigi ir po tokio pasižadėjimo, aš einu į Tyto Albos prezentaciją. Vajei. Dabar noriu perskaityti VISAS pristatytas knygas. Visas. Gerai dar kad Filomena Taunytė ten nedalyvavo, nes tikriausiai norėčiau perskaityti ir jos knygą. Buvo toks šaunus pristatymas, tokie šaunūs autoriai, tokia šauni leidyklos vadovė, tiek skaniai prisijuokiau (balsu, garsiai, CHA CHA CHA!!!). Buvo superinė viena su pusė valandos. Kaip dabar pagalvoju – nerealu vienoj vietoj susitikti su tieka daug autorių. Ir toks saldus prisilietimas prie ateinančių knygų – šita spalį, šita – lapkritį, šitą – pavasarį. O jau tos kurios išleistos – reikės man implantuoti kokį aparatą, kuris imtų pypsėti prisiartinus prie knygyno, tada atvažiuotų apsaugos firma ir mane rėkiančią nuvežtų namo (į tą kitą virtuvę). AAAA!!!
Marius Burokas – poezijos knyga “Užmaršties užkalbėjimai”
Mariau Buroko eilės
Ilzė Butkutė “Karavanų lopšinės”
“Poezija – verkti iš laimės”
Ilzės Butkutės eilėraštisMarius, Ilzė
Marius Jonutis “Slibinas Jurgis ir kitos istorijos”
Marius Jonutis :”Ką berašyčiau, deda į vaikų lentynas”
Nomeda Marčėnaitė: “Paveikslus irgi”
🙂
Marius Jonutis, Aušra Matulevičiūtė, Raimundas Milašiūnas
Aušra Matulevičiūtė “Ilgesio kojos” – apie emigrantus. Gal visai kitaip nei kitose knygose?
Raimundas Milašiūnas “Sielos paslaptys” – ne tik apie tai, ką mes sapnuojam ir ką tai reiškia.
Robertas Petrauskas “Trečiojo Reicho triumfas: Antrasis pasaulinis karas Europoje”, kaip sakė leidyklos vadovė, nors autorius ir nėra antrojo pasaulinio karo dalyvis, yra apsėstas tuo karu ir daug apie jį žino.
Linas Slušnys, Jonas Girskis, Paulius Jurkevičius, Algimantas Variakojis, Gabrielius Liaudanskas-Svaras “Būk vyras: berniukų knyga” -šitą irgi labai noriu perskaityt. Labai. Parašyta kaip atsvara mergaičių knygai, bet kažkodėl apie mergaites man visai neįdomu skaityti, o apie berniukus net labai 🙂
Svaras, Algimantas Variakojis ir Jonas Girskis
Martynas Starkus “Tuk tuk Indija”
Mačiau filmukus apie Martyno ir Vytaro kelionę, tai knygą pavartysiu, o štai Martyno knygos konsultanto, jo draugo indo būsimą knygą “Lietuvos žentas”, kurią jis nori parašyti mėnesį keliavęs po Lietuvą vienas (įsivaizduok jį savo kaime), tai tikriausiai norės paskaityti visi 🙂
Vis kur nors pamatydavau šito dailininko paveikslus, net nežinodama, kas tas dailininkas, kokia jo pavardė. Labai išskirtiniai paveikslai, labai kritę man į akį, kad net atsimenu (ne pavardę, paveikslus). O dabar jau žinau, kas jis ir labai laukiu knygos.
R.Sližys Dvyniai
Ksenija Jarošovaitė, Kristina Kleponytė, Regina Norvaišienė, Ramutė Rachlevičiūtė“Degantis gyvenimo artumas. Elvyra Kairiūkštytė (1950-2006)”
Sakė, šitą knygą reikia duoti skaityti vaikams, kurie nori lankyti dailės mokyklą būti dailininkais. Kad nebenorėtų jais būti arba, priešingai – norėtų.
