Tiesiog noriu pasidalinti atvirute, kurią gavau šią savaitę. 🙂
Author: kzL
Apie Lost and found ir pliusus
Šiandien kaip ir visai dažnai mano brangusis parskrido iš šiaurės. Ne bet kaip parskrido, o beveik kaip kalėdų senis. Įsivaizduoju savo pačios išpūstas akis, kai ištraukia ir ištiesia man storą ir didelę knygą, o tuo metu mano galvoje sukasi koks milionas klausimų – kas? kur? kada? su kuo? Buvo nuobodu laukti lėktuvo? Nusipirko? Pasiskolino? O istorija tokia, kad tiesiog rado prieš pat lipant į oro uosto autobusą. Kažkas, perskaitęs 92 psl. tiesiog pamiršo laukiamajam. O gal trenkė neapsikentęs? Na, bent jau knygos dydis tai tikrai nepakenčiamas 🙂 Kai paklausiau savo brangiojo, kaip jis čia susimylėjo į namus, kuriuose netelpa knygos, partįsti dar vieną tokią storą knygą, tai atsakė, kad pagalvojo, kad užsidės sau dar vieną pliusą 🙂
Na, o man taip gaila to skaitytojo, kuris įlipęs į lektuvą ir pasiruošęs perskaityti gerą gabalą knygos, tiesiog jos neberado 😦 … Įsivaizduoju, kaip aš susinervinčiau, būtų sugadinta visa kelionė. Tad gal labiau galvosiu, kad jis knygą neapsikentęs jos svorio numetė 🙂 O jeigu atsirastų Donald (jo elektroninis bilietas atliko skirtuko misiją), tai aš mielai jam knygą grąžinčiau.
|+++|
Pelenės istorija
Taip vadinasi straipsnis, kuriame pasakojama apie dar vieną šiųmetinę iki tol niekam nežinomą Giller primijos laureatę. Apie tokią Kanados premiją iš viso tik šiandien sužinojau. Šiemet ją laimėjo trisdešimtmetė (dar kartą valio šaunioms jaunoms moterims!) Johanna Skibsrud su savo romanu The Sentimentalists. Romaną ji rašė šešerius metus, taigi, pradėjo būdama 24! Įdomiausia tai, kad pati knyga dabar yra deficitas, nes ją tik 800 egzempliorių tiražu išleido maža leidyklėlė. Daugiau apie tai čia čia.
|rieda džiaugsmo ašaros|
Knygų žmonės Vilniuje 21: Marijos knygynas
1906 m. Marija ir Jurgis Šlapeliai Pociejų rūmuose (dabar Dominkonų g. 11) įkūrė savo knygyną, kuris veikė iki 1945 m. Tai seniausias lietuviškas knygynas Vilniuje [3, 8]. M. Šlapelienės lietuvių knygynas – vienas iš bastionų ginant lietuvių teises ir kultūrą Vilniuje bei Vilnijos krašte [5]. Ne kartą knygyne buvo daromos kratos, savininkė baudžiama nuobaudomis, keliamos bylos. Karo metais, kai dauguma M. Šlapelienės giminių pasitraukė į Rusiją, Marija liko Lietuvoje, sakydama „Su Lietuva ir Vilniumi skirtis, vis vien kaip žengti į kapus“ [2]. Kai 1949 m. knygynas buvo panaikintas, dalis knygų pateko į buvusius Knygų rūmus, dalis – į mokslines bibliotekas. (iš čia)
Prof. Vladas Žukas, rašydamas apie J.Šlapelį, pažymi:”M.Šlapelienės knygynas buvo vienintelis, kuriam vadovavo universitetinį išsilavinimą turįs žmogus, be to, bibliofilas”. M.Šlapelienė viename 1958 m. laiške yra rašiusi, kad negalinti praeiti pro knygyną, negalinti nenusipirkti naujos knygos. O juk tai turbūt vienas svarbiausių bibliofilo bruožų.. (iš čia)
Apsakymas Giedrei
Čia.
