Alice

Vakar buvau Fnac knygyne. Prancuzisko kapitalo knygyne Ispanijoj 🙂 Na, ten ne tik knygos buna, bet ir DVD, CD, visokios elektronikos priemones tiems D groti. Gerai, kad anglisku knygu nebuvo siaubingai daug, tai nereikejo tam knygyne apsigyventi tiek, kad sunervinciau mane atlydejusia drauge. Bet vis tiek pasirinkau kelias knygas.

Apie pati knygyna gal veliau, o dabar noriu papasakot, kas labai uzkliuvo vaikstinejant tarp lentynu.  O gi daugybe Alisos stebuklu salyje leidimo suagusiems variantu. Plonu ir storu, dideliu ir mazu. Naturalu, kad knyga buvo dar karta atgaivinta pasirodzius filmui, bet vis tiek, kazkaip keista, kad visos imanomos leidyklos puole ir isleido savo varianta. O cia virseliai

/Alice virgin/

Knygu zmones Madride: Miguel & Don Quijote de la Mancha

Ach, tie malunai, su kuriais daznai kovojame mojuodami rankomis, is anksto zinodami, kad nieko nelaimesime, nes kova beprasme. Lenkiuosi pries Miguel Cervantes, moderniosios vakaru literaturos pradininka, viena is Atlantu, ant kuriu peciu laikosi visos musu dabar skaitomos knygos.

Miguel Cervantes
Ponas, arklys ir Sancha

Jie visi kartu is priekio atrodo taip:

Autorius ir kurinys

/dulsineja/

Knygu oro uostai

As jums moju 🙂

Man patinka tureti laiko oro uoste. (rasant man dainuojasi sita daina, kazkodel galvojau, kad joje dainuoja apie oro uostus, bet atrodo, kad tik apie radarus, kuriuos mano kukulis pamacius oro uoste pasake:´o, malunas´) Nesakysiu, ka ten veikiu, jau tikriausiai sypsotes ir zinot 🙂 Arba zinot ir sypsotes 🙂 Aha, stoviu knygyne, panikos apimta skaitau knygu pavadinimus. Panika, nes knygyne taip greitai laikas bega, kad gali paveluot i lektuva, o baisiausia, jei tave prades saukti per garsiakalbi – taip siaubingai tardami tavo pavarde, kad tu niekada gyvenime nesuprasi, kad ten tave saukia. Panika, kad turi tiek mazai laiko, kad nespesi visu apziureti, apuostineti ir issirinkti kokia viena. Kad ir kaip siaubingai brangiai kainuoja knygos oro uostuose, dazniausiai as neatsilaikau. Kad prisiminciau, kur buvau, kur keliavau, kad knyga gautu savo oro uosto istorija. Skrendant i prieki nespejau issirinkt. Nazinau, ar spesiu griztant. O taip noreciau. Ech…

/¿o oro uoste ar buna ziurkiu?/

Kaip bijojau eit namo su knygomis maišelyje arba Tyto Alba

Atsimenat, rašėm tokį priminimą leidykloms, kur reikia siūsti naujas knygas 🙂 Labai kuklios esam, net nepasakytum, ane G.? 🙂 Taigi, kaip liaudis sako, kaip šauksi, taip ir atsilieps, na, o jei nešauksi, tai ir neatsilieps, velniop tą lietuvišką kuklumą, už kurį mokykloje mane taip gyrė “mylimiausia” KŽG muzikos mokytoja.

Taigi, atrodė rėkaujam mes čia su G. tyruose be vilties, kad kas nors atsilieps, bet ėmė ir atsiliepė, ir vakar su kukuliu keliavau į leidyklą, kuriai suteikiamas pirmosios leidyklos dovanojusios Fantastiškoms knygų žiurkėms (šiandien esam labai nekuklios) knygų vardas. Valiooooo!!! Sveikinam leidyklą ir save sveikinam, ir netgi sveikinsim vieną mūsų blogo skaitytoją (apie tai vėliau). Ačiū Giedriui, turtingajai Jurgitai ir žaviajai administratorei, kurios vardo nebeatsimenu 😦 Tyto alba – jauki, smagi leidyklėlė, tik matau, kad iš jaudulio baisiai man rankelės drebėjo ir nuotraukos truputį paplaukė, bet vis tiek įžiūrėti galima 🙂

