FKŽiurkės kitoj Baltijos pusėj

Ilgalaikis pasimatymas. Veiksmas vyksta dabar. Aš čia rašau, o KŽG dėlioja aplink mane lėkštes mūsų dar ne paskutinei vakarienei. Mes dar nebuvom nė vienam knygyne. Neįtikėtina. Bet aš jau beveik peržiūrėjau visas kolegės knygas jos naujose lentynose. Jų ten daug, aš dar atvežiau 🙂 Tai kol kas iki, nes mane jau varo nuo stalo su visais kompais. Aplinkui lakstant krūvai kukulių, bandysim vakarieniauti. Skanaus. Ačiū. Prašom. Iki.

P.S. Skaityti neturim kada 🙂

Kvepiančios knygos

Vakar knygyne uosčiau knygą… Ir nors cinamono kvapas man labai patinka, o taip ir kvepėjo knyga, man kažkaip priimtiniau, kai jais kvepia obuolių pyragas, o ne knyga. Nes knygos kvapas man turi būti knygiškas, ypač nauja knyga turi kvepėti popierium, dažais, na, patys žinot kaip, visos knygų žiurkės mėgsta įkišti nosį į atverstą šviežią knygą ir įkvėpti to kvapo. Todėl tikiuosi, kad nesvajonių leidyklos knygų nekvepins. O kaip tau atrodo?

>uodžianti>

Ar rašai savo šeimos Silvą?

Na, pagaliau ir Silva rerum eilė priėjo. Perskaičiau greitai, nors sakiniai sakinėliai – tokie kilometriniai barokiniai ilgėliausi, kai pradedi skaityti, tai taip ir nesibaigia.

Ką galėčiau pasakyti apie šitą daug diskusijų sukėlusią knygą? Nenustebino, bet patiko. Skaitėsi linksmai, užmegzta gera intriga, kuri kaip kokio J.Grisham knygose, priverčia skaityti tol, kol nebaigi, nesvarbu, kad jau rytas, kad jau tuoj keltis. Džiaugiuosi, kad tokia knyga atsirado Lietuvos padangėj, nors ir nerašysiu jos į savo šimtuką. Gera pramoginė knyga, daug informacijos apie tai, kaip gyventa Lietuvoje septynioliktam amžiuj, kaip mąstyta, kas su kuo valgyta, kaip kvepėta ar smirdėta (šiandienos Lietuvos ryto Stiliuje galite paskaityti K. Sabaliauskaitės straipsnį apie naujus kvepalus knygų žiurkėms The Library (linko kol kas lyg ir negaliu nurodyti, neradau).

Ar rekomenduočiau? Būtinai. Ne vien dėl to, kad tai kažkas naujo ir kitokio, bet ir dėl to, kad smagu, lietuviška 🙂

>kvepianti>

Ant viškaus 2

Apči… Čia tiek dulkių, voratinklių ir visokių kitų neįvardijamų šlykštukų, pro kuriuos man tenka prasibrauti iki knygų spintos, pačios knygos po dar vienu tokiu sluoksniu. Atsidariau langą, kad būtų daugiau oro. Pro jį gerai girdėjosi mama: “Kur tu ten įlindai? Ką ten veiki, nu, nulipk pagaliau, man reikia močiutei padėti!”. “Aš tuoj (rytoj)!”.

Einu link spintos, ant kėdės knyga “Paauglys”. Atverčiu –

Dvidešimties metų senumo priešybės –

Keletas tarybinių vaizdelių:

Šitas super - net negalvojau, kad Lietuvos TSR buvo katalikų...
Ką veikė kolūkiečiai 1978 m.? Žiūr kitą nuotrauką 🙂
Iš pradžių apie ideologiją, paskui apie ūkį, na, pabaigai apie laisvalaikio praleidimo būdus 🙂
"Šluotą" prenumeruodavo mano a.a. senalius (taip vadinom senelį)
Jei būtų elektros 🙂
1977 m. knyga apie emigraciją. Įdomu, ką galėjo rašyti tais metais sugrįžęs į Didžiąją tėvynę?

Ne apie didvyrius daina...
Tarp daugybės religinių knygų

Ir visokios kitos, senos.

Senelio brolio kunigo filosofinės
Su tokiom kainom kampučiuose
Ir tokiais įspaudais
Tarp dulkių ir voratinklių
hmm
Skaitymas su paveikslėliais
Vade Mecum
Vokiškai lotyniška

To be continued

|tikra palėpės knygų žiurkė|

Knygų žmonės Klaipėdoje (4 ir 5): mūsų mokykla

Susipažinkite, čia mes susipažinome. Knygų žiurkės susipažino 🙂 Šioje Klaipėdos mokykloje, kuri stovi knygų žmonių gatvėse. Kaip tada toje mokykloje keturis (taip buvo mums) ar daugiau metų zulinus suolus, gali užaugt knygų nemylėdamas? Yra tik viena išimtis: jei neatsilaikei baisiajai medūzai mūsų mokyklos bibliotekininkei 🙂

