Penelopė, Odisėjas ir Parulskis

Išorinis knygos viršelis

Šitas postas turėjo būti apie Penelopę, Odisėjo žmoną, tą pačią, kuri ištikimai (?) laukė savo vyro grįžtančio iš Trojos karo, bet juk gyvenime dažnai nutinka visai kitaip, nei planavai, tai ir šis postas man rašosi apie Penelopę ir Odisėją. Ir dar S.Parulskį, su kuriuo labai nesirimuoja žodis virgin, bet taip jau yra, kad aš vis dar Parulskio virgin, nors namie manęs ir laukia Murmanti siena (dėl nerealaus pavadinimo), o gal ir Sraigė su beisbolo lazda, net nebežinau.

 Taigi, jau nuo labai seniai namie eilėje stovi viena Margaret Atwood knyga, kurios niekaip nepaimu į rankas, reikės greičiau paimt. Bibliotekoje labai nustebau pamačiusi šios autorės knygą, nes maniau, kad nieko nėra išversta. Pasikuitusi radau ir dar vieną, tai visai likau nustebusi, eilinį kartą supratau, kad žinau, kad nieko nežinau.  Knyga iš labai įdomaus projekto, kuris apima įvairių žinomų autorių mitų interpretacijas, serijos.

Vidinis knygos viršelis

 Knygoje M. Atwood mitą pasakoja Penelopės ir jos dvylikos tarnaičių , kurias Odisėjas, grįžęs iš savo didvyriškos kelionės, nužudė, lūpomis. Ar tikrai ji tokia buvo, jo žymioji kelionė? Kokią paprastą realybę slepia mitas?

Sklido gandai, kuriuos plukdydavo kiti laivai. Vieni pasakojo, kad Odisėjas ir jo vyrai pasigėrė pirmame uoste, į kurį jie atplaukė, ir vyrai sukėlė maištą; ne, sakė kiti – jie paragavę stebuklingo augalo, nuo kurio netekę atminties, o Odisėjas juos išgelbėjęs surištus nugabendamas į laivus. Odisėjas kovėsi su milžinišku vienaakiu Kiklopu, sakė vieni; ne, tai buvęs tik vienaakis smuklininkas, sakė kiti, o ir peštynės buvusios dėl neapmokėtos sąskaitos. Kai kuriuos vyrus surijo žmogėdros, sakė vieni; ne, tai buvusios įprastos triukšmingos girtų muštynės, kurių pasekmės – nukąstos ausys, sukruvintos nosys, badymasis peiliais ir paleistos žarnos, sakė kiti. Odisėjas svečiavosi pas vieną deivę užburtoje saloje, sakė vieni; ji pavertusi jo vyrus kiaulėmis – visai nesunkus darbas, mano požiūriu,- bet ir vėl atvertusi juos žmonėmis, nes įsimylėjusi Odisėją ir maitinusi jį negirdėtais skanumynais, kuriuos ruošdavo savo nemirtingomis rankomsi, ir jie kasnakt mylėdavęsi kaip pamišę; ne, sakė kiti, tai buvęs tik brangus viešnamis, ir jis tik gyvenęs šeimininkės sąskaita.“  

Galvojau, kad tuo mano susidūrimas su mitais ir baigsis, ir štai šiandien vartydama seną dienraštį (na, praėjusios savaitės) radau interviu su Sigitu Parulskiu apie jo naują knygą vėl geruliu pavadinimu „Vėjas mano akys“, kurioje rašoma apie Odisėjo atostogas vienoje Graikijos saloje. Jei būčiau postą rašius vakar, tai Penelopės ir Odisėjo kelionė būtų pasibaigus anksčiau, dar Graikijoje, o dabar užsitęsė iki Lietuvos.  Įdomus interviu ir smalsu, kokia gi dabar ten ta knyga. Bet tegul stojas ji prie visų, į ilgą eilę, kol kas užtenka man Odisėjo.

Beje, čia šiaip nuorypis į knygos temą –  Sigitas Geda buvo pasakęs, kad „Odisėjas ne jūra keliavo, o siela. Odisėja – vyro sielos kelionė.“ Kas perskaitysit, pasigirkit :).