Svarbiausia siena su naujienom
Iš šio kambariuko knygos keliauja į knygynus, kalėdų senių maišus ir tt
To pačio kambariuko kitas vaizdas
Direktorės pavaduotojos pavydėtinos lentynos
Prezidento padeka
Izymybiu siena
Mariaus Jonucio knygos virselis ant sienos
Mariaus Jonucio zenklas i ten, kur valgoma
Knygos, kurias nusipirkau

Knygos dovanu
Atsiprasau uz nelietuviskas raides, bet baigiu rasyti posta ten, kur nera tu lietuvisku raidziu. Na, bet nieko tokio, susikalbesim. Taigi, tadam – musu pirmoji leidyklos dovanota knyga – Sandro Veronesi Praeities galia. Aciuuuu, Tyto Alba! G., sita knyga kokiu nors budu atkeliaus pas tave. Valioo. O del kitos knygos sutarem taip: atsargiai perskaitau, skelbiu klausima koki nors ir atiduodam knyga Jums (galesit dalintis).

Spalvinimo knygele, kuria gavo kukulis, su mociutes vardu

^labanakt^

Izabelės Paula

Isabel angelas sargas - močiutė

Na, nekokia iš manęs kritikė. Žiūriu, kad jei jau man patinka, tai nelabai aš ir ieškau priekabių, jei kas nors ir užkliūna, tai per daug neakcentuoju, praleidžiu pro akis, išjungiu priekabių mygtuką ir tiesiog mėgaujuosi. Taip ir su jau prieš kelias dienas perskaityta ir laukusia aprašymo Paula.

Isabel'ės Paula

Paula, knyga, kurią Isabel Allende rašė kaip laišką savo dukrai, kai ji gulėjo priklaustyta lovoje gilios komos. Taip pat atrsirado ir pirmoji Isabel knygą Dvasių namai, tik tuomet ji rašė laišką seneliui į Čilę.

Knygoje susipina dvi linijos – Isabel Allende pasakoja savo gyvenimą, pradėdama savo mamos gyvenimu, o taip pat rašo ir savo išgyvenimus, patiriamus sėdint ligoninės koridoriuje Madride, belaukiant tų keliolikos minučių per dieną, kai bus įleista į savo dukros palatą. Aš nenoriu net užsivesti rašyti apie tai, kokia baisi tragedija yra matyti taip lėtai į kitą pasaulį iškeliaujantį savo vaiką, nes man tai taip baisu. Tos knygos vietos skaudžios ir siaubingai liūdnos, bet savo gyvenimo istoriją Isabel Allende rašo lengvai, sklandžiai, su humoru. Kartu rašo ir Čilės istoriją: apie prezidentą Salvatorę Allende, siaubingą karinį perversmą, tremtį. Labai įdomu. Kaip ir įdomu skaityti apie pirmąją rašytojos meilę – atlėpausį berniuką, pirmuosius šokius, dėdės Ramono pamokas (kai bijai, visada įsivaizduok, kad kiti bijo labiau), stulbinantį debiutą televizijoje ir literatūroje. Tokia Isabel knyga, kurioje aš negalvoju, kas yra tiesa, kas pramanyta, kas močiutės pašnibždėta, nes visa tai aprašyta stebuklingai ir tas stebuklas mane įtraukė. Dėl to ir negaliu apžavėta kritikuoti.

|mieganti|

Trečiadienio knygos ir skanėstai :)

Kadangi laiko skaityti turiu ne tiek jau ir daug, praktiškai visada ką nors skaitau valgydama. Dažniausiai laikraštį ar žurnalą, bet būna, kad ir knygą. Aišku, sunku skaityt knygą, nes riebaluotais pirštais neperversi kito lapo, bet vis tiek skaitau. Nors sakoma, kad taip elgtis yra totaliai negerai, nes nei pavalgai, nei paskaitai, na, bet aš nieko negaliu padaryti. Taigi, pirmas klausimas:

