Author: kzL

On Chesil Beach

~ kzL ~ 4 Comments

Neslėpsiu, Giedrė daro man didelę įtaką 🙂 Na, bent jau knygų skaityme tai tikrai. Ypatingai tų autorių, kurių aš vis dar esu virgin. Taip pasakyčiau ir apie Ian McEwan. Sakyčiau, kad iki kokio užvakar vis dar buvau virgin, nes, nors ir skaičiau jo ‘Amsterdamą’, viską, ką apie jį atsimenu, tai, kad man visai nepatiko, dėl to kitos jo knygos, savaime suprantama, buvo tiesiog praignoruotos, o į Giedrės meilę McEwan’ui būdavo žiūrima šnairomis, iš padilbų (jei taip galima žiūrėti). Na, o bet tačiau, kadangi Giedrė daro didelę įtaką, tai knygyne užėjusi nupigintą Ian knygą, aš (ta pati, kuri prieš eidama į knygyną pasižadėjo TIK pažiūrėti) čiupau ploną knygiūkštę – nusprendžiau Ian’ui duoti dar vieną šansą. Giedreeee, jis manęs šį kartą tikrai nenuvylė.

Nors knygos tekstas vietomis mane ir paleisdavo, bet aprašytoji situacija, knygos veikėjai slankiojo paskui mane visą laiką, kol skaičiau knygą ir dar kelias dienas po to. O tai tikriausiai yra geros knygos požymis, ane? Labai gaila, kad Jotema ant knygos nugarėlės praktiškai atpasakojo visą knygą, uždavė knygos nuotaiką ir net pacitavo problemos sprendimą – vieną svarbiausių knygos vietų (!!!), tai beliko tik perskaityti ir pasitvirtinti, kas ant nugarėlės parašyta 😦 Tikrai nemanau, kad tiek reikia atskleisti pačio knygos veiksmo, todėl, jei sugalvosite knygą skaityti, būkite kantrūs ir neskaitykite knygos aprašymo. Tiek kiek reikia parašyti, rašau čia:

Chesil Beach

 ”Edvardas ir Floransa, jauni ir skaistūs, tą rytą susituokę, atvyksta medaus mėnesiui į viešbutį Dorseto pakrantėje. Per pietus savo numeryje abu stengiasi nugalėti kiekvienas savąsias baimes dėl jų laukiančios vestuvių nakties…”

Ian McEwan

Viskas vyksta 1962 m. Skaičiau ir galvojau, kaip man gaila tų jaunučių žmonių, kurie abu dar nebuvo subrendę gyventi  kartu, šeimoje. Jiems abiems šito nereikėjo, bet tuo metu santuoka buvo vienintelis nežiaurus priimtinas kelias pabėgti nuo tėvų ir pagaliau tapti laisvu, už save atsakingu žmogumi. Iš čia (tradicijos, įpročių, visuomenės normų) tikriausiai ir kyla visa pasakojimo tragedija. Lyg veikėjai būtų gimę per anksti, nesulaukę seksualinės revoliucijos, kuri būtų išsprendusi jei ne visas, tai  bent jau didžiasias jų problemas. Skaičiau ir žavėjausi, kaip meistriškai McEwan atskleidžia abiejų lyčių mintis, poreikį, baimes, kaip supranta moters jausmus, Floransos dilemą (norą būti laisvai nuo tėvų, profesines ambicijas ir netiesioginę, o gal ir tiesioginę to kainą).

Tokios beprotiškai norėčiau

Džiaugiausi šia knyga, nes po keleto tokių sakyčiau labai vidutiniškų knygų (su Grisham Kalėdom nors ir pradėjau, bet neprasidėjau), pagaliau gavau savo sielai ir galvai peno. Ačiū Giedrei ir McEwan. Giedre, kokia ten ‘sekanti’ McEwan knygą? 🙂

|užpustyta|

Būna ir gerų naujienų?

~ kzL ~ 1 Comment
Apvainikuota Nacionalinė biblioteka. Kas su manim lažinsis, kada čia įeis pirmasis lankytojas?

