Vakar arba užvakar (visos dienos buvo panašiai panašios, nebeatskiriu) visai netikėtai gavau dovanų. Kaip man patinka dovanos, ypač žiurkiškos – knygos!!! O buvo taip, kad tapau beveik book whisperer (pagal Horse Whisperer) – būriau, šnibždėjau ir Vaidos (iš čia) rankose pas mane atkeliavo Laimos Vincės Leninas (čia ir čia). Uraaa.
Štai mano dovana:
|spaliukė – Lenino anūkė|
Šiandien nine eleven. Diena, kuri perkirto laiką į “iki to” ir “po to”. Diena iš trilerio – taip pagalvojau, kai pirmą kartą apie tai išgirdau sėdėdama universiteto auditorijoj, man apie ją pranešęs kolega tiesiog sumaišė TV kanalą.
Namie turiu tris knygas apie 9/11: F.Beigbeder Windows on the World (dabar nusistebėjau, kad pavadinimą “pamiršo” Tyto Alba išversti), Don DeLillo Falling Man ir J.S.Foer Extremely Loud ir Incredibly Close.
Falling Man dar neskaičiau. O kitos dvi skaitytos patiko. Na, kažkaip nesmagu sakyti “patiko”, gal geriau, sakysiu, kad geros knygos. Trečioji, beveik esu įsitikinusi, irgi. Tikriausiai po knygą būtų galima parašyti apie kiekvieną ten žuvusį žmogų, visi jie buvo Falling Men.
Tik žinot, kokia mintis man vis kirba galvojant apie 9/11. Taip, tai didelė tragedija, bet kiek pasaulyje vyko/vyksta tragedijų, apie kurias mes nieko nežinom (nes niekas nerašo) arba žinom labai mažai. Ir vėl aš prisimenu Ruandą, kur per tris mėnesius nužudyta beveik milijonas žmonių. O tai būtų milijonas knygų, milijonas gyvenimo istorijų. Ir apie tai pasaulis pradėjo kalbėti, tik po to, kai to milijono gyventojų nebebuvo. Nežinau, kur tam pasauliui dabar dėti akis. Nejau gyvybė vienam kontinente yra vertingesnė už gyvybę kitam kontinente?
|nusiminus|
A.Užkalnis savo knygose vis mini, kad anglams jau seniai nebeįdomu, ką apie juos rašo ar galvoja užsieniečiai. Nes jie vis tiek patys geriausi. Ir jie, ir jų šalis. Na, nesiginčykim, o lietuviškai papavydėkim, kad nemokame taip galvoti apie savo šalį. Taigi, kadangi mums labai įdomu, ką apie mus galvoja, tai mes žinome visas knygas ir filmus, kuriuose yra pasakomas ar parašomas žodis su šaknimi lithuan***, litauen ir panašiai.
Mano lentynoje savo eilės laukia iš bibliotekos parsinešta knyga, kur, keik žinau, veiksmas vyksta Vilniuje:
Dar žinau šitą:
Ir dar visai šiviežia Berniukas lagamine. Iš aprašymo:
Kažkokį tokį telefono numerį sakė dušui Freken Bok, kai kvietėsi pagalbos nuo vaiduoklių 🙂 Man irgi vienoj ausy zvimbia, nes štai dar tokią knygą užtikau. Iš pradžių lyg galvojau, kad Škotų-lietuvių ir atvirkščiai, o čia:
|au|
Jaučiuosi sugniuždyta. Šiandien svečiuose pas draugę pamačiau knygą. Net neįsivaizdavau, kad ji išleista lietuviškai. Sugebu pasiklysti net nedideliame lietuviškame knygyne – nors žiūriu išpūtusi akis, bet nesugaudau net tu “nedaug” lietuviškai išleidžiamų knygų. Ech, ką kalbėti apie visą likusį pasaulį – tiesiog neaprėpiama ir neįmanoma.
O ta knyga tai mūsų bloge ne kartą jau minėta Zadie Smith On Beauty. Atsimenu, kai skaičiau, vis galvojau, kaip dabar man išsiversti tą pavadinimą, jis toks, na, neverčiamas. 
