Viename interneto puslapyje akį patraukė apklausa apie knygų skaitymą. Klausimas skamba taip: Kiek knygų šiemet perskaitei? O atsakymai štai tokie:
vaikinai (1361)
Daugiau nei dešimt. 19.84%
Daugiau nei penkias. 16.24%
Daugiau nei dvi. 16.46%
Vieną – dvi. 20.65%
Knygų neskaitau! 26.82%
merginos (3999)
Daugiau nei dešimt. 32.86%
Daugiau nei penkias. 20.11%
Daugiau nei dvi. 15.10%
Vieną – dvi. 18.18%
Knygų neskaitau! 13.75%
Tai va.
Klasika klasika. Lentynoje manęs laukia “Stiklo karoliukų žaidimas”, kažin, kada sulauks savo eilės?
Tiek kilometrų iki Stambulo. Jau net pažiūrėjau, kiek bilietas kainuoja nuskristi. NOoriu į Stambulą, po Giedrės ir Pamuko Stambulo ir ką tik perskaitytos nepadoriai prieš visas stovinčias eilėje užlindusios Stambulo pavainikės. Taigi, nuo ko gi čia man pradėti? Na, vėl knyga ir patiko, ir nepatiko. Iš to, kad vakar nėjau miegoti, kol neperskaičiau, galima sakyti, kad “patiko” svarstyklių pusė nusileido iki pat apačios, tai summa summarum, knyga patiko, tik kai kurios detalės – ne. Man iš esmės kažkaip knygose nepatinka, kai autorius labai smulkiai ką nors aprašo, pvz., “valgė šokoladą Milka” arba “skaitė The Times laikraštį”. Man tuo metu atrodo, kad autorius trugdo man kurti savo knygos įsivaizdavimą ir mane spaudžia į kažkokius rėmus, kad dievaž jau nesuprasčiau jo minties kaip nors kitaip, nei buvo ketinta. Taip ir šioje knygoje man nepatiko, kad pavadinimais suvardinta knygos, kurias viena iš veikėjų skaitė, nick’ai, kuriais interneto puslapio dalyviai pasivadinę ir taip toliau. Man tai skambėjo taip paaugliškai, šaukiančiai, tie veikėjai yra tokie ir tokie ir dėl to susigalvojo būtent tokius nick’us, nors ir taip ta grupė žmonių jau gerai apibūdinta, tokios detalės mane labai jau erzina (bet gal čia man nervus gydytis reikia, ką žinau, sesės klauskit). Iš viso, dabar pagalvojau, kad sukurti nebanalų dialogą yra ypatingai sunku, daug papraščiau aprašyti netiesiogine kalba. Gal dėl to man taip ir kliuvo? Na, o visa kita?
Labai įdomi istorija. Ir knygos, ir pačios autorės. Juk Elif Shafak buvo padote į teismą už “turkiškumo įžeidimą”. Na, ir kaipgi kitaip, juk autorės moterys ne skarotos, o mini sijonuotos, rūkančios, išgeriančios, nepatenkitos, dygios, besidulkinančios, einančios daryti abortą, gimdančios nesantuokinius vaikus. O musulmoniškoje šalyje taip gi nebūna. Iš pradžių skaitant atrodo, na, ką čia, normalu viskas, kas aprašoma, bet reikia suvokti tą aplinką, kuri supa tas moteris, kad suvoktum jų išskirtinumą, kitoniškumą, išsišokėliškumą.
Kita “neegzistuojanti” tema – armėnų genocidas osmanų imperijoje 1915 m. Kaip turkė rašytoja drįsta apie tai kalbėti, tiesiog piktažodžiauti, lyg ir būti kitoje pusėje? O iš tikro taip subtiliai paliesti skaudulius, su kuriais turi gyventi dvi tautos – turkai, kurie “greičiausiai kenčia nuo savotiškos saviniekos” ir armėnai, kurie “kenčia nuo savotiškos savigailos” (lirtuviai ir nuo to, ir nuo to? 🙂 ). Tiesa, šitas subtilumas autorei baigėsi tuo, kad 2007 m. per savo knygos pristatymą turėjo būti saugoma apsauginių, na, kad koks turkiškumo gynėjas nesugalvotų kokio blogio.
