Iškankinau šitą knygą tiesiogine šio žodžio prasme. Ir mane jinai iškankino. Ir jau praėjo pora dienų, dar viena knyga perskaityta, lyg jau viskas apvirškinta, bet aš tikriausiai taip ir likau neatradusi šio autoriaus genialumo ir visų tų dalykų, dėl kurių jam buvo įteikta krūva premijų. Bet taip pat keista, nes vis tiek dar noriu perskaityti ir kitą išverstą Juan Marse knygą – Merginą aukso kelnaitėmis (nes toks intriguojantis pavadinimas!).
Sunku rašyti apie knygą, kuri tokia mano gal nesuprasta liko. Prisipažinsiu, gal kokį šimtą kartų norėjau ją nutrenkti į šoną, bet vis kentėjau kentėjau, tikėjausi, kad pabaiga išgelbės. Aišku, smalsu buvo, kokia ta pabaiga knygos, kur nieko kaip ir nevyksta, kur diena iš dienos berniūkštis bando atsikratyti besimezgančia motinos ir policininko, tiriančio jo tėvo bylą, draugyste. Tiesa, knygos sukirpimas gan įdomus – berniukas šnekasi su savo dar negimusiu broliu, mato visokias vizijas ir kalbais su tų vizijų veikėjais, tikriausiai jau žuvusiu tėvu, bet man pasidarė nuobodu tris šimtus puslapių apie tai skaityti. Bet vis dėl to nesigailiu, kad iki pabaigos perskaičiau – sužinojau kaip baigėsi, o pabaiga taip kaip ir uždėjo kūriniui mažą karūnėlę – kad karūnavo būtų per skambiai pasakyta.
Knyga šiek tiek primena asociaciją su mintimi, kuri yra filmuose „Bėk, Lola, bėk“ arba „Dėmesio, durys užsidaro“. Apie tą momentą, kuris istorijos baigtį pakreipia visai kita kryptimi. Kas būtų, jeigu… Kas būtų, jeigu policininkas būtų ir toliau kaip jau tapo įprasta gurkšnojęs savo dovanotą kavą su raudonplauke, berniuko motina?
Ne mano knyga, bet autorių gal dar bandysiu, jei knyga pateks į rankas.
Dar viena mūsų su kukuliu skaitoma knyga, kurią iš tikrųjų skaitome abi – aš raides, o kukulis – paveikslėlius. Abi sudėjusios gauname pasakojimą. Tikrai gera čekų (atrodo) autoriaus knyga.
Augalai dauginais piestelėmis ir kuokeliais, ar kažkuo panašaus, žmonės, pasak mūsų garbaus biologijos mokytojo, taip pat, o gal žinote, kaip dauginasi knygos?
Na, jau seniai visiems išzirziau ausis, kad mano namuose knygoms visai nebeliko vietos nei vienoje lentynoje. Bet aš seniai jau nebuvau namie, jau eina antras mėnuo, o pas mamą gyvenu dideliam kambary, kur virš lovos ilgiausia lentyna, o knygos tai užuodžia.
Manosios užuodė ir ėmė sparčiai ant tos lentynos daugintis. Nesuvaldomai. Štai pusseserė parvežė iš Airijos mano pirktas “papigiąja” iš Amazonės (į Lietuvą tokių, kur kainuoja 0,01 cnt, nesiunčia), va, keletą pigių iš Studlendo knygyno vis parsivežu, aha, čia ir visai nepigios pirktos Baltų lankų knygyne. Vienu, žodžiu, vasara karšta, drėgna, mano knygos kaip baravykai po gero lietaus. Tik pasakykit, kur aš jas visas parsivežus namo sudėsiu?…
KŽG vakar į pasimatymą atėjo su dovanomis kukuliui – nuostabiu arbatos serviziuku su Pepės Ilgakojinės piešinukais. Galite spėti, ką dabar nuolatos veikiam 🙂 Geriam arbatą. Su cukrum, be cukraus, su grietinėle, dar renkamės lėkštelės spalvą – žalią arba raudoną. Ačiū, Giedre!
Jei dar nematėtė, pažiūrėkite čia, kiek KŽG turi gėrio su pasakų motyvais.
Tiesiogine prasme. Menininkas Brian Dettmer tiesiogine prasme išgraužia knygas. Taip suteikia joms naują gyvenimą ir naują prasmę. Paima į rankas skalpelį ir juo knygoje ieško naujos knygos ir naujos istorijos. Neįtikėtina. Gražu. Tau patinka?
