Ilgesio kojos

Ach, tos lietuviškos knygos… Na, gerai, pabandysiu papasakot, kas čia mano galvoj sukas, nors ir labai sunku.

Su šita knygute susipažinau Tyto Albos pristatyme, apie kurį rašiau čia. Knyga apie emigrantus, dabar gi nereta tema, ar ne? Skirtumas tik toks, kad ta emigracija kiek kitokia – ne į Airiją, Angliją, Ispaniją ar Amerikę – į Prancuziją gi lietuviai važiuoja rečiau, na, bent jau man taip atrodo. Skaičiau, skaičiau ir, žinai, labai sunkiai man statėsi filmas šios knygos (na, taip paprastai būna, kai skaitau – statau filmą, piešiu veikėjus, įsivaizduoju aplinką). Vis po akim maišėsi prancūziška Ežio elegancija, atrodė, kad vietomis filmas filmuojamas ant tos pačios ežio juostos, o žiūrint, tai vienas iššoka, tai kitas filmas, taip ir makalavosi man normalių vaizdų nesudarydamas.

Mintis kartais pabėgdavo nuo knygos, ne taip, kaip skaitant Radvilavičiūtę, bet, nieko ir nesakau labai, nes visgi čia “naujas vardas”, pirmas bandymas, bet vis tiek kerta tas minties pametimas. O ir negaliu sakyti, kad bendrą knygos vaizda pagavau – gal dėl to tas filmas ir nesistatė? Nežinau. Bet šiaip negaliu ir sakyti, kad visai nepatrauklu. Na, pagrindinė veikėja visus užburia savo raudonais plaukais, tai spėkit, ar manęs neužbūrė. Ir jaučiu kažkokią traukiančią srovę į tą knygą, personažą, bet kažkas man neišbaigta, neina man iki galo suprasti, biškį kankinausi, taip sakant. Gal dėl to, kad maišosi tas lietuviškumas, kuris lietuviškose knygose užknisa ir tas nebelietuviškumas, kuris neužknisa, net nežinau, gal reikia dar pavirškinti? O gal per daug personažų užgriebta šioms novelėms (Inesa, Eliotas, Berenikė, vaikai) ir dėl to nespėjo išsiplėtoti, kad man lengvai praslystų? Ir dar ta mintis vis persekiojo – tai ji čia apie save rašo ar ne apie save 🙂 (vajei, koks nenuorama smalsumas: ir apie save ir ne apie save).
Autorė

Yra ir labai įdomių, įdomiai išjaustų vietų ir visai ne tų, kur citatomis knyga pristatoma ant viršelio ir visur kitur. Ten taip skaudžiai pasijunta tos ilgos ilgesio kojos, tas priklausymas niekur arba nepriklausymas visur.

Žinai, ką? Tegul keliauja rytoj knyga pas emigrantę Giedrę, tegul ji pamatuoja tas kojas ir įvertina.

knygos ištraukos

|kojos be ilgesio|

Nauja kalba

Kaip diena, taip naujiena. Pasiėmiau skaityti Cormac McCarthy knygą, iškilmingai atsiverčiu, o ten, pasirodo, kad knyga versta iš amerikiečių kalbos. Esi girdėjęs tokią kalbą? Ar aš vakar nuėjau miegot mokėdama anglų, o atsikėliau mokėdama amerikiečių? Čiūdų čiūdai. Wikipedia apie American language.

|seklė morka|

Kolektyvinė pasąmonė arba NYLONbooks

Kartais nepažįstami mokslininkai tą patį atradimą padaro tuo pačiu metu skirtingose pasaulio vietose. Skamba stebuklingai. Atrodo, kad kažkas ten anapus (kur tiesa slypi 🙂 ), kažkas nusprendė eilinį kartą pažaisti. Na, bet ne apie tai. Tiesiog kuisdamasi internete radau dar vieną knygų blogą, kuris vadinasi NYLONbooks, tik nylon čia visai nereiškia medžiagos, o reiškia New York & London, miestus, kuriuose gyvena šį blogą rašančios (merginos/moterys/žmonės). Jos, kaip ir mes su Giedre, gyvena skirtingose vandens pusėse, mėgsta skaityti knygas ir netingi apie jas parašyti. Be to, jų profesijos visiškai nesusijusios su literatūra, kaip ir mūsų. Tiesiog mane apima jausmas, kad mes esame nesąmoningai atsitikęs panašus dalykas.

