Author: kzL

Are you there, God? It’s me, Margaret

~ kzL ~ 26 Comments

Truputį grįžau į pasaulį, kai tau vienuolika-dvylika. Paskaičiau gražią Judy Blume knygutę Are you there, God? It’s me, Margaret. Knygos posakis prilipo ir ne knyginiame gyvenime. Jis buvo parodijuotas multike South Park (Are you there, God? It’s me, Jesus), visose kitokiose situacijose ir mano mėgstamam seriale Grey’s Anatomy, kur Addson savo lifto dievui sako: “Are you there elevator God? It’s me, Addison.”

Na, bet čia visai aš į pievas. Margaret – mergaitė, kuri ruošiasi suaugti, laukia, kol pradės bręsti ir kartu bando atrasti religijos vietą savo gyvenime. Nes ji yra “no religion”. Jos mama katalikė, o tėtis – žydas, dėl ko jų šeimos nepripažįsta seneliai iš mamos pusės. Tėvai nusprendė, kad dukrelė pati sugalvos, kokia religija jai priimtinesnė, kai užaugs, o tai pasirodo besąs labai sunkus darbas.

Jesus from South Park

Vis dėlto Margaret kalbasi su dievu, tuo tikruoju, kuris neturi nei religijos, nei vardo. Kalbasi ji apie tai, kaip nori greičiau suaugti, kaip laukia, kad užaugtų krūtys ir prasidėtų mėnesinės. Na, sakau, tikrai grįžau į tą amžių. Tiesa, man būnant Margaret amžiaus teko visai kitokie brendimo galvosūkiai, bet ne pro šalį prisiminti savuosius ir prisiminti, kaip jaučiaisi bręstantys žmogeliukai. Smagi knygelė, paskaitykit, kai vaikai priaugs iki paaugliško amžiaus.

|are you there?|

Vėl laukiam

~ kzL ~ 5 Comments

kol jie visi ten having dinner, aš spoksau į kompiuterį ir laukiu, įdomu, ar šiandien sulauksiu, gal jie kokią 12 pm tą nugalėtoją skelbia, ką? Na, o kol jie valgo, aš laukiu ir klausau interviu su visais likusiais nominantais. Ir ilginu savo norimų perskaityti knygų eilę. Prisipažinsiu, po šitų interviu, noriu perskaityti visas, išskyrus gal C, kuri apie radijo atsiradimą, kažkaip nelabai mane sudomino, nors gal pati įdomiausia ta knyga? Bet visas kitas tikrai noriu perskaityti, ypač Emmos Donoghue Room ir Howard Jacobson The Finkler Question.

Įdomu, kaip vieni nominuotieji sako gimę būti rašytojais, o kiti sako visiškai priešingai, na, o Emma Donoghue būdama dvylikos įsivaizdavo, ką ji apsirengtų eidama į Booker premijos ceremoniją. Taigi, kuris esi tu: gimęs būti rašytoju, ar dar net nežinantis, kad juo tapsi?

O tuo tarpu dar prisiminkim tokią premiją kaip The Lost Man Booker Prize. 1970 m. išleistos knygos “iškrito” iš premijuojamų knygų dėl taisyklių pasikeitimo – iki tol į sąrašą būdavo įtraukiamos knygos, kurios buvo išleistos “praėjusiais” metais, o po pasikeitimo, tos, kurios išleistos einamaisiais metais. 2010 m. istorinė klaida buvo atitaisyta ir premija įteikta  J. G. Farrell Troubles.

|L|

Paskutinė mergina

~ kzL ~ 2 Comments
Lietuviškai

Kartais tos bibliotekinės knygos visai nieko – imi ir labai greitai perskaitai, nes laikyti ilgiau tiesiog nebepatogu prieš geras bibliotekininkes. Šį kartą jau galvojau, kad nešiu neperskaitytą, bet, susiėmiau ir greitai perskaičiau. Ir nenusivyliau. Na, nebuvo šedevras, bet tikrai įdomu buvo paskaityti, nes visas veiksmas vyksta Lietuvoje, o knygos autorius Stephan Collishaw tikrai apie Lietuvos istoriją žino daugiau nei kuris kitas užsienietis rašytojas, paminėjęs Lietuvą savo knygose.