Taip per savaitę mano prigrūsta knygų eilė… ech, patapo visišku chaosu. O skaityt visai neturiu kada. Šiandien vėl – nė puslapio…
Kaip ir buvom žadėję, vėl dovanojam savo geriečiam blogiečiam knygą. Gail Sidonie Sobat Marijos knygą. Klausimas tokis: koks originalus knygos pavadinimas? Kur ieškoti atsakymo tikriausiai sakyti nereikia, o jei vis tiek nerastumėte, spėkite 🙂 Atsakymą, kaip visada, rašykite komentaruose (nusirašinėti griežtai nedraudžiama 🙂 ). Laimėtoją išrinksim trečiadienį.
Sumigdžiau kukulius ir išlėkiau į Sostinės dienas, tiksliau į Sostinės knygų dienas. Greitai perbėgau visų leidyklų stendus ir štai mano kuprinė jau pilna 🙂 Nesigiriu ir prašau neišduoti 🙂 Prie vienos leidyklos, neatsimenu, kurios, taip užrekomendavau nuodėmingąją Marijos knygą, kad nuo leidyklos stalo jos tiesiog tirpte ištirpo, labai tikriausiai moteriškes sugundė mano paminėtas nuodėmingumas 🙂 Visiems, kas dar neskaitėt šitos knygos – palūkėkit iki pirmadienio, gal laimėsit ją pas knygų žiurkes!
Na, o šiaip kas labiausiai krito į akį, tai susigrūdimas. Leidyklų palapinės kai kuriose vietose sustatytos vienos prieš kitas ir praėjimui belieka pora metrų, o žmonių daug, visi grūdasi, kiti žmonės gi su vaikais, vežimais… Tai tiek. Dabar einu galvoti klausimo pirmadieniui 🙂
Pagaliau parsiradus namo galiu toliau papasakot apie savo atradimus pas močiutę ant aukšto. Taigi, radau labai įdomų knygų katalogą, išleistą 1938 m.! Pažiūrėkim, kas katalogo viduj:
Kai rašiau apie perskaitytą Silva Rerum, norėjau įdėti šitas nuotraukas, bet sustreikavo mano technika.
Kai knygos būna su aplankais (o man tai visai nepatinka, nes labai nepatogu skaityti, visada juos nulenkiu), tai visada iššniukštinėju, koks po jais yra viršelis. Kai nulenkiau Silvą, tai po aplanku esantis viršelis man kur kas labiau patiko, nei tikrasis viršelis, kuris taip pat yra ir ant paperback. Strėlė su brūkšniu simbolizuoja šeimos, apie kurią rašoma knygoje herbą – tą sužinojau tik paskaičius gabaliuką knygos. Beto, man labai patiko ta knygos dalis, kur būna atvertus kietą viršelį, nežinau, kaip vadinasi, gal specialistai pašnibždės. Toks raudonas, tikriausiai simbolizuoja kraują, o gal ir yra kokia mikroskopinė kraujo nuotrauka (silpnų nervų žmonėms žemiau nežiūreti 🙂 ). Labai gražu.
Ši knyga į mano rankas atkeliavo iš bibliotekos, susigundžiau, nes ant viršelio parašyta, kad 2006 m. Stef Penney laimėjo Costa Book Award. Kad knyga išleista Jotemos, pastebėjau tik pradėjusi skaityti, kai pradėjau pakibti ant keistų sakinių ir formuluočių, na, tokių, kai perskaitai sakinį ir nesupranti, ką čia norėjo pasakyti. Ilgai dar dvejojau , ar mest knygą į šalį, ar bandyt skaityt toliau, nusprendžiau pabandyt savo kantrybę. Gerai, kad tie kliuvę sakiniai pasitaikė tik knygos pradžioje, vėliau knyga susiskaitė visai lengvai, per daug neužkliūdama, išsskyrus tokią kvailybę – visi knygos herojų vardai sulietuvinti, t.y., kaip skaitomi, tai ir parašyti, išskyrus kažkodėl nuskriaustą poną Knoksą (Knox), kuris vietoj Nokso (taip skaitome, taip ir rašome), pavadintas Knoksu. Visą knygą teko mankštinti akis jas intensyviai vartant. Ir dar toks vienas herojus – ponas Veidas. Na, knygoje daug indėnų dalyvauja, tai kaip man dabar žinot ar čia Mr Face (VEidas indėnų draugas) ar čia tiesiog ponas VeIdas? Paprastai knygose žodžiai, kurie gali keisti reikšmę dėl kirčio vietos yra išspausdinami su kirčiu, o čia… Na, tokia priekaba buvo 🙂
O šiaip. Na, normali knyga. Nepasakyčiau, kad labai sužavėjo anei labai nuvylė. Tiesiog knyga 3/5. Truputis vesterno, truputis meilės, truputis pasišaudymo.