O Alma Littera išvertė kaip Paklydimus (ištrauka iš knygos čia). Na, bandė taikyti į knygos esmę, bet ar pataikė? Pataikė taip, kad knyga, skaičiusiam anglišką ar kitą kokį variantą tampa neatpažįstama: pamačiau, kad Zadie Smith, tai puoliau vartyti ir ieškoti originalaus pavadinimo, kad susigaudyčiau. Toks tad vertimas. Kaip tau jis? Na, ir knygos aprašymas toks, kad niekada nesusigundyčiau skaityti.
Kažko man į šią nuotrauką žiūrint kyla mintis, kad verkia dėl lietuviško vertimo :). na, bet čia jau mano fantazija 🙂
|On Beauty – kaip tu išverstum?|
Toliau kuičiamės ant aukšto pas mano močiutę. Tiesa, paklausiau, kaip čia visos tos knygos atsidūrė, sakė, kad senelio broliai, kurių buvo net du kunigai (apie vieną iš jų čia), kai keldavosi iš vienos parapijos į kitą, dalį knygų palikdavo namuose, kurie niekur nekeliaudavo. Močiutė dar paskaudino man širdį pasakydama, maždaug taip: “kiek tų knygų čia buvo, krūvos, sudeginom”. Vos infarkto negavau. Kaip, kam, kodėl!!! “Žiurkės apgraužė (ir visaip kitaip apdergė, nerašysiu smulkmenų)”. Štai tokia likimo ironija. Tai važiuokit žemyn ir žiūrėkit, kas man dar užkliuvo.
O čia tai mano atradimas. Na, toks. Nebūtų blogo, nebūtų ir atradimo. Kažkada rašiau apie tokį knygų žmogų Vilniuje – Juozapą Zavadzkį. Dar pati pagalvojau, kad tokia senovė čia kabo ant pastato sienos, nei kas žino, nei ką, o pasirodo, pas mano močiutę ant viškaus palaimingai manęs laukia senų senutėlė knyga, spausdinta ne kur kitur, o Zavadzkio spaustuvėj. Tiesiog unvelievable. Lobis. Taip susitinka atsitiktinumai.
|tikra knygų žiurkė, pati tikriausia|
Vonioje – oražinė
As – žydra
Egle – geltona
Ziu – ruda
Juel – balta
Vaida – rožinė
Dori – mėlyna
Audra – žalia
Knygos “Marijos knyga” laimėtoją patikėjau išrinkti savo branguliukui. Žiūrėkit, kokia spalva jam labiausiai krito į akį ir į ranką 🙂
Sveikinam laimėtoją (prašom parašyti mums savo kontaktus į žiurkių meilą! Ačiū, kad skaitot, kad be knygų negalit 🙂
|žiurkės|
Žinote, kas šitame paveiksliuke? Nauja Vilniaus Universiteto biblioteka. Gražu, džiugu, tikiuosi, kad bus pastatyta kaip ir planuojama ir nebus “norėjom, kaip geriau, gavos, kaip visada”. Daugiau apie šią modernią biblioteką čia.
Tikriausiai gyvenime man patinka visokios virtuvės, išskyrus tą tikrąją, kur daromas valgis. Man baisiausiai įdomu, kaip gaminami įvairūs daiktai, kaip baleto šokėjai mokosi šokti, kokie ji būna pavargę, prakaituoti ir apsirengę repeticijų rūbais, kaip režisierius aiškina aktoriams, ką nori juose matyti, kaip siuvimo fabrike ant ilgo stalo suklojamos medžiagos prieš jas sukerpant ir taip toliau, ir panašiai. O šiandien gavau prisiliesti prie to stebuklingo knygos atėjimo į šį pasaulį, nes apsilankiau Tyto Albos leidyklos lietuvių autoių 2010-2011 m. rudens ir žiemos knygų pristatyme. Toks knygų madų show (ačiū labai Giedriui, kad mane pakvietė).