Tokie skanūs knygos skyrių pavadinimai – kvepia ir kviečia į Stambulą: cinamonas, skrudinti lazdynų riešutai, apelsino žievelės, migdolai, džiovinti abrikosai, granato sėklos. Vienas neskanus, jei skaitysit, pamatysit.
Dabar tik svajoju, kad Tyto Albai knyga bus pakankamai sėkminga ir ji ryšis išversti ir kitas autorės knygas – Black Milk apie pogimdyvinę depresiją arba The Forty Rules of Love – tikriausiai apie meilę, ane? 🙂
Bernardinuose interviu su autore.
Knygos ištrauka.
Filmukas apie Politics of fiction. Kalba Elif Shafak.
|didelio miesto ūžesys galvoj|
Viskas, ką galima rasti – tai knygnešio J. Masiulio knygynas Panevėžyje. Tai kodėl ši lentelė kaba Vilniuje (smagu, kad ant namo, kuriame vis dar yra knygynas sienos)? Čia gal buvo Panevėžio knygyno filialas? Panevėžio knygynas buvo įsteigtas 1905 m. ir yra seniausias knygynas Lietuvoje. Na, kaipgi ten su tuo Vilniumi? Gal kas žinot?
Apie J.Masiulį, jo knygyną, anūkę ir knygą apie jį pas bernardinus.
Vakar (lapkričio 17 d.) buvo Salomėjos Nėries gimtadienis. (gimė 1904 m.)
DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai –
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi – –
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga …
Aš diemedžiu žydėsiu – –
1936.III.3.
Daugiau Salomėjos čia.
O mano dabartinė literatūrinė svajonė yra literatūrinė premija. Na, gauti aš nepretenduoju. Aš šį kartą pretenduoju duoti. Kai užaugsiu ir būsiu turtinga, kad galėčiau duoti tokią panašiai kaip Booker dydžio literatūrinę premiją, tai ir duosiu. Va. Tik dabar intensyviai galvoju, kada būsiu pakankamai turtinga. Nes ir dabar turtinga jaučiuosi, bet ne piniginga (nežinau, čia kartu, ar atskirai rašyti) 🙂 Ir galvoju, kam tą premiją reiktų duoti, t.y. lietuviui ar ne lietuviui. Baisiai norėtųsi duoti lietuviui už metų knygą. Kad gautų žmogus ne varganą ten 5,000 lt (lygtais tiek dabar už metų knygą duoda), o plius dar vienas nulis, o gal ir dar daugiau, čia priklauso nuo to, kokio dydžio piniginga būsiu 🙂 Tai va. Ir tada kažkoks rašytojas galės atsikvėpti, kad gali nesukdamas galvos atsidėti rašymui ir kurį laiką gyventi pagal planą A, kaip Hilary Mantel :). Tokia mano svajonė. Ačiū, kad pasidalinote savosiomis. O mano kukulio ranka ištraukė, kad su manim vonioje knygą apie gramofoną skaitys vonioje, kurios svajonė man pasirodė tokia realistiška (bet man nepasiekiama, bent jau kol kas 🙂 ).
Kai aš gulėsiu mirties patale, atneškit man taurę pienių vyno. Neturit? Tada atneškit knygą. Taip, taip, aš dar kartą norėsiu ją paskaityti, kad suprasčiau ir pajusčiau, koks natūralus yra tas nesibaigiantis ratas, kuriuo žingsniuojame. Na, jis nesibaigia, tas ratas, tik mes baigiamės…
Nors knygoje yra įvairiausio amžiaus žmonių ir įvairiausių istorijų (kai kurių nelabai “pagavau”), labiausiai man patiko apie senus, išmintingus ir nelabai žmones, tokius senus, kad ta vasara, apie kurią skaitome, yra paskutinė jų gyvenime. Bet tokia graži, tokia lengva, kad aš norėsiu ją prisiminti senatvėje arba, jeigu galima, dar geriau, – aš norėčiau tokios paskutinės vasaros.