Knygos veiksmas vyksta XIX a. Kanadoje. Šiaurės žiema. Įvykdoma žmogžudystė ir dingsta ponios Ros sūnus. Norėdama surasti sūnų ir jį apginti, ponia Ros iškeliauja sekdama jo pėdsakais dar labiau į šiaurę jo ieškoti. Tais laikais moteriai keliauti vienai nevalia, o jau keliauti su vyru, kuris nėra tavo vyras – tuo labiau, bet ši drąsuolė iškeliauja, nes tiek daug reikia išnarplioti, sužinoti. Kelionė ilga ir žiauri, baisu net pagalvoti – akių kampučiuose užšąlančios ašaros, akinantis sniego baltumas, žiaurus šaltis. Brr. (Ir pas mus jau ruduo)
Bet šiaip knygoje man neužstrigo nė vienas personažas. Tokie kažkokie jie man nelabai gilūs (nors lyg ir yra bandymų gilinti), gal jų tiesiog per daug, arba tie, kurie knygoj gyvena per daug vienodo svarbumo, nė vienas nėra giliau išvystytas.
Autorė
Knygoje sužavėjo žmonių sugebėjimas skaityti aplinką – pėdsakus, pagal kuriuos gali surikiuoti įtariamuosius, rasti liudininkus, nusikaltėlius. Tiesiog, kai paskaitai apie tokius sugebėjimus, tai supranti, koks esi aklas miške, nieko nesuprantantis ir nematantis ir visai ne gamtos vaikas. Taigi, jei vaikystėj mėgai knygas apie indėnus, seklius, pėdsakus, gali paskaityti, tikriausiai nenusivilsi. Dabar pagalvojau, kad pati labai mėgau knygas apie indėnus, atsimeni, Harka, Vinetu ir taip toliau – visos suskaitytos.
Čia autorė pasakoja, kodėl pavadino knygą The Tenderness of Wolves. Pažiūrėjus šitą filmuką pagalvoju, kad vėl praradau labai daug knygos grožio per vertimą. Žodžiai išversti, o kalbos grožis tiesiog vėl neišverstas. Labai gaila.
Šiandien vėl prisiminiau superinę kelionę pas knygų žiurkę Giedrę. Ačiū, ačiū, Giedre, buvo labai smagu. Žiūriu vėl nuotraukas ir šypsausi žiūrėdama į vieną, kurią Giedrė pavadino “Knygų žiurkės vyras knygyne” 🙂 Kantriai sėdintis ant pufo, bandantis susaugoti kukulius, kad mama žiurkė galėtų paskęsti švediškų knygų jūroje. Kantrybė šiuo metu man yra didžiausia dorybė, ačiū, brangusis, už ją, ypač knygyne.
Šiandien aptikau, kad jau yra paskelbtas ilgasis pretendentų laimėti Man Booker premiją 2010-aisiais sąrašas. Visada galvojau, kodėl tas prizas vadinasi Man, tai va, šiandien sužinojau, kad premiją remia Man Group plc. Va. Dabar žinau, jūs irgi 🙂 Taigi iš 138 knygų išrinktas toks tuzinas (o man jau galvą skauda, juk dabar esu sau prisakius jokių knygų nenorėti, bet vis tiek taip norisi, ypač po visokių longlist ir short list…):
Peter Carey Parrot and Olivier in America
Emma Donoghue Room
Helen Dunmore The Betrayal
Damon Galgut In a Strange Room
Howard Jacobson The Finkler Question
Andrea Levy The Long Song
Tom McCarthy C (taip, taip, C)
David Mitchell The Thousand Autumns of Jacob de Zoet
Lisa Moore February
Paul Murray Skippy Dies
Rose Tremain Trespass
Christos Tsiolkas The Slap
Alan Warner The Stars in the Bright Sky
Pastebėjot, kad net du kartus pavadinimuose minimas kambarys? Peter Carey Booker premiją yra laimėjęs du kartus. Vieną jo knygų – Oskaras ir Liusinda esu skaičius, bet man nepatiko. Trys autoriai – David Mitchell, Damon Galgut ir Rose Tremain jau buvo patekę į Booker hshortlist su kitomis savo knygomis, Howard Jacobson pabuvojo longlist’e.
