Woman in Bronze

Tikriausiai šiaip niekada nebūčiau paėmusi į rankas šitos knygos, bet gyvenime atsitinka visokių įdomių atsitiktinumų, susidūrimų, kad imi ir paimi tokią, kurios šiaip neimtum.

Lietuviškas leidimas

O buvo taip: visada galvoju, kokia gi Business class privilegija būti lėktuvo priekyje? Jie į lėktuvą įsėda pirmieji, bet po to pro juos praeina visa gvardija pigių “raudonarmiečių”, kurie business class nužiūri nuo galvos iki kojų, ypač, jei lipantys žmonės susigrūda ir laukia savo eilės. Gal ten saugiausios lėktuvo vietos – krentant lėktuvui irgi iškrenti pirmas ir garantuotai nesusipainioja tavo ir kokio kaimyno gelbėjimosi liemenės šniūriukai? Vėl aš į pievas. Taigi, stoviu aš tokia raudonarmietė praėjimo takelyje ir žiūriu, kokie gi europarlamentarai šį kartą skrenda iš Briuselio. Aha, Leonidas Donskis. O! Knygą pasidėjęs, kokią, kokią? Greičiau reikia pažiūrėti, kol kolegos “raudonarmiečiai” manęs tolyn nenustūmė – gi baisiausiai smalsu. Dabar jau nebeatsimenu, ar spejau pamatyti pavadinimą, ar nespėjau, bet nuėjusi į savo vasaros biblioteką mano akis užkiuvo už viršelio, matyto lėktuve.

Visai kitokio stiliaus angliškas leidimas

Va tokie ir atsitiktinumai. Kad spoksojau į knygą lėktuve, kad ji bibliotekoje buvo padėta viršeliu į priekį, o ne nugarėle – specialiai, kad aš dar kartą ją pamatyčiau ir tikriausiai perskaityčiau. Jau perskaičiau.

Antanas Šileika yra kanadietis (gimęs Kanadoje), kurio tėvai lietuviai. Knyga parašyta angliškai, dėl to ir pavadinimą post’o sugalvojau angliškai užrašyt, ne lietuviškai. Vertė Gitana Stonienė, gerai vertė, atrodo, lyg lietuvišką skaitytum knygą, toks lietuviškumas iš jos. Tik nežinau, ar patiko man tas lietuviškumas, ar ne, daugiau iš smalsumo skaičiau, dėl to, kad Donskis skaitė, dėl to, kad knyga įrašyta į geriausių Kanados knygų šimtuką. Aš tikriausiai šios knygos į šimtuką nerašysiu. Bet ne todėl, kad nepatiko, tiesiog toks rašymo stilius man nėra tas, kuris už širdies griebia ir mane suvynioja. (***Dabar skaitau postą dar kartą ir galvoju, gal blogai vertė, gal neturėjo būti TAIP lietuviška, kad atrodytų, kad Žemaitė rašė? va, ir nežinau. O dar tas angliško leidimo viršelis, apie kurį vėliau!)

Knyga skaitosi tikrai lengvai ir šiaip įdomu skaityti, kai kaip ir apie mus rašo. Nors autorius savo bloge sako:

“I will try to explain that the Lithuania in the novel is an idea more than a place, but we’ll see how that goes over.” Ir dar sako:  

“Luckily, the whole event (knygos pristatymas) is being run by Lonidas Donskis, interviewer, intellectual, and all-around genius in whose hands I feel utterly safe.” Įdomu, ką Donskis sakė.

Jacques Lipchitz Motina ir vaikas
Paryžiaus žvaigždė Josephine Baker

Istorija apie Lietaus šalies kaimo bernioką, drožinėjantį dievus ir svajojantį ištrūkti iš kaimo. Istorija gyvena apie 1920 m. Taigi knygoje vyksta kovos dėl Vilniaus, giriose po pelkes braido Pilsudskis, o herojus atsiranda išsvajotame Paryžiuje, kur su tūkstančiais talentingų pusbadžiu gyvenančių menininkų bando iškilti ir būti pripažintu. Paryžiuje jis susitinka su realiame pasaulyje gyvenusiu skulptorium Jacques Lipchitz, išgelbėja gyvybę to meto žvaigždei (irgi realiai gyvenusiai) Josephine Baker. Vis kabinasi, kabinasi, jam vis lietuviškai nesiseka, nesiseka, sekasi, nesiseka.