 Ir dar viena mintis iš Penelopės, apie kurią turėjo būti šitas postas:

 „Ką gali padaryti moteris, kai skandalingos paskalos sklinda po pasaulį? Jeigu ji ginasi, atrodo, kad ji kalta.“

 Ir dar labai keistas man pasirodė knygos viršelis, t.y. knygos du viršeliai – tokie skirtingi, atrodo, lyg ne ta pati knyga būtų, ane?

@

Mano knygų šimtas (32): skrydžio baimė

Ant knygos parašyta: 1973 metais pirmą kartą išleista novatoriška, nevaržoma Izadoros Ving istorija ir jos laisvo skrydžio troškimas sukėlė nacionalinę sensaciją. Ji kurstė svajones ir kėlė ginčus. Henris Mileris The New York Times palygino ją su populiariu savo paties kūriniu „Vėžio atogrąža“ ir išpranašavo, kad „ši knyga įeis į literatūros istoriją… jos dėka moterys suras savo vietą literatūroje ir padovanos mums puikias sekso, gyvenimo, džiaugsmo ir nuotykių sagas.“
Knyga, kurios buvo parduota daugiau kaip 20 milijonų egzempliorių, tapo ypatingu kultūros reiškiniu. Šiandien, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, revoliucingasis romanas „Skrydžio baimė“, pasakojantis apie savęs ieškojimą, išsilaisvinimą ir moters brendimą, tebėra toks pat aktualus.

Ryžausi skaityti šitą knygą dėl Henrio Milerio komentaro – niekaip jo paties atogrąžų neprisiruošiu paskaityti, tai bent kažką, ką jis gerai įvertino. Ir knyga man patiko. Mane labai stebino, kaip tai, kas parašyta, kai manęs dar net nebuvo ant šio svieto, yra aktualu šiandien. Na, moters buvimo šiame pasaulyje aktualija, kai moteris neranda sau vietos, nežino, nesupranta, niekur nesijaučia gerai. Kadangi knyga tokia šiuolaikiška, tai bandau suvokti, kaip jautėsi to meto skaitytojai skaitydami, kokį ažiotažą ji sukėlė, kai buvo išspausdinta – davatkėlės tiesiogine žodžio prasme turėjo plaukus nuo galvos nusirauti ir dar autorei nurauti.

Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad mums su KŽG reikia važiuoti į Goteburgo knygų mugę, nes šiais metais Erica Jong atvažiuoja. Knygų mugėje ji pristatys savo memuarus Seducing The Demon. Aišku, jei turėčiau šitą knygą dabar pat pulčiau ją skaityti. Dabar tai teks pakentėti iki kito pirkimo iš Amazonės.

Erica Jong

 

|mėgstanti skristi|

Betvarkė knygyne

Klaipėdoje dažniausiai einu į Vagos knygyną Studlende (klaikus prekybos centro pavadinimas, kas tokį klaikų sugalvojo?), nes ten man dabar arčiausia. Taigi, einu duonos ir pieno, parsinešu knygą. Smagu. Taigi, prieš kelias dienas užėjau į knygyną ir nustėrau – nieko nesuprantu, kažkaip viskas atbula ir keista, neįprasta. Iš pradžių nesuprantu, kas atsitiko, o paskui pamatau, kad perstatytas “baras” su pardavėjom: iš vienos vietos knygyno kampe, į, na, kaip čia pasakius, na, perstatytas ant įėjimo į knygyną. Aš greitai akimis perbėgau pasikeitimus ir ką matau, kad mano mėgstamiausios lentynos su nukainotomis knygomis yra tiesiai pardavėjoms už nugarų. Žodžiu, jei aš ne nuotaikoj klausti pardavėjos, ar galėčiau pasikuisti jai už nugaros, tai tada viskas, aš tiesiog neinu kuistis tarp tų knygų ir namo nešuosi tik duonos ir pieno. Liūdesys. Tai va, bet kadangi šiandien aš drąsi, tai klausiu pardavėjų, kas atsitiko. Vargšės pardavėjos susiėmusios už galvos tik ir laukė šito klausimo. Žodžiu, atvarė ponas Vagos dievas generalinis direktorius (kaip sako Vagos puslapis, tikriausiai ponas V. V. P.) ir įvedė tvarką, nes nusprendė, kad kažkas knygyne negerai. Tai viskas buvo perstatyta ir pasidarė gerai – dabar pirkėjas gali nusisukti galvą. Labai logiška kasą padaryti ant įėjimo/išėjimo – tada pirkėjai vaikšto aplink kasą ratais ir tada kasa su visu aparatu ir pinigais yra labai “saugi”. Pardavėjos guodėsi, kad ir taip vos spėja vagis gaudyti, nes apie aštuoniasdešimt procentų knygyno lankytojų ateina su visai kitokiais tikslais, vagys ateina net su specialiais užsakymais pavogti vieną ar kitą knygą. Žodžiu, ant Marijos žemės kaip visada – direktoriaus diktatūra ir jokio atsižvelgimo į darbuotojų nuomonę ir patogumą pirkėjams, na, dažnai ir sveiką protą… Pardavėjos prašo pirkėjų, kad jie internetu parašytų atsiliepimus apie naująją tvarką, gal kas nors pasikeis, t.y. atsikeis atgal. Taip ir padarysiu.

