Atsimenat Mariją, apie kurią geriau nepasakoti savo močiutei? Dabar nepasakokite dar apie vieną knygą. Štai šitą. (oj, kaip susikjaukė mano knygų eilė!!!)
|susijaukus KŽ|
Author: kzL
Knygų kelionės po lentynas
Puslapyje knygumainai.lt perskaičiau K.Sabaliauskaitės pagalvojimą apie knygų mainus.
“Man nepatinka keistis knygomis. Nemėgstu net ir skolinti knygų, nes man nemalonu, kai jos sugrįžta atgal nučiupinėtos, nulankstytais kampučiais, irstančiu įrišimu, ar, neduok dieve, – su maisto dėmelėmis. Galbūt todėl, kad esu užaugusi su didžiule (ir vis dar besiplečiančia) mūsų namų biblioteka, kurioje gausu buvo ne tik mano tėvų knygų bet ir išsaugoti seneliams ir proseneliams priklausę tomai. Nė neįsivaizduoju, kad galėčiau su kuo nors keistis šiomis savo brangenybėmis ar kam nors net laikinai skolinti nuostabias mamos vaikystės knygas su Gustavo Dore graviūromis, kvapą gniaužiančiai iliustruotus pirmuosius Haufo ir Brolių Grimų leidimus lietuvių kalba, “Tris muškietininkus” ar “Guliverio keliones”. O kur dar nuostabūs meno albumai, pamėgtų autorių kūriniai, kurių net vertimus kolekcionuoju? Tai mano didžiausias turtas ir pasididžiavimas, kurį norėsiu perduoti ateinančioms šeimos kartoms. Juolab, kad meilė knygai giliai įsišaknijusi mūsų giminėje. Negaliu net įsivaizduoti, kad užsimanyčiau mainytis visomis šiomis knygomis. Jos man – neįkainojamos.
Tad manau, kad noriai išmainome tik tuos dalykus, kurių paprasčiausiai nevertiname, jie mums nemieli ir nereikalingi. Žinoma, jei finansiškai tikrai sunku – yra bibliotekos. Visiems kitiems, kurie nemiršta iš bado, norėčiau pasakyti, kad knygos yra vienas tų dalykų, kuriems nedera gailėti pinigų. Tai – ne tik prestižas, bet ir tam tikra minimali, simbolinė parama jas parašiusiam autoriui, kad jis toliau galėtų kurti. Mes viešai labai mėgstame garsiai kalbėti apie patriotizmą, apie meilę lietuvių kalbai ir siekį ją išsaugoti. Tad elementari patriotizmo forma būtų nepagailėti dvidešimties ar trisdešimties litų už lietuvių literatūros kūrinį ir taip paremti mūsų kalbą, kultūrą ir jos kūrėjus, kurie šiais laikais gyvena itin sunkiai.
Todėl diskusijas apie perskaitytas knygas sveikinu, bet tikrai nenorėčiau, kad jūsų portale nuolatos mainoma vis mirgėtų “Silva rerum”. Tai reikštų tik viena – kad ji neužgavo skaitytojų sielos stygų, kad jie niekada nenorės po kurio laiko grįžti prie romano, kad laiko jį menkaverčiu ir nenori jo išsaugoti savo namų bibliotekoje, sau ir savo vaikams. Ir jokio “antro gyvenimo”, mano nuomone, tokie mainai knygai nesuteikia. Tikri bibliofilai knygomis nesimaino”, – svetainei www.knygumainai.lt sako Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė, rašytoja, žurnalistė ir mokslininkė Kristina Sabaliauskaitė .
Aš skolinu ir skolinuosi, bet knygą, kuri patiko, visada noriu turėti kur nors po ranka, savo namuose. O dabar tai labiausiai norėčiau pastovėti prie K.Sabaliauskaitės knygų lentynos. Nors ir prie savo lentynų baisiai mėgstu pastovėti 🙂
|prie lentynų|
Pavadinimai: Sala
Pasirodo, žodis “sala” pavadinime daug dažniau, nei “jūra”, na, ir žinoma viskas labai labai paslaptinga. Beveik sala=paslaptis. O “sala” šovė į galvą, nes greitu laiku turiu perskaittyti vieną skolintą “Salą”, o kita vis man bibliotekoje pakliūna po ranka ir vis sakau, na gerai, kitą kartą tikrai šitą paimsiu. Taigi, kokios salos šį kartą neįtraukiau?
