Ar man vienai atrodo, kad Ledinukas labai jau iš South Park?
Author: kzL
Giedros suplanuotos akimirkos
Pasitikrink, kaip perskaitei pavadinimą, nes pirmas žodis reiškia vardą. Rašytojos, hmm, o gal eseistės reiktų sakyti?
Ech, tos skolintos knygos – amžinas priekaištas stovi lentynoj. Gal dėl to ir perku daug knygų, nes nemėgstu skolintis, nes jas reikia perskaityti kuo greičiau, kitaip guli užsigulusios man ant sąžinės. Todėl ir griebiau šį kartą skolintą Giedrą tokį neįtikėtinai giedrą lapkritį.
Patinka man Radvilavičiūtė, nieko negaliu sakyti, susiskaitė ir dar viena jos knyga, vėl mane stebindama, kad taip pagauna mano mintį, kad nebepagaunu savęs svajojant apie indus, vaiką darželyje, benzino lygį mašinos bake ir kitus žemiškus dalykus (va čia tai talentas – taip rašyti apie žemiškus dalykus, kad skaitantysis apie savuosius visai nebegalvoja). O bet tačiau pirmoji skaityta knyga man patiko labiau. Gal reikėjo kitaip skaityti – pirma šitą, paskui – sieną? Galvoju, kodėl, ir nelabai galiu sugalvoti. Gal Šiąnakt aš miegosiu prie sienos tekstas lengviau slysta, dar labiau užhipnotizuoja? Daugiau pribraukiau? (šiosios nebraukiau, nes gi skolinta). Daugiau radau aliuzijų į savo mintis? Labiau juokiausi? Meistriškiau parašyta? Na, gal visa tai? Bet jei patinka ši rašytoja, žinoma, be abejo ir visa kita- rekomenduoju. O jei neskaitei ir galvoji, kad patiks, tai pradėk nuo šitos – turėsi daugiau teksto pasimėgavimui.
Kelios tokios vežančios vietos:
Apie penkias kartais atsibundu ir girdžiu, kaip asfaltuotą kiemą šluoja kiemsargis. Niekada nemačiau jo veido. Tingiu pažiūrėti.
Tingisi ilgiau nei pusvalandį vaidinti kvailesnes (negu gimėm). Seksualesnes (negu išmokom). Kantresnes (negu išmokė). Švelnesnes (negu norim). Būtų čia koks vyras, reikėtų daug ką keisti – gėrimus, minas, šašlykų marinatą, šiek tiek – sąmojį.
Jei kartais užsinorėtum rimtos kritikos, tai čia.
|>>>|
Skaityk su manim
Kadangi su Giedre kartu skaityti man vieną kartą (nepaisant telepatijos) nepavyko, tai dabar bus antras dublis – kviečiu tave skaityti kartu su manim (visi aplinkui tik šoka, šoka, o mes skaitykim) 🙂 . Taip pat kviečiu ir Giedrę bandyti laimę :), gal antras kartas pavyks? Komentaruose parašyk, kokia yra tavo knyginė svajonė. O kartu skaitysim:
Kas skaitys nuspręs p. Trečiadienis 🙂
Knygų žmonės Vilniuje 22: jau saulelė
Žodžiai, kuriuos tikriausiai kiekvienas lietuvis žino. Čia toks lietuvybės simbolis, sakyčiau. Ir nors daugelį Donelaičio poema užknisa, man šitie žodžiai yra pavasario šaukliai. Visada mintyse juos ištariu stovėdama kur gamtoj ant nušiurusios rudos žolės, vis dar apsimūturiavusi šiltais rūbais, bet jau uosdama pavasarį.
Viščiukai skaičiuojami rudenį – Prix Goncourt
2010 m. Prix Goncourt laimėtojas yra Michel Houellebecq. Premiją jis gavo už savo knygą “La Carte et Le Territoire.” Kaip rašo The Associated Press, o aš nesiryžtu versti :
“The novel tells of a solitary, misanthropic artist who becomes a critical darling and commercial success almost in spite of himself. It’s equal parts murder mystery and a meditation on the decline of postindustrial France, depicted as a sort of Disneyland for Chinese and Russian tourists.