Šiandien – ypatinga diena. Šiandien knygų žiurkės susitiko akis į akį paplepėti, pasidžiaugti, daug šypsotis ir juoktis. Pasimatymas buvo paskirtas gražioje Klaipėdos pasimatymų vietoje – Teatro aikštėje (mano draugė Renatita vieną kartą mūsų mylimą aikštę pavadino “kažkokiu kiemu”, už ką aš jai iki šiol negaliu atleisti 🙂 ). Taigi susitiko knygų žiurkės ir abi nedrąsiai viena kitai siūlo keisti pasimatymo vietą iš gražios saulėtos aikštės į belangį prekybos centrą su gražiu dideliu knygynu, kuriame už valandos bus kitas pasimatymas – su Andrium Užkalniu. Apie jį jau diskutavome čia ir čia.
Kaip tarėm, taip padarėm, rūkom nurūkom į tą prekybos centrą. Išgėrėm arbatos, pauostinėjom knygas ir prasidėjo antras mūsų pasimatymas, į kurį kartu su mumis atėjo dar keliolika moteriškių. Pasimatymo laikas keistas – penktadienis, 12 h dienos, tai galvojom, ar tik neateisim dviese į tą pasimatymą, bet nieko. A. Užkalnis pasijuokė, kad šiandien turi du pasimatymus, vienas kurių turėjo įvykti Klaipėdos bibliotekoje, bet neįvyks, nes biblioteka apie jį pamiršo. Ot anekdotas.
Knygų “Anglija” ir “Kelionių istorijos” autorius labai įdomiai papasakojo apie tai, kas man seniai jau krebždėjo galvoje, t.y., o kaip gi jis pats atsidūrė toj Anglijoj, kad dabar gali mums visa tai pasakoti, ir kodėl gali apie kitas savo keliones pasakoti dar vienoje knygoje. Keliatutojas didysis, išnašų karalius 🙂 . Dar pakalbėjo apie tai, ką mano apie savo knygos išliekamąją vertę (ta išliekamoji vertė kritikams tikriausiai rūpi labiau, nei pačiam autoriui), apie tai, kaip jis gauna Maximos čekius už kiekvieną 100 komentarų po savo straipsniais internete ir t.t., ir panašiai.
Žodžiu, tikrai neprailgo, buvo smagu klausytis sklandžios, nepasipūtėliškos ir nesusireikšminusios kalbos, kurią dar vakare prie keptų baravykų papasakojau šeiminykščiams. Visi klausėsi išsižioję 🙂 O aš kišu savo nekantrybę kuo toliau į kokią galvos kertelę, nes labai laukiu nesulaukiu antros pagal naujumą autoriaus knygos apie Japoniją. Apie Kalėdas bus naujausia knyga apie Angliją, kažkoks patarimų vadovėlis, nelabai supratau, kai išleis, pamatysim. O paskui gal jau ir Japonijos knyga. Dar labiau laukiu tos knygos po autoriaus pasakojimo, kaip jis tą Japoniją explore‘ino.
O moralui pasakysiu, kad eilinį kartą pamačiau, kad nereikia spjaut į šulinį. Niekada. Nes gi rašiau kometaruose, kad nepirksiu tos kelionių knygos, tai spėkit, ar nenusipirkau. Atspėjot. Na, gi neprašysi autografo ant delno. Be to, autorius naują knygą pažadėjo žiurkėms padovanoti, tai mes labai tikimės, kad nepamirš pažado 😛
Mano vasaros biblitekoje yra tokia vasaros stovyklėlė vaikučiams. Stovyklėlės iniciatorius – Klaipėdos viešoji biblioteka – viską daro savo iniciatyva ir lėšomis. Kiekvieną dieną su vaikais dirba mokytojai savanoriai (taip Lietuvoje, pasirodo, irgi būna). O vieną dieną stovyklėlę aplankė nerealus žmogus – vienintelis Lietuvos mimas Aleksas Mažonas. Man ir mano klasiokėms jis žinomas iš mokyklos laikų, atsimenu, kaip buvom viename nerealiai nerealiame jo spektaklyje ir kaip jis savo žiūrove pasirinko mūsų klasiokę Auksę (atrodo, tai buvo Auksė) – visą spektaklį į ją žiūrėjo. Ir tikrai jis yra nerealus, jei kada turėsite galimybę, būtinai būtiniausiai nueikite į jo spektaklį.
Iš pradžių Aleksas Mažonas vaikų klausė, kuo jie vardu ir ką mėgsta. Kai pasilenkė prie mano kukulytės ji, čiulpdama čiupačiupsą pasakė: “Meda. Saldainius”- ir kažkodėl abiem delniukais palietė jam veidą…
O čia keletas nuotraukų iš mimo bendravimo su vaikais ir etiudų. Klausė vaikų, ką jie suprato, iš to, ką rodė. Tie vaikai tokie protingi ir pastabūs…
“Mes atėjome į šį pasaulį, kad pažintume ir suprastume. Man įdomu, kiek tam turi įtakos judesys. Aš pradedu atrasti psichologinių momentų, kaip veikią kūną įvairūs pratimai. Imi kokį nors pavidalą, pavyzdžiui, sieną, ir stebi, kaip ta mintis veikia tave patį. Įdomu, kiek mes esam suformuoti žodžių ir kitų nuomonių?..