KŽL
Pasidaryk knygą pats
Fuko švytuoklė
bus ir Vilniuje, Vilniaus Universiteto varpinėje. Skaityk čia. Gal kai jau bus galima nueiti pažiūrėti, taps įmanoma šią knygą ir perskaityti? 🙂 Bent jau man 🙂
|svyruojanti|
Apklausa
Viename interneto puslapyje akį patraukė apklausa apie knygų skaitymą. Klausimas skamba taip: Kiek knygų šiemet perskaitei? O atsakymai štai tokie:
vaikinai (1361)
Daugiau nei dešimt. 19.84%
Daugiau nei penkias. 16.24%
Daugiau nei dvi. 16.46%
Vieną – dvi. 20.65%
Knygų neskaitau! 26.82%
merginos (3999)
Daugiau nei dešimt. 32.86%
Daugiau nei penkias. 20.11%
Daugiau nei dvi. 15.10%
Vieną – dvi. 18.18%
Knygų neskaitau! 13.75%
Tai va.
Keliaujantis lagaminas
Mano knygų šimtas (42): stepių vilkas
Klasika klasika. Lentynoje manęs laukia “Stiklo karoliukų žaidimas”, kažin, kada sulauks savo eilės?
50000
1544 km arba Stambulo pavainikė
Tiek kilometrų iki Stambulo. Jau net pažiūrėjau, kiek bilietas kainuoja nuskristi. NOoriu į Stambulą, po Giedrės ir Pamuko Stambulo ir ką tik perskaitytos nepadoriai prieš visas stovinčias eilėje užlindusios Stambulo pavainikės. Taigi, nuo ko gi čia man pradėti? Na, vėl knyga ir patiko, ir nepatiko. Iš to, kad vakar nėjau miegoti, kol neperskaičiau, galima sakyti, kad “patiko” svarstyklių pusė nusileido iki pat apačios, tai summa summarum, knyga patiko, tik kai kurios detalės – ne. Man iš esmės kažkaip knygose nepatinka, kai autorius labai smulkiai ką nors aprašo, pvz., “valgė šokoladą Milka” arba “skaitė The Times laikraštį”. Man tuo metu atrodo, kad autorius trugdo man kurti savo knygos įsivaizdavimą ir mane spaudžia į kažkokius rėmus, kad dievaž jau nesuprasčiau jo minties kaip nors kitaip, nei buvo ketinta. Taip ir šioje knygoje man nepatiko, kad pavadinimais suvardinta knygos, kurias viena iš veikėjų skaitė, nick’ai, kuriais interneto puslapio dalyviai pasivadinę ir taip toliau. Man tai skambėjo taip paaugliškai, šaukiančiai, tie veikėjai yra tokie ir tokie ir dėl to susigalvojo būtent tokius nick’us, nors ir taip ta grupė žmonių jau gerai apibūdinta, tokios detalės mane labai jau erzina (bet gal čia man nervus gydytis reikia, ką žinau, sesės klauskit). Iš viso, dabar pagalvojau, kad sukurti nebanalų dialogą yra ypatingai sunku, daug papraščiau aprašyti netiesiogine kalba. Gal dėl to man taip ir kliuvo? Na, o visa kita?
Labai įdomi istorija. Ir knygos, ir pačios autorės. Juk Elif Shafak buvo padote į teismą už “turkiškumo įžeidimą”. Na, ir kaipgi kitaip, juk autorės moterys ne skarotos, o mini sijonuotos, rūkančios, išgeriančios, nepatenkitos, dygios, besidulkinančios, einančios daryti abortą, gimdančios nesantuokinius vaikus. O musulmoniškoje šalyje taip gi nebūna. Iš pradžių skaitant atrodo, na, ką čia, normalu viskas, kas aprašoma, bet reikia suvokti tą aplinką, kuri supa tas moteris, kad suvoktum jų išskirtinumą, kitoniškumą, išsišokėliškumą.
Kita “neegzistuojanti” tema – armėnų genocidas osmanų imperijoje 1915 m. Kaip turkė rašytoja drįsta apie tai kalbėti, tiesiog piktažodžiauti, lyg ir būti kitoje pusėje? O iš tikro taip subtiliai paliesti skaudulius, su kuriais turi gyventi dvi tautos – turkai, kurie “greičiausiai kenčia nuo savotiškos saviniekos” ir armėnai, kurie “kenčia nuo savotiškos savigailos” (lirtuviai ir nuo to, ir nuo to? 🙂 ). Tiesa, šitas subtilumas autorei baigėsi tuo, kad 2007 m. per savo knygos pristatymą turėjo būti saugoma apsauginių, na, kad koks turkiškumo gynėjas nesugalvotų kokio blogio.