Houellebecq’s previous novels courted controversy with explicit sex scenes and disparaging comments about women, minorities and Islam.”
IIIlgas interviu su MH čia.
Aš kažkada bandžiau skaityti jo Platformą, išleistą Tyto Albos. Bet man nepavyko. Na, viena iš numestų knygų – arba nemoku tokių skaityti. Na, bet neperskaičius čia per daug ir nesireikšiu. Interviu su autorium dar galite žiūrėti komentaruose. O šiaip, na, ką? Sveikinam 🙂
Knygos
Tiesiog noriu pasidalinti atvirute, kurią gavau šią savaitę. 🙂
Apie Lost and found ir pliusus
Šiandien kaip ir visai dažnai mano brangusis parskrido iš šiaurės. Ne bet kaip parskrido, o beveik kaip kalėdų senis. Įsivaizduoju savo pačios išpūstas akis, kai ištraukia ir ištiesia man storą ir didelę knygą, o tuo metu mano galvoje sukasi koks milionas klausimų – kas? kur? kada? su kuo? Buvo nuobodu laukti lėktuvo? Nusipirko? Pasiskolino? O istorija tokia, kad tiesiog rado prieš pat lipant į oro uosto autobusą. Kažkas, perskaitęs 92 psl. tiesiog pamiršo laukiamajam. O gal trenkė neapsikentęs? Na, bent jau knygos dydis tai tikrai nepakenčiamas 🙂 Kai paklausiau savo brangiojo, kaip jis čia susimylėjo į namus, kuriuose netelpa knygos, partįsti dar vieną tokią storą knygą, tai atsakė, kad pagalvojo, kad užsidės sau dar vieną pliusą 🙂
Na, o man taip gaila to skaitytojo, kuris įlipęs į lektuvą ir pasiruošęs perskaityti gerą gabalą knygos, tiesiog jos neberado 😦 … Įsivaizduoju, kaip aš susinervinčiau, būtų sugadinta visa kelionė. Tad gal labiau galvosiu, kad jis knygą neapsikentęs jos svorio numetė 🙂 O jeigu atsirastų Donald (jo elektroninis bilietas atliko skirtuko misiją), tai aš mielai jam knygą grąžinčiau.
|+++|
Pelenės istorija
Taip vadinasi straipsnis, kuriame pasakojama apie dar vieną šiųmetinę iki tol niekam nežinomą Giller primijos laureatę. Apie tokią Kanados premiją iš viso tik šiandien sužinojau. Šiemet ją laimėjo trisdešimtmetė (dar kartą valio šaunioms jaunoms moterims!) Johanna Skibsrud su savo romanu The Sentimentalists. Romaną ji rašė šešerius metus, taigi, pradėjo būdama 24! Įdomiausia tai, kad pati knyga dabar yra deficitas, nes ją tik 800 egzempliorių tiražu išleido maža leidyklėlė. Daugiau apie tai čia čia.
|rieda džiaugsmo ašaros|
Knygų žmonės Vilniuje 21: Marijos knygynas
1906 m. Marija ir Jurgis Šlapeliai Pociejų rūmuose (dabar Dominkonų g. 11) įkūrė savo knygyną, kuris veikė iki 1945 m. Tai seniausias lietuviškas knygynas Vilniuje [3, 8]. M. Šlapelienės lietuvių knygynas – vienas iš bastionų ginant lietuvių teises ir kultūrą Vilniuje bei Vilnijos krašte [5]. Ne kartą knygyne buvo daromos kratos, savininkė baudžiama nuobaudomis, keliamos bylos. Karo metais, kai dauguma M. Šlapelienės giminių pasitraukė į Rusiją, Marija liko Lietuvoje, sakydama „Su Lietuva ir Vilniumi skirtis, vis vien kaip žengti į kapus“ [2]. Kai 1949 m. knygynas buvo panaikintas, dalis knygų pateko į buvusius Knygų rūmus, dalis – į mokslines bibliotekas. (iš čia)
Prof. Vladas Žukas, rašydamas apie J.Šlapelį, pažymi:”M.Šlapelienės knygynas buvo vienintelis, kuriam vadovavo universitetinį išsilavinimą turįs žmogus, be to, bibliofilas”. M.Šlapelienė viename 1958 m. laiške yra rašiusi, kad negalinti praeiti pro knygyną, negalinti nenusipirkti naujos knygos. O juk tai turbūt vienas svarbiausių bibliofilo bruožų.. (iš čia)
Apsakymas Giedrei
Čia.