Labai pasigedot klausimėlio, tai čia dar vienas, detalizuojantis prieš tai buvusį. Dar būtų gerai, kad Dori paviešintų savo atsakymą komentaruose 🙂

|su braškių bliūdeliu|

Kaip Isabel Allende nešė vėliavą 2

Ir vėl aš grįžtu prie to, kaip Isabel Allende nešė vėliavą. Perskaičiau jos Paulą, apie kurią tuoj parašysiu, jei gausis, tai rankioju visokius gabaliukus, paveiksliukus ir tt. Na, ir beieškodama aptikau jos asmeninį nuotraukų albumą, kurį labai smagu pažiūrėti, ypač skaičiusiems jos knygas, tas, kur apie jos gyvenimą. O jau humoro jausmas!!! Skaitau ir žvingauju, garbės žodis. Na, žinoma, aptikau ir tas nuotraukas, kuriose Isabel neša žymiąją olimpinę vėliavą… Su autorės komentarais 🙂

Luckily I was right behind Sofia Loren at the Winter Olympics in Torino, 2006. All the cameras were focused on her, so I ended up in some press photos too
...But Sofia is a foot taller than me, not counting the hair! This is the official picture of Nearly-Headless-Isabel under the Olympic flag.

 |chi chi|

du tūkstančiai

Mūsų skaitliukas jau rodo 2006 komentarus, tai man reikėjo skaičiuoti atbuline tvarka 🙂 Na, nė kiek nesistebiu ir labai džiaugiuosi, kad mūsų du tūkstantoji komentatorė yra… mūsų ištikimoji Dori! Ji ir laimėjo knygų žiurkių skanėstą, nors aš vis dar nežinau, kas tai yra, gal Dori pašnibždės, kas jai yra didžiausias skanėstas? Sveikinam Dori ir save sveikinam, ir visus mūsų blogo skaitytojus! Ačiū Jums 🙂

|abi|

PS Dori, susisieksime atitinkamom susisiekimo priemonėm 🙂

Biblioteka Facebook’e

Šiandien gavau tokį laišką:

Mielas Bibliotekos lankytojau!

 
 
STARTAVO KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS  FACEBOOK’as !
Tapk bibliotekos gerbėju socialiniame tinkle ir sužinok visas naujienas greičiausiai !


Šiame puslapyje pateikiamos bibliotekos naujienos, pranešama apie vykstančius renginius, pateikiami fotografijų albumai, nuorodos, gvildenami jums rūpimi klausimai. Besidominčius Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos veikla kviečiame tapti bibliotekos draugais „Facebook“ sistemoje ir aktyviai dalyvauti komentuojant bei siūlant savo idėjas. Norėdami draugauti su mumis, užsiregistruokite ir bibliotekos facebook puslapyje spauskite “Patinka”.

Šaunu, kai bibliotekos ir biblitekininkės (kalnas) eina pas Machometą (skaitytoją) 🙂 Junkis prie savo bibliotekos Facebook’e!

|skaitytoja 2|

Naujoji biblioteka

Kai šį kartą buvau bibliotekoje, tai žiūrėjau akis išpūtus, nes viskas buvo labai modernu: visas išsirinktas knygas nuskanavo su skaneriu, suvedė mano naujos plastmasinės kortelės numeriuką (o galėjo irgi nuskanuoti kodą, tik kad aš kortėlės nesinešiau, nes dar nežinojau, kad čia viskas taip “krūtai” bus), tada buvo išspausdintas “čekis” su mano pasitrinktos knygos duomenimis, o ant čekio turėjau pasirašyti patvirtindama, kad tikrai pasiėmiau knygą. Va. Aš iki šiol negaliu atsigauti ir patikėti, kad čia viskas taip buvo moderniai. Kažkaip labai nustebus esu, nes, nepaisant visų bloge apdiskutuotų modernybių, negaliu patikėti, kad gyvenime taip ir yra. Taigi. Dabar tikriausiai bibliotekininkė galės įsįst į kompą ir pasakyti, kokią knygą turi, o kokios – ne, kokia paimta ir taip toliau. Įtariu ir vieną didelį minusą – delspinigių skaičiavimą. Kadangi viskas elektroniška, tai negražinus knygos, kompas automatiškai pradės skaičiuoti delspinigius, nepriklausomai nuo to, kokia biblioteka, kokia bibliotekininkė (nes mano geroji manęs visai nebausdavo už knygos užlaikymą) ir tt. Vienu žodžiu, bus tokia beveidė tvarka (aišku, turinti savų pliusų ir savų minusų). Pirmas akivaizdus minusas dideliems skaitytojams – išduoti vienu metu galima tik penkias knygas. Gaila. Aš savo kukuliui per vieną kartą paimu penkias plonas knygeles – gi kiek ten jos skaitosi – pervertei ir perskaityta… Tai va.

