Gundymai

Labiausiai aprašinėta knyga per šiuos metus. Pieštukas buvo mano skirtukas. Susidariau sąrašą žmonių, kuriuos reikia paskaityti/jais pasidomėti/pažiūrėti, kaip jie atrodo/ ką parašė/pagaliau perskaityti jų knygas (pastumti į priekį) ir t.t. Sąrašas: Henry Miller, Sylvia Plath, Margaret Atwood, Nabokov Pale Fire, Howard Fast, Normal Girl (EJ dukros knyga, jau užsakyta keliauja pas mane), Augusten Burroughs, o citatų tiek daug, kad beveik reiktų perrašyti knygą (gerai, kad šita neskolinta).

Na, ir dar labai norisi iš naujo perskaityti Fear of Flying, nes ją kažkodėl skaičiau kaip fiction, o ne biografiją, dėl to norisi dar kartą bent pavartyti ir net nusipirkti, turėti sau. Nors pati EJ sako, kad nėra nieko labiau fiction nei autobiografija ir labiau autobiografiško nei fiction (neberandu, kad tiksliai pacituoti).

Iš viso šito plepesio tikriausiai eina suprasti, kad knyga man labai patiko. Labai neturėjau kada skaityti, bet ir džiaugiausi, nes norėjosi ją kuo ilgiau knyga mėgautis ir baisiai norėjosi pulti į interneto knygyną ir visas jos knygas parsisiųsti, nu, žodžiu panic attack, susivaldžiau, užsisakiau tik jos dukros Molly knygą Normal Girl.

Knygoje Erica pasakoja apie daug dalykų. Apie rašymo gundymą, apie tai, iš kur visa tai (rašymas, knygos) atsiranda, iš kur ateina, kaip autoriai kankinasi (arba ne) prie popieriaus lapo, kaip pakliūna į kažkią transcendentinę srovę, kuri atneša įkvėpimą, mintis, idėjas, personažus. Kaip rašytojai, poetai įvairiausiais būdais stengiasi į tą stovę pakliūti – per meditavimą, per alkoholį, per narkotikus. Apie svaiginimosi kraštutinumus, apie rašytojo darbą (The job of the writer is to seduce the demons of creativity and make up stories), apie moterų pripažinimą rašytojomis/poetėmis. Sakau, sunku nupasakoti, kiek daug apima knyga. O jau ta nepakartojama Ericos Jong ironija, stilius.

Vis tiek kelias vietas pacituosiu:

Apie moteris:

Our daughters cannot even imagine female invisibility. We raised them telling them they could do anything and everything. We told them God might well be female. We told them we wanted them because they were girls. We filled thier heads with female goddesses, women poets and women’s history. (Dear Goddess, don’t make me call ir herstory or women’s history – I may break out in hives.) The point is: We taught them to love themselves. They are still condemned to the ghetto of chic lit, and reviewed poorly for writing about things women care about – proof of second-classness- but at leats they are no longer silent.

Apie Fear of Flying:

Many of the men and women who were terrified by Fear of Flying have either gone silent or convinced themselves they always loved the book. 🙂

Apie moteris rašytojas:

Women writers have a particularly hard time because there is no way to be a public woman without being considered a bitch, a whore or a diva.

Apie nemirtingumą:

Young people never believe in the possibility of thier own deaths. That’s one reason old men can send them to war.

Apie rašytojus:

Some people are better in books than in life.

Apie šaltį:

Nothing freezes the imagination like family loyalty or political correctness.

Apie tai, kas knygose svarbu:

All that matters is that the voice be consistent (or intelligently inconsistent) and that the reader wants to turn the page. The reader turning the page is the only sine qua non.

Žiūriu, jau artėju prie visiško knygos sukonspektavimo, gerai, kad jau akys merkias, tai ir sustosiu, nors ir labai nesinori. Labai labai rekomenduoju su visa savo rekomendavimo baime 🙂

|didžioji rekomenduotoja|

PS. Ruošiuosi mirti iš balto pavydo Giedrei, kad ji važiuos i Gioteborgo knygų mugę, kur turi galimybę susitikti Erica Jong (knygoje pagaliau išsiaiškinau, kas čia per pavardė). Aš irgi baisiai juodai noriu.