Kai vakare negali sumerkt akių,
tai ryte negali atmerkt. Tikrai negalvojau, kad skaitysiu iki išnaktų, dažnai tam nesiryžtu, nes mano špokutis vyturėlis su tamsom dar kelias, bet niekaip kitaip nebegalėjau pasielgti su Sofi Oksanen Valymu. Įkritau ir viskas. Ir verčiant puslapius, niekaip neatsiversdavo tas skyrelis, kur jau galėtum padėti knygą ir eiti miegoti. Taip ir pasiryžau nuostabiai nakčiai ir kankinačiam rytui 🙂
Vis bandau sugalvoti, kada paskutinį kartą sakaičiau knygą su tokiu išbaigtu moters paveikslu. Tikrai įtikinamu, išnešiotu, giliu, daugiasluoksniu, šlykčiu, apgailėtinu, sukeliančiu gailestį. Šioje knygoje sunkiai pavyks arba iš viso nepavyks moterį sukišti į kažkokį šabloną, priskirti prie “geriečių” arba “blogiečių”, nes moteris čia tokia… net nežinau, kokia, vienu žodžiu neapibūdinsi. Man iš viso dabar sunku parinkti žodžių apie šią knygą – vis sukasi galvoje, dilgčioja. Geriau paskaitykit, ką parašė Giedrė. Kas visiškai aišku, kad Sofi Oksanen yra nerealiai talentinga ir tikrai nusipelniusi visų tų premijų, kurias dabar gauna. Ir aš taip nerealiai už ją džiaugiuosi.
Knyga man dar buvo labai artima, nes kažkaip man lengvai viskas persikėlė į lietuvišką kaimą, mano kaimą, su visom mėsinėm musėm ir kitais kaimiškais atributais, ir aš sėdžiu kaimiškoj troboj ir žiūriu pro langą į vieškelį ir ten medžių šakos siūbuoja. Žodžiu, nekaltinkit manęs, aš apsigyvenau toje knygoje ir tikriausiai dar ilgokai gyvensiu. O tu stumk tolyn visą knygų eilę, šitoji tikrai be eilės!
Čia galit pažiūrėti viršelius kitomis kalbomis išleistos knygos. Ir dar labai tikiuosi, kad Versus Aureus išleis ir kitas Sofi Oksanen knygas. Please please please.
Ir dar kažkaip man iš pradžių taip nepatiko knygos pavadinimas (LT). Bet dabar, perskaičius jau manau, kad labai geras, labai tikslus ir t.t. ir panašiai.
|5/5 tikrai taip!!!|
Scenarijus
Mama užmigdo mažėlį ir tyliai prisėda ant sofos su knyga. Už poros minučių šnabždesys:
– Mama, boliukas užmigo? Užmigo? Einam pažaisti!
– Mažute, aš noriu truputį paskaityti knygutę, kol broliukas miega.
– Einam, paskaitysi mano kambariuke.
– Gerai, einam. Galėsiu atsisėsti ant tavo lovytės?
– Galėsi.
Kambarys. Mama skaito. Vaikas žaidžia. Praėjus minutei, kai mama atsisėdo.
– Mamyte, paskaitei? Jau paskaitei knygutę? Einam pažaisti.