O tau kyla kokių minčių apie visą šitą reikalą?

|skaitytoja|

Mano knygų šimtas (23, 24, 25, 26): nuostabioji Isabel

Kai dabar skaitau Isabel Allende Paulą, tai skaitau tokiu panačiu tonu, kaip autorė pasakoja, kaip ji nešė vėliavą. Ir nuo to knyga tik man dar labiau patinka. Na, dar tik koks pirmas knygos ketvirtis, dar neperšokau per griovį, tad dabar apie jau perskaitytas ir patikusias jos knygas.

Nereali rašytoja, man taip patinka. Isabel Allende man yra Marquez’o įsikūnijimas moteryje ir abu jie mano mintyse stovi ant vienos pakylos, vienodai pripažinti. JI man magė, burtininkė, dvasių tarpininkė. Plaukiu jos pasakojimu, kartu landžioju po didelio namo užkaborius su paslaptingom užuolaidom, namus prikrautus begalybe daiktų su įdomiausiomis istorijomis.

Isabel Allende knyga numeris vienas man yra Dvasių namai, pirmoji jos skaityta knyga. Vėliau skaitytos Fortūnos duktė ir Portretas sepija patiko, bet netraukiu jų į šimtuką. Žiūriu, kad labiausiai man patinka knygos apie jos pačios gyvenimą, todėl toliau rikiuojasi (vienodai patikusios) Visos mūsų dienos, Apie meilę ir šešėlius, Inesė, ir jau bebaigiama Paula.

Wikipedijoj paskaičiau, kad Isabel Allende, kaip tikriausiai kiekvienas rašytojas, yra kritikuojama, gan dažnai pačių Čilės kritikų, kuo ji visai nesistebi, sakydama, kad Čilės kritikai jos “nekenčia”. O ši frazė man labai primena mūsų K. Sabaliauskaitę ir os Silva rerum:

Allende disagrees with this assessment of her, noting in an interview that “the fact people think that when you sell a lot of books you are not a serious writer is a great insult to the readership. . . . [To attack me] personally for the sole reason that I sold a lot of books . . . is unforgivable.”

Kai ieškau knygų viršelių, nustembu, kokie ji skirtingi skirtingomis kalbomis. Man labai patinka lietuviški, su tomis nuotraukomis sepija. Lietuvoje parduota apie 70 tūkstančių šios autorės knygų!

O čia Bjork apie Isobel (ne šitą, bet vis tiek kol rašiau postą man galvoj skambėjo visą laiką).

Isabel Allende

|dainuojanti apie Izabelę|

Mano knygų 100 (dvidešimt, 21, 22): Irving

O jei man knygos nesutilps į šimtą, ar galėsiu pervadint į tūkstantį? 🙂

Irvingas. Kažko jis man vienu momentu nepatiko, dabar net neatsimenu, kodėl. Gal dėl to, kad parašė tą plytos didumo knygą Kol aš tave surasiu, ar kaip ten vadinasi? Pats skaityk tokią storybę, juo labiau, daug kas sako, kad nuobodi. Be to, tokią storybę jis ėmė ir perrašė kitu asmeniu – nu, grynas neturėjimas ką veikti 😛 O kaip leidėjas lietuvių kalba įsivaizduoja tokią knygą reikia skaityti, kai vienoj rankoj neįmanoma išlaikyti? Su tokio formato knyga vonioj net gali paskęsti beskaitydamas – tik gulkt ir viso gero 🙂 Bet kelias šito rašytojo knygas vis dėlto mėgstu. Pasaulis pagal Garpą man patiko iki pusės,

Irving and tatoo

Ketvirtoji ranka nepatiko. Labiausiai iš skaitytų patiko Malda už Oveną Minį, patiko Našlė vieneriems metams, patiko ir Sidro namų taisyklės, bet knygą skaičiau po filmo, labai gaila, nes negalėjau sukurti savojo filmo. Taigi toks mano skaitytų trejetukas. Dabar norėčiau perskaityt naujai išverstą Cirko sūnų, vien dėl to, kad dedikuotas mano meilei S.Rushdie, bet nemanau, kad šios knygos skaitymo diena greit išauš, tegul palaukia, tuo labiau, kad dar nė neturiu ir neturiu kas paskolina.