Pirmame aukšte - mūsų chemijos, trečiame - matematikos kabinetai
Tie kabinetai - Daukanto gatvėje
Už šių langų - taip ir neatrastoji mūsų mokyklos biblioteka. Ji - S.Nėries gatvėje

Knygų žmonės Klaipėdoje (du): jau saulelė

Ar pastebėjote, kad Klaipėdoje visi paminklai pradžių pradžiai – Mažvydui, Donelaičiui – tokiems pradininkams. KŽG tikriausiai atsimena, kaip mokykloje (labai jau daug prisiminimų man šis blogas sukelia) į vieną literatūros pamoką atėjo kažkokia ponia iš Švietimo skyriaus  ir uždavė mums temą rašyti, kodėl klasikai yra svarbūs ar nesvarbūs ir panašiai. Aš, atsimenu, parašiau, kad svarbūs, bet buvo galima visus juos išdėt į šuns dienas, kai kas taip, atsimenu, ir padarė su paauglišku pasigardžiavimu. Na, skaityti aš jų nelabai mėgstu, žinoma, būtų galima, kaip migdomąją priemonę panaudoti, bet apie juos (Mažvydą ir Donelaitį) galvojant mane apima kažkoks savotiškas graudulys – jie tokie mažučiai vyturėliai, nešantys tą mūsų lietuvišką žodį. Tokie mažučiai pasauliniame kontekste, tokie milžinai mūsų kalbai.

 „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą“- man visada ši frazė skamba galvoj ankstyvą pavasarį stovint ant kokio pažliugusio kalno kaime. Ateinančio pavasario žodžiai.

|kaip turistė savam mieste|

Moteris, kuri laukė

Labai patiko. Nedidelė knyga, vieno gero vakaro skaitinys. Tokia labai makiniska. Labiausiai mane patraukusi savo jausmų išjautimu, taip giliai griebiančiu – lig gyvuonies, lig pašaknų.

Ir vėl ta nesibaigianti bekraštė Rusija, šį kartą tai tikrai tos Rusijos pats pakraštys, šiaurė. Dvidešimt šešerių vyrukas atvyksta aprašinėti šiaurės kaimo papročių, tik kad tų papročių ne kas belikę, nes kelioms likusioms babuškoms paskutiniai svarbiausi prisiminimai apie prieš kelis dešimtmečius pasibaigusį karą, kuris nusinešė brolius, vyrus, sužadėtinius. Vieno tokio sužadėtinio laukia Vera. Prisižadėjusi į karą išvežamam mylimajam vos šešiolikos. Vienintelio šūksnio “grįšiu” pririšta laukti. Visi priprato prie jos vienatvės ir atsidavimo mirties laukiančioms babuškoms, visi seniai patikėję jos laukimo legenda. O iš tikro, ar ji laukia?

Apie tai ir papasakos jaunasis atklydėlis. Papasakos, išjaus, prisipažins, bėgs, bijos, fantazuos. Neįtikėtinai meistriškai pavaizduoti jaunuolio ir nebejaunos moters santykiai, tos nebejaunos moters gyvenimo istorija, jaunuolio mąstymo klišės apie tą nebejauną moterį, vis jį nustebinančią, sulaužančią jo įsivaizdavimus, brandinančią – jį.

Makine man tikras jausmo rašytojas (“Juokas truko ilgai, jį palaikantys prunkštelėjimai darėsi vis dirbtinesni. Mes stengėmės, kad linksmumas dar nesibaigtų, nes žinojome, kad liūdesys visai čia pat.”). Net nenoriu bandyt perrašyt tuos jo išjautimus – paskaitykit.

Dar pora citatų, nes knyga vieną dieną atiteks mūsų blogo skaitytojams – taip susitarėm su ją dovanojusia Tyto Alba (ačiū dar kartą). Tai išsirašysiu citatas čia, nes nebus mano knygų lentynoj.

Kvaili sutapimai visada pačiu laiku atskleidžia nežmonišką žmogaus veiksmų absurdiškumą.

Ir šitas toks nuostabus vaizdas – tiesiog stovi akyse:

O vieną rytą ore pasklido mūsų abiejų “Ak!” garas – tąnakt nukrito visi lapai, iki paskutinio bronzinio lapuko. Nuplikusios juodos šakos tarsi driežai išrantė akis rėžiantį žydrą dangų. Mes priėjome, nė vienas neištarėme tokiu atveju įprastų frazių (“Grožis trumpalaikis…”). Leisdamiesi prie kranto pamatėme, kad vandenyje visas varinis nubyrėjusių lapų spindesys virto danguje išskydusia mozaika. Juodas, lygus vanduo ir raudona auksuota inkrustacija. Mozaika, nuo lengvo vėjelio vis platėjanti, virto apverstu skliautu, galinčiu apgaubti visą ežerą. Žvilgnį traukte traukė begalinė platybė. Atsirado kitoks, naujas ir neįprastas, grožis, puošnesnis nei ankščiau, dar gyvesnis po rudeninės mirties.