Kai pradėjau skaityti iš pradžių niekaip negalėjau perlaužti savo įsivaizdavimo, kad pagrindinis knygos veikėjas užsienietis, tikriausiai, dėl to, kad knygos autorius nelietuvis. Bet po truputį pradėjau knygą skaityti lietuviškomis akimis.

Autorius

Knygą sudaro trys dalys, pavadintos moteriškais vardais: Jolanta, Svetlana ir Rachelė. O pasakoja vyriškis. Gabalais papasakoja savo gyvenimą – prieš karą, trumpai – sovietmetis, paskui – ankstyva nepriklausomybė. Svarbiausias gyvenimo etapas – prieškaris, karas, kurio įvykiai, sprendimai įtakoja visą toliau būsimą gyvenimą – uždrimba baisia, nepakeliama našta. Viena gyvenimo akimirka – neištiestos rankos – sugriauna visą likusį gyvenimą. Baimė ištiesti rankas.

Angliškas viršelis man labiau

Knyga skaitėsi lengvai, gal vietomis tapdavo nuobodoka, bet vis tiek labai norėjosi sužinoti, kas gi ten įvyks. Visur daug daug Vilniaus – prieškario, o paskui nepriklausomybės, su vis dar apšnerkšta Šv. Stepono gatve ir kitomis gatvėmis, su getais, su skverais, kurie, kaip taikliai pastebėjo autorius, iš tikro yra miesto žaizdos, kur kažkas stovėjo, bet buvo sunaikinta, nušluota. O Vilnius ir istorija autoriui gerai pažįstama dėl to, kad čia praleista daug laiko, dėl ko gi daugiau čia būsi, jei ne dėl (tradiciškai) meilės lietuvaitei.

Interviu su autorium apie jį ir kita jo knygą Amber, galite paskaityti čia.

Bibliotekininkė

~ kzL ~ 3 Comments

Žinot, ką? Šiandien atėjau į savo Girulių biblioteką ir… neberadau savo bibliotekininkės 😦 😦 😦 Taaaip liūdna, taaaip gaila. Labai jūsų pasiilgsiu kaip ir jūsų fainuolytės pleputės dukrytės. Tikiuosi, kad aplankysit žiurkes bent bloge. Džiaugiuosi bent tuo, kad jus pakeitė ne ta baisioji lankytojus baidanti  bibliotekininkė, o simpatiška jauna panelė. Tegyvuoja naujas karalius! T.y. knygų karalienė!

‘ 😦 🙂 ‘

Kelias

~ kzL ~ 7 Comments

Galiu sakyti, kad morališkai jau buvau paruošta šitai knygai, todėl nesąmoningai, o gal ir sąmoningai galvoje buvo įjungtas neįsijautimo mygtukas. Kad nereiktų bijoti šaltų savo kojų, šlepsenimo ar žingsnių, ar tolumoje rūkstančių dūmų. Tikriausiai visiškai stengiuosi išvengti susidūrimo su tokiomis apokaliptinėmis nuotaikomis ir mintimis, nes jos iš tikro yra siaubingai baisios. Todėl net nenoriu per daug apie jas galvoti. Tikrai. Aš net bijau tokių rašytojų fantazijų, nes pasaulyje ir taip užtektinai yra baisumų, visai šalia mūsų, ir man visai nesinori dar baisiau. Va, dėl to ir buvo įjungtas tas mygtukas. Tikriausiai sąmoningai?…