|pasimetusi knygyne|

Odė Bitei

Gabrielė Petkevičaitė Bitė buvo neįtikėtinai aktyvi moteris. Veikė viską, ką įmanoma veikti: rašė, vaidino, rūpinosi nelaimėliais, ligoniais, dirbo vaistinėje, mokė vaikus, rūpinosi savo broliais ir seserimis, nerimavo dėl Lietuvos, kalbos. Bet labiausiai man šiandien jai norisi padėkoti, už tai, kad galiu rašyti šitą blogą. Kodėl? Nes Bitė viena iš pirmųjų rūpinosi moterų teisėmis, o juk tai pati pradžia, kelio, kuris atvestų iki šiandien, kur tarškenu savo naują postą, o juk galėčiau būti vyro pristatyta prie kokio daržo ravėjimo, agurkų raugimo ir langų plovimo, apie kokį rašaliojimą gali būti kalba?!!! Ir dėkoju kiekvienai žmogaus (dažniausiai, deja, moters) pėdai, mynusiai tą kelią iki šiandienos ir minsiančioms rytoj, poryt, kitais metais.

O knyga pilna Bitės rūpesčio, liūdesio ir nerimo. Pilna iki pat dangaus. Tos džiaugsmo kruopelytės reikia ieškoti kiekvienam puslapy – bet koks tas džiaugsmas! Čia keletas citatų iš knygos:

Aš - bitė, atsako Gabrielė...
O dabar atsistokim visi...

|iš bityno|

Priklausomybė

“Aš prisipažįstu, kad esu šito blogo addict”, – taip galėčiau sakyti anoniminių knygų žiurkių susitikime. Paskutiniu metu neturiu internetinio ryšio – kas yra labai gerai, nes galiu daugiau laiko skirti skaitymui, bet kartu labai blogai, nes esu taip toli nuo savo blogo, kad nerandu sau vietos, nežinodama, kaip gyvena mano ir KŽG postai, mūsų skaitytojai ir taip toliau ir panašiai. Norisi nors akies krašteliu į jį žvilgtelėti ir nors vieną žodelytį, patį trumpiausią parašyti, bet ir tingisi dėl to kokius penkiolika km važiuoti. Na, vieną vakarą tai tikrai pasijaučiau biški atsilikusi knygų žiurkė, nes kaip aš iki šiol nesugalvojau, kad visą tai galiu padaryti savo telefone (na, iki šiol man telefonas buvo skirtas skambinti ir kukulius fotografuoti :)), bet dabar jis labiausiai skirtas žvilgtelėjimui, kaip gyvena knygų žiurkės. Tikra priklausomybė, nei pridursi, nei atimsi…

|AA|

White teeth

Juoda, ruda, balta – oda.

Juoda, ruda, mėlyna, žalia, pilka – akys.

Balta – dantys.

Žmonijos vienis (na, jei jie iš viso yra, tie dantys). Ir knyga apie tai, kaip staiga atsiduriame spalvotame odų ir akių pasaulyje, kur mus vienija tik balti dantys. Ar tik? Knyga apie daug ką, bet pirmiausia apie imigraciją, imigrantus, pasaulio maišymąsi, kuris seniausiai jau prasidėjo, bet vis tiek girdime – go home, to your own country. Bet kur bevažiuoti, kai esi tamsaus gymio ir gimęs Londono ligoninėj? Nebeturi kur važiuoti, nes priklausai arba čia, arba niekur.