Longlist LT

Štai ilgasis lietuviškos geriausios šių metų rinkimo knygų sąrašas: 

1. Černiauskaitė, Laura Sintija. „Kambarys jazmino krūme“ (Alma littera)

2. Kanovičius, Grigorijus. „Debesis, vardu Lietuva“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

3. Martinaitis, Marcelijus. „Mes gyvenome“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

4. Martinkus,Vytautas. „Žemaičio garlėkys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

5. Papievis, Valdas. „Eiti“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

6. Parulskis, Ernestas. „Kasdienybės kunstkamera“ (Tyto alba)

7. Parulskis, Sigitas. „Vėjas mano akys“ („Baltų lankų“ leidyba )

8. Radvilavičiūtė, Giedra. „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ („Baltų lankų“ leidyba)

9. Rastauskas, Rolandas. „Privati teritorija“ (Apostrofa)

10. Skablauskaitė, Jolita. „Sado sindromas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

11. Toleikytė, Ieva. „Garstyčių namas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

12. Vaičiūnaitė, Judita. „Mabre viešbutis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

13. Zingeris, Markas. „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ (Alma littera)

Iš sąrašo aš skaičius vieną – Miegojimą prie sienos ir, kadangi tas miegojimas man labai patiko, tai už ją ir balsuosiu. Giedrė skaičius kitą, bet įtariu, kad už ją nebalsuos. O tu? (Ir vėl grįžtam prie lietuviškos literatūros skaitymo-neskaitymo problemos 🙂 )

|longlist|

Mano knygų 100 (39): tas keistas nutikimas

šuniui naktį. Knyga apie berniuką autistą. Buvo įdomu skaityti apie kitokį žmogeliuką, kitaip suprantantį pasaulį, bandantį jį prisijaukinti, atrasti savo vietą. Tiesiogine prasme “sirgau” už Kristoferį, kad jis išdrįstų, nebijotų, kad pasiryžtų, kad jam pasisektų. Paskolinau knygą mamai, kurios sūneliui pripažino autizmą. Kad būtų drąsiau, kad būtų lengviau suprasti savo vaiką, tai,  kas dedasi jo galvelėj. Kad nebūtų taip baisu. Na, ir, aišku, vėl mane žavėjo berniuko gabumai matematikai 🙂 Daugiau apie knygą čia. Lentynoje manęs laukia kita M. Haddon knyga.

|***|

Mercredi (pranc. trečiadienis)

Dabar skaitau Ericos Jong knygą Seducing the Demon. Knygoje daug rašoma apie rašymą ir visokius su juo susijusius reikalus. Tai ir pagalvojau tavęs užklausti, jei rašytum knygą, tai apie ką? Hmm. Niekas man šito nepasakys, čia gi komercinė paslaptis, idėjų vagystė ir t.t.  🙂 Na, gerai, jei rašytum, tai, kas būtų tos knygos pagrindinis veikėjas? Dabar pagalvojau, kad ne nuo to klausimo pradėjau 🙂 Na, tą kitą paliksiu kitam kartui 🙂

Mano knygų 100 (38): Kafka

Tikriausiai Kafka nulėmė, kad netapau teisininke. Kafkos Procesas mane iki šiol baugina ir visaip kaip skatina vengti susidūrimo su teisine sistema – ten taip klaidu, baisu, tamsu, sunarpliota ir nežinia, kur tiesa. Mano Procesas – pribraukytas, aprašinėtas ir išdrebėtas, taip baisiai įsijaučiau į šią knygą, kad įspūdį atsimenu ir po daugiau nei dešimties metų. Apie Metamorfozės siaubus, net nenoriu prisiminti. Brr.

|vabalų nemylėtoja|

Blogorama Rokiškyje

Mes nežinom, kaip mes ten atsiradom, bet, aišku, nesikuklinam ir sakom, kad džiaugiamės, kad ten esame – tarp taip užvadintų geriausių Lietuvos blogų vienoje vietoje 🙂 Jei norit pažiūrėt, kur, spauskit čia. Jei žinot, kaip mes ten atsidūrėm, tai papasakokit ir mums.