Man patinka šitas blogas, nes komentarai labai trumpi – dažniausiai parašyti užrašų knygutės lapelyje, o kad nesuskaitantys nesusimaišytų, ir su klaviatūra sumaigyti. Dar patinka knygų vertinimas dešimtbalėj sistemoj. Šiaip, įdomu, nors esu aptikus keletą knygų, su kuriu vertinimu visai nesutinku – pretekstas pakomentuoti ir pasiginčyti :). Ten pat galite rasti ir ilgiausia mano kada nors matytą knygų blogų sąrašą (neikit, nežiūrėkit, galva apsisuks, geriau būkit su mumi :P).

|cotton|

Aliodijos Ruzgaitės baletas

A.Ruzgaitė

Tikiuosi senatvėje būsiu šviesaus proto. Kokie man gražūs šviesūs seni žmonės – su milijonais prisiminimų, daugybe pasakojimų. Manau, kad tai didelė dovana – graži gyvenimo pabaiga. Todėl visą laiką žaviuosi tokiais žmonėmis, taip ir šį kartą, kai skaičiau Aliodijos Ruzgaitės prisiminimų knygą.

Kai atsiverčiau, tikėjausi kažko panašaus į G. Dauguvietytės knygą, bet tuo atžvilgiu visiškai apsirikau, nes tai visiškai kitokios moterys. Jei G. Dauguvietytė visą laiką buvo (ir tikriausiai vis dar yra), kaip aš sakau “patrakus”, tai A.Ruzgaitė daugiau man pasirodė kaip tokia geroji fėja iš vieno savo šoktų baletų – pasitempusi, išlaikyta, santūri, rimta, žavi.

Knyga man pasirodė daugiau ne pasakojimas apie pačią autorę, o pasakojimas apie Lietuvos baleto istoriją, nes asmeniškumų čia ne tiek ir daug (kartais norėjosi daugiau autorės jausmų ir minčių, labiau žinoti, kaip ji jautėsi, o ne tik faktą, kad kažkas įvyko, bet gal ne toks buvo knygos tikslas), o pikantiškų detalių tikriausiai iš viso nerasite, taigi, jei žmogui baletas ne prie širdies, o baleto istorija apkritai nedomina, tai knyga tikriausiai ir nebus labai įdomi, nes ji labiau enciklopedinio tipo, rami, rimta, su nuotabiomis nuotraukomis. Šokėjų nuotraukos tai yra tokie vaizdai, į kuriuos aš galiu atsisėdus žiūrėti valandų valandas – kaip į kokį tekantį vandenį ar ugnį – man taip be galo gražu. Ir šokis, o konkrečiai baletas, yra dar viena mano meilė, kuriai negaliu atsispirti, nes man labai labai gražu ir man užgauna širdį iki pat ten, iš kur ateina šiurpuliukai per visą kūną. Ir galiu žiūrėti, žiūrėti, kol pradedu verkti – man taip gražu.

Todėl sakyčiau, jei esi baleto mylėtoja, tai imk ir skaityk, o jei šiaip žiūrėtojas, tai imk šitą knygą ir bent pavartyk. Arba šiaip, nueikit baletą, nes pas mus jis vis dar labai prieinamas. O jei mėgstat jį, tai išduokit man, koks tavo mylimiausias baletas mūsų operos ir baleto teatre?

|balerina svajonėse|

interviu su autore čia. knygos puslapiai čia.

Gundymai

Labiausiai aprašinėta knyga per šiuos metus. Pieštukas buvo mano skirtukas. Susidariau sąrašą žmonių, kuriuos reikia paskaityti/jais pasidomėti/pažiūrėti, kaip jie atrodo/ ką parašė/pagaliau perskaityti jų knygas (pastumti į priekį) ir t.t. Sąrašas: Henry Miller, Sylvia Plath, Margaret Atwood, Nabokov Pale Fire, Howard Fast, Normal Girl (EJ dukros knyga, jau užsakyta keliauja pas mane), Augusten Burroughs, o citatų tiek daug, kad beveik reiktų perrašyti knygą (gerai, kad šita neskolinta).