Skaitydama visą laiką galvojau: what would I do what would I do what would I do. Nes nežinau,  tikrai nežinau, ką aš daryčiau tokiose ribinėse situacijose. Ir nors šiaip esu optimistė, tikriausiai mano optimizmas kabinasi už minties, kad vis tiek bus geriau, čia tik laikinas blogumas. O knygoje… Na, visą laiką baisu, blogai, pilka, šalta, alkana, klaiku matyti savo vystanį vaiką, galvoti, kaip reiktų jį nužudyti savo rankom, kad jam netektų patikrti dar didesnių kančių, nei dabar. Ir nėra jokio laikmačio, bausmės atlikimo laiko (kaip, pvz., pas Solženicyną), kad galėtum pasakyti, kad dabar reikia pakentėti, nes rytoj, už metų viskas baigsis, užaugs žolė, pražys medžiai, nebebus tos klaikios pelenų spalvos ir kvapo, ir mes atsitiesim, viską pradėsim iš naujo, laikykimės tos minties.

What would I do? What would you do?

‘pilka’

Akinių istorija :)

~ kzL ~ 12 Comments
J.Franzen 🙂

Giedrė rašė apie detektyvą, susijusį su J.Franzen akiniais. Sugalvojau, kad reikia pažiūrėti, kas ten toks per autorius su savo knygomis, kurių viešai ir garsiai negali megti moterys :). Ir Amazonėj radau štai tokį knygos The Corrections aprašymą:

Critically lauded and an Oprah Book Club choice, Jonathan Franzen’s third novel The Corrections is already a huge success in the US, and it’s none too difficult to see why. Whereas his earlier novels, The Twenty-Seventh City and StrongMotion could be seen as single-issue works (on inner city decay and abortion respectively), the long-awaited The Corrections is far more grandiose in its ambition and its scale.

Framed by matriarch Enid Lambert’s attempts to gather her three grown children back home for Christmas, The Corrections examines their lives: Enid’s husband Alfred, sinking into dementia, her sons banker Gary and writer Chip (now in Lithuania) and daughter Denise, a chef, busily re-evaluating her sexual identity.

With these characters, Franzen gives himself plenty of room to examine the foibles, fears, hopes, anxieties and neuroses of 21st-century American life and the mad Lithuanian subplot provides some real laughs. But most striking and surprising about The Corrections is its reassuring normality. Despite all its well-signposted dysfunction, this remains at heart a big sprawling family saga, with all the security that implies. The book closes with Enid noting “that current events in general were more muted or insipid nowadays than they’d been in her youth” during the Great Depression of the 1930s. Now, “disasters of this magnitude no longer seemed to befall the United States”. It’s a line Franzen couldn’t have written after 11 September, 2001–and, perhaps because of its now forgotten confidence, The Corrections is a book that readers will take to their hearts.–Alan Stewart

Vienu žodžiu iš smalsumo, susijusio su Oprah, Lietuva ir t.t., šita knyga bus pirmoji šito vyriško autoriaus knyga, kurią tikiuos perskaityt.

|pataisos|

Spalio savaitė=N+FKM+DK

~ kzL ~ 12 Comments
Gunter Grass

CRAZY savaitė, sakyčiau. Knygų žiurkėms turėtų būti išeiginės, kad viską spėtų su visu pasauliu nuveikti 🙂 Taigi, tuoj žinosim Nobelio literatūros premijos laureatą, Frankfurte vyksta knygų mugė, kurioje buvo pristatyta didžiausia pasaulio knyga – 2mx3m! Turėtum tokiai vietos namie? Gal vietoj lovos? Apsikabintum ir miegotum 🙂 Visada su knyga.

Frankruto knygų mugėj, į kurią mes su KŽG vieną dieną būtinai nuvažiuosim, dalyvaus Nobelio premijos laureatas Gunter Grass, nuo mūsų apkalbų raudonom ausim sėdintis J.Franzen, K.Follett (kurio aš visai nepažįstu, bet žadu pažindintis). Dainininkas David Bowie pristatys savo knygą Object.

David Bowie

Mugėje visi daug kalba apie knygos ateitį, apie knygą skaitmeniniame pasaulyje. Kol kas Vokietijoje skaitmeninės knygos sudaro apie 1% knygų rinkos, kurios apyvarta, pavarvinkim seilę seilę, siekia beveik 7 milijardus eurų. Visas straipsnis čia.

|KŽ Frankfurte|

Ilgesio kojos

~ kzL ~ 2 Comments

Ach, tos lietuviškos knygos… Na, gerai, pabandysiu papasakot, kas čia mano galvoj sukas, nors ir labai sunku.