Kai vakare negali sumerkt akių,
tai ryte negali atmerkt. Tikrai negalvojau, kad skaitysiu iki išnaktų, dažnai tam nesiryžtu, nes mano špokutis vyturėlis su tamsom dar kelias, bet niekaip kitaip nebegalėjau pasielgti su Sofi Oksanen Valymu. Įkritau ir viskas. Ir verčiant puslapius, niekaip neatsiversdavo tas skyrelis, kur jau galėtum padėti knygą ir eiti miegoti. Taip ir pasiryžau nuostabiai nakčiai ir kankinačiam rytui 🙂
Vis bandau sugalvoti, kada paskutinį kartą sakaičiau knygą su tokiu išbaigtu moters paveikslu. Tikrai įtikinamu, išnešiotu, giliu, daugiasluoksniu, šlykčiu, apgailėtinu, sukeliančiu gailestį. Šioje knygoje sunkiai pavyks arba iš viso nepavyks moterį sukišti į kažkokį šabloną, priskirti prie “geriečių” arba “blogiečių”, nes moteris čia tokia… net nežinau, kokia, vienu žodžiu neapibūdinsi. Man iš viso dabar sunku parinkti žodžių apie šią knygą – vis sukasi galvoje, dilgčioja. Geriau paskaitykit, ką parašė Giedrė. Kas visiškai aišku, kad Sofi Oksanen yra nerealiai talentinga ir tikrai nusipelniusi visų tų premijų, kurias dabar gauna. Ir aš taip nerealiai už ją džiaugiuosi.
Knyga man dar buvo labai artima, nes kažkaip man lengvai viskas persikėlė į lietuvišką kaimą, mano kaimą, su visom mėsinėm musėm ir kitais kaimiškais atributais, ir aš sėdžiu kaimiškoj troboj ir žiūriu pro langą į vieškelį ir ten medžių šakos siūbuoja. Žodžiu, nekaltinkit manęs, aš apsigyvenau toje knygoje ir tikriausiai dar ilgokai gyvensiu. O tu stumk tolyn visą knygų eilę, šitoji tikrai be eilės!
Čia galit pažiūrėti viršelius kitomis kalbomis išleistos knygos. Ir dar labai tikiuosi, kad Versus Aureus išleis ir kitas Sofi Oksanen knygas. Please please please.
Ir dar kažkaip man iš pradžių taip nepatiko knygos pavadinimas (LT). Bet dabar, perskaičius jau manau, kad labai geras, labai tikslus ir t.t. ir panašiai.
|5/5 tikrai taip!!!|
Scenarijus
Mama užmigdo mažėlį ir tyliai prisėda ant sofos su knyga. Už poros minučių šnabždesys:
– Mama, boliukas užmigo? Užmigo? Einam pažaisti!
– Mažute, aš noriu truputį paskaityti knygutę, kol broliukas miega.
– Einam, paskaitysi mano kambariuke.
– Gerai, einam. Galėsiu atsisėsti ant tavo lovytės?
– Galėsi.
Kambarys. Mama skaito. Vaikas žaidžia. Praėjus minutei, kai mama atsisėdo.
– Mamyte, paskaitei? Jau paskaitei knygutę? Einam pažaisti.
…
Atsidusėjimas
Knygų žmonės Vilniuje 20: Vilniuje Mickevičius nesibaigia
Žinai, ką pastebėjau? Ogi, kad ieškau visokių užsislapsčiusių lentų, lentelių ir paminklų, o kas po nosim taip ir napamatau anei nepažiūriu. Jau imu kvailai galvoti, kad va, išrankiojau daugumą, kai eidama savo kasdieniais keliais (kur dažniausiai iš įprastumo nieko nebepastebiu) pakeliu galvą ir nustembu – kaip aš dar neįdėjau pas žiurkes? 🙂 Taip ir šį kartą, su pačiu didžiausiu Mickevičium Vilniuje. Sutinku kas kartą, kai einu į Sereikiškių parką suptis 🙂 Vis stebiu, kaip prie šito paminklo per metus keičiasi apsodinimas gėlėmis ir kiek naujai pasodintų gėlių krūmelių išsikasa sodininkai – daržininkai. O gal lenkai, daugiausia šį paminklą lankantys? Išsirauna, parsiveža į savo rūtų darželius, o paskui giriasi kaimynams: nuo Mickevičiaus gėlės 🙂 Labiausiai už tas tuščias duobutes ir nepykčiau ant tokių lenkų 🙂
Taigi, kolegos, Adomas saulėtą gražią rudens dieną dar kartą –
Šiandien (ne tokio gražaus dangaus dieną) užtikau dar vieną Mickevičių, tik fotiko neturėjau, tai apie jį kitą kartą 🙂
|medžiotoja|
Elektroninė biblioteka
Šiandien apturėjau dar vieną elektroninį, sakyčiau, stebuklą 🙂 Iš pradžių gavau laišką, kad jau laikas nešti knygas į biblioteką, o paskui dar pastebėjau ir galimybę prasitęsti knygas internetu. Super! Kaip žiurkė tarė, taip padarė – prasitęsė internetu. Dabar man jau pradeda rodytis, kad bibliotekos Lietuvoje yra moderniausia valdiška įstaiga 🙂 🙂 🙂 Na, gal taip ir nėra, bet vis tiek smagu.