Na, ir tos žavingos knygos moterys, pradedant močiulyte (naujas žodis mano žodyne, šiandien jau pritaikiau vienai senučiukei), kuriai laikas “seniai nebe viršininkas, jis neberodo jokių kelio ženklų, nemirksi įspejamosiomos šviesomis ir istorijos greitkelio nebežymi jokiomis nuorodomis. Ji laisva ir gali judėti bet kuria kryptimi, persirikiuoti į kitas eismo juostas. Gali sustoti pačiame kelio viduryje ir nepaklusti įsakymui judintis iš vietos ir važiuoti toliau, nes jos gyvenime nebėra tokio reiškinio kaip “progresas”, teliko nuolatinis atskirų epizodų pasikartojimas”, tetule Banu su dviem džinais, nešiojančią savyje nepakeliamą žinojimą, griežtoji tetulė, išprotėjusi tetulė, močiutė Šušan, visos kitos giminės moterys ir tie keli ne tokie reikšmingi vyrai, visi tokie susipynę ir persipynę. Kad nepasimesčiau istorijos vingiuose net bandžiau susibraižyt giminės medį, tik kad kartų galai man vis tiek kažkaip nesusiėjo. Hmm.
Tokie skanūs knygos skyrių pavadinimai – kvepia ir kviečia į Stambulą: cinamonas, skrudinti lazdynų riešutai, apelsino žievelės, migdolai, džiovinti abrikosai, granato sėklos. Vienas neskanus, jei skaitysit, pamatysit.
Dabar tik svajoju, kad Tyto Albai knyga bus pakankamai sėkminga ir ji ryšis išversti ir kitas autorės knygas – Black Milk apie pogimdyvinę depresiją arba The Forty Rules of Love – tikriausiai apie meilę, ane? 🙂
Bernardinuose interviu su autore.
Knygos ištrauka.
Filmukas apie Politics of fiction. Kalba Elif Shafak.
|didelio miesto ūžesys galvoj|
Pavadinimai: Jūra
Knygų žmonės Vilniuje 23: knygnešiai
Viskas, ką galima rasti – tai knygnešio J. Masiulio knygynas Panevėžyje. Tai kodėl ši lentelė kaba Vilniuje (smagu, kad ant namo, kuriame vis dar yra knygynas sienos)? Čia gal buvo Panevėžio knygyno filialas? Panevėžio knygynas buvo įsteigtas 1905 m. ir yra seniausias knygynas Lietuvoje. Na, kaipgi ten su tuo Vilniumi? Gal kas žinot?
Apie J.Masiulį, jo knygyną, anūkę ir knygą apie jį pas bernardinus.
Salomėja
Vakar (lapkričio 17 d.) buvo Salomėjos Nėries gimtadienis. (gimė 1904 m.)
DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai –
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi – –
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga …
Aš diemedžiu žydėsiu – –
1936.III.3.
Daugiau Salomėjos čia.
Mano literatūrinė svajonė
O mano dabartinė literatūrinė svajonė yra literatūrinė premija. Na, gauti aš nepretenduoju. Aš šį kartą pretenduoju duoti. Kai užaugsiu ir būsiu turtinga, kad galėčiau duoti tokią panašiai kaip Booker dydžio literatūrinę premiją, tai ir duosiu. Va. Tik dabar intensyviai galvoju, kada būsiu pakankamai turtinga. Nes ir dabar turtinga jaučiuosi, bet ne piniginga (nežinau, čia kartu, ar atskirai rašyti) 🙂 Ir galvoju, kam tą premiją reiktų duoti, t.y. lietuviui ar ne lietuviui. Baisiai norėtųsi duoti lietuviui už metų knygą. Kad gautų žmogus ne varganą ten 5,000 lt (lygtais tiek dabar už metų knygą duoda), o plius dar vienas nulis, o gal ir dar daugiau, čia priklauso nuo to, kokio dydžio piniginga būsiu 🙂 Tai va. Ir tada kažkoks rašytojas galės atsikvėpti, kad gali nesukdamas galvos atsidėti rašymui ir kurį laiką gyventi pagal planą A, kaip Hilary Mantel :). Tokia mano svajonė. Ačiū, kad pasidalinote savosiomis. O mano kukulio ranka ištraukė, kad su manim vonioje knygą apie gramofoną skaitys vonioje, kurios svajonė man pasirodė tokia realistiška (bet man nepasiekiama, bent jau kol kas 🙂 ).