Ir dar savimeilę palei plauką paglostė, įsivaizduojat, Rokiškyje (čia). 🙂

|miau|

Knygų žmonės Vilniuje (16): poetas

Garsus poetas, dramaturgas ir prozininkas, žydų literatūros klasikas Mošė Kulbakas gimė 1896.III.20 Smurgainyse, istorinėje Lietuvoje. Mokėsi valstybinėje žydų mokykloje, vakarais lankydamas chederį, vėliau – Švenčionių, Voložino ješivas. Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo žydų našlaičių namuose Kaune. Eilėraščius pradėjo rašyti hebrajiškai, bet greitai perėjo į jidiš kalbą. Dvidešimtmečio poeto eilėraštis „Žvaigždutė“ („Šterndl“) virto liaudies daina. 1919 m. M. Kulbakas persikėlė į Vilnių, kur 1920 m. išėjo pirmoji jo knyga „Dainos“ („Širim“). Tuo pat metu čia jis sukūrė simbolistinę-romantinę poemą „Miestas“ („Di štot“). 1920–1923 metais M. Kulbakas sukosi jidiš kultūros centre Berlyne. Siurrealistinius neramius jo poezijos motyvus ėmė keisti istoriniai kūriniai su filosofine potekste – drama „Jokūbas Frankas“ (1923), romanas „Mesijas, Jefraimo sūnus“ (1924). Juose gausu žydiško misticizmo, fantastikos, folkloro elementų bei ekspresionistinio grotesko.
         1923–1928 m. M. Kulbakas vėl Vilniuje, dėsto gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, dažnai skaito paskaitas, skelbia periodikoje kritikos straipsnius apie žydų literatūrą. 1927 m. jis išrenkamas pirmuoju Pasaulinio žydų PEN klubo prezidentu. Pasirodo romanas „Pirmadienis“ („Montag“, 1926) ir styrinė poema „Bunė ir Berė“ (1927).
         1928 m. rašytojas persikelia į Minską, į jidiš kalbą išverčia daug baltarusių poezijos, N. Gogolio „Revizorių“ ir kt. Parašo apysakos „Zelmeniečiai“ I ir II dalis (1931, 1935), plataus atgarsio susilaukusią satyrinę poemą apie 20-ųjų metų Berlyną „Čaild Haroldas iš Dysnos“(1933).
         Gilaus intelekto ir didžios dvasios kūrėjas, savo knygose sulydęs kabalos filosofiją, žydų folklorą su Vakarų Europos mintimi bei literatūros mentalitetu, netilpo į sovietinės literatūros rėmus. 1937 m. M. Kulbakas buvo apšauktas „liaudies priešu“, jo dramos „Plėšikas Bojtrė“ ir „Benjaminas Magidovas“ (1937), kurias Maskvoje pastatė S. Michoelsas, buvo uždraustos, o jis pats uždarytas Stalino lageriuose. Pagal sufabrikuotą bylą poetas buvo sušaudytas 1937 m., o vėliau reabilituotas. (info iš čia)

Čia iš jo poemos Vilnius:

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Ir žmonių pavidalai vos matos tavo gelmėj:
Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai,
Pastangų nugludinti kaulai – smailūs, tvirti;
Plieninio bundisto raudoni karšti marškinėliai,
Pas žilą Bergelsoną skubantis mėlynas mokinys,
Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas
Ant šventiškai kasdienių vartų miestan.
Pilkšva jidiš – tai spindesys primerktuose languose, –
Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje
Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi.
O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje?
Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį,
Į apskretusią šaltą mėlynę – stogai virš stogų.
Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas
Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje.
Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!

Va, koks žydiškas, pasirodo, gali būti Vilnius.

|po kupolu|

Skaičiuokim iki begalybės

Žinote, apie Trolius Mumius aš iš viso nieko nežinau (išskyrus šituos). Na, žinau, kas juos sugalvojo, bet šiaip jų istorijų visiškai nesu skaičiusi. Tiesiog, iš pradžių jų gal nelabai buvo, o paskui tikriausiai užaugau. Bet aš visai nepergyvenu, nes dabar tai tikrai spėsiu tinkamai susipažinti, kartu skaitydama su savo kukuliais. Pažintį pradėsim mokydamiesi skaičiuoti iki… begalybės. Žiūrėkit žemiau:

Penkios gėlės ir šeši drugeliai. Hmm... arba atvirkščiai
Dešimt paukščių
... ir daug daug žvaigždžių

|draugaukim|

Kieno čia uodega? :)

Paisdalinsiu su Jumis knygutėmis, pro kurias negalėjau praeiti Švedijoje, kai Giedrė nusivedė mane į knygyną. Vaikams nupirkau daugiau nei sau, nes, atrodo, kad va, vaikams gailėti knygoms negalima, o sau – reikia, na, vien dėl to, kad niekur jos nedings, o namie krūvos neperskaitytų.