Baigtas dar vienas Nacionalinės Mažvydo bibliotekos pagrindinio pastato rekonstrukcijos etapas. Džiugi naujiena. Bet įtariu, kad šis etapas turėjo būti baigtas kokiais 2008 m., kad švenčiant tūkstantmetį tauta turėtų Nacionalinę biblioteką. Ir tikriausiai, kaip visada, atsirado visokių kitokių prioritetų (neminėsim čia visokių Valdovų rūmų). Kada atsiras politikas, kurio ne deklaruojamas, o tikras prioritetas bus Nacionalinė biblioteka, o ne Nacionalinė pinigų plovykla? Tyrimai rodo, kad penkiolikmečiai nesupranta, ką skaito, o mūsų valstybėje vis dar atsiranda kitų reikalų (žinoma, avinų banda lengviau manipuliuoti)? Ir nors etapo baigtuvės gera naujiena, pagal vaizdelį nuotraukoje neatrodo, kad tame pastate jau greitai apsigyvens knygos…

|burbanti L|

Tylus tikėjimas angelais

~ kzL ~ 3 Comments

 Nu, šakės, man ir sekas paskutiniu metu užsirauti ant visokių baisybių, žmogžudysčių ir kitų “nuostabių” dalykų. Na, iš dalies pati kalta, nes jau labai reikėjo šitą ant viršelio išgirtą knygą (“vienas laukiamiausių ir perkamiausių skaitinių Didžiojoje Britanijoje 2008 m.”) grąžinti į biblioteką, na, žinot, Kalėdos, skolos ir visa kita. O aš taip nemėgstu mest knygų į šoną, o apie vidurį taip norėjos, bet paskui persiritau į antrą pusę ir visai susiskaitė.

Na, knyga lyg ir detektyvas, lyg ir psichologinis romanas su detektyvo elementais, kažkas panašaus. Ir  antroji knygos pusė mane kažkaip įtraukė, knyga manęs neįtikino ir tikrai nematau nieko tokio ypatingo, dėl ko čia ją jau taip reikėtų pulti ir pirkti. (Tik jau nedovanokit niekam dovanų!) Gal net keista, bet kelias mintis net pasibraukiau, bet tai tikriausiai ir viskas, ką gero gali čia rasti. Nors dabar ir svarstau, kad gal ir negalėčiau taip sakyti, pagrindinio herojaus Džozefo paveikslas toks visai nieko. Įdomu, kad jis knygoje jis yra rašytojas ir netgi parašo dvi knygas, kas sakyčiau yra neįtikėtina sėkmė, turint omeny, kiek nelaimių autorius šiam herojui užkrovė. Tai va toks ir gaunas klaudžiojimas tarp visai gal neblogos knygos ir nieko gero knygos.

R.J.Ellory

“Gedėjimas turėtų tęstis tiek, kiek žydi gėlės. Gyvenimas nestovi vietoje. Nori tiesos? Pasakysiu tau tiesą. Šiandien daug kalbama apie karą. Ankščiau kalbėdavo apie Depresiją. Kad ir kas būtų, žmonės miršta kiekvieną minutę. Nesvarbu – iš bdao, nuo šalčio, ligų ar Ei-dolfo Hitlerio kulkų. Miręs yra miręs, nesvarbu, kaip jis atgula į žemę ar pakyla į orą. Būtent tada žmonės sukrunta lovose. Nauji žmonės gaminami beveik taip pat greitai, kaip seni miršta. Nauji žmonės gaminami papraščiau ir lengviau nei vyšniniai blynai. Taip gamta apsivalo nuo praeities ir pasiruošia ateičiai. Ar supranti mane?”

“Kartais aš manau, kad metai yra tiesos priešas.