Įdomu, kad aukščiau esančią J.Lipchitz skuptūrą “Motina ir vaikas” knygoje kuria pagrindinis herojus Tomas Stmbras, skulptorius iš Lietuvos. Tai ir yra Bronzinė moteris. Būtų buvę įdomu skaitant tai žinoti. Gal ant viršelio reikėjo dėt?

Tai tokia tai buvo dar viena iš nedaugelio lietuvių (bet lyg ir ne) autorių knygų. Gal laikas pagaliau skaityti Silva rerum? Niekaip eilė neprieina, bet šią vasarą jau būtinai. Knyga guli  vasariniam “čimodane”.

Dar apie viršelį. Pažiūrėk lietuvišką vertimą. Taip ir matosi, kad apie lietuvišką kaimą ir kaimo jurgius, besiskandinančias veronikas (nors viršelis ir gražus mano akiai), o bet tačiau! Tikrai būčiau kitaip skaičius su angliško leidimo stiliaus viršeliu. Kardinaliai kita knyga! Labiau koncentruotą į antrą French knygos dalį.

Čia Šileikos straipsnis apie creative writing kelionę į Vilnių. Šiaip, įdomumo dėlei.

Beje, įvedus šią knygą Amazonėj, tai išmeta, kad pirkusieji dar pirko Vilniaus pokerį, Finding the moon in sugar ir dar vieną Šileikos knygą, kurią visai norėčiau perskaityti.

|iš lietaus šalies|

Išsilavinęs vilkas

Dabar dažnai vakarais būna taip, kad vaikiškas knygas skaitau ilgiau nei suaugėliškas. Visos mamos tikriausiai žino tą istoriją, kai skaitomos knygos niekada negana, visada reikia dar, dar ir dar arba kitą, o dabar kitą ir dar vieną. Su kukuliu visada tariuosi, kad skaitysim dvi arba tris, nes kitaip pasaka būtų be galo. Kaip gerai, kad dabar esam netoli savo vasaros bibliotekos ir galime paįvairinti savo skaitomas knygutes. Šiuo metu intensyviai skaitome KŽG dovaną apie princeses, kas vakarą išrenkam, kokią suknelę princesė rengsis, batelius ausis, kokią karūną dėsis ant galvos ir tt. O paskui dar skaitom kokią knygutę iš bibliotekos, kaip pavyzdžiui, apie Išsilavinusį vilką.

Žodžiu, vilkas bando išgąsdint kaimynus, ale tie tik juokias iš neišsilavinusio vilko arba iš viso nekreipia į jį dėmesio. Vilkas baisiausiai supyksta ir eina mokytis skaityti.

Niekas nekreipia dėmesio į vilką, visi sukritę į knygas

Vilkas pagaliau labai gerai išmoko skaityti. Čia skaito savo draugams ir vertintojams 🙂
Ir vaikams 🙂

|čia buvo su moralu|

Mano knygų 100 (30): neleisk man išeiti

Knygą prisiminiau, kai visai netikėtai aptikau filmo trailer‘į, kuris labai labai man įkrito į akį ir į širdį, dėl to labai labai norėčiau jį pažiūrėti, nes atrodo, turėtų būti neblogas. Knyga irgi patiko. Net negalėjau patikėti, kad čia tas pats rašytojas, kuris parašė “Dienos likučius”, kuriuos neapsikentusi tarno lėtumo numečiau nepabaigusi. O dabar noriu filmo.

Knyga apie vaikus, auginamus ************** ************************************. ********** Bet ar tai yra tiesa? Gera knyga, skaudi, kaip dažnai būdinga geroms knygoms.

|nuostabios spalvos viršelis|

*** apie ką sužinosit paskaitę 🙂

Vasaros biblioteka

Argi ne vasaros biblioteka? Šitaip ji atrodo žiemą. Brr… Vasara man tikrai labai patinka. Šį kartą į biblioteką keliavau su sese ir visu mūsų vaikų darželiu. Juk bibliotekoje yra vaikų kambarys, kuriame man pavyko išbūti su 3 jaunasiais skaitytojais, kol mano sesė tapo šios bibliotekos (o kartu ir visų Lietuvos bibliotekų) lankytoja. Valioo!!! Sesė užverbuota, dabar jau verbuojamas kitas žmogeliukas 🙂

O čia keletas vaizdelių iš apsilankymo.