Pienių vynas
Kai aš gulėsiu mirties patale, atneškit man taurę pienių vyno. Neturit? Tada atneškit knygą. Taip, taip, aš dar kartą norėsiu ją paskaityti, kad suprasčiau ir pajusčiau, koks natūralus yra tas nesibaigiantis ratas, kuriuo žingsniuojame. Na, jis nesibaigia, tas ratas, tik mes baigiamės…
Nors knygoje yra įvairiausio amžiaus žmonių ir įvairiausių istorijų (kai kurių nelabai “pagavau”), labiausiai man patiko apie senus, išmintingus ir nelabai žmones, tokius senus, kad ta vasara, apie kurią skaitome, yra paskutinė jų gyvenime. Bet tokia graži, tokia lengva, kad aš norėsiu ją prisiminti senatvėje arba, jeigu galima, dar geriau, – aš norėčiau tokios paskutinės vasaros.
Kai manęs sesė paklausė, kaip sekasi skaityti šitą knygą, aš jai pasakiau, kad kažkaip keistai – kažkaip kaip ir tingiu ją skaityti, kaip ir netraukia, ir vos ne vartydama akis turiu ją pasiimt į rankas, bet kai jau pasiimu, tai taip įsitraukiu ir įsigyvenu (išskyrus tas nesuprastas istorijas), kad nebenoriu padėti į šoną. Labai keista, ar ne? Knygos kalba labai graži, plati ir išraiškinga, gal toji kalba šiek tiek pradeda varginti, taaaip sulėtina knygos veiksmą, kad padėjus knygą, tingi vėl prie jos grįžti. Kartais pagalvoju, kad tokius smulkius aprašymus įdomu skaityti tik pačiam aprašinėtojui, nes tai jo detalės, jo vaikystės kvapai, jausmai ir nuotaikos. Jis rašo ir jaučia, užuodžia. O pašalaičiui į tai daug sunkiau susikoncentruoti, įsijausti, sukurti tą vaizdą, kurį mato autorius. Ir vis dėlto, nors knyga vietom užknisa, ji yra pati nuostabiausia knyga skaityti tamsų lapkričio vakarą. Tada taip norisi paragauti to pienių vyno, kuriame uždarytas kiekvienos vasaros dienos pienių geltonumo švytėjimas. Gal kas turit to vyno receptą? Aš norėčiau savo rūsy turėti bent keletą butelių.
Beje, knygos aprašymas ant knygos nugarėlės yra vienas tiksliausiai apibūdinančių knygą iš mano skaitytų. Net galvojau, kad tik įdėsiu tą oficialų aprašymą, nes taip gerai aprašyta. Na, bet ir savo porą žodžių sugalvojau 🙂
*
– Sakoma, kad čia prasideda išmintis. Kai tau septyniolika, žinai viską. Bet jei žmogus ir dvidešimt septynerių dar viską žino, vadinasi, jam dar tebėra septyniolika.
*
– Tai jūs manote, kad aš buvau daili?
Jis geraširdiškai linkteli.
– Bet iš kur jūs galite žinoti? – paklausė ji. – Kai sutinki slibiną, prarijusį gulbę, ar iš keleto plunksnelių, prilipusių jam prie nasrų, galėtumėte atspėti, kokia buvo toji gulbė? Taip ir čia. Šis surambėjęs, raukšlėtas kūnas yra slibinas, surijęs baltą gulbę. Aš jos nemačiau jau daugelį metų. Net neprisimenu, kaip ji atrodė. Tačiau aš ją jaučiu, viduje ji dar gyva, nė trupučio nepasikeitusi, nepametusi nė vienos plunksnelės. Žinote, kartais kokį pavasario ar rudens rytą pabundu ir galvoju: bėgsiu per laukus į mišką rinkti žemuogių! Arba eisiu paplaukioti po ežerą, ar šoksiu šiąnakt iki pat aušros! Ir staiga mane suima baisus įniršis, nes prisimenu, kad esu šito seno, išgverusio slibino nelaisvėje. Aš kaip ta princesė apgriuvusiame bokšte: išeiti negaliu, belieka tik laukti pasakų princo.
*
– Gerai naktį išsimiegoti arba pabliauti šešimtį minučių, arba suvalgyti gerą šokoladinių ledų porciją, arba viskas kartu – yra geriausias vaistas nuo visų negandų, Dagai.
|nuo pienių pūkų apsvaigusi|
