Author: kzL

Trečia diena. Dublis n. Tomas Venclova

~ kzL ~ 14 Comments

Kai nuėjau į Tomo Veclovos knygos “Vilnius. Asmeninė istorija”, tai supratau, kodėl visi iki tol buvę lektoriai vis stebėdavosi, kad auditorija susirinko į šį, o ne į Tomo Venclovos pristatymą. Knygų mugėje kartais tikrai buvo sunku apsispręsti, kur eiti, nes geri autoriai dažnai dubliuodavo vienas kitą ir dar taip, kad nuo vieno iki kito renginio (jei sugalvotum pabūti abiejuose) tektų brautis per visus Litexpo rūmus ir tirštą žmonių masę. Džiaugiuosi, kad nors į šitą nuėjau.

Aš negaliu nustoti stebėtis, koks nerealus žmogus yra Tomas Venclova. Mane žavi jo erudicija, kosmopolitiškumas, objektyvumas,  paprastumas, sugebėjimas paprastai pasakyti,  nerealus humoro jausmas ir nereali charizma. Žmogus, kuris kalba su Česlovu Milošu, juokauja su Susan Sontag, kuri ir paprašė apie Vilnių kažką parašyti esė forma, Venclova ir parašė, tačiau rašytoja nebespėjo paskaityti. To laikinumo kontekste (turint omenyje ir Justino Marcinkevičiaus išėjimą), aš esu tokia laiminga, kad spėjau sutikti ir paklausyti Venclovos (ne dėl rašytojo amžiaus, o dėl mūsų visų laikinumo). Ech, ne 45 min. ilgumo turi būti tokie susitikimai…

Be Venclovos taip pat labai įdomiai kalbėjo M.Kasner (bijau pameluoti, atrodo, Lietuvių – lenkų instituto vadovė). Ji papasakojo, kas Vilnius yra jos kartos lenkams, tikrai visai kitokia vieta negu mes visi įsivaizduojame. Ji sakė (lietuviškai), kad Vilnius jai buvo kažkokia mistinė literatūrinė vieta, atspindėta Milošo ir Mickevičiaus literatūroje, o kas yra Aušros vartų Madona, tai ji iš viso nesuprato. O po to dar kalbėjo Julius Sasnauskas – kaip visi šitie žmonės gali sutilpti į mažiau nei valandą? O sutilpo ir dar tiek daug pasakė. Aš tik sėdėjau ir galvojau, dieve dieve, kiek man reikia visko perskaityti (tas tai ne bėda, bėda, kada), kad sužinočiau. Na, toks ir džaiugsmas ir liūdesys, kad nespėsi vis tiek visko padaryti, ką nori.

Iš tikro tai dalį Tomo Venclovos kalbą nufilmavau su fotiku, bet negaliu dabar įdėti, nes youtube draugauja tik su 15 min. filmuko, o manasis 17 min. Tai kai tik kas nors man pagelbės bent jau sutrumpinti filmuką, tada ir įdėsiu. Giedrė žino, kankinuosi jau nuo vakar vakaro (rrrr). Ir labai tikiuosi, kad girdėsis geriau, nei Oksanen (na, fotike žiūrint visai viskas normaliai).

|FKŽ info|

Trečioji diena. Sek paskui Užkalnį

~ kzL ~ 2 Comments

Užkalnis, matydamas visur šmežuojantį mano snukutį, tikriausiai pradėjo mąstyti, kad jį žiurkės seka, ir planuoti, kad reikės spąstukus ir sūrio pirkt, o gal ir džiaugėsi – jei žiurkės čia, viskas gerai, laivas neskęsta :). Gal neišsivaizdinsiu, labiausiai tikėtina, kad iš viso nieko negalvojo. Na, čia tokia įžanga, nes kiti du susitikimai buvo tokie, kur Užkalnis dalyvavo.

Pirmajame – kaip pašnekovas tarp kitų rašytojų diskusijoje “Naujosios emigracijos reikšmė lietuvių literatūroje” (kiti rašantys dalyviai R.Drazdauskienė, E.Davainė, parašiusi “Airija. Tolima ir artima sala”, S.Žukas, “baltų lankų” smth gal direktorius, nežinau, ir G.Grušaitė). Tai sakyčiau, kad labai aiškiai išsipoliarizavo rašytojai – E.Davainė atstovavo visus tuos emigrantus, kurie išvyko ekonominių sumetimų vedini, vargo bitės, A.Užkalnis – visus tuos, gal ir nelabai tiksliai įvardinsiu, bet pavadinsiu savotiškais “karjeristais” gerąja prasme daryti karjeros, o ne bėgdami nuo vargo, ir Gabija Grušaitė – per vidurį, atstovaudama emigrantus, kuriems Lietuva yra pasaulyje ir pasaulis yra Lietuvoje ir jiems nesvarbu, kur gyventi, svarbu, kad įdomu. Pagal jų suvokimą net nesakyčiau, kad jie yra emigrantai, tiesa, Gabija lyg taip ir sakė, tiesiog ji nepripažįsta geografinės emigracijos, tik emocinę ir dėl to savės emigrante net nelaiko.

Žiuriu, lryte, jau yra straipsnis apie šitą susitikimą, pati dar neskaičiau, čia. Na, minimum galit normalių nuotraukų pažiūrėti.

Padiskutavo dskutuotojai apie kalbą, apie kalbinę aplinką ir jos reikšmę jų kūryboje, na, ir apie savo patirtį, žinoma. O man visą diskusiją, nuo pat įžengimo vis kirbėjo mintis, kaip čia sėdi Užkalnis ir Davainė kartu susėdę, ir Davainė nerauna Užkalniui plaukų už jo recenziją.

Na, diskusija tai visai nepanaši į susitikimą su Stephen Clarke (“One year in Merdre” ir visos kitos merdre knygos), kurį vedė ponas Andrius. Jau tiek skaniai žvengus tai seniai nebuvau. Iš karto iškilo prisiminimai apie Frank McCourt, kuris buvo kažkurioje knygų mugėje ir jo susitikime irgi buvo labai labai linksma.

Kas skaitęs S.Clarke knygas žino, kad jos apie visokius bajerius nutikusius anglui Prancūzijoje. Ir viskas su tokiu smagiu švelniu humoru. Susitikime buvo paklausta, ar apie lietuvius būtų irgi galima kažką tokio pasakyti iš to trumpo laiko, kurį jis čia buvo.

SC: Niekas manęs dar niekur taip tiesiogiai neįžeidinėjo, kaip Lietuvoje.

LT: ???

SC: Visi mane vadina “the ass”

LT:??

SC: Visi sako Stephen’ ass Clarke’ ass

🙂 🙂 🙂

Na, pagl šitą pavyzdį galite įsivaizduoti, koks buvo susitikimas. Laaabai linksmas, labai smagus, reikėtų bent kartą į mėnesį nueiti profilaktiškai į kokį renginį, kur galima taip skaniai pasijuokti. Beje, Andrius Užkalnis prisipažino, kad kