Paisdalinsiu su Jumis knygutėmis, pro kurias negalėjau praeiti Švedijoje, kai Giedrė nusivedė mane į knygyną. Vaikams nupirkau daugiau nei sau, nes, atrodo, kad va, vaikams gailėti knygoms negalima, o sau – reikia, na, vien dėl to, kad niekur jos nedings, o namie krūvos neperskaitytų.
Taigi, šiandien knygutė apie uodegas :). Atverti lapą ir pamatai uodegą. Atspėk, kieno ta uodega! Tik neskubėk. Mano vyresniajam kukuliui labai patiko, bet po kelių kartų jau nebelabai įdomų buvo “spėti”, žaisim su mažuoju. Smagi knygutė 🙂
Kartais sugalvoti klausimą būna begalo sunku. Visada žaviuosi žmonėmis, kurie per susitikimus su rašytojais moka užduoti labai gražius ir protingus klausimus. Aš tada tik sėdžiu ir galvoju, kodėl prieš eidama į susitikimą nepavarčiau prieš šimtą metų skaitytos knygos, neprisiminiau detalių ir panašiai. Tai va, o čia tikriausiai buvo pasiteisinimas, kodėl trečiadienio klausimų taip seniai nebuvo 🙂
Šiandien išėjau iš namų su vienu tikslu – nueiti pusvalandžiui į kavinę ir paskaityti knygą šventoj ramybėj gurkšnojant latte :). Trečiadienio klausimas nr vienas: Ar man pavyko? Teisingai, aišku, kad nepavyko, nes, prieš pasiekdama kavinę, aš užsukau į vieną ale komiso parduotuvę ir ten labai pigiai nusipirkau knygą (= latte puodelis), o paskui užsukau į knygyną, kur už antrą latte puodelį nusipirkau dar vieną knygą – taip mano šventas ramybės pusvalandis ir prabėgo, kava liko negerta, o knyga rankinėj liko neatversta, tik namo turėjo žygiuoti susigrūdus su kitomis knygomis. Tikriausiai pasakojo naujokėms siaubiakus apie tai, kokios eilės jų laukia 🙂
Vienam darbe mano bendradarbiai vis iš manęs juokdavos, kad aš visur nešiojuos knygą, nors žinau, kad neturėsiu laiko jos skaityti. Na, bet aš tiesiog su ja kartais negaliu iššiskirti, ir būnu labai laiminga, jei turiu minutę laiko, o knyga su manim, ir atvirkščiai, žiauriai nervuojuos, jei kur nors tenka laukti, o knygos nėr. Visai neseniai poliklinikoj visiškoj ramybėj nesinervindama pralaukiau visą valandą prie kabineto, na ir kas, juk turėjau knygą. Tai toks ir klausimas šį trečiadienį. Labos nakties
Tarybinė Vong, Kosmoso Užkariautojas – gal norėtum panašaus vardo savo vaikui? Seniai skaitei ar žiūrėjai sEUbą? Tai šita knyga tam, kad nepamirštum, kaip gerai gyveni. Iš tiesų. Knyga apie Kinijos kultūrinę revoliuciją (1966-1976 m.), kurios paskirtis buvo išrauti visus kapitalizmo daigus kinams iš galvos. Kaip jau rovė, tai rovė, su visomis galvomis. Net nežinau, su kuo tą dešimt metų užtrukusią katastrofą palygint. Tai buvo bandymas surėmint visus į vienodus rėmus, o jei kokia kūno dalis netilpdavo, tai Partija nuspręsdavo nukirsti, sunaikinti. O netilpti galėjo galva, koja, žmogaus savigarba, individualumas, siela…
Įsivaizduok, partija nusprendė, kad šeimoje turi būti vienas valstietis, taigi vieną tavo vaiką išveža nežinia kur į kaimą, kur jis dirba nederlingas bevaises žemes, net tų pačių valstiečių neišmaitinančias, kur moterys tempo sunkiausius krovinius už pagyrimą, kad atsiduoda liaudžiai ir Mao.
Mao
Pasaulis, kur propaganda taip išplovus smegenis, kad vaikas nori įduoti tėvą už antipartines idėjas, kur platesnio požiūrio mokytojas apšaukiamas liaudies priešu, kur neegzistuoja meilė, už ją baudžiama mirties bausme, kur tokia žiauri vienatvė, kad net verskmą užspaudžia kažkur gerklėj, kur homo homini lupus est [Plautus] (žmogus žmogui – vilkas). Ne, kur tau vilkas, per gerai, per minkšta ir per šilta, per švelnu.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kad Kultūrinei revoliucijai pasibaigus (kai Mao mirė), Partija pripažino, kad tai buvo Mao klaida (nustekeno ūkį, žmonės tapo neraštingi (tiksliau, visa karta tapo neraštinga), buvo nužudyta šimtai tūkstančių žmonių, tūkstančiai nusižudė nepakėlę spaudimo), bet dėl to nereikia nuvertinti Mao ankstesniųjų darbų… Kažkoks nukvakęs diedas (kai prasidėjo ta revoliucija jam buvo virš septyniasdešimt), sugalvojo kažkokią nesąmonę ir milijonai žmonių dešimt metų tuo gyveno!!! Studijuodami Mao veikalus, skanduodami Mao žodžius, dainuodami Mao citatų dainas. Net Godo laukimas atrodo prasmingesnis, nei tai, kas tuo metu vyko Kinijoj. Kaip taip pasauly atsitinka, kad nukvakęs protas visiškai užstoja sveiką?
Žvilgsnis į komunistinį rytojų
Knygos kalba visai paprasta, jokių išvinguriavimų, daugiasluoksnių palyginimų, poteksčių. Bet tikriausiai kitaip ir negali būti, nes viskas aplinkui tuo metu buvo taip pilka, užgniaužta, sustingę, uniformuota.
Taip norisi tikėti, kad žmonija pasimoko iš savo klaidų.
Šiandien buvau kino teatre ir mačiau ypatingo kvailumo filmą, neklauskit, kokį, nenoriu net prisiminti. Bet vakaras vis tiek buvo prasmingas, nes pamačiau anonsus dviejų filmų, kurių knygas žinau. Ir noriu pamatyt.
Mano sesė galėtų jums papasakoti, kaip man patinka raudoni plaukai. Tai aš susižavėjus spoksojau į aktorės, vaidinančios filme pagal G.G.Marquez knygą Apie meilę ir kitus demonus. Tikrai eisiu žiūrėti šito filmo. Bent jau į tuos nerealius plaukus 🙂 Trailer čia. O čia dar radau priminimą apie knygą.
Plaukai iš filmo
Kitas filmas yra pagal Elisabeth Gilbert knygą Eat, Pray, Love. Hmm, www.imdb.com duoda tik 4.7 balo šitam fimui, ajajai. Bet filmo vaizdai tokie gražūs… O kur dar nerealusis Javier Bardem (nuodėmės vertas) , eisiu bent į jį paspoksot 🙂
Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jegu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau. /John Donne/
Ir angliškai: “No man is an island, entire of itself; every man is a piece of the continent, a part of the main. If a clod be washed away by the sea, Europe is the less, as well as if a promontory were, as well as if a manor of thy friend’s or of thine own were: any man’s death diminishes me, because I am involved in mankind, and therefore never send to know for whom the bell tolls; it tolls for thee.”
Pirmasis leidimas
Taip prasideda Ernesto Hemingvėjaus “Kam skambina varpai”. Pastebėjau, kad kažkaip iš senų laikų žinomų autorių vardų sulietuvinimas toks įprastas, kad net pačiai originalo kalba keista rašyti, bet va, tų, su kuriais jau vėliau susipažinau, sulietuvinimas žiauriai erzina. Kažin ko, taip yra? Na, bet atgal prie Hemingway.
Kai skaičiau šitą knygą, ji man labai labai patiko, o skaičiau jau tikrai seniai, mokykliniais laikais. Jei gerai atsimenu, knygoje aprašoma viena diena todėl daug kas skundžiasi, kad nuobodu, bet man tikrai patiko. Dabar norėčiau paskaityti kokią nors Hemingway originalo kalba. Gal reikės paskaityt apie senį, prisimint, ar iš tikrųjų man taip patiko, kad traukčiau į savo šimtą, juk tiek apie jį pridiskutavom.
Vienas mano draugas gali nusiteikti būti atakuojamas knygų žiurkės. Ką tik žiūrėdama į Costa Book Awards logotipinį kavos puodelį, pagalvojau, kodėl lietuviškas Coffee Inn puodelis negali būti literatūrinės premijos simbolis? Taigi, mielas drauge, pasiruošk literatūrinės premijos zyzimams. Ar ilgai bus zyziama priklauso tik nuo tavęs (na, turiu omeny greičiau sutiksi, greičiau nustosiu cypsėt (labiau tinka žiurkėms)) :P. Na, mes pradžioje nesitikime, aišku, penkaisdešimt tūkstančių premijos 🙂 Iš anksto džiaugiuosi būsimais dažnais mūsų susitikimasi 🙂 🙂 🙂
Kai Giedrė vakar parašė apie Nobelį, prisiminiau, kad ir Man Booker jau turėtų būti pajudėjęs į priekį. Jau paskelbtas shortlist. Pažiūrėkim, kas gi ten:
Jei prisimenat, siūliau rinkti gražiausią viršelį 🙂 Tai kol kas mano išrinktasis pateko į shortlist 🙂 (Room) Pasirodo šiais metais agentūra VBS nepataikė ir jos favoritas nepateko net į shortlist 😛 Tai dabar lauksim, po maždaug mėnesiuko bus ir naujas turtingas rašytojas 🙂
Nelaiku ir nevietoje? Na, gulinėja aplink mane šita knyga jau gerus porą mėnesių, pagaliau prisiruošiau skaityt ir ką… na, pati nuo jos bėgu ir slepiuosi, vengiu, visai nenoriu. Paprastai nesu linkusi numesti neperskaitytos knygos, bet vakar, trečdalį perskaičius pagalvojau, kad gal nekankinsiu savęs, jei jau visai manęs netraukia ją skaityt. Toks jausmas, kad jau geriau visai neskaitysiu, nei škaitysiu šitą. Paskaitinėjau, paskaitinėjau ir užteks. Man vėl pasitaikė variantas, kai aprašą ant knygos įdomiau skaityt nei pačią knygą, nors ji tikriausiai kultinė ar dar kokia nors labai svarbi. Bet ką aš galiu padaryti, jei visas mano kūnas jos vengia. Gal kada nors kitą kartą.
Pradžia, kuri užkabliavo:
Tarp kitų tautų paprastai apsigyvena nevykėliai. Didi ir narsi nevykėlių gentis išbarstyta po visą pasaulį. Anglakalbių šalyse juos paprastai vadina „lūzeriais” – kažką pametusiais. Ši gentis kur kas skaitlingesnė už žydus, ji ne mažiau veikli ir ryžtinga. Pavydėtinai kantrūs, jie kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis… Reikia paminėti ir vieną būdingą ypatybę – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tučtuojau atsiriboja nuo saviškių, perima kitos tautos, kurioje jiems pasisekė, papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kažkada jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai…
Atvartas
Dar kelios mintys:
Pats aš mėgstu tik rašyti, ir tai ne visada. O apskritai norėčiau nieko neveikti. Ką nors mąstyti. Kokius nors eilėraščius prisiminti. Saulutėje gulėti. Mėsą valgyti. Vyną gerti. Mylėtis arba revoliucijas kurstyti. O rašyti – tik kartais.
“Štai, žiūrėk, kaip aš moku šokinėti.” Atsikelia nuo grindų ir ima šokčioti į šonus mėtydama rankas ir kojas. “Aš galiu, nes aš lengva. Juk aį dar vaikas. Štai paaugsiu – ir nebegalėsiu,”- paaiškina ji. Atsistoju, padedu šepetį ir bandau šoktelti kaip ji. Man akivaizdžiai nesiseka, nes ji ima juoktis. “Tu sunkus,”- sako ji.
Vis laukiam laukiam, kol koks mūsų gerietis blogo skaitytojas ims ir parašys knygą, na, gal ir viena kita žiurkė kada nors 🙂 O belaukdami, paskaitykim, ką rašantys žmonės galvoja apie rašymą ir kaip pataria rašyti. Užtikau vienam bloge, spauskit čia.
Žinot, kas man labiausiai įstrigo? …People shuffled along the street, wearing colors that ranged from grey to black. It was as though someone had taken away the rainbow and held it captive… Nors tarybiniame pasaulyje prabėgo tik mano vaikystė, aš labai gerai atsimenu tą spalvų nebuvimą – keturių murzinų spalvų flomasterius (būdavo tokia pakuotė), tas baisias rudas graužiančias vilnones uniformas, kurios turėdavo sueiti nuo -20 C iki +20 C…, ir t.t.