1994

O Irvingo dikensiškos istorijos (Irvingas net savo šunį buvo pavadinęs Dikensu 🙂 ) labai įtraukia, sunku jų atsikratyti (na, to trejetuko minėto, nes Ketvirtoji ranka man buvo nuobodi), norisi skaityti per naktį. Dėl to, neturint laiko arba prieš egzaminus patariama su jomis neprasidėti, nes egzaminams ir kitiems darbams gresia pavojus.

Šiaip gražus vyriškis, sunku internete išrinkti nuotrauką į postą, nes ot gražuolis. Įdedu nuotrauką su tatoo, kurių turi dvi. Dar įdedu sportininko nuotrauką, nes man juokinga. O trečioji su jo spausdinimo mašinėle, nes kai rašo, nesinaudoja jokiomis technikos naujovėmis. Įdomu ar ir savo storąją knygą su ta mašinka iš naujo suspaudaliojo?
2005

Kokia Irvingo knyga tau labiausiai patiko?

|už lango pliaupia, griaudi ir žaibuoja|

Septyniasdešimt penki

Tiek mums trūksta iki kol skaitliukas suskaičiuos du tūkstančius Jūsų-Mūsų komentarų. Man nagai niežti du tūkstantajam padovanoti skanėstą, na, žiurkišką skanėstą 🙂 Dar nežinau, kokį, ateitis parodys 🙂 Jei kartais pačios pasikomentuotume du tūkstantąjį kartą, tai skanėstas – pirmam po to palkomentuosiančiam. Padiskutuokim ir skanaus 🙂

|abi|

Į dienos šviesą

Knyga, iš kurios tikėjaus daugiau. Na, visgi autorius Booker’is (atsitiktinai apsilankėm jo kambary), tai jau kažko labiau ir norisi, bet, prisipažinsiu, iki pabaigos teko irtis prieš srovę, na, neužkabino manęs ir tiek. Ir tikrai nebuvo gaila, kad pabaigiau skaityti. Va tiek parašiau, ar verta toliau ir berašyti? 🙂

Graham Swift laimėjo premiją 1996 m. už Last Orders, tai dar palieku jam atviras duris, gal knygai, o gal tik filmui, dar neapsisprendžiau. Rašau ir galvoju, kodėl manęs taip neužkabino ta knyga. Gal reikia parašyti, kad suprasčiau, kad patiko, kad iš tikro įdomu arba gilu, arba dar kas nors. nzn

Knyga apie buvusį policininką, kuris susiklosčius blogoms aplinkybėms, išmetamas iš policijos, imasi privataus detektyvo darbo. Kad bėda viena nevaikšto, jau žinom iš senų laikų, – jį dar ir žmona palieka, bet už tai atranda dukra ir šiaip, žmogus valgyti išmoksta daryti, labai neblogai netgi, vos ne talentas, pasirodo. Na, to privataus detektyvo kolegė sekretorė norėtų būti daugiau nei kolegė sekretorė, bet Džordžą apėmusi manija, susijusi su jo buvusia kliente. Klientė užsako pas Džordžą pasekti jos vyrą iki oro uosto, pažiūrėti, ar žmogus, kurį vyras lydi, tikrai išskris. Klientė myli savo vyrą, Džordžas, pasirodo, jau myli klientę, bet jos vyras pavėluoja kelias minutes  grįždamas (šitas momentas buvo visai neblogas) ir… kaip mano numylėtam filme Closer – “I don’t love you any more…” Trach tibidach – kažkas negyvas, kažkas sėda į kalėjimą, Džordžas nešioja gėles į kapines. Kas atsitiko?

Graham Swift

Na, gerai gerai, nebuvo pati blogiausia knyga mano gyvenime, bet tikrai ne jos eilė buvo būti skaitomai taip neseniai po Ramaus chaoso. Va, kaip nutinka su tom knygom iš bibliotekos, kai reikia skaityti nesulaukus eilės – gali būti neįvertintos. Bet vis tiek – šita ne iš tų mano rekomenduojamų 😦

|su nusivylusia rože rankoj|

Skaitovas

Perskaičius.