Naujų knygų lentynos. Už durų - vaikų kambarys
Jaunieji skaitytojai - trys kartu kadre - neįmanomybė 🙂
Kol kas pasiekiamos tik žemiausiai esančios
Paskaitykim apie bozujeje
Pastebėjau, kad daug knygų apie klonus
Klonai su tokiu ženklu...
Šita man kažkada patiko, gal įtraukti į šimtuką? 🙂
Taip ir neperskaitytas Hobitas - niekaip neužkabindavo manęs ši knyga
Neįsijauskite, tarybiniai žmonės, čia - apysaka-pasaka 🙂
Kas čia dar gero?

|tiesioginis reportažas|

The Housekeeper + The Professor / Begalinė lygtis

Japonės Yoko Ogawa knyga, parvežta iš kelionės. Skaitydama iš pradžių niekaip negalėjau pradėti kurti skaitomos knygos vaizdų, nes nežinojau, ar filmo veikėjai kokie euroliečiai ar japonai. Na, ir iš kur kilo man tokių minčių, kad veikėjai gali būti europiečiai? Nežinau.

Knygoje namų tvarkytoja (be vardo) dirba pas profesorių, kuris po avarijos, įvykusios 1975 m., atsimena tik tai, kas jo gyvenime buvo iki avarijos ir 80 minučių šiandienos. Taigi, kas 80 min. namų tvarkytoja turi iš naujo prisistatyti profesoriui. Kad atsimintų svarbiausius dalykus, pvz., tai, kad jo atmintis trunka tik 80 min., profesorius juos užrašo ant lapuko, kurį prisisega prie savo rūbų – taip ir vaikšto šnarėdamas visais lapukais kaip kokia kalėdų eglutė.

Yoko Ogawa

Dar knygoje yra namų tvarkytojos sūnus, kurį profesiorius pravardžiuoja Root (matematikos ženklas šaknis), nes jo plokščia galva profesoriui primena tą ženklą. Štai kaip ir visi veikėjai, verdantys tuose 80 min. intervaluose.

O tada matematika. Profesorius yra matematikas, taip gražiai apie ją pasakojantis, kad net pačiam norisi juo tapti. Na, bet man neduota būti matematike, tiek jau to, nebesikankinsiu. Bet dėl to visada sergu baltu pavydu žmonėms, kurie visą tą skaičių reikalą supranta, mato jame tai, ko aš nematau. Aš tik jaučiu, kad skaičiai yra nuostabūs, žaviuosi jais, tuo pačiu metu suprasdama, kad tas mano smegenų pusrutulis kaip koks prancūzas – amžinam streike. Kaip savo recenzijoj rašo Dennis Overbye: “If we all had learned math from such a teacher we would all be a lot smarter.” Ir tikrai, niekada normaliai ir nesupratau mokykloje, kam reikia visų tų a+b kvadratu abstraktybių, kur jos toliau nueina ir ką veikia, svarbiausia, ką gali veikti! Čia tikriausiai ir slypi didžiausia mūsų mokyklos klaida – mes dažnai nesuprantam (nes mums nepasako, o mes net nepagalvojam, jei kas nors nenukreipia mūsų proto), ką ir kodėl mokomės ir su kuo tas mokslas valgomas. Mūsų mokykloj (žinoma su tam tikromis išimtimis) imk formulę ir graužk – sausą, neskanią, neapipintą skaičių pasakom.

Kaip sako profesorius – skaičiai surašyti Dievo knygoje: “I uncovered propositions that existed out there long before we were born. It’s like copying truths from God’s notebook, though we aren’t always sure where to find this notebook or when it will be open.” Profesorius tik nusirašinėja nuo Dievo užrašų.

Patys skaičiai yra dieviški, pvz., 28. Šio skaičiaus daliklių suma yra lygi pačiam skaičiui.

28:     1+2+4+7+14=28

“the perfect number” – tobulas skaičius

Prieš 28 toks yra 6, o paskui 496, 8 128, 33 550 336, 8 589 869 056…

Triangular numbers

Žodžiu, knyga skirta nemylintiems matematikos 🙂 Kad susižavėtų 🙂

Gaila, kad profesoriaus 80 minučių atminties – ne begalybė, kurios trumpėjimo nepajustume…

|skaičių mylėtoja kita prasme|

Kas buvo pirmas višta ar kiaušinis?

Neseniai mokslininkai nustatė, kad paukščiai iš tikro yra dinozaurai. Maži dinozauriukai. Bet tai tikriausiai vis tiek neišsprendžia klausimo, kas buvo pirmas ar ne? Kaip tau atrodo?