Su šita knygute susipažinau Tyto Albos pristatyme, apie kurį rašiau čia. Knyga apie emigrantus, dabar gi nereta tema, ar ne? Skirtumas tik toks, kad ta emigracija kiek kitokia – ne į Airiją, Angliją, Ispaniją ar Amerikę – į Prancuziją gi lietuviai važiuoja rečiau, na, bent jau man taip atrodo. Skaičiau, skaičiau ir, žinai, labai sunkiai man statėsi filmas šios knygos (na, taip paprastai būna, kai skaitau – statau filmą, piešiu veikėjus, įsivaizduoju aplinką). Vis po akim maišėsi prancūziška Ežio elegancija, atrodė, kad vietomis filmas filmuojamas ant tos pačios ežio juostos, o žiūrint, tai vienas iššoka, tai kitas filmas, taip ir makalavosi man normalių vaizdų nesudarydamas.

Mintis kartais pabėgdavo nuo knygos, ne taip, kaip skaitant Radvilavičiūtę, bet, nieko ir nesakau labai, nes visgi čia “naujas vardas”, pirmas bandymas, bet vis tiek kerta tas minties pametimas. O ir negaliu sakyti, kad bendrą knygos vaizda pagavau – gal dėl to tas filmas ir nesistatė? Nežinau. Bet šiaip negaliu ir sakyti, kad visai nepatrauklu. Na, pagrindinė veikėja visus užburia savo raudonais plaukais, tai spėkit, ar manęs neužbūrė. Ir jaučiu kažkokią traukiančią srovę į tą knygą, personažą, bet kažkas man neišbaigta, neina man iki galo suprasti, biškį kankinausi, taip sakant. Gal dėl to, kad maišosi tas lietuviškumas, kuris lietuviškose knygose užknisa ir tas nebelietuviškumas, kuris neužknisa, net nežinau, gal reikia dar pavirškinti? O gal per daug personažų užgriebta šioms novelėms (Inesa, Eliotas, Berenikė, vaikai) ir dėl to nespėjo išsiplėtoti, kad man lengvai praslystų? Ir dar ta mintis vis persekiojo – tai ji čia apie save rašo ar ne apie save 🙂 (vajei, koks nenuorama smalsumas: ir apie save ir ne apie save).
Autorė

Yra ir labai įdomių, įdomiai išjaustų vietų ir visai ne tų, kur citatomis knyga pristatoma ant viršelio ir visur kitur. Ten taip skaudžiai pasijunta tos ilgos ilgesio kojos, tas priklausymas niekur arba nepriklausymas visur.

Žinai, ką? Tegul keliauja rytoj knyga pas emigrantę Giedrę, tegul ji pamatuoja tas kojas ir įvertina.

knygos ištraukos

|kojos be ilgesio|

Nauja kalba

~ kzL ~ 3 Comments

Kaip diena, taip naujiena. Pasiėmiau skaityti Cormac McCarthy knygą, iškilmingai atsiverčiu, o ten, pasirodo, kad knyga versta iš amerikiečių kalbos. Esi girdėjęs tokią kalbą? Ar aš vakar nuėjau miegot mokėdama anglų, o atsikėliau mokėdama amerikiečių? Čiūdų čiūdai. Wikipedia apie American language.

|seklė morka|

Kolektyvinė pasąmonė arba NYLONbooks

~ kzL ~ Leave a comment

Kartais nepažįstami mokslininkai tą patį atradimą padaro tuo pačiu metu skirtingose pasaulio vietose. Skamba stebuklingai. Atrodo, kad kažkas ten anapus (kur tiesa slypi 🙂 ), kažkas nusprendė eilinį kartą pažaisti. Na, bet ne apie tai. Tiesiog kuisdamasi internete radau dar vieną knygų blogą, kuris vadinasi NYLONbooks, tik nylon čia visai nereiškia medžiagos, o reiškia New York & London, miestus, kuriuose gyvena šį blogą rašančios (merginos/moterys/žmonės). Jos, kaip ir mes su Giedre, gyvena skirtingose vandens pusėse, mėgsta skaityti knygas ir netingi apie jas parašyti. Be to, jų profesijos visiškai nesusijusios su literatūra, kaip ir mūsų. Tiesiog mane apima jausmas, kad mes esame nesąmoningai atsitikęs panašus dalykas.