Gyvenimo prasmė yra bendravimas. Šiame pasaulyje vienam nėra ką veikti. Žmonės gyvena veikdami kitus: arba primesdami savo valią arba ja dalindamiesi.
Pasislink, šiąnakt aš miegosiu prie sienos. „Tai jai, kaip ir kiekvienam žmogui, reiškia saugumą. Mergaitė barikaduojasi vystančia „patrankų mėsa“ nuo vaiduoklių, kurie kartais neva artinasi prie mūsų lovos iš mūsų dieną naktį praviros drabužių spintos.“ Knygos pavadinimas mane užkabliavo, ir jau seniai, bet vis stengdavausi išsisukti nuo knygos pirkimo – gal kas paskolins, gal bibliotekoje bus; bet kai užklausta bibliotekininkė pasakė, kad Klaipėdoj vos dviejuos bibliotekos skyriuose knyga gauta, tai pagalvojau, kad šitaip gauti be šansų ir gal jau tą pačią dieną nusipirkau Studlendo(viešpatėliau, kodėl negalėjo pavadinti kokia Pušele ar Mišku) „perlaužtam“ knygyne (važiavau atvirutės pirkti… 🙂 ). Ir gerai. Su džiaugsmu pasidėsiu namuose į lentyną. Paskaitinėjimui.
Na, dar prie pavadinimo sugrįšiu. Pavadinimas man priminė vaikystės nakvynes kaime, kai suvažiuodavo krūva giminės ir vakarais visi sukišami į visas įmanomas miegojimo vietas. Jei gauni siaurąją lovą, tai su savo miegojimo kaimynu (kad miegosi vienas šansų nebūdavo, o ir gerai, nes taip mažiau baisu naktinės kaimo tylos ir aplink trobą augančių medžių šakų mirgėjimo ant sienų) turi kovoti dėl miegojimo prie sienos, nes kitaip visai nemiegosi besisaugodamas, kad iš siaurosios neiškristum. Bet ir prie sienos ne pyragai – niekada nežinai, kokie gyviai naktį drėgnomis kaimo trobos sienomis rėplioja (brrr…). Kas nors kiek kaimietis, tai žino, kad trobos, na, bent jau Žemaitijoje yra dviejų galų, na, vienam gale pora kambarių ir juos šildanti krosnis su pečium ir kitam gale tas pats. Visą trobą gali apeiti ratu, o tarp tų dviejų galų yra nešildomas kambariukas, koridorėlis, mes vadinam kamara. Tai toj kamaroj niekas nenorėdavo miegoti (iš vaikų), nes kamaroj lova stovėdavo ir dieną aklinoj tamsoj už spintos – tokia belangė lova. Dieną baisu, o apie naktį net nešneku. Ten jau negelbėdavo nei „prie sienos“, nei „prie krašto“, tiesiog užsitraukdavai iš užvalkalų į nežinią slystančią kaldrą iki ausų ir, nors siaubingai karšta (ir nuo kaldros, ir nuo kokio pusbrolio/pusseserės/mamos/tėčio), baisu net nosį iškišt, jau nekalbant apie koją, kurios aš ir šiais laikais nė už kokius pinigus naktį iš lovos nekišu :). Kaip galima neperskaityti knygos tokiu pavadinimu?
Ir šiaip. Aš sužavėta. Tikrai. Ir man taip gera ir aš mėgaujuosi tuo savo žavesiu, ne, ne savo žavesiu, o susižavėjimu. Nes gal šimtas metų, kai su tokiu pasimėgavimu skaičiau lietuvišką tekstą (čia turiu omenyje lietuvių autoriaus tekstą). Ir jis manęs neerzino, kaip paprastai būna, o įsiurbė, suvalgė. Bravo, Radvilavičiūtei. Skaičiau su pieštuku ir braukiau braukiau braukiau. Rašiau, piešiau. Toks grakštus, nekliūvantis tekstas. Begalybė žodžių žaismo, epitetų ir metaforų, kurios kitose knygose mane migdo, pasimeta ir palieka tik akis skaityti – čia mane taip įtraukė, kad skaičiau įsijautusi į kiekvieną žodį, juo mėgavausi, juo stebėjausi, juokiausi, negalėjau atsitraukti. Ir stebėjausi, tikrai stebėjausi, kaip lengvai skaitosi, kaip giliai užgauna/pagauna, koks siaubingai atviras, natūraliai besiliejantis srautas iš po rašytojos „etikos mokytojos veidu“ (koks nerealus pastebėjimas apie save!) plunksnos/pc (nžn, kaip ji rašo).