Beje, vakar lyg ir per Žinių radiją girdėjau, kaip vedėjas kalbėjo su kažkokiu vadininku, susijusiu su bibliotekomis ir bandė išklausti, kaip yra konroliuojama, kokias knygas ir kokiais būdais įsigyja bibliotekos. Ir kad ir kaip valdininkas bandė išsisukti iš klausimo, sakydamas, kad čia savivaldybės ir bibliotekos klausimas, realiai į klausimą ir neatsakė. Belieka pasikliauti bibliotekomis, kad jų fondai pagal tas skurdžias galimybes, kurios yra, papildomi geriausia įmanoma literatūra.
Labas rytas. Čia knygos
Šiandieninis Labas rytas per LTV pristatinėjo naujas knygas (šitą dalį arba pramiegojau arba dar ką nors veikiau, nes negirdėjau) ir vieną autorę, kurios knyga pretenduoja tapri geriausia metų knyga, t.y., knygų žiurkės jau išrinko ją geriausia :). Taip, taip, pokalbis buvo su Giedra Radvilavičiūte. Bet, vajergutėliau, pavartykim akis ir padejuokim 🙂 Kas ten per knygų apžvalgininkė Labame ryte? Kažkoks nesusipratimas. Jau ne pirmą kartą man belieka tik akis pavartyti, kai rašytoją kalbina ponia Rasa Drazdauskienė. Gal moteriškė ir gerai rašo knygų apžvalgas, ką žinau, bet jau kalbėti per teliką ir tuo labiau kalbinti rašytojus ar poetus ji totaliai nemoka. Na, jau geriau tuos klausimus užduotų laidos vedėja, o ne knygų apžvalgininkė, kuri lyg ir bando kažką kalbėti, mekena, garsiai pasvarsto, paklausia autoriaus, pati atsako, tai rašytojui belieka tik mandagiai linksėti galva ir šiaip nesikišti į tą anstyvo ryto nesąmonę – gali ramiai apsimesti, kad tiesiog neatsibudai ir nesupranti, kas čia darosi. O gal rimtai vedėja yra labai didelė pelėda ir normalkiai nenubudusi iš miego pradeda? Įvertinti galite pažiūrėję www.lrt.lt Archyvas, Labas rytas 2010 11 03 laida, prasukti reikia iki 8:10 (2h ir 11 min). O dieve, dabar vėl klausau ir man tikrai nepasivaideno…
|mekeke|
Myliu tave be galo
Šį kartą, po stigimo ant Booker’io knygos tiesiog mėgavausi verčiamais puslapiais. Tikrai. Pora vakarų ir knyga perskaityta, be jokių didelių kančių.
Knygą parsinešiau iš bibliotekos. Užkliuvo šiųmečio Nobelio premijos laureato Mario Vargas Llosa įvardijimas, kad tai viena įspūdingiausių pastarojo dešimtmečio knygų. Na, gerai, nereikia, man taip nepasirodė. Normali knyga ir tiek. Sakyčiau, kokie 3,5 iš 5. Taip surašyta gerai, skaitosi lengvai, bet veikėjų charakteriai manęs neįtikino savo tikroviškumu. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja Montsė kažkokia tokia pastoviai alpstanti ir virpanti, Santjagas – toks irgi nepasakyčiau, kad labai ten gelmės neišsemiamos. Labiausiai man knygoje patiko tai, apie ką dar niekur nebuvau skaičiusi – sahariečius – Saharoje gyvenančius žmones, klajoklius, tremtinius, neįtikėtinų sugebėjimų žmones, sugebančius išgyventi neišgyvenamomis sąlygomis, pvz., užsikasus smėlyje.