Atsakymų į sudėtingus klausimus reikia ieškoti vaikiškose knygutėse. Taip jomis mėgaujuosi, ne tas žodis! Ypač, jei tų knygučių herojai skaito 🙂

Knygutė apie kiaušinį ir paukštį

|lizdelis|

Mano knygų 100 (28, 29): iš paukščio skrydžio

Tokios svarbios knygos, gaila, dabar nė vienos neturiu po ranka. “Žemės – žmonių planetos” iš viso neturiu savo kolekcijoje, reikės įsigyti. Šitos knygos labai primena literatūros pamokas, per kurias, kaip KŽG tikriausiai jau yra minėjusi, mes gavome daug pamokų gyvenimui, o ne egzaminui.

O šitos abi knygos pilnos žodžių gyvenimui, neišmatuojamai žmonių stiprybei, nes “svarbiausia žmogaus ryšys su žmogumi”.

|lapė ir rožė|

Praeities galia 2

Pusę nakties vis galvojau, kad neigiamai parašiau apie Sandro Versonesi Praeities galią (aš rimtai įsimylėjus, tai dabar ginu savo meilę 🙂 ). Kažkaip neigiamybės ėmė ir susigrūdo į vieną vietą, o juk iš tikro knyga nėra bloga, tiesiog ne tokia gera, kaip Ramus Chaosas. Vis dėlto Veronesi yra emocijos aprašymo meistras. Tuo man jis ir yra labiausiai artimas, kai skaitau tas knygos vietas tai siaubingai mėgaujuosi. Nes Veronesi emocijas aprašo panašiai, kaip ir manosios liejasi.

Dar keletas viečiukių iš knygos. Knyga po skaitymo gerokai pabraukyta. Vienoje vietoje parašiau: House MD, nes frazė man labai priminė serialo veikėjo mintis:

Žmonės meluoja, – taria. – Štai kas mane pritrenkė. Meluoja visada, iš principo, be menkiausios priežasties. (…) vaikai meluoja tėvams, tėvai – vaikams, broliai ir seserys meluoja vieni kitiems, taip pat ir vyrai su žmonomis (žinoma, dėl menkniekių, bet kartais ir rimtų dalykų), supranti, kad tau tarytum gerai pažįstamas pasaulis tėra viena didelė iliuzija ir tikėjimas ja – ne kvailybė, o priešingai, blaivus protas –  būtina sąlyga, kad tas pasaulis galėtų ir toliau… (čia jau citatos pabaiga :), ty nėra pabaigos 🙂

Ir šiaip knygą reikia skaityti filmų mylėtojams, nes ten daug nuorodų į filmus, o aš beveik niekada nežinau nei režisierių, nei aktorių, nei garso takelių dainuotojų.

Dar kadangi knyga keliavo su manim, tai dar apie lėktuvus:

…už langų matyti prie iliuminatorių prilipę keleivių veidai. (…) prie stiklo priplotos nosys, veiduose – džiaugsmo ir mirties baimės mišinys. (Kaip glaudžiai siejasi – leidžiantis lėktuvui, ypač naktį – grožis ir mirtis, džiaugsmas ir baimė. Kol gali mėgautis didingu žemės vaizdu, ten, apačioje, jos formomis ir galingomis šviesos nerviūromis, tol tavo gyvybė yra pavojuje, o kai, kaip šią akimirką, pavyko – lėktuvas švelniai paliečia žemę ir nieko neatsitinka, tiesą pasakius, beveik niekada nieko neatsitinka – pavojus gyvybei nebegresia, bet su juo išnyksta ir grožis.)

Ir dar labai patiko vieta, kur yra nuo 6-os 32 puslapio pastraipos ir tęsiasi per 33 pls. 🙂 Daug perrašinėti, nenoriu knygos čia konspektuoti. 🙂

Knyga keliaus į Švediją, pas G., tai gal jai kitokių dar minčių kils, nei man, kai perskaitys 🙂

|reabilitacija|

Praeities galia

Knygos pradžia įtraukė, galvojau, kad vėl mėgausiuosi, kaip ir savo numylėtuoju Chaosu, pavydėsiu sau kiekvieno skaitomo puslapio. Deja. Tokia gera tema, ir kažkaip man ji pasirodė neišvystyta iki galo. Na, nepateisino mano lūkesčių, kurie, savaime suprantama, buvo labai dideli. Atsargiai reikia su tais patikusių knygų autoriais. Gal reikia duoti jiems atsivėpti, pasimiršti (Rushdie – negalioja).