Taigi, šiandien knygutė apie uodegas :). Atverti lapą ir pamatai uodegą. Atspėk, kieno ta uodega! Tik neskubėk. Mano vyresniajam kukuliui labai patiko, bet po kelių kartų jau nebelabai įdomų buvo “spėti”, žaisim su mažuoju. Smagi knygutė 🙂

🙂

|:)|

Trečiadienio vakaro klausimas

Kartais sugalvoti klausimą būna begalo sunku. Visada žaviuosi žmonėmis, kurie per susitikimus su rašytojais moka užduoti labai gražius ir protingus klausimus. Aš tada tik sėdžiu ir galvoju, kodėl prieš eidama į susitikimą nepavarčiau prieš šimtą metų skaitytos knygos, neprisiminiau detalių ir panašiai. Tai va, o čia tikriausiai buvo pasiteisinimas, kodėl trečiadienio klausimų taip seniai nebuvo 🙂

Šiandien išėjau iš namų su vienu tikslu – nueiti pusvalandžiui į kavinę ir paskaityti knygą šventoj ramybėj gurkšnojant latte :). Trečiadienio klausimas nr vienas: Ar man pavyko? Teisingai, aišku, kad nepavyko, nes, prieš pasiekdama kavinę, aš užsukau į vieną ale komiso parduotuvę ir ten labai pigiai nusipirkau knygą (= latte puodelis), o paskui užsukau į knygyną, kur už antrą latte puodelį nusipirkau dar vieną knygą – taip mano šventas ramybės pusvalandis ir prabėgo, kava liko negerta, o knyga rankinėj liko neatversta, tik namo turėjo žygiuoti susigrūdus su kitomis knygomis. Tikriausiai pasakojo naujokėms siaubiakus apie tai, kokios eilės jų laukia 🙂

Vienam darbe mano bendradarbiai vis iš manęs juokdavos, kad aš visur nešiojuos knygą, nors žinau, kad neturėsiu laiko jos skaityti. Na, bet aš tiesiog su ja kartais negaliu iššiskirti, ir būnu labai laiminga, jei turiu minutę laiko, o knyga su manim, ir atvirkščiai, žiauriai nervuojuos, jei kur nors tenka laukti, o knygos nėr. Visai neseniai poliklinikoj visiškoj ramybėj nesinervindama pralaukiau visą valandą prie kabineto, na ir kas, juk turėjau knygą. Tai toks ir klausimas šį trečiadienį. Labos nakties

Raudonoji Azalija

Tarybinė Vong, Kosmoso Užkariautojas – gal norėtum panašaus vardo savo vaikui? Seniai skaitei ar žiūrėjai sEUbą? Tai šita knyga tam, kad nepamirštum, kaip gerai gyveni. Iš tiesų. Knyga apie Kinijos kultūrinę revoliuciją (1966-1976 m.), kurios paskirtis buvo išrauti visus kapitalizmo daigus kinams iš galvos. Kaip jau rovė, tai rovė, su visomis galvomis. Net nežinau, su kuo tą dešimt metų užtrukusią katastrofą palygint. Tai buvo bandymas surėmint visus į vienodus rėmus, o jei kokia kūno dalis netilpdavo, tai Partija nuspręsdavo nukirsti, sunaikinti. O netilpti galėjo galva, koja, žmogaus savigarba, individualumas, siela…

Įsivaizduok, partija nusprendė, kad šeimoje turi būti vienas valstietis, taigi vieną tavo vaiką išveža nežinia kur į kaimą, kur jis dirba nederlingas bevaises žemes, net tų pačių valstiečių neišmaitinančias, kur moterys tempo sunkiausius krovinius už pagyrimą, kad atsiduoda liaudžiai ir Mao.