Mums senstant, mumyse kaupiasi cinizmas ir kartėlis, mes prarandame vaikšiką nekaltumą, o kartu su juo išblėsta įžvalgumas, leidžiantis mums suprasti žmonių širdis. Pažiūrėk jiems į akis, sakau sau, ir žiūrėdamas pamatysi tiesą, kokie jie iš tiesų yra. Akys yra sielos langai; žiūrėk atidžiai, ir tu pamatysi juose tamsiausių minčių atspindžius.”

|trokštanti gražios knygos|

Kai aš mažas buvau

~ kzL ~ 5 Comments

Aš taip džiaugiuosi, kad dar kartą galiu išgyventi vaikiškas knygas su savo vaikais ir su nekantrumu laukiu tų, kurias dar kartą išgyvensiu arba iš viso – susipažinsiu. Vis dėlto mūsų per sieną nepasiekė daugybė vaikiškų ir ne vaikiškų herojų – arba apie juos iš viso nežinojome, arba jie į LT atkeliavo, kai mes jau buvome užaugusios ir į vaikiškas lentynas knygynuose nesidairydavom.

Šiandien prisiminkim arba susižinkim su dešimt populiariausių visų laikų literatūrinių vaikiškų herojų Jungtinėje Karalystėje (sudarė The Guardian). Tik va, dabar pagalvojau, o kurgi ponas Harry Potter, gal čia sąrašas, kaip dar Hario nebuvo :)?

Man labai patinka originalus vardas Pippi 🙂

Nemirtingoji Pepė Ilgakojinė.

  

 Anne Shirley iš L.M.Montgomery knygos Anne from Green Gables. Apie naštailę Anne parašytos netdevynios knygos. Anne, kaip ir Pippi raudonplaukė (nemėgstanti savo plaukų spalvos :). Daugiau apie ją galite paskaityti pas Wiki.

Matilda. Herojės autorius Roald Dahl. Matildą gerai pažįstame (iš filmo), nes Matilda – knygų žiurkė, kuri perskaitė visas įmanomas knygas bibliotekoje.

 George (autorius D.K.Smith) – yaptingų sugebėjimų kūdikis, kuris klabėti pradėjo vos su laukęs keturių savaičių.

Tracy Beaker. Treisė, palikta mamos, auga vaikų namuose, ją atstumia norinčios įsivaikinti poros. Knyga parašyta kaip Tracy autobiografija.

 Lyra. Knygoje pasakojama vienuolikametės našlaitės Lairos istorija. Mergaitė nepaklusni, bet sąmojinga bei išmintinga, apsukri, turinti antgamtinių galių, dar vadinama antrąja Ieva. Hmm. Beveik vien mergaitės našlaitės…

Huckleberry Finn. Mėlynė Finnas. 🙂 Hmm… O kur Tomas?

Kadras iš filmo

Petrova Fossil. Ach, mergaitė iš knygos su puantais!!! Aš jau dabar noriu ją perskaityti ir pamatyti filmą, kaipgi kitaip! Petrova – viena iš trijų seserų, paliktų mamos, vėliau įvaikintų. Mergaitė, priešingai nei jos sesės, visiškai nesidomi menais, tikroji jos aistra – varikliai bei lėktuvai. Nepaisant to, Petrova eina į sceną, kad prisidėtų prie šeimos biudžeto, nors tikroji jos svajonė – tapti pilote. Ir vėl našlaitė! paprastiems vaikams į dešimtukus patekti be šansų 🙂

 

 

 

William Brown

 

William Brown iš Richmal Crompton knygos William. Apie išdykėlį berniuką, nepakartojamą vaikystę, su visomis įmanomomis vaikystės spalvomis.

 Sara Crewe iš Frances Hodgson Burnett knygos A Little Princess. Apie septynmetę Sarą, kuri taipogi netenka abiejų tėvų, bet pasitelkdama vaizduotę, sugeba išsaugoti gyvenimo džiaugsmą.