Taigi, preitą savaite užsisakiau knygų internetu ir dar maišą parsinešiau iš Sostinės dienų, tad prieš užmiegant, kaip Bridžit Džons kad sau pažadėdavo surūkyti mažiau cigarečių ir numesti Xkg, taip ir aš pasižadėjau šiemet daugiau knygų nebepirkti. Jei gerai atsimenat, panašiai buvau pasižadėjus po Knygų mugės ir dar poros gerų apsipirkimų. Taigi ir po tokio pasižadėjimo, aš einu į Tyto Albos prezentaciją. Vajei. Dabar noriu perskaityti VISAS pristatytas knygas. Visas. Gerai dar kad Filomena Taunytė ten nedalyvavo, nes tikriausiai norėčiau perskaityti ir jos knygą. Buvo toks šaunus pristatymas, tokie šaunūs autoriai, tokia šauni leidyklos vadovė, tiek skaniai prisijuokiau (balsu, garsiai, CHA CHA CHA!!!). Buvo superinė viena su pusė valandos. Kaip dabar pagalvoju – nerealu vienoj vietoj susitikti su tieka daug autorių. Ir toks saldus prisilietimas prie ateinančių knygų – šita spalį, šita – lapkritį, šitą – pavasarį. O jau tos kurios išleistos – reikės man implantuoti kokį aparatą, kuris imtų pypsėti prisiartinus prie knygyno, tada atvažiuotų apsaugos firma ir mane rėkiančią nuvežtų namo (į tą kitą virtuvę). AAAA!!!
Marius Burokas – poezijos knyga “Užmaršties užkalbėjimai”
Ilzė Butkutė “Karavanų lopšinės”
“Poezija – verkti iš laimės”
Marius Jonutis “Slibinas Jurgis ir kitos istorijos”
Marius Jonutis :”Ką berašyčiau, deda į vaikų lentynas”
Nomeda Marčėnaitė: “Paveikslus irgi”
🙂
Aušra Matulevičiūtė “Ilgesio kojos” – apie emigrantus. Gal visai kitaip nei kitose knygose?
Raimundas Milašiūnas “Sielos paslaptys” – ne tik apie tai, ką mes sapnuojam ir ką tai reiškia.
Robertas Petrauskas “Trečiojo Reicho triumfas: Antrasis pasaulinis karas Europoje”, kaip sakė leidyklos vadovė, nors autorius ir nėra antrojo pasaulinio karo dalyvis, yra apsėstas tuo karu ir daug apie jį žino.
Linas Slušnys, Jonas Girskis, Paulius Jurkevičius, Algimantas Variakojis, Gabrielius Liaudanskas-Svaras “Būk vyras: berniukų knyga” -šitą irgi labai noriu perskaityt. Labai. Parašyta kaip atsvara mergaičių knygai, bet kažkodėl apie mergaites man visai neįdomu skaityti, o apie berniukus net labai 🙂
Martynas Starkus “Tuk tuk Indija”
Mačiau filmukus apie Martyno ir Vytaro kelionę, tai knygą pavartysiu, o štai Martyno knygos konsultanto, jo draugo indo būsimą knygą “Lietuvos žentas”, kurią jis nori parašyti mėnesį keliavęs po Lietuvą vienas (įsivaizduok jį savo kaime), tai tikriausiai norės paskaityti visi 🙂
Daiva Šabasevičienė “Valentinas Masalskis: ieškant teatro”
Na, ir kaip aš galiu čia perteikt autoriaus suvaidintą spektakliuką apie garbių žmonių jubiliejus? Niekaip jau man nebeišeis. Ech, tiek prisijuokėm 🙂
“Raimundas Sližys” sudarytoja Ramutė Rachlevičiūtė
Vis kur nors pamatydavau šito dailininko paveikslus, net nežinodama, kas tas dailininkas, kokia jo pavardė. Labai išskirtiniai paveikslai, labai kritę man į akį, kad net atsimenu (ne pavardę, paveikslus). O dabar jau žinau, kas jis ir labai laukiu knygos.