Na, ir dar labai norisi iš naujo perskaityti Fear of Flying, nes ją kažkodėl skaičiau kaip fiction, o ne biografiją, dėl to norisi dar kartą bent pavartyti ir net nusipirkti, turėti sau. Nors pati EJ sako, kad nėra nieko labiau fiction nei autobiografija ir labiau autobiografiško nei fiction (neberandu, kad tiksliai pacituoti).

Iš viso šito plepesio tikriausiai eina suprasti, kad knyga man labai patiko. Labai neturėjau kada skaityti, bet ir džiaugiausi, nes norėjosi ją kuo ilgiau knyga mėgautis ir baisiai norėjosi pulti į interneto knygyną ir visas jos knygas parsisiųsti, nu, žodžiu panic attack, susivaldžiau, užsisakiau tik jos dukros Molly knygą Normal Girl.

Knygoje Erica pasakoja apie daug dalykų. Apie rašymo gundymą, apie tai, iš kur visa tai (rašymas, knygos) atsiranda, iš kur ateina, kaip autoriai kankinasi (arba ne) prie popieriaus lapo, kaip pakliūna į kažkią transcendentinę srovę, kuri atneša įkvėpimą, mintis, idėjas, personažus. Kaip rašytojai, poetai įvairiausiais būdais stengiasi į tą stovę pakliūti – per meditavimą, per alkoholį, per narkotikus. Apie svaiginimosi kraštutinumus, apie rašytojo darbą (The job of the writer is to seduce the demons of creativity and make up stories), apie moterų pripažinimą rašytojomis/poetėmis. Sakau, sunku nupasakoti, kiek daug apima knyga. O jau ta nepakartojama Ericos Jong ironija, stilius.

Vis tiek kelias vietas pacituosiu:

Apie moteris:

Our daughters cannot even imagine female invisibility. We raised them telling them they could do anything and everything. We told them God might well be female. We told them we wanted them because they were girls. We filled thier heads with female goddesses, women poets and women’s history. (Dear Goddess, don’t make me call ir herstory or women’s history – I may break out in hives.) The point is: We taught them to love themselves. They are still condemned to the ghetto of chic lit, and reviewed poorly for writing about things women care about – proof of second-classness- but at leats they are no longer silent.

Apie Fear of Flying:

Many of the men and women who were terrified by Fear of Flying have either gone silent or convinced themselves they always loved the book. 🙂

Apie moteris rašytojas:

Women writers have a particularly hard time because there is no way to be a public woman without being considered a bitch, a whore or a diva.

Apie nemirtingumą:

Young people never believe in the possibility of thier own deaths. That’s one reason old men can send them to war.

Apie rašytojus:

Some people are better in books than in life.

Apie šaltį:

Nothing freezes the imagination like family loyalty or political correctness.

Apie tai, kas knygose svarbu:

All that matters is that the voice be consistent (or intelligently inconsistent) and that the reader wants to turn the page. The reader turning the page is the only sine qua non.

Žiūriu, jau artėju prie visiško knygos sukonspektavimo, gerai, kad jau akys merkias, tai ir sustosiu, nors ir labai nesinori. Labai labai rekomenduoju su visa savo rekomendavimo baime 🙂

|didžioji rekomenduotoja|

PS. Ruošiuosi mirti iš balto pavydo Giedrei, kad ji važiuos i Gioteborgo knygų mugę, kur turi galimybę susitikti Erica Jong (knygoje pagaliau išsiaiškinau, kas čia per pavardė). Aš irgi baisiai juodai noriu.