Gal skaitėt kas nors kokią nors iš šių knygų? Pasigirkit. Ar patiko? Aš – nė vienos. Tiesa, agentūra VBS spėja, kad šiais metais gali laimėti David Mitchell, kurio knygą Cloud Atlas jau kelerius metus iš eilės man bruka Amazonė. O jei tu toks pat neskaitėlis, kaip ir aš, tai lendam į Man Booker puslapį ir išrenkam gražiausią viršelį – tokį, kuris priverstų perskaityti knygą jai net nebūnant longlist 🙂 Su paveiksliukais žiūrėkit čia.
Aš balsuoju už Emma Donoghue Room (čia autorė pasakoja apie savo knygą, kurią aš dabar baisiai noriu paskaityti) 🙂 O kiti viršeliai man visai negražūs, ypač to David Mitchell – tikriausiai dėl to aš niekaip ir nenusiperku jo knygų.
Rugsėjo 7 d. bus paskelbtas shortlist, o laimėtoją, gausiantį 50 tūkst. svarų sterlingų, sužinosime spalio 12 d. (jei nepramiegosim) :).
Yra ir tokių knygų – sudarytų iš taškelių trijose eilutėse – parašytų Brailio raštu. Aš dažnai bandau užčiuopti Brailio raštą ant vaistų dėžučių, bankomatų – net nesuprantu, kiek tų taškelių ten būna, net neįsivaizduoju, kokiose ten trijose eilutėse jie yra. Toks paslaptingas tas neregio pirštų jautrumas.
Šiandien straipsnis alfa.lt apie naujai išleistą lietuvišką knygą Brailio raštu – S.Meyer Jaunatį. Iš tikro tai net septynias knygas – kad visi taškeliai sutilptų. Smagu, kad nematantys lietuvaičiai irgi galės išbandyti save hipnotizuojančiam Meyer pasaulyje. O aš vis dar virgin 🙂
Dabar skaitau Stef Penney knygą “Vilkų švelnumas” (apie knygą tikiuosi jau labai greitai parašyti) ir pagalvojau, kad labai jau dažnai tie vilkai švelniai stūgauja iš knygų. Net keista, bent jau tarp mano skaitytų, tai tikrai dažniau nei kokie šunys.
Ir moterų Biblija (kurios taip ir neperskaičiau 😦 ):
Mano lentynoje manęs laukianti H.Mantel “Wolf Hall”:
Negirdėta nematyta (hmm) (pasirodo, tų “tales” yra labai daug dalių – “Wolf tales II”, “Wolf tales V” ir tt 🙂 🙂 🙂 ) :
Ir tokia:
Kažkodėl man vilkų knygos asocijuojasi su Jack London. Gal jo knygos viršelis buvo su vilku, o gal su šunimi? Esu skaičius kažkokią jo knygą, dabar net neatsiminčiau kokią, tik atsimenu kad, apie kažkokį šaltį ir ilgą kelionę, taip pat, kaip ir dabar mano skaitomoje knygoje. Ar žinai dar kokią vilkišką knygą be jau minėto “Išsilavinusio vilko“?
Man atrodo, kad knygą, kurią perskaičiau, priskirčiau prie knygų žiurkėms privalomos literatūros 🙂 Nes ta knyga apie knygomanus, knygų kolekcionierius, knygų manjakus. Mažutė knygelė storais vos ne kartoniniais lapais. Verti, verti, vis atrodo, kad praverteisulipusius lapus, o ne, nes lapai tokie stori. Apie jos siužetą beveik viskas parašyta knygos atvarte. Man net atrodo, kad kai viskas aprašyta atvarte, tas mažytis intriguojantis siužetas nėra svarbiausia, kas knygoje – tas siužetas toks rėmas, į kurį autorius surašė mintis apie knygas.