Įdomu paskaityti Laimos Vincės įspūdžius atvykus į Lietuvą, nes aš turiu krūvą tokių įspūdžių apie giminaičių iš Amerikos sutikimą Lietuvoje, kai visi pasipuošdavo, iščiustydavo mergaites iš Amerikos atsiųstomis ten gyvenančių pusseserių išaugtomis suknelėmis (šiukštu, tik nesusiplėšyk deficitinių kojakelnių!), kurios buvo laikomos tik tokioms ypatingoms progoms, kaip amerikonų atvažiavimui :). Tada darydavom jiems koncertą – dainuodavom dainas ir deklaruodavom eilėraščius, ir dėdei išvažiuojant gaudavom po dešimt dolerių. Paskui tetos ilgai kalbėdavo, kokia jų pusseserė iš Amerikos, atrodo, pinigų neturi normaliam sijonui ir megztiniui nusipirkti – viskas nutysę ir visai ne nauja, o aš jau maža stebėdavau ir pavydėdavau, kad jie tokie “atsipūtę” dėl aprangos, nesuka sau galvos ir vertina kitus dalykus. Kai visi pamiršdavo dėdę ir jo dolerius, aš, dabar jau link šimto artėjančiam diedukui, kuris tikriausiai jau tikrai nebeatvažiuos į Lietuvą dar vienam paskutiniam kartui, rašydavau vaikiškus laiškus ir pasakodavau savo vaikišką kasdienybę. Jaučiu jam labai šiltus jausmus ir kažkokį nemoku pasakyt, kokį šiltą jausmą.
O jeigu nurit prisimint nepriklausomybės ir blokados jausmus, tą niekada nebepasikartosiantį nepriklausomybės troškimo ir vienybės jausmą, paskaitykit knygą. Manau, labiausiai objektyvią, poetiškai nešališką. Paskaitykit apie “iš kur mergaitei tiek drąsos” apskritai ten (SSRS) atvažiuoti, bei lakstyti be leidimo iš Vilniaus į visur, kur įmanoma. Įsivaizduoju, kad tai vienas nepamirštamiausių jaunystės laikmečių, keisčiausių jausmų ir išgyvenimų dienoraštis. O man vis tiek labiausiai akyse stovi ta bespalvybė ir paštu iš Amerikos gautas minkštas rožinis angoros megztukas – tik kur tokį nešioti socialistinėj respublikoj?
Na, negaliu aš nepirkti knygų. Man knygų nepirkimas kaip dieta – ilgiausiai galiu laikytis pusę dienos :). Ir kuo labiau laikausi, tuo daugiau valgau/perku 🙂
Per savaitę paštu gavau dvi knygas. Ne iš Amazonės! Dabar naudojuosi kitu geru puslapiu http://www.bookdepository.co.uk/ į Lietuvą ir visur kitur siunčiančius nemokamai! Nutariau išbandyt ir suveikė. Knygų kainos gal ir aukštesnės nei Amazonėj, bet kai sudedi visus kaštus, tai gaunasi pigiau, nes kai jau UK Amazonė už dviejų knygų supakavimą ir siuntimą užsiprašo 8 svarų, nu, laba diena, net man noras atšoksta. Gaunas pigiau ir už Amazon.de. Kai rinkausi knygas, tai kartu žiūrėjau ir Amazonės puslapį, ten žiūrėjau knygų vertinimus ir komentarus, kurių bookdepository man trūksta.
Taigi užsakiau dvi knygas. Iš pradžių gavau vieną ir truputį susinervinau, kur mano antroji knyga. Parašiau užklausimą ir kitą dieną gavau atsakymą, kad, kadangi knygas gauna iš skirtingų tiekėjų, tai laikosi politikos knygas siųsti kuo greičiau, kai tik jas gauna. Visai gerai – malonumas du kartus. Man labai patiko, kad knygų, priešingai nei iš Amazonės, nereikėjo eiti pasiimti į paštą, jas įmetė į mano pašto dėžutė (aišku, ji turi būti tokia, iš kurios nevagia). Ir įmetė du kartus 🙂 Pirmą kartą (po savaitės nuo užsakymo):
Taip taip, neiškenčiau neturėti Giedrės išgirtos knygos.
Šiandien atėjo Ericos Jong knyga Seducing the Demon!!! Negaliu įdėt nuotraukos, nes fotoaparatas išsikrovė :(. Na, žodžiu, esu labai apsipatenkinus ir labai rekomenduoju. Puslapyje dar gali pamatyti, ką žmonės šiuo metu iš puslapio perka – labai įdomu ir atrodo taip.
Pradėjau traukti knygas iš didelės per vasarą susikaupusios krūvos. Labai jau mane dabar traukia skaityti visokių premijų laimėtojus, arba tų premijų short/longlistų autorius. Šį kartą su savim visur tampiausi Aravind Adiga The White Tiger. Knyga laimėjo Man Booker 2008 m. Aravind Adiga buvo ketvirtasis autorius, kuris premiją laimėjo su savo debiutiniu romanu, be to, antras pagal jaunumą (laimėjo būdamas 33 m.).