Man patinka šitas blogas, nes komentarai labai trumpi – dažniausiai parašyti užrašų knygutės lapelyje, o kad nesuskaitantys nesusimaišytų, ir su klaviatūra sumaigyti. Dar patinka knygų vertinimas dešimtbalėj sistemoj. Šiaip, įdomu, nors esu aptikus keletą knygų, su kuriu vertinimu visai nesutinku – pretekstas pakomentuoti ir pasiginčyti :). Ten pat galite rasti ir ilgiausia mano kada nors matytą knygų blogų sąrašą (neikit, nežiūrėkit, galva apsisuks, geriau būkit su mumi :P).

|cotton|

Aliodijos Ruzgaitės baletas

~ kzL ~ Leave a comment
A.Ruzgaitė

Tikiuosi senatvėje būsiu šviesaus proto. Kokie man gražūs šviesūs seni žmonės – su milijonais prisiminimų, daugybe pasakojimų. Manau, kad tai didelė dovana – graži gyvenimo pabaiga. Todėl visą laiką žaviuosi tokiais žmonėmis, taip ir šį kartą, kai skaičiau Aliodijos Ruzgaitės prisiminimų knygą.

Kai atsiverčiau, tikėjausi kažko panašaus į G. Dauguvietytės knygą, bet tuo atžvilgiu visiškai apsirikau, nes tai visiškai kitokios moterys. Jei G. Dauguvietytė visą laiką buvo (ir tikriausiai vis dar yra), kaip aš sakau “patrakus”, tai A.Ruzgaitė daugiau man pasirodė kaip tokia geroji fėja iš vieno savo šoktų baletų – pasitempusi, išlaikyta, santūri, rimta, žavi.

Knyga man pasirodė daugiau ne pasakojimas apie pačią autorę, o pasakojimas apie Lietuvos baleto istoriją, nes asmeniškumų čia ne tiek ir daug (kartais norėjosi daugiau autorės jausmų ir minčių, labiau žinoti, kaip ji jautėsi, o ne tik faktą, kad kažkas įvyko, bet gal ne toks buvo knygos tikslas), o pikantiškų detalių tikriausiai iš viso nerasite, taigi, jei žmogui baletas ne prie širdies, o baleto istorija apkritai nedomina, tai knyga tikriausiai ir nebus labai įdomi, nes ji labiau enciklopedinio tipo, rami, rimta, su nuotabiomis nuotraukomis. Šokėjų nuotraukos tai yra tokie vaizdai, į kuriuos aš galiu atsisėdus žiūrėti valandų valandas – kaip į kokį tekantį vandenį ar ugnį – man taip be galo gražu. Ir šokis, o konkrečiai baletas, yra dar viena mano meilė, kuriai negaliu atsispirti, nes man labai labai gražu ir man užgauna širdį iki pat ten, iš kur ateina šiurpuliukai per visą kūną. Ir galiu žiūrėti, žiūrėti, kol pradedu verkti – man taip gražu.

Todėl sakyčiau, jei esi baleto mylėtoja, tai imk ir skaityk, o jei šiaip žiūrėtojas, tai imk šitą knygą ir bent pavartyk. Arba šiaip, nueikit baletą, nes pas mus jis vis dar labai prieinamas. O jei mėgstat jį, tai išduokit man, koks tavo mylimiausias baletas mūsų operos ir baleto teatre?

|balerina svajonėse|

interviu su autore čia. knygos puslapiai čia.