Kai manęs sesė paklausė, kaip sekasi skaityti šitą knygą, aš jai pasakiau, kad kažkaip keistai – kažkaip kaip ir tingiu ją skaityti, kaip ir netraukia, ir vos ne vartydama akis turiu ją pasiimt į rankas, bet kai jau pasiimu, tai taip įsitraukiu ir įsigyvenu (išskyrus tas nesuprastas istorijas), kad nebenoriu padėti į šoną. Labai keista, ar ne? Knygos kalba labai graži, plati ir išraiškinga, gal toji kalba šiek tiek pradeda varginti, taaaip sulėtina knygos veiksmą, kad padėjus knygą, tingi vėl prie jos grįžti. Kartais pagalvoju, kad tokius smulkius aprašymus įdomu skaityti tik pačiam aprašinėtojui, nes tai jo detalės, jo vaikystės kvapai, jausmai ir nuotaikos. Jis rašo ir jaučia, užuodžia. O pašalaičiui į tai daug sunkiau susikoncentruoti, įsijausti, sukurti tą vaizdą, kurį mato autorius. Ir vis dėlto, nors knyga vietom užknisa, ji yra pati nuostabiausia knyga skaityti tamsų lapkričio vakarą. Tada taip norisi paragauti to pienių vyno, kuriame uždarytas kiekvienos vasaros dienos pienių geltonumo švytėjimas. Gal kas turit to vyno receptą? Aš norėčiau savo rūsy turėti bent keletą butelių.
Beje, knygos aprašymas ant knygos nugarėlės yra vienas tiksliausiai apibūdinančių knygą iš mano skaitytų. Net galvojau, kad tik įdėsiu tą oficialų aprašymą, nes taip gerai aprašyta. Na, bet ir savo porą žodžių sugalvojau 🙂
*
– Sakoma, kad čia prasideda išmintis. Kai tau septyniolika, žinai viską. Bet jei žmogus ir dvidešimt septynerių dar viską žino, vadinasi, jam dar tebėra septyniolika.
*
– Tai jūs manote, kad aš buvau daili?
Jis geraširdiškai linkteli.
– Bet iš kur jūs galite žinoti? – paklausė ji. – Kai sutinki slibiną, prarijusį gulbę, ar iš keleto plunksnelių, prilipusių jam prie nasrų, galėtumėte atspėti, kokia buvo toji gulbė? Taip ir čia. Šis surambėjęs, raukšlėtas kūnas yra slibinas, surijęs baltą gulbę. Aš jos nemačiau jau daugelį metų. Net neprisimenu, kaip ji atrodė. Tačiau aš ją jaučiu, viduje ji dar gyva, nė trupučio nepasikeitusi, nepametusi nė vienos plunksnelės. Žinote, kartais kokį pavasario ar rudens rytą pabundu ir galvoju: bėgsiu per laukus į mišką rinkti žemuogių! Arba eisiu paplaukioti po ežerą, ar šoksiu šiąnakt iki pat aušros! Ir staiga mane suima baisus įniršis, nes prisimenu, kad esu šito seno, išgverusio slibino nelaisvėje. Aš kaip ta princesė apgriuvusiame bokšte: išeiti negaliu, belieka tik laukti pasakų princo.
*
– Gerai naktį išsimiegoti arba pabliauti šešimtį minučių, arba suvalgyti gerą šokoladinių ledų porciją, arba viskas kartu – yra geriausias vaistas nuo visų negandų, Dagai.
|nuo pienių pūkų apsvaigusi|
Ar man vienai atrodo, kad Ledinukas labai jau iš South Park?
Pasitikrink, kaip perskaitei pavadinimą, nes pirmas žodis reiškia vardą. Rašytojos, hmm, o gal eseistės reiktų sakyti?
Ech, tos skolintos knygos – amžinas priekaištas stovi lentynoj. Gal dėl to ir perku daug knygų, nes nemėgstu skolintis, nes jas reikia perskaityti kuo greičiau, kitaip guli užsigulusios man ant sąžinės. Todėl ir griebiau šį kartą skolintą Giedrą tokį neįtikėtinai giedrą lapkritį.