Pasakojimas vyksta šiaurėje, prie pat Baltosios jūros, ant kurios kranto įsikūręs Archangelskas - į jį iš kaimo nuvažiuodavo pakeleivingais sunkvežimiais

|lapelis juodam vandeny|

Mano knygų šimtas (36): testamentas prancūziškai

Toliau vedu pirštu per Garsiausių preito amžiaus pasaulio knygų sąrašą. Andrei Makine knyga „Prancūziškas testamentas“ mane ypatingai sužavėjo, labai patiko. Ir visai neseniai, nusipirkusi „Žano Dormo žemė ir dangus“ dar kartą perverčiau Testamentą, beveik dar kartą perskaičiau. Man ypatingai įdomi knygos atsiradimo istorija, kai knyga galiausiai įtiko leidėjams tik parašius, kad tai yra vertimas iš rusų kalbos, nors buvo iš karto parašyta prancūziškai.

Vartau šitą knygą, užsikabinu už vienos frazės, kitos. Žinau, jei nereiktų rytoj taip anksti keltis, skaityčiau trečią kartą.

|je m’apelle|

Apie driežų uodegėles

Iškankinau šitą knygą tiesiogine šio žodžio prasme. Ir mane jinai iškankino. Ir jau praėjo pora dienų, dar viena knyga perskaityta, lyg jau viskas apvirškinta, bet aš tikriausiai taip ir likau neatradusi šio autoriaus genialumo ir visų tų dalykų, dėl kurių jam buvo įteikta krūva premijų. Bet taip pat keista, nes vis tiek dar noriu perskaityti ir kitą išverstą Juan Marse knygą – Merginą aukso kelnaitėmis (nes toks intriguojantis pavadinimas!).

Sunku rašyti apie knygą, kuri tokia mano gal nesuprasta liko. Prisipažinsiu, gal kokį šimtą kartų norėjau ją nutrenkti į šoną, bet vis kentėjau kentėjau, tikėjausi, kad pabaiga išgelbės. Aišku, smalsu buvo, kokia ta pabaiga knygos, kur nieko kaip ir nevyksta, kur diena iš dienos berniūkštis bando atsikratyti besimezgančia motinos ir policininko, tiriančio jo tėvo bylą, draugyste. Tiesa, knygos sukirpimas gan įdomus –  berniukas šnekasi su savo dar negimusiu broliu, mato visokias vizijas ir kalbais su tų vizijų veikėjais, tikriausiai jau žuvusiu tėvu, bet man pasidarė nuobodu tris šimtus puslapių apie tai skaityti. Bet vis dėl to nesigailiu, kad iki pabaigos perskaičiau – sužinojau kaip baigėsi, o pabaiga taip kaip ir uždėjo kūriniui mažą karūnėlę – kad karūnavo būtų per skambiai pasakyta.

Knyga šiek tiek primena asociaciją su mintimi, kuri yra filmuose „Bėk, Lola, bėk“ arba „Dėmesio, durys užsidaro“. Apie tą momentą, kuris istorijos baigtį pakreipia visai kita kryptimi. Kas būtų, jeigu… Kas būtų, jeigu policininkas būtų ir toliau kaip jau tapo įprasta gurkšnojęs savo dovanotą kavą su raudonplauke, berniuko motina?

Ne mano knyga, bet autorių gal dar bandysiu, jei knyga pateks į rankas.

|žiurkės uodegėlė|

Dauginimasis

Augalai dauginais piestelėmis ir kuokeliais, ar kažkuo panašaus, žmonės, pasak mūsų garbaus biologijos mokytojo, taip pat, o gal žinote, kaip dauginasi knygos?

Na, jau seniai visiems išzirziau ausis, kad mano namuose knygoms visai nebeliko vietos nei vienoje lentynoje. Bet aš seniai jau nebuvau namie, jau eina antras mėnuo, o pas mamą gyvenu dideliam kambary, kur virš lovos ilgiausia lentyna, o knygos tai užuodžia.

Manosios užuodė ir ėmė sparčiai ant tos lentynos daugintis. Nesuvaldomai. Štai pusseserė parvežė iš Airijos mano pirktas “papigiąja” iš Amazonės (į Lietuvą tokių, kur kainuoja 0,01 cnt, nesiunčia), va, keletą pigių iš Studlendo knygyno vis parsivežu, aha, čia ir visai nepigios pirktos Baltų lankų knygyne. Vienu, žodžiu, vasara karšta, drėgna, mano knygos kaip baravykai po gero lietaus. Tik pasakykit, kur aš jas visas parsivežus namo sudėsiu?…

|iš anksto susirūpinusi (susiparinus)|

Arbatėlė su Pepe

KŽG vakar į pasimatymą atėjo su dovanomis kukuliui – nuostabiu arbatos serviziuku su Pepės Ilgakojinės piešinukais. Galite spėti, ką dabar nuolatos veikiam 🙂 Geriam arbatą. Su cukrum, be cukraus, su grietinėle, dar renkamės lėkštelės spalvą – žalią arba raudoną. Ačiū, Giedre!

Jei dar nematėtė, pažiūrėkite čia, kiek KŽG turi gėrio su pasakų motyvais.

|arbatos mėgėja|