Kiek herojų tau buvo pažįstami?

|spalvotose knygose|

Apie gramofonus, ginklus ir Driną

~ kzL ~ 2 Comments

Tokia graži ir šviesi vaikystė senelio pašonėj. Gražiam krašte tarp kalnų, prie nuostabios upės. Taip smagiai skaitės knygos pradžia – su pakikenimais ir žavėjimusi, kaip lengvai apie tą nerūpestingą vaikystę galima parašyti. Bet iš tiesų tai knyga visai nelinksma, nes kartais žmonėms ima ir susisuka protas, o šalia gyvenantys kaimynai ima pro padidinimo stiklą tyrinėti vienas kito kraujo kilmę. “Aš esu mišrūnas. Pusė to, pusė ano. Esu jugoslavas – toks pat pasidalijęs. Mokyklos kiemas stebėjęsis, kaip galiu būti toks sumaišytas, buvo ginčų, kieno kraujas stipresnis, vyro ar moters, aš norėjęs tapti kuo nors aiškesniu arba kuo nors išgalvotu, ko Vukojė Kirminas nebūtų žinojęs, arba kuo nors, iš ko jis nebūtų galėjęs šaipytis, Vokietijos autostrada, vyną geriančiu skraidančiu žirgu, šūviu į namo kaklą.”

Na, ir prasideda visa ta makalynė, kurią turėčiau vadinti košmaru. Net nenoriu rašyti apie knygą, nes galvoje sukasi košmarai, kurių ką tik prisižiūrėjau internete, ir aš nenoriu nieko apie tai žinoti, nes tuoj Kalėdos, stebuklų metas, ir joks stebuklas negali ištaisyti to, kas įvyko Bosnijoje 1995 m. Po tokių įvykių tiesiog nustoji tikėti stebuklais, o aš vis dar noriu jais tikėti.

Drina, upė, kuri teka Aleksandrui per širdį

Tiesa, visa šita niūrybė tai ne iš knygos, iš mano prisiskaityto interneto. Žiūriu į autoriaus nuotrauką ir taip džiaugiuosi, kad jo tėvai jį susipakavo ir pabėgo į Vokietiją. Jo ten, Bosnijoje, nebuvo, tik visi kiti likę, kurie papasakos jam, grįžusiam, užaugusiam, nebe saviškiui. Čia ne Kalėdų knyga, bet turime tokias skaityti. Galvoju, kodėl turime, juk vis tiek niekada nepasimokome…

Niekaip negaliu šiandien rašyti apie literatūrines knygos puses, na, tiesiog kažkodėl man šiandien atrodo, kad tai visiškai nesvarbu.

L

Nacionalinė kultūros ir meno premija 2010

~ kzL ~ 1 Comment
Icchokas Meras prie knygų

Vienu iš šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų tapo Icchokas Meras. Žinote, vienas iš mano mėgstamų rašytojų, net kelios knygos lentynoj laukia eilėj.

O premiją rašytojas gavo už tragiškųjų XX amžiaus žmogaus patirčių atskleidimą modernioje lietuvių prozoje.

|knygų žiurkių informacija|

73 dienos iki…

~ kzL ~ 4 Comments
Joy of Reading (David Fichter freska Francis Wyman pradinės mokyklos (JAV) bibliotekoje)

fantastiškiausios Lietuvos knygų žiurkių dienos – Vilniaus knygų mugės pradžios! Knygų mugė 2011 m. prasidės vasario 17 d., nežinau, kelintą valandą 🙂 Man labiausiai pasaulyje smalsu, kokie autoriai kitais metais (norėčiau sakyti šiais 🙂 ) atvažiuos ir nudžiugins savo skaitytojus – noriu perskaityti jų knygas, jei dar neskaičiau. Nenustygstu vietoje, o tu? Dar išduosiu paslaptį, kad laukiamiausias mano svečias yra KŽG 🙂 . Labai labai tikiuosi sulaukti! O detaliau apžiūrėti gražiąją freską gali čia.

|ech tos moteros, vis laukimu gyvena|

Knygų kelionės po lentynas

~ kzL ~ 2 Comments

Puslapyje knygumainai.lt perskaičiau K.Sabaliauskaitės pagalvojimą apie knygų mainus.