Vėl prie knygos. Knygos herojus sužino, kad jo tėvas buvo visai ne jo tėvas. Tiksliau, kad jis savo tėvo visai nepažinojo, nes js gyveno vieną matomą gyvenimą ir vieną nematomą. Atrodo, rašyk ir rašyk, kaip tai paveikia herojų, aplinkinius žmones, pasaulio suvokimą, bet Veronesi kažkur užbuksuoja, nuklysta nereikšmingais (mano manymu) takeliais ir tos superinės paliestos temos normaliai neišvysto. Man taip gaila gaila gaila. Ir aš tikiuosi, kad aš klystu klystu klystu ir dar džiaugiuosi, kad man Ramus chaosas pirmasis pateko į rankas, nes po šitos knygos tikrai nebūčiau ryžusis dar vienai Veronesi knygai. O dabar tik norisi parašyti: “Brangieji, apie Veronesi arba gerai, arba nieko”. Tai aš – nieko. Šį kartą. Bet vis tiek labai tikiuosi, kad tai nebus paskutinė mano pažintis su autorium.

|atsidūstu|

Akys ir ausys

Tikriausiai vienintelė neigiama skaitymo pasekmė yra akių nuovargis. Ir blogas regėjimas. Mūsų klasėje iš 19 baigusių žmogeliukų tik 3 nebuvo “ačkarikai”. Nepatikėsite, bet KŽG buvo viena iš trijų, na, o aš, buvau viena iš likusiųjų. G., linkėjimai mamai ir tėtei perdavusiems tau nuostabius regėjimo genus!

Nežinau, ar nuo neperstojamo skaitymo, ar šiaip nuo neprimiegojimo ir pervargimo, mano regėjimas dabar ganėtinai suprastėjęs :(. Važiuosiu prie jūros ir žiūrėsiu į tolius. Į knygą, į tolį (ten, kur juž jūrų marių skaito KŽG), į knygą, į tolį ir tt.

Gerai, kad yra audio knygų, tai nebūtina varginti akių, bet, man pvz., ne visada viską gerai pasiseka suprasti klausant, labai priklauso nuo skaitančiojo balsu akcento, intonacijų ir tt. Na, čia, aišku, turėjau omenyje angliškus audio, lietuviškai kol kas dar suprantu :). Audio knygos yra geras kelionių laiko užmušimo būdas – Vilnius-Klaipėda beveik = perklausytai knyga. Tiesa, yra viena papildoma sąlyga – ramiai miegantys kukuliai 🙂

Ar klausai audio knygas? Ar žiūri į pasaulį pro langelius, kabančius ant nosies (arba kitokius modernius sutvėrimus)? 🙂

|apgraibomis|

Laisvę knygų kampučiams

Knygų žiurkių super skirtukas 🙂

Ar galima lanstyti knygos kampučius, kad žinotum, kur baigei skaityti knygą? Nežinau, kodėl, bet man kampučių lankstymas kaip kokia šventvagystė. Bandau prisiminti, kas man tai įkalė į galvą, bet tikriausiai tai buvo padaryta taip seniai, kad tiesiog tapo aksioma.

Labai normalūs žmonės skaitydami knygą naudoja skirtuką, o ką daro žiurkė? O žiurkė svajoja naudoti skirtuką, bet kad ir kaip ji stengiasi, jai nesigauna. Man tikriausiai nėra pavykę dvi knygas perskaityti su vienu skirtuku :(. Jie visada kur nors pasideda, aš niekada nežinau, kuri jie dingsta ir slepiasi lyg bijodami, kad vietoj knygos žiurkė sugrauš jį 🙂 Ką daryti, ką daryti?

Mano skirtukas

Dažniausiai vietoj skituko aš naudoju:

a) jei knygą pirkau, dažniausiai pirkimo čekį knygyne įdedu į knygą ir jį naudoju kaip skirtuką;

b) nukenčia po ranka esantis laikraštis ar žurnalas – atplėštas gabaliukas perlenkiamas ir naudojamas kaip skirtukas;

Brr 2

c) blogiausi, kai knygą pradedau skaityti prieš miegą lovoje ir aplink nėra nei ką suplėšyti; tada laikinai susierzinu, bet kampuko vis tiek nelenkiu :), o pažiūriu į puslapio skaičiuką ir tikiuosi, kad atsiminsiu. Beje, turiu kažkokį keistą įprotį: pradėjus skaityti pažiūriu, kiek knygoje puslapių 🙂 (O tu turi kokių nors knyginių ritualų?)