Longlist LT

Štai ilgasis lietuviškos geriausios šių metų rinkimo knygų sąrašas: 

1. Černiauskaitė, Laura Sintija. „Kambarys jazmino krūme“ (Alma littera)

2. Kanovičius, Grigorijus. „Debesis, vardu Lietuva“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

3. Martinaitis, Marcelijus. „Mes gyvenome“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

4. Martinkus,Vytautas. „Žemaičio garlėkys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

5. Papievis, Valdas. „Eiti“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

6. Parulskis, Ernestas. „Kasdienybės kunstkamera“ (Tyto alba)

7. Parulskis, Sigitas. „Vėjas mano akys“ („Baltų lankų“ leidyba )

8. Radvilavičiūtė, Giedra. „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ („Baltų lankų“ leidyba)

9. Rastauskas, Rolandas. „Privati teritorija“ (Apostrofa)

10. Skablauskaitė, Jolita. „Sado sindromas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

11. Toleikytė, Ieva. „Garstyčių namas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

12. Vaičiūnaitė, Judita. „Mabre viešbutis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

13. Zingeris, Markas. „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ (Alma littera)

Iš sąrašo aš skaičius vieną – Miegojimą prie sienos ir, kadangi tas miegojimas man labai patiko, tai už ją ir balsuosiu. Giedrė skaičius kitą, bet įtariu, kad už ją nebalsuos. O tu? (Ir vėl grįžtam prie lietuviškos literatūros skaitymo-neskaitymo problemos 🙂 )

|longlist|

Mano knygų 100 (39): tas keistas nutikimas

šuniui naktį. Knyga apie berniuką autistą. Buvo įdomu skaityti apie kitokį žmogeliuką, kitaip suprantantį pasaulį, bandantį jį prisijaukinti, atrasti savo vietą. Tiesiogine prasme “sirgau” už Kristoferį, kad jis išdrįstų, nebijotų, kad pasiryžtų, kad jam pasisektų. Paskolinau knygą mamai, kurios sūneliui pripažino autizmą. Kad būtų drąsiau, kad būtų lengviau suprasti savo vaiką, tai,  kas dedasi jo galvelėj. Kad nebūtų taip baisu. Na, ir, aišku, vėl mane žavėjo berniuko gabumai matematikai 🙂 Daugiau apie knygą čia. Lentynoje manęs laukia kita M. Haddon knyga.

|***|

Mercredi (pranc. trečiadienis)

Dabar skaitau Ericos Jong knygą Seducing the Demon. Knygoje daug rašoma apie rašymą ir visokius su juo susijusius reikalus. Tai ir pagalvojau tavęs užklausti, jei rašytum knygą, tai apie ką? Hmm. Niekas man šito nepasakys, čia gi komercinė paslaptis, idėjų vagystė ir t.t.  🙂 Na, gerai, jei rašytum, tai, kas būtų tos knygos pagrindinis veikėjas? Dabar pagalvojau, kad ne nuo to klausimo pradėjau 🙂 Na, tą kitą paliksiu kitam kartui 🙂

Mano knygų 100 (38): Kafka

Tikriausiai Kafka nulėmė, kad netapau teisininke. Kafkos Procesas mane iki šiol baugina ir visaip kaip skatina vengti susidūrimo su teisine sistema – ten taip klaidu, baisu, tamsu, sunarpliota ir nežinia, kur tiesa. Mano Procesas – pribraukytas, aprašinėtas ir išdrebėtas, taip baisiai įsijaučiau į šią knygą, kad įspūdį atsimenu ir po daugiau nei dešimties metų. Apie Metamorfozės siaubus, net nenoriu prisiminti. Brr.

|vabalų nemylėtoja|

Blogorama Rokiškyje

Mes nežinom, kaip mes ten atsiradom, bet, aišku, nesikuklinam ir sakom, kad džiaugiamės, kad ten esame – tarp taip užvadintų geriausių Lietuvos blogų vienoje vietoje 🙂 Jei norit pažiūrėt, kur, spauskit čia. Jei žinot, kaip mes ten atsidūrėm, tai papasakokit ir mums.