Atvartas: Mįslinga mirtis. Bluma Lenon, Kembridžo universiteto dėstytoja, tampa knygos auka, kai, įsigilinusi į Emily Dickinson eiles, pakliūva po automobilio ratais. Ją pavaduojantis dėstytojas netrukus gauna keistą banderolę – suniokotą, cemento skiediniu aplipusią knygą, Joseph Condrado romaną “Šešėlio linija”, atsiųstą iš tolimojo Urugvajaus. Ieškodamas sąsajų tarp kolegės mirties ir knygos, jis griebiasi vienintelės nuorodos. Bluma šią knygą buvo užrašiusi Karlosui, vienos nakties meilužiui, su kuriuo susipažino kongrese kitapus Atlanto. Gavęs kongreso dalyvių sąrašą, dėstytojas išvyksta į Urugvajų ieškoti mįslingojo Karloso. Pasirodo, kad Karlosas Braueris – užkietėjęs bibliofilas, surinkęs daugybę inkunabulų, neįkainojamų knygų, dėl kurių varžėsi daugelis kolekcionierių.
Vieno vakaro skaitymo knygelėj greit sužinosite, kas atsitiko Karloso knygoms (nes jos tikriausiai čia svarbiau, nei pats Karlosas).
Keletas eilučių iš knygos, tokių labai pažįstamų:
Ne sykį laužiau galvą svarstydamas, kam laikau knygas, kurios galėtų man praversti nebent tolimoje ateityje, mano kasdieniams poreikiams svetimus veikalus, nors, kartą perskaitęs, daugelį metų jų nebeatsiversiu. Ko gero, niekada! Tačiau, kaipgi galėčiau nusikratyti “Protėvių šauksmo”, neužverdamas tų kelių į vaikystę”, arba “Graiko Zorbos”, ašaromis paženklinusio mano paauglystę, “Dvidešimt penktosios valandos” ir daugelio kitų, senų seniausiai nutremtų ant viršutinių lentynų ir vis dėlto sveikų ir nebyliai dėkojančių man už šventą ištikimybę.
Pažinojau vieną klasikinių kalbų dėstytoją, kuris tyčia ilgai plikydavo kavą virtuvėje, idant svečias galėtų pasigrožėti knygų nugarėlėmis lentynose. 🙂
Pasiskolinu iš Borcheso pusę sakinio: biblioteka – tai laiko vartai.
O ar esate pastebėję “takelius” tarp puslapyje išsidėsčiusių žodžių? Knygoje ir apie tai, bet nebecituosiu, nes jau būsiu perrašiusi visą knygelę. Nusipirkau ją Vagos knygyne už šešis trisdešimt 🙂 Ir džiugu ir graudu dėl tokios kainos. Ką tu dabar skaitai, gal atradai kokį šedevrą?
G. iš švedų kalbos (kaip pati sako – pažodžiui 😉 ) verčia knygutes mano kukuliams. Kokios knygutės!!! Būtinai apie jas dar parašysiu. Vakar gi pagaliau buvom knygyne ir ten palikau (nesakykit mano vyrui) keturženklę kronų sumą… G., stovėdama su manim prie kasos, pasakė: “Užsimerk ir spausk (PIN kodą)” :). O, bet, tačiau, kas gali aprašyti tą jausmą, kai tempi tą sunkų knygų maišelį namo… Pati sau pavydžiu.
Vieną baisiai storą knygą (net nenoriu įsivaizuoti, kokio storumo ji būtų, jei išleistų Lietuvoje) man atidavė G., dar porą paskolino G. brangusis, taip kad namo grįžtu visa apsipatenkinus, tikiuosi, keltas nenuburbuliuos į dugną 🙂
Čia Giedrės knygynas
Giedrės knygynasGerai, kad visos šitos knygos švediškai, nes man būtų nučiuožęs stogasViršeliai
knyguziurkes.com 