Ksenija Jarošovaitė, Kristina Kleponytė, Regina Norvaišienė, Ramutė Rachlevičiūtė “Degantis gyvenimo artumas. Elvyra Kairiūkštytė (1950-2006)”
Sakė, šitą knygą reikia duoti skaityti vaikams, kurie nori lankyti dailės mokyklą būti dailininkais. Kad nebenorėtų jais būti arba, priešingai – norėtų.
Taip per savaitę mano prigrūsta knygų eilė… ech, patapo visišku chaosu. O skaityt visai neturiu kada. Šiandien vėl – nė puslapio…
|?><“:”|}{_|
Kaip ir buvom žadėję, vėl dovanojam savo geriečiam blogiečiam knygą. Gail Sidonie Sobat Marijos knygą. Klausimas tokis: koks originalus knygos pavadinimas? Kur ieškoti atsakymo tikriausiai sakyti nereikia, o jei vis tiek nerastumėte, spėkite 🙂 Atsakymą, kaip visada, rašykite komentaruose (nusirašinėti griežtai nedraudžiama 🙂 ). Laimėtoją išrinksim trečiadienį.
|FKŽ|
Sumigdžiau kukulius ir išlėkiau į Sostinės dienas, tiksliau į Sostinės knygų dienas. Greitai perbėgau visų leidyklų stendus ir štai mano kuprinė jau pilna 🙂 Nesigiriu ir prašau neišduoti 🙂 Prie vienos leidyklos, neatsimenu, kurios, taip užrekomendavau nuodėmingąją Marijos knygą, kad nuo leidyklos stalo jos tiesiog tirpte ištirpo, labai tikriausiai moteriškes sugundė mano paminėtas nuodėmingumas 🙂 Visiems, kas dar neskaitėt šitos knygos – palūkėkit iki pirmadienio, gal laimėsit ją pas knygų žiurkes!
Na, o šiaip kas labiausiai krito į akį, tai susigrūdimas. Leidyklų palapinės kai kuriose vietose sustatytos vienos prieš kitas ir praėjimui belieka pora metrų, o žmonių daug, visi grūdasi, kiti žmonės gi su vaikais, vežimais… Tai tiek. Dabar einu galvoti klausimo pirmadieniui 🙂
Apie grobį gal kitame poste.
|sostinės gyventoja|
Pagaliau parsiradus namo galiu toliau papasakot apie savo atradimus pas močiutę ant aukšto. Taigi, radau labai įdomų knygų katalogą, išleistą 1938 m.! Pažiūrėkim, kas katalogo viduj:
O čia tikriausiai prieškario laikų H. Murakami 🙂
|tikra knygų žiurkė|
Kai rašiau apie perskaitytą Silva Rerum, norėjau įdėti šitas nuotraukas, bet sustreikavo mano technika.
Kai knygos būna su aplankais (o man tai visai nepatinka, nes labai nepatogu skaityti, visada juos nulenkiu), tai visada iššniukštinėju, koks po jais yra viršelis. Kai nulenkiau Silvą, tai po aplanku esantis viršelis man kur kas labiau patiko, nei tikrasis viršelis, kuris taip pat yra ir ant paperback. Strėlė su brūkšniu simbolizuoja šeimos, apie kurią rašoma knygoje herbą – tą sužinojau tik paskaičius gabaliuką knygos. Beto, man labai patiko ta knygos dalis, kur būna atvertus kietą viršelį, nežinau, kaip vadinasi, gal specialistai pašnibždės. Toks raudonas, tikriausiai simbolizuoja kraują, o gal ir yra kokia mikroskopinė kraujo nuotrauka (silpnų nervų žmonėms žemiau nežiūreti 🙂 ). Labai gražu.