Taigi išvargau aš šitą Zadie Smith knygą, apsikabinusi žodyną. Iš pradžių skaičiau su internetiniu žodynu ir beveik rasdavau, viską, ko ieškau, o paskui liko tik storas gražus ir nepatogus žodynas, iš kurio nepavykdavo išpešti kas antro slenginio žodžio – taip ir netekau pusės knygos žavesio, tik fantazijose bandydama įsivazduoti, ką gatvės kalba man autorės herojus norėjo pasakyti. Galiausiai likau su mažuliuku Pocket dictionary, na, bet nesvarbu – knyga – super. Man iš tikro patiko, nors suprantu, kad nepajutau jos iki galo, kaip pajustu žmogus, kurio anglų kalba gimtoji arba gimtoji gatvės anglų kalba. Autorės žodynas tikrai labai specifinis, specifiniai naudojami žodžiai ir kai persivertus į antrą knygos pusę ta kalba pagauna, atsiveria, pasidaro ne tokia sunkiai įkandama, knyga tikrai faina. Zadie man tapo angliškąja Allende su savo plačia ir išraiškinga kalba, trečdalį puslapio užimančiais ilgeliausiais sakiniais, giminės istorijom.

Šį kartą knygoje sutiksim du draugus, tokius gerus diedus Archie (anglą) ir Samad (bengalą, visų baltųjų vadinamą Paki (pakistaniečiu) (čia kaip mes visur vadinami rusais), jų gerais trim dešimtmečiais jaunesnes žmonas Clarą (juodaodę jamaikietę) ir Alsaną (bengalę), dalyvausim gimstant jų vaikams – dukrelei  Irie ir gražuoliams dvyniams Magid & Millat, ir dar susipažinsime su krūva įvairaus plauko aplink juos ir su jais gyvenančių, įvairiais ryšiais susijusių, žmonių. Visa šita šutvė ir papasakos, ką reiškia būti imigrantu Anglijoje, kokios baimės juos kamuoja ir neliedžia miegoti naktimis. Apie dar didesnį skirtumą nei paprastai būna skirtumą tarp tėvų ir vaikų, kai vaikai ne tik kita karta, bet dar ir kitoje šalyje užaugusi karta, kuriai tėvų sentimentai yra visiškai svetimi.

…it makes an immigrant laugh to hear the fears of the nationalit, scared of infection, penetration, miscegenation, when this is small fry, peanuts, compared to what the immigrants fear – dissolution, dissapearance. Even the unflappable Alsana Iqbal would regularly wake up in puddle of her own sweat after a night visited by visions of Millat (genetically BB; where B stands for Bengali-ness) marrying someone called Sarah (aa where ‘a’ stands for Aryan), resulting in a child called Michael (Ba), who in turn marries somebody called Lucy (aa), leaving Alsana with a legacy of unrecognisable great-grandchildren (Aaaaaaa!), their Bengali-ness thoroughly dilutes, genotype hidden by phenotype. It is both the most irrational and natural feeling in the world.

Žavinga, įtraukianti istorija.

White teeth man tikrai labiau patiko, nei Zadie Smith knyga On Beauty. Bet gal nereiktų taip vertinti, nes On Beauty skaičiau tinginiaudama – visai be jokio žodyno, reiktų iš naujo skaityt. Socialiniam tinklapy mūsų mylima Tyto Alba klausia, kokią knygą rekomenduotume išversti. Tikrai labai rekomenduojame šypsotis baltais dantimis (čia nebuvo kokios dantų pastos ar odontologijos kabineto reklama 🙂 ).

|baltai spindi iš tamsaus kampo|

Trečiadienis po futbolo

Visą mėnesį teko spręsti dilemą – vakare, kai vaikai sumiega(o paskutiniu metu jie visai nesumiega iki pat vėlaus vakaro), žiūrėti futbolą, ar skaityti knygą? Atrodo, kokia čia dilema, juk aš futbolo nei labai suprantu,  nei labai mėgstu, nei labai laukiu, bet šį kartą kažkaip tas masinis futbolo žiūrėjimas labai užkabino ir tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime žiūrėjau tiek daug futbolo varžybų. Tiesa, azarto daug nebuvo (iki kol nepabuvom Ispanijoj, nes tada atsirado už ka sirgt), nes iš pradžių nei turėjau favoritų, nei ką, tiesiog mėgavausi vaizdu ir ilgais besiplaikstančiais futbolistų plaukais (patys gražiausi plaukai ir buvo įvertinti geriausio futbolininko vardu 🙂 ). Taigi, mano skaitymo procesas labai sustojo ne tik dėl to, kad kukuliai mažai miega, bet ir dėl futbolo. Skaitau vėžlio greičiu, o taip norėčiau skaityti greičiau. Na, bet yra, kaip yra. Papasakok, kaip tau sekėsi su futbolu?