Mao

Pasaulis, kur propaganda taip išplovus smegenis, kad vaikas nori įduoti tėvą už antipartines idėjas, kur platesnio požiūrio mokytojas apšaukiamas liaudies priešu, kur neegzistuoja meilė, už ją baudžiama mirties bausme, kur tokia žiauri vienatvė, kad net verskmą užspaudžia kažkur gerklėj, kur homo homini lupus est  [Plautus] (žmogus žmogui – vilkas). Ne, kur tau vilkas, per gerai, per minkšta ir per šilta, per švelnu.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kad Kultūrinei revoliucijai pasibaigus (kai Mao mirė), Partija pripažino, kad tai buvo Mao klaida (nustekeno ūkį, žmonės tapo neraštingi (tiksliau, visa karta tapo neraštinga), buvo nužudyta šimtai tūkstančių žmonių, tūkstančiai nusižudė nepakėlę spaudimo), bet dėl to nereikia nuvertinti Mao ankstesniųjų darbų… Kažkoks nukvakęs diedas (kai prasidėjo ta revoliucija jam buvo virš septyniasdešimt), sugalvojo kažkokią nesąmonę ir milijonai žmonių dešimt metų tuo gyveno!!! Studijuodami Mao veikalus, skanduodami Mao žodžius, dainuodami Mao citatų dainas. Net Godo laukimas atrodo prasmingesnis, nei tai, kas tuo metu vyko Kinijoj. Kaip taip pasauly atsitinka, kad nukvakęs protas visiškai užstoja sveiką?

Žvilgsnis į komunistinį rytojų

Knygos kalba visai paprasta, jokių išvinguriavimų, daugiasluoksnių palyginimų, poteksčių. Bet tikriausiai kitaip ir negali būti, nes viskas aplinkui tuo metu buvo taip pilka, užgniaužta, sustingę, uniformuota.

Taip norisi tikėti, kad žmonija pasimoko iš savo klaidų.

|hieroglifas|

Knygų filmai

 

Šiandien buvau kino teatre ir mačiau ypatingo kvailumo filmą, neklauskit, kokį, nenoriu net prisiminti. Bet vakaras vis tiek buvo prasmingas, nes pamačiau anonsus dviejų filmų, kurių knygas žinau. Ir noriu pamatyt. 

Mano sesė galėtų jums papasakoti, kaip man patinka raudoni plaukai. Tai aš susižavėjus spoksojau į aktorės, vaidinančios filme pagal G.G.Marquez knygą Apie meilę ir kitus demonus. Tikrai eisiu žiūrėti šito filmo. Bent jau į tuos nerealius plaukus 🙂 Trailer čia. O čia dar radau priminimą apie knygą. 

Plaukai iš filmo

Kitas filmas yra pagal Elisabeth Gilbert knygą Eat, Pray, Love. Hmm, www.imdb.com duoda tik 4.7 balo šitam fimui, ajajai. Bet filmo vaizdai tokie gražūs… O kur dar nerealusis Javier Bardem (nuodėmės vertas) , eisiu bent į jį paspoksot 🙂 

 

Vienas iš vaizdų

  

|imdb|

Mano knygų 100 (37): neklausk, kam skambina

Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jegu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau. /John Donne/

Ir angliškai: “No man is an island, entire of itself; every man is a piece of the continent, a part of the main. If a clod be washed away by the sea, Europe is the less, as well as if a promontory were, as well as if a manor of thy friend’s or of thine own were: any man’s death diminishes me, because I am involved in mankind, and therefore never send to know for whom the bell tolls; it tolls for thee.”

Pirmasis leidimas

Taip prasideda Ernesto Hemingvėjaus “Kam skambina varpai”. Pastebėjau, kad kažkaip iš senų laikų žinomų autorių vardų sulietuvinimas toks įprastas, kad net pačiai originalo kalba keista rašyti, bet va, tų, su kuriais jau vėliau susipažinau, sulietuvinimas žiauriai erzina. Kažin ko, taip yra? Na, bet atgal prie Hemingway.

Kai skaičiau šitą knygą, ji man labai labai patiko, o skaičiau jau tikrai seniai, mokykliniais laikais. Jei gerai atsimenu, knygoje aprašoma viena diena todėl daug kas skundžiasi, kad nuobodu, bet man tikrai patiko. Dabar norėčiau paskaityti kokią nors Hemingway originalo kalba. Gal reikės paskaityt apie senį, prisimint, ar iš tikrųjų man taip patiko, kad traukčiau į savo šimtą, juk tiek apie jį pridiskutavom.

O čia varpais skambina Metallica For Whom the Bells Tolls.

|100|