Knyga apie Indiją – vieną iš milijardo Indijos veidų. Na, nelabai ten pamatysite vaizdų iš Indiškų filmų anei išgirsite dainų (kaip tik prisimenu, kaip su pussesere Alytuje ėjau į tokį baisiai ilgą filmą pavadinimu Vandenynas ir ten dainavo tokią juokingą dainelę “Džimi, džimi, ača ača” (gal kas irgi matėt?) 😀 ), tikrai nenušvisite, niekas ten nenušvinta. Kažkas į tą pusę butų filmas Lūšnynų milionierius, nes knygoj apie tas lūšnas, apie kastas, apie šeimos įtaką, apie tą apie žmogų besisukančią aplinką, kurioje gyvena didžioji dauguma neturtingųjų indų. Ar įmanoma iš tos aplinkos išsiveržti? Knygoje – įmanoma, bet ar pateisinsi tokias priemones?
Knyga išverta į lietuvių kalbą. Neskaičiau, vertimo negaliu pakomentuoti.
Kaip sako pats autorius, knyga yra apie laisvę ir veržimąsi į tą laisvę. Labai įdomūs pamąstymai, kodėl žmonėms Indijoje taip sunku iš “Tamsiosios” Indijos pereiti į “Šviesiosios” Indijos pusę, kas yra tie didieji Indijos stabdžiai. Daug realybės – apie tikrąjį didžiausios pasaulio demokratijos veidą (kartais jis baisesnis nei diktatūros), korupciją, teisingumą – visiems kitokį, beviltiškumą, kastas (“To sum up – in the old days there were one thousand castes and destinies in India. These days, there are just two castes: Men with Big Bellies, and Men with Small Bellies. And only two destinies: eat – pr get eaten up.”).
Visą šitą istoriją pasakoja Balram savo laiškuose Kinijos premjerui, kuris, kaip sužinome atvažiuoja į Indiją sužinoti, kodėl šioj šalyje žmonės tokie verslūs. Balram pasakoja savo gyevnimą nuo skurdžios vaikystės iki šių dienų, kai jis yra turtingas verslininkas. Kaip gi taip atsitiko? Kaip jam pavyko išsiveržti iš Rooser Coop – narvo, kuriame gyvena didžioji dalis indų?
Aš iki šiol virškinu šitą knygą. Perskaičiau lengvai ir knyga traukė, daug visko sužinojau, bet kai pagalvoju, ar man labai patiko? Na, tikrai ne Ramus chaosas, ne, bet ir geriau nei vidutinė. Jei vertint skaičiukais, tai padėčiau knygą į lentyną, kur surikiuotos gavusios nuo 3,5 iki 4 iš 5. Mums tikriausiai apskritai gal sunku suvokti šios knygos vertę, nes mes ne anglai, ir mums Indija kitokia nei anglams, mums sunku suprasti, kad (kaip įtariu) knyga yra naujoviška, kai viduriniosios klasės atstovas (Adiga) rašo ne apie savo patirtį, kas būtų šiaip įprasta indų autoriams, o apie tuos, kurie už knygų ribos (nes papraščiausiai neraštingi), kurie nei patys apie save, nei kas kitas apie juos tuos romanus rašo.
Aravind Adiga
Ištrauka iš knygos – jos stiliui paragauti.
Now, I no longer watch Hindi films – on principle – but back in the days when I used to, just before the movie got started, either the number 786 would flash against the black screen – the Muslims think this is a magic number that represents their god – or else you would see the picture of a woman in a white sari with gold sovereigns dripping down to her feet, which is the goddess Lakhshmi, of the Hindus.
It is an ancient and veneratedcustom of people in my country to start a story by praying to a Higher Power. I guess, Your Excellency, that I too should start off by kissing some god’s arse.
Which god’s arse, though? There are so many choices.
See the Muslims have one god. The Christians have three gods. And we Hindus have 36,000,000 gods.
Making a grand total of 36,000,004 divine arses for me to choose from.
Now there are some, and I don’t just mean Communists like you, but thinking men of all political parties, who think that not many of these gods actually exist.
Some believe that none of them exist. There’s just us and an ocean of darkness around us. I’m no philosopher or poet, how would I know the truth? It’s true that all these gods seem to do awfully little work – much like our politicians – and yet keep winning re-election to their golden thrones in heaven, year after year.
Buvau žadėjus pasirodyti su savo grobiu po Sostinės dienų. Tai jis čia. Paskui dar prisiminiau, kad dar viena maža knygelė prie krūvos nepridėta, tai ji atskirai. Ką tu parsinešei iš Sostinės dienų?
Na, įvyko eilinis pasistumdymas knygų eilėje :). Deja, visoms joms tenka gulėti drobiniame Vagos maišelyje po stalu, nes vietos lentynose – NEBĖRA. Dabar jau tikrai nebėra. Dauginimasis vyksta aplink lentynas 🙂
🙂