…
Atsidusėjimas
Knygų žmonės Vilniuje 20: Vilniuje Mickevičius nesibaigia
Žinai, ką pastebėjau? Ogi, kad ieškau visokių užsislapsčiusių lentų, lentelių ir paminklų, o kas po nosim taip ir napamatau anei nepažiūriu. Jau imu kvailai galvoti, kad va, išrankiojau daugumą, kai eidama savo kasdieniais keliais (kur dažniausiai iš įprastumo nieko nebepastebiu) pakeliu galvą ir nustembu – kaip aš dar neįdėjau pas žiurkes? 🙂 Taip ir šį kartą, su pačiu didžiausiu Mickevičium Vilniuje. Sutinku kas kartą, kai einu į Sereikiškių parką suptis 🙂 Vis stebiu, kaip prie šito paminklo per metus keičiasi apsodinimas gėlėmis ir kiek naujai pasodintų gėlių krūmelių išsikasa sodininkai – daržininkai. O gal lenkai, daugiausia šį paminklą lankantys? Išsirauna, parsiveža į savo rūtų darželius, o paskui giriasi kaimynams: nuo Mickevičiaus gėlės 🙂 Labiausiai už tas tuščias duobutes ir nepykčiau ant tokių lenkų 🙂
Taigi, kolegos, Adomas saulėtą gražią rudens dieną dar kartą –
Šiandien (ne tokio gražaus dangaus dieną) užtikau dar vieną Mickevičių, tik fotiko neturėjau, tai apie jį kitą kartą 🙂
|medžiotoja|
Elektroninė biblioteka
Šiandien apturėjau dar vieną elektroninį, sakyčiau, stebuklą 🙂 Iš pradžių gavau laišką, kad jau laikas nešti knygas į biblioteką, o paskui dar pastebėjau ir galimybę prasitęsti knygas internetu. Super! Kaip žiurkė tarė, taip padarė – prasitęsė internetu. Dabar man jau pradeda rodytis, kad bibliotekos Lietuvoje yra moderniausia valdiška įstaiga 🙂 🙂 🙂 Na, gal taip ir nėra, bet vis tiek smagu.
Beje, vakar lyg ir per Žinių radiją girdėjau, kaip vedėjas kalbėjo su kažkokiu vadininku, susijusiu su bibliotekomis ir bandė išklausti, kaip yra konroliuojama, kokias knygas ir kokiais būdais įsigyja bibliotekos. Ir kad ir kaip valdininkas bandė išsisukti iš klausimo, sakydamas, kad čia savivaldybės ir bibliotekos klausimas, realiai į klausimą ir neatsakė. Belieka pasikliauti bibliotekomis, kad jų fondai pagal tas skurdžias galimybes, kurios yra, papildomi geriausia įmanoma literatūra.
Labas rytas. Čia knygos
Šiandieninis Labas rytas per LTV pristatinėjo naujas knygas (šitą dalį arba pramiegojau arba dar ką nors veikiau, nes negirdėjau) ir vieną autorę, kurios knyga pretenduoja tapri geriausia metų knyga, t.y., knygų žiurkės jau išrinko ją geriausia :). Taip, taip, pokalbis buvo su Giedra Radvilavičiūte. Bet, vajergutėliau, pavartykim akis ir padejuokim 🙂 Kas ten per knygų apžvalgininkė Labame ryte? Kažkoks nesusipratimas. Jau ne pirmą kartą man belieka tik akis pavartyti, kai rašytoją kalbina ponia Rasa Drazdauskienė. Gal moteriškė ir gerai rašo knygų apžvalgas, ką žinau, bet jau kalbėti per teliką ir tuo labiau kalbinti rašytojus ar poetus ji totaliai nemoka. Na, jau geriau tuos klausimus užduotų laidos vedėja, o ne knygų apžvalgininkė, kuri lyg ir bando kažką kalbėti, mekena, garsiai pasvarsto, paklausia autoriaus, pati atsako, tai rašytojui belieka tik mandagiai linksėti galva ir šiaip nesikišti į tą anstyvo ryto nesąmonę – gali ramiai apsimesti, kad tiesiog neatsibudai ir nesupranti, kas čia darosi. O gal rimtai vedėja yra labai didelė pelėda ir normalkiai nenubudusi iš miego pradeda? Įvertinti galite pažiūrėję www.lrt.lt Archyvas, Labas rytas 2010 11 03 laida, prasukti reikia iki 8:10 (2h ir 11 min). O dieve, dabar vėl klausau ir man tikrai nepasivaideno…
|mekeke|