“Man nepatinka keistis knygomis. Nemėgstu net ir skolinti knygų, nes man nemalonu, kai jos sugrįžta atgal nučiupinėtos, nulankstytais kampučiais, irstančiu įrišimu, ar, neduok dieve, – su maisto dėmelėmis. Galbūt todėl, kad esu užaugusi su didžiule (ir vis dar besiplečiančia) mūsų namų biblioteka, kurioje gausu buvo ne tik mano tėvų knygų bet ir išsaugoti seneliams ir proseneliams priklausę tomai. Nė neįsivaizduoju, kad galėčiau su kuo nors keistis šiomis savo brangenybėmis ar kam nors net laikinai skolinti nuostabias mamos vaikystės knygas su Gustavo Dore graviūromis, kvapą gniaužiančiai iliustruotus pirmuosius Haufo ir Brolių Grimų leidimus lietuvių kalba, “Tris muškietininkus” ar “Guliverio keliones”. O kur dar nuostabūs meno albumai, pamėgtų autorių kūriniai, kurių net vertimus kolekcionuoju? Tai mano didžiausias turtas ir pasididžiavimas, kurį norėsiu perduoti ateinančioms šeimos kartoms. Juolab, kad meilė knygai giliai įsišaknijusi mūsų giminėje. Negaliu net įsivaizduoti, kad užsimanyčiau mainytis visomis šiomis knygomis. Jos man – neįkainojamos.
 
Tad manau, kad noriai išmainome tik tuos dalykus, kurių paprasčiausiai nevertiname, jie mums nemieli ir nereikalingi. Žinoma, jei finansiškai tikrai sunku – yra bibliotekos. Visiems kitiems, kurie nemiršta iš bado, norėčiau pasakyti, kad knygos yra vienas tų dalykų, kuriems nedera gailėti pinigų. Tai – ne tik prestižas, bet ir tam tikra minimali, simbolinė parama jas parašiusiam autoriui, kad jis toliau galėtų kurti. Mes viešai labai mėgstame garsiai kalbėti apie patriotizmą, apie meilę lietuvių kalbai ir siekį ją išsaugoti. Tad elementari patriotizmo forma būtų nepagailėti dvidešimties ar trisdešimties litų už lietuvių literatūros kūrinį ir taip paremti mūsų kalbą, kultūrą ir jos kūrėjus, kurie šiais laikais gyvena itin sunkiai.
 
Todėl diskusijas apie perskaitytas knygas sveikinu, bet  tikrai nenorėčiau, kad jūsų portale nuolatos mainoma vis mirgėtų “Silva rerum”. Tai reikštų tik viena – kad ji neužgavo skaitytojų sielos stygų, kad jie niekada nenorės po kurio laiko grįžti prie romano, kad laiko jį menkaverčiu ir nenori jo išsaugoti savo namų bibliotekoje, sau ir savo vaikams. Ir jokio “antro gyvenimo”, mano nuomone, tokie mainai knygai nesuteikia. Tikri bibliofilai knygomis nesimaino”, – svetainei  www.knygumainai.lt sako Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė, rašytoja, žurnalistė ir mokslininkė Kristina Sabaliauskaitė .

Aš skolinu ir skolinuosi, bet knygą, kuri patiko, visada noriu turėti kur nors po ranka, savo namuose. O dabar tai labiausiai norėčiau pastovėti prie K.Sabaliauskaitės knygų lentynos. Nors ir prie savo lentynų baisiai mėgstu pastovėti 🙂

|prie lentynų|

Pavadinimai: Sala

~ kzL ~ 16 Comments

Pasirodo, žodis “sala” pavadinime daug dažniau, nei “jūra”, na, ir žinoma viskas labai labai paslaptinga. Beveik sala=paslaptis. O “sala” šovė į galvą, nes greitu laiku turiu perskaittyti vieną skolintą “Salą”, o kita vis man bibliotekoje pakliūna po ranka ir vis sakau, na gerai, kitą kartą tikrai šitą paimsiu. Taigi, kokios salos šį kartą neįtraukiau?

KŽL