Na, yra, žinoma, meilės istorija, bet man vietomis tokia aikštinga, kartais nenatūraliai pakrypstanti, žodžiu, nelabai mane įtikino, bet tiek to. Po kankinystės su Finkleriu, buvo į sveikatą, tai jei norėsite pasigyditi po nesiskaičiusios knygos – rekomenduoju porai vakarų.
Beje, manau lietuviško leidimo viršelis labai vykęs.

|atsipalaidavus skaitytoja|
Nauja Wassmo knyga
Princesėms apie princeses
Vieną kartą jau rašiau apie tai, kaip kartais susilydau prie vaikiškų knygų. Jau pati beveik noriu būti princese, kokios fainos man toks princesės serijos knygutės. Dėl to vieną dieną savo princesei leidau išsirinkti, kokias dar knygutes apie princeses norėtų turėti. Na, aišku, aš norėčiau turėti visas, bet gal šį kartą susiturėsim.
Užsakiau per Bookdepository.com. Jau tikriausiai skaitei, kad knygas jie siunčia po vieną, tai taip smagu kokį rytą nusileidus pašto, parsinešti didelį voką savo princesei ir matyti tas smalsumu degančias akutes: “Aš gavau laišką!?”.
Viena princesiška knygutė apie princesišką gimtdienį – norisi jo dažniau, kodėl ne kas dieną?

Kasdieniai gimtadieniai pasiderė nebeįdomūs kai dovanų princesė pradėjo gauti visokias smulkmenas, galiausiai tik nulūžusį pieštuką ar iškramtytą gumos gabalėlį ( 😀 😀 :D), o tortas sumažėjo iki neskanaus pyragaičio.
Apie rankų plovimą:
Rankas reikia plauti, nes ant purvinų rankų gyvena tokie siaubukai, vajei…
Apie tai, kaip princesė bijojo važiuoti į ligoninę…

Ir norėjo į ją sugrįžti, nes tik ten su ja buvo elgiamasi kaip su tikra princese 🙂
|pati tikriausiai karalienė|
Klausimas. Finklerio klausimas
Na, net nežinau, ką ir sakyti. Esu užstrigus ant knygos. Taip taip, ant šiųmečio Booker’io. Strigau jau savaitė, vis tampausi knygą su savimi, bet jau kokios trys dienos neskaičiau. O kadangi dažniausiai nepradedu kitos knygos vienos nebaigus, tai esu visiškai strigus, neskaitau visai. Na, laikraščius tik ir žurnalus. Ir nežinau, nei ką daryti, nei kaip čia dabar pasiaiškinti. Nes nei galiu sakyti, kad neįdomu, nei kad labai įdomu. Na, tiesiog angliškai skaityti ją man kiek per sunku. Tikrai, sunku pagauti niuansus, o tiesiog jaučiu visu kūnu, kad ten niuansų knyga, detalių ir t.t. Manau, kad jei knyga butų lietuviškai, aš tikrai ją suvalgyčiau, bet dabar tiesiog kažkaip neturiu jėgų, vakare būnu per daug pavargus, kad dar ryžčiausi vargti lovoj su knyga. Tai va. Dėl to esu Lost. Visame kame – ir lost in translation, ir lost, nes nežinau, ką daryti, ar čia mesti tą knygą (nors ir kaip nenoriu pripažinti, kad man sunku dabar ją skaityt) ar bandyti kankinti toliau ir skaityti visą lapkritį, nes taip ir bus, jei nepadėsiu į šoną. Vis kyla ryžtas griebt ir perskaityt, bet kai pažiūriu, kad įveikta tik penkiasdešimt iš trijų šimtų – vėl nusvyra rankos 😦 Žodžiu, visiškai lost.
|lost|
Maištingoji Jane
Jau visą savaitę LTV reklamuoja šeštadienio filmą, kuris, na, tiesiogiai nededikuojamas, bet šiaip jau skirtas knygų žiurkėms, o ypatingai Giedrei. Taigi, šeštadienį 21:00, žiūrėkite filmą apie Jane Austen Maištingoji Jane (Becoming Jane). Apie tai, kaip pagrindinė aktorė Anne Hathaway ruošėsi vaidmeniui ir trailer. Kaip noriu pažiūrėti, bent filmiškai nebebūsiu Jane Austen virgin, nes vis dar esu 🙂
|like a virgin|