Rašytoja etikos mokytojos veidu 🙂
Kai skaičiau, įsivaizdavau, kaip mes šitą knygą aptarinėjame per literatūros pamoką mokykloje (pvz. p. 170 pradedant trečia eilute nuo pabaigos arba p. 186 per vidurį, pradedant žodžiu „Tiesiog“.). Dar įsivaizdavau, kaip ją skaito KŽG, aš net specialiai jai pabraukiau keletą vietų – jai, kaip matematikos ir fizijos „mylėtojai“ mačiusiai „mylimiausias“ mokytojas Jūros šventėj. P. 139: „Kiekvieną formulę galima vertinti ir kaip ornamentą.“ 🙂 Ir p. 206: „ir ima sekti paskui Mildą, kaip metalo drožlė paskui magnetą“ :).
Vėl labai rekomenduoju su ta pačia Ramaus chaosobaime. Jei jums nepatiks, man taip siaubingai gaila, nes man siaubingai patiko. Dėkinga Radvilavičiūtei už dar vieną šių metų atradimą.
Ar pradėjai kitaip uosti, kai perskaitei šitą knygą? Viskas turi savo kvapą, tik mes neturim tos tobulos uoslės, kad jį pagautume.
Nustebinusi knyga, įtraukusi, šlykšti. Labai gera. Ją prisiminiau, kai buvau Florencijoje ir ėjau per senąjį tiltą, ant kurio krautuvėlės, mažučiai nameliai, nes lyg ir knygoje taip buvo. O filmo nebaigiau žiūrėt, labai jau man nemiela akiai buvo, net bloga, tikrai. Nesu baisi jautruolė tuo atžvilgiu, bet filmo nebaigiau žiurėt…
Atsimenu, kad knyga labai labai patiko, bet visiškai nebeatsimenu, apie ką ji. Gaila. Gaila, kad nebuvo knygų žiurkių, tada būčiau aprašius savo įspūdžius ir tereikėtų tik paskaityti ir prisiminti. O dabar? Antrą kartą gi neskaitysiu.
Visiems žinomas eilėraštukas apie batus. Vienas pirmųjų išmokstamų. Taip nustebau jį aptikusi kosto Kubilinsko knygutėj Mano skaičiai. O nustebau dėl to, kad eilėraštuką, pasirodo su daro penki, o ne keturi posmeliai.
Vakar skaitydama tokį žurnalą 370 (čia pavadinimas), vėl aptikau interviu su Jono Meko vaikais Oona ir Sebastijonu. Straipsnyje buvo nuoroda į Jono Meko puslapį. O puslapyje nuotrauka:
Super pavadinimas! Kai grįšiu į Vilnių būtinai nukeliausiu ten.
Liepos 22 d. Jono Meko įraše galite pasiklausyti, kaip mano numylėtas Salman Rushdie pasakoja joke’ą 🙂 Einu dar pasikuisti į tą puslapiuką.
Pagaliau Giedros Radvilavičiūtės knyga “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” (koks pavadinimas!!! apie jį kada kitą kartą) mano rankose. Ilgokai vaikščiojau ratais aplinkui, kol nusipirkau. Dabar skaitysiu. Dar tik du puslapius perskaičiau, bet jau noriu pasidalinti, nes ten radau teksto traukos parametrus, išmatavimus žodžiais. Dabar net bijau toliau skaityt, bijau, kad labai patiks ir bijosiu, kad va, jau knygos pabaiga artėja. Ir kartu labai tikiuosi, kad taip ir bus. Taigi, Teksto trauka…
Paveikiam tekstui turiu kelis jo kokybę patvirtinančius savo kriterijus.
Pirmas. Pasakojimas perskaičius nevalingai turi vėl brautis į atmintį – nebūtinai siužetu ar charakteriais. Galbūt tik detalėmis, palyginimu, metafora, kokiu nors netikėtumu… (…)
Antras. Tekstas negali būti pernelyg toli nuo mano patirties. Ima atrodyti, kad ir aš tai patyriau, ten buvau, alų midų gėriau, tuos pačius žodžius burnoj turėjau (…)
Trečias. Skaitydama tekstą, turiu pamiršti viską aplink – kartais akimirkai, kartais būsena tęsiasi ilgiau (…)
Ketvirtas. Pasakojimas žinomus, galbūt net banalius dalykus privalo atskleisti naujai