Dažnai pagalvodavau, kaip žmonės gyvena po didelių konfliktų. Skaitant Bernhard Schlink Skaitovą (apie kurią visai neseniai rašė žiurkė G.) prisiminiau kitas skaitytas – pirmiausia E. Aukštikalnytės Hansen Mama Afrika – man protu nesuvokiama Ruandos situacija, kai gyventojų mažuma išskerdžia daugumą, kažkas po viso to išgyvena, nėra nė vienos nenukentėjusios šeimos, nėra šeimų, kurios nebūtų skerdusios šalia gyvenančių. Dabar po kaimus laksto šimtai našlaičių, šalis bando išsilaižyti žaizdas, pradėti naują gyvenimą, nubausti, išteisinti, reabilituoti, bet aš neįsivaizduoju – kaip toliau gyventi? Kita knyga – Gerasis viekietis. Karo pabaigos lūžis. Kaip gyvens vokiečiai? Kaip gyvens kaimynai šalia vienas kito – vienas „gerasis“ vokietis, nebuvęs naciu, ir kitas „blogasis“, kurio dabarties gyvenimo tikslas nuslėpti savo „blogumą“ – buvimą naciu. Juk tie „geriečiai“ ir „blogiečiai“  niekur nedingo, kas nežuvo. Nacių vadus vieną po kito išgaudė, bet gi buvo ir daugybė kitų, „paprastų“ nacių lyg ir dirbusių savo „nekaltą“ darbą – vykdžiusių „blogųjų“ įsakymus.

Nėra knygoje atsakymo. Tikriausiai nelabai ir įmanomas atsakymas. Bet giliai nagrinėjama kaltės, gėdos tema. Visa tai, apie ką parašė G.

Keletas žodžių iš knygos: „klausiu savęs (…), kas iš to, kad mano karta sužinojo apie žydų naikinimo baisumus? Mes neprivalome suprasti ir suvokti to,  kas yra nesuvokiama, negalima lyginti, kas yra nepalyginama, negalime klausinėti, nes klausiantysis tuos baisumus – net jei dėl jų siaubingumo jam nekyla abejonių – visgi paverčia viešų svarstymu objektu, o ne priima kaip kažką tokio, nuo ko vien iš siaubo, gėdos ir kaltės netenkama žado.“

„Dūris pirštu į kaltuosius nenuplauna gėdos, bet padeda tam, kuris gėdijasi, nugalėti kančias.“

„Bandžiau įsikalbėti esąs toks nekaltas, kaip nekalti vaikai mylėdami savo tėvus. Bet meilė tėvams yra vienintelė meilė už kurią nesi atsakingas. O gal esi atsakingas netgi ir už meilę tėvams? Anuomet pavydėjau studentams, kurie atsiribojo nuo savo tėvų ir kartu nuo visos nusikaltėlių, pasyvių stebėtojų ir pro pirštus žiūrinčiųjų, toleruojančiųjų bei susitaikiusiųjų kartos ir taip atsikratė jei ne pačios gėdos, tai bent jau gėdos ištiktojo kančios. Bet iš kur tas pagyrūniškas pasitikėjimas savo teisumu, su kuriuo taip dažnai susidurdavau bendraudamas su jais? Kaip galima jausti kaltę bei gėdą ir kartu didžiuotis savo teisuoliškmu? Ar atsiribojimas nuo tėvų buvo tik retorika, farsas, triukšmas, turėjęs nustelbti tai, kad drauge su meile tėvams neišvengiamai perimama ir dalis jų kaltės?“

Visai kita diena.

Kai skaičiau G. postą apie B.Schlink, specialiai nežiūrėjau nei filmo trailer, nei autoriaus kalbos. Žinojau, kad už kelių dienų knyga bus mano rankose ir norėjau pastatyti savo filmą, nenorėjau, kad matyčiau tam tikrus žmones jau skaitydama.

Manau, kad aktoriai parinkti labai labai gerai. Superiniškai 🙂 Tiesa, aš Haną įsivaizdavau senesnę, bet dabar pagalvoju, kad jai buvo trisdešimt kažkeli, tai gal pati per daug pasendinau. Bet Winslet ir „anglas ligonis“ super tinka. Dabar reikia prisiruošti rasti laiko tokiam ilgam filmui pažiūrėti – beveik tiek pat laiko, kaip ir perskaityti knygą – iš kur tiek gauti???

|tramvajaus žiurkė|