Beje, man ir šiaip ne visi skirtukai tiktų, nes jie turi atitikti tam tikrus reikalavimus (juos puikiausiai atitinka laikraščio skiautė 🙂 ) :

a) knyga su įdėtu skirtuku turi normaliai užsiversti, t.y, kad ir koks gražus būtų skirtukas, jis man blogas, jei lengvai iškrenta,

Gražus skirtukas ne man

b) jis negali būti medžiaginis, nes negaliu pakęsti kai popierius liečiaisi ar brūžinasi su audiniu (na, trumpai tariant, man šiurpas eina per kūną, jei vyksta toks veiksmas),

Brr

c) sirtukas turi neiškristi iš skaitomos knygos, kai jis įdėtas belekur,

d) skirtukas visada turi būti ten, kur man jo reikia (o ten jis niekada nebūna).

Brr trys

Daug kartų esu bandžiusi turėti skirtuką, įsivaizduoti, kiek daug knygų kartu su juo esu perskaičius ir viskas veltui. Nesusidraugavau su jais, todėl į internete esančius skirtukus tik pavarvinu seilę, pasigrožiu ir viskas. Labai labai norėčiau tik šitokio tamspoje šviečiančio skirtuko:

Čia dar visokie skirtukai:

Nuobodžios knygos skirtukas 🙂 :

|niekaip nesusidraugaujanti su skirtukais|

Motyvacinis klausimėlis

Tikriausiai pastebėjot, kad nusipirkau vieną knygą ispaniškai. Nusipirkau, nes labai noriu (dabar) perskaityti knygą ispaniškai ir tuo pačiu truputį prisimint, ką “seniai pamiršau”, nors kelionės metu vis pagaudavau save suprantančią, ką žmonės sako. Norėjau nusipirkti ispanų rašytojo knygą vaikams/jaunimui (kad būtų lengviau skaityti), bet neradau tinkamos, tai pasiėmiau verstinę. Aišku, labai norėjos kokią Isabel knygą pasiimt, bet jos kalba toookia…

Knygų skaitymas originalo kalba yra vienas iš būdų nepamiršti/prisiminti kalbą, mokytis kalbos. Aš žinau, kad ko noriu yra beveik neįmanoma, bet, nepameluosiu sakyti, kad ir šitas blogas buvo neįmanomas reikalas. Bet, voila, jis yra ir dar kaip yra. Ir bent jau dabar man atrodo, kad tikrai ją perskaitysiu. Nežinau, per kiek laiko, bet perskaitysiu. O kaip tau atrodo?

|svajotoja|

Fnac (keistas pavadinimas)

Jau rašiau, kad Ispanijoj buvau knygyne. Visada stengiuos nueit į knygyną svečioj šaly. Atsimenu, kaip mane tiesiogine žodžio prasme apėmė panika knygyne Londone. Iš jo išėjau tik todėl, kad įtikinau save, kad tikrai nespėsiu visų knygų peržiūrėti iki knygyno uždarymo, tai geriau reikia eiti šiaip pasidairyt po miestą. Man baisingai keista, kad kai visa Lietuva yra beveik išvažiavus į Londoną gyventi, aš jame net nesu normaliai buvus, na, išskyrus tą knygyną :).

Madride panika neapėmė, nes mano ispanų kalbos žinios nesiekia knygų skaitymo lygio, tad aš tik perskaičiau visų angliškų knygų pavadinimus kokiose trijose lentynų stovuose – ir tai turėjau sunkumų išsirinkt, ką pirksiu. Beje, gerai, kad nusipirkau, nes dėl skrydžio užlaikymo oro uoste būčiau nespėjus nieko nusipirkt!!! Na, ir pasikuičiau truputį ispaniškose lentynose. Žiūr. žemiau 🙂

Angliškos lentynos
ir ispaniskos lentynos
Knyga KŽG'ei 🙂
Knyga, kuri nepraėjo pirkimo atrankos 😦 Bet viršelio popierius man taip patiko, kad vos nenusipirkau. Vos vos 🙂
Patiko knygos pavadinimas ir sudrebėjo rankelė 🙂
Ispaniškai viliojančios...
Pažįstamas veidas
Mielas vardas, gražus viršelis
Matyta 🙂
Kažkoks naujas ispanų talentas
Į Lietuvą iškeliavo

|čiumodanų svėrėja|