Patinka man Radvilavičiūtė, nieko negaliu sakyti, susiskaitė ir dar viena jos knyga, vėl mane stebindama, kad taip pagauna mano mintį, kad nebepagaunu savęs svajojant apie indus, vaiką darželyje, benzino lygį mašinos bake ir kitus žemiškus dalykus (va čia tai talentas – taip rašyti apie žemiškus dalykus, kad skaitantysis apie savuosius visai nebegalvoja). O bet tačiau pirmoji skaityta knyga man patiko labiau. Gal reikėjo kitaip skaityti – pirma šitą, paskui – sieną? Galvoju, kodėl, ir nelabai galiu sugalvoti. Gal Šiąnakt aš miegosiu prie sienos tekstas lengviau slysta, dar labiau užhipnotizuoja? Daugiau pribraukiau? (šiosios nebraukiau, nes gi skolinta). Daugiau radau aliuzijų į savo mintis? Labiau juokiausi? Meistriškiau parašyta? Na, gal visa tai? Bet jei patinka ši rašytoja, žinoma, be abejo ir visa kita- rekomenduoju. O jei neskaitei ir galvoji, kad patiks, tai pradėk nuo šitos – turėsi daugiau teksto pasimėgavimui.
Kelios tokios vežančios vietos:
Apie penkias kartais atsibundu ir girdžiu, kaip asfaltuotą kiemą šluoja kiemsargis. Niekada nemačiau jo veido. Tingiu pažiūrėti.
Tingisi ilgiau nei pusvalandį vaidinti kvailesnes (negu gimėm). Seksualesnes (negu išmokom). Kantresnes (negu išmokė). Švelnesnes (negu norim). Būtų čia koks vyras, reikėtų daug ką keisti – gėrimus, minas, šašlykų marinatą, šiek tiek – sąmojį.
Jei kartais užsinorėtum rimtos kritikos, tai čia.
|>>>|
Kadangi su Giedre kartu skaityti man vieną kartą (nepaisant telepatijos) nepavyko, tai dabar bus antras dublis – kviečiu tave skaityti kartu su manim (visi aplinkui tik šoka, šoka, o mes skaitykim) 🙂 . Taip pat kviečiu ir Giedrę bandyti laimę :), gal antras kartas pavyks? Komentaruose parašyk, kokia yra tavo knyginė svajonė. O kartu skaitysim:
Kas skaitys nuspręs p. Trečiadienis 🙂
Žodžiai, kuriuos tikriausiai kiekvienas lietuvis žino. Čia toks lietuvybės simbolis, sakyčiau. Ir nors daugelį Donelaičio poema užknisa, man šitie žodžiai yra pavasario šaukliai. Visada mintyse juos ištariu stovėdama kur gamtoj ant nušiurusios rudos žolės, vis dar apsimūturiavusi šiltais rūbais, bet jau uosdama pavasarį.
2010 m. Prix Goncourt laimėtojas yra Michel Houellebecq. Premiją jis gavo už savo knygą “La Carte et Le Territoire.” Kaip rašo The Associated Press, o aš nesiryžtu versti :
“The novel tells of a solitary, misanthropic artist who becomes a critical darling and commercial success almost in spite of himself. It’s equal parts murder mystery and a meditation on the decline of postindustrial France, depicted as a sort of Disneyland for Chinese and Russian tourists.
Houellebecq’s previous novels courted controversy with explicit sex scenes and disparaging comments about women, minorities and Islam.”
IIIlgas interviu su MH čia.
Aš kažkada bandžiau skaityti jo Platformą, išleistą Tyto Albos. Bet man nepavyko. Na, viena iš numestų knygų – arba nemoku tokių skaityti. Na, bet neperskaičius čia per daug ir nesireikšiu. Interviu su autorium dar galite žiūrėti komentaruose. O šiaip, na, ką? Sveikinam 🙂
knyguziurkes.com 