Ir dar savimeilę palei plauką paglostė, įsivaizduojat, Rokiškyje (čia). 🙂

|miau|

Knygų žmonės Vilniuje (16): poetas

Garsus poetas, dramaturgas ir prozininkas, žydų literatūros klasikas Mošė Kulbakas gimė 1896.III.20 Smurgainyse, istorinėje Lietuvoje. Mokėsi valstybinėje žydų mokykloje, vakarais lankydamas chederį, vėliau – Švenčionių, Voložino ješivas. Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo žydų našlaičių namuose Kaune. Eilėraščius pradėjo rašyti hebrajiškai, bet greitai perėjo į jidiš kalbą. Dvidešimtmečio poeto eilėraštis „Žvaigždutė“ („Šterndl“) virto liaudies daina. 1919 m. M. Kulbakas persikėlė į Vilnių, kur 1920 m. išėjo pirmoji jo knyga „Dainos“ („Širim“). Tuo pat metu čia jis sukūrė simbolistinę-romantinę poemą „Miestas“ („Di štot“). 1920–1923 metais M. Kulbakas sukosi jidiš kultūros centre Berlyne. Siurrealistinius neramius jo poezijos motyvus ėmė keisti istoriniai kūriniai su filosofine potekste – drama „Jokūbas Frankas“ (1923), romanas „Mesijas, Jefraimo sūnus“ (1924). Juose gausu žydiško misticizmo, fantastikos, folkloro elementų bei ekspresionistinio grotesko.
         1923–1928 m. M. Kulbakas vėl Vilniuje, dėsto gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, dažnai skaito paskaitas, skelbia periodikoje kritikos straipsnius apie žydų literatūrą. 1927 m. jis išrenkamas pirmuoju Pasaulinio žydų PEN klubo prezidentu. Pasirodo romanas „Pirmadienis“ („Montag“, 1926) ir styrinė poema „Bunė ir Berė“ (1927).
         1928 m. rašytojas persikelia į Minską, į jidiš kalbą išverčia daug baltarusių poezijos, N. Gogolio „Revizorių“ ir kt. Parašo apysakos „Zelmeniečiai“ I ir II dalis (1931, 1935), plataus atgarsio susilaukusią satyrinę poemą apie 20-ųjų metų Berlyną „Čaild Haroldas iš Dysnos“(1933).
         Gilaus intelekto ir didžios dvasios kūrėjas, savo knygose sulydęs kabalos filosofiją, žydų folklorą su Vakarų Europos mintimi bei literatūros mentalitetu, netilpo į sovietinės literatūros rėmus. 1937 m. M. Kulbakas buvo apšauktas „liaudies priešu“, jo dramos „Plėšikas Bojtrė“ ir „Benjaminas Magidovas“ (1937), kurias Maskvoje pastatė S. Michoelsas, buvo uždraustos, o jis pats uždarytas Stalino lageriuose. Pagal sufabrikuotą bylą poetas buvo sušaudytas 1937 m., o vėliau reabilituotas. (info iš čia)

Čia iš jo poemos Vilnius:

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Ir žmonių pavidalai vos matos tavo gelmėj:
Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai,
Pastangų nugludinti kaulai – smailūs, tvirti;
Plieninio bundisto raudoni karšti marškinėliai,
Pas žilą Bergelsoną skubantis mėlynas mokinys,
Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas
Ant šventiškai kasdienių vartų miestan.
Pilkšva jidiš – tai spindesys primerktuose languose, –
Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje
Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi.
O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje?
Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį,
Į apskretusią šaltą mėlynę – stogai virš stogų.
Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas
Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje.
Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!

Va, koks žydiškas, pasirodo, gali būti Vilnius.

|po kupolu|

Skaičiuokim iki begalybės

Žinote, apie Trolius Mumius aš iš viso nieko nežinau (išskyrus šituos). Na, žinau, kas juos sugalvojo, bet šiaip jų istorijų visiškai nesu skaičiusi. Tiesiog, iš pradžių jų gal nelabai buvo, o paskui tikriausiai užaugau. Bet aš visai nepergyvenu, nes dabar tai tikrai spėsiu tinkamai susipažinti, kartu skaitydama su savo kukuliais. Pažintį pradėsim mokydamiesi skaičiuoti iki… begalybės. Žiūrėkit žemiau:

Penkios gėlės ir šeši drugeliai. Hmm... arba atvirkščiai
Dešimt paukščių
... ir daug daug žvaigždžių

|draugaukim|