O tau ar patinka knygos su aplankais?
|Meyer virgin|
Ši knyga į mano rankas atkeliavo iš bibliotekos, susigundžiau, nes ant viršelio parašyta, kad 2006 m. Stef Penney laimėjo Costa Book Award. Kad knyga išleista Jotemos, pastebėjau tik pradėjusi skaityti, kai pradėjau pakibti ant keistų sakinių ir formuluočių, na, tokių, kai perskaitai sakinį ir nesupranti, ką čia norėjo pasakyti. Ilgai dar dvejojau , ar mest knygą į šalį, ar bandyt skaityt toliau, nusprendžiau pabandyt savo kantrybę. Gerai, kad tie kliuvę sakiniai pasitaikė tik knygos pradžioje, vėliau knyga susiskaitė visai lengvai, per daug neužkliūdama, išsskyrus tokią kvailybę – visi knygos herojų vardai sulietuvinti, t.y., kaip skaitomi, tai ir parašyti, išskyrus kažkodėl nuskriaustą poną Knoksą (Knox), kuris vietoj Nokso (taip skaitome, taip ir rašome), pavadintas Knoksu. Visą knygą teko mankštinti akis jas intensyviai vartant. Ir dar toks vienas herojus – ponas Veidas. Na, knygoje daug indėnų dalyvauja, tai kaip man dabar žinot ar čia Mr Face (VEidas indėnų draugas) ar čia tiesiog ponas VeIdas? Paprastai knygose žodžiai, kurie gali keisti reikšmę dėl kirčio vietos yra išspausdinami su kirčiu, o čia… Na, tokia priekaba buvo 🙂
O šiaip. Na, normali knyga. Nepasakyčiau, kad labai sužavėjo anei labai nuvylė. Tiesiog knyga 3/5. Truputis vesterno, truputis meilės, truputis pasišaudymo.
Knygos veiksmas vyksta XIX a. Kanadoje. Šiaurės žiema. Įvykdoma žmogžudystė ir dingsta ponios Ros sūnus. Norėdama surasti sūnų ir jį apginti, ponia Ros iškeliauja sekdama jo pėdsakais dar labiau į šiaurę jo ieškoti. Tais laikais moteriai keliauti vienai nevalia, o jau keliauti su vyru, kuris nėra tavo vyras – tuo labiau, bet ši drąsuolė iškeliauja, nes tiek daug reikia išnarplioti, sužinoti. Kelionė ilga ir žiauri, baisu net pagalvoti – akių kampučiuose užšąlančios ašaros, akinantis sniego baltumas, žiaurus šaltis. Brr. (Ir pas mus jau ruduo)
Bet šiaip knygoje man neužstrigo nė vienas personažas. Tokie kažkokie jie man nelabai gilūs (nors lyg ir yra bandymų gilinti), gal jų tiesiog per daug, arba tie, kurie knygoj gyvena per daug vienodo svarbumo, nė vienas nėra giliau išvystytas.
Knygoje sužavėjo žmonių sugebėjimas skaityti aplinką – pėdsakus, pagal kuriuos gali surikiuoti įtariamuosius, rasti liudininkus, nusikaltėlius. Tiesiog, kai paskaitai apie tokius sugebėjimus, tai supranti, koks esi aklas miške, nieko nesuprantantis ir nematantis ir visai ne gamtos vaikas. Taigi, jei vaikystėj mėgai knygas apie indėnus, seklius, pėdsakus, gali paskaityti, tikriausiai nenusivilsi. Dabar pagalvojau, kad pati labai mėgau knygas apie indėnus, atsimeni, Harka, Vinetu ir taip toliau – visos suskaitytos.
Čia autorė pasakoja, kodėl pavadino knygą The Tenderness of Wolves. Pažiūrėjus šitą filmuką pagalvoju, kad vėl praradau labai daug knygos grožio per vertimą. Žodžiai išversti, o kalbos grožis tiesiog vėl neišverstas. Labai gaila.
|pilkoji ausis indėnų draugė|
Šiandien vėl prisiminiau superinę kelionę pas knygų žiurkę Giedrę. Ačiū, ačiū, Giedre, buvo labai smagu. Žiūriu vėl nuotraukas ir šypsausi žiūrėdama į vieną, kurią Giedrė pavadino “Knygų žiurkės vyras knygyne” 🙂 Kantriai sėdintis ant pufo, bandantis susaugoti kukulius, kad mama žiurkė galėtų paskęsti švediškų knygų jūroje. Kantrybė šiuo metu man yra didžiausia dorybė, ačiū, brangusis, už ją, ypač knygyne.
| :* |