/žiurkė vėžlio kojom/

Mano knygų šimtas (31): ne tas genas

Jeffrey Eugenides šitą knygą rašė dešimt metų. Galėtų visi rašytojai rašyt knygas dešimt metų, gal tada jų būtų mažiau, bet visos būtų vertos perskaityti. Dar neskaitėt šitos knygos? Būtinai perskaitykite!

Knygoje apie gamtos klaidą, genų klaidą. Ilgas ir įtraukiantis pasakojimas prasidedantis Europoje ir keliaujantis per vandenyną į Ameriką. Toks pasakojimas, kur man labai patinka, kur sužinai, kaip didžioji istorija paliečia mažų žmonių gyvenimus (kaip ir pas Isabel Allende), bet tai nėra svarbiausia knygos linija. Daug svarbiau šioje knygoje suprasti žmogų, ieškantį savo tapatybės, sielos ir kūno vienovės. Labai gera knyga.

J.Eugenides

Knyga tapo skaitoma tik nuo 2003 m., kai autorius laimėjo Pulitzer premiją.

Pulitzer Board wrote in their report that Middlesex is a “vastly realized, multi-generational novel as highspirited as it is intelligent . . . Like the masks of Greek drama, Middlesex is equal parts comedy and tragedy, but its real triumphs is its emotional abundance, delivered with consummate authority and grace.”

Spalvoti vasaros skaitymai

Kadaise varnos buvo be galo puošnios, antai – rožinės su violetinėmis uodegos plunksnomis, geltonos su dideliais žaliais taškais, arba žydros su švelniais oranžinias dryžiais – žodžiu, tokios margos, kad net apsakyti negali. Tačiau ilgainiui tarp jų kilo kivirčas, kadnagi kiekviena jų ėmė sklbtis gražiausia esanti. O vieną dieną nutiko kažkas nelaukto, apvertusio visą varnų pasaulį aukštyn kojom…

Very much like 🙂

Juodas lietus...
Varniukas, kuris atostogavo

|spalvota varna|

Balti dantys

Zadie Smith jau buvo minėta mūsų bloge čia ir čia. Dabar paėmiau į rankas ilgokai eilėje laukusią šios autorės knygą White teeth. Tai autorės debiutas ir knygos anotacijoje net pats S.Rushdie giria šitą debiutą.

Man tai bus antroji jos knyga po On Beauty. Ir žinot, ant stalo kartu su knyga pasidėjau žodyną (nes dabar vėl būsiu ne ryšio zonoj, todėl negalėsiu naudotis internetiniu žodynu). Tikiuosi man nepritrūks kantrybės skaityti knygą su žodynu, nes šiaip to nedarau, bet šį kartą po patirties su pirmąja autorės knyga nutariau skaityti lėčiau, bet tikrai suprasti, ką skaitau, nes autorės kalba labai išraiškinga, ji naudoja daug epitetų, specifinių žodžių, labiau tikriausiai naudojamų šnekamojoje kalboje, palyginimų, kurie dažniausiai sarkastiški, ir jei aš apsimesiu, kad “supratau” tą ar aną žodį, tiesiog liksiu nesupratusi sarkazmo, kuris tame žodyje užkoduotas, o tada nesuprasiu ir visos autorės minties. Tai va. Dėl šios priežasties mana atrodo, kad ilgai negalėsiu pasigirti perskaičiusi knygą 🙂 O kadangi ir KŽG kažkoks skaitymo blackout užėjo, tai tikriausiai rašysime apie visą kita, kas šauna į galvą apie knygų gyvenimą 🙂 Palinkėkit man kantrybės.

Susitikim knygos vidury

Dar viena smagi knygelė, kuri prasideda du kartus: iš prieko ir iš galo. Ir susitinka knygos viduryje. Ponas Jaspersas ir panelė Kiūnlein ieško laimės. Visur, kur tik įmanoma, kur jie įsivaizduoja ją rasti. Niekaip neranda, praranda viltį ir… susitinka knygos viduryje 🙂

🙂

Laimė, kaip visada ten, kur mažiausiai tikiesi 🙂

|laimės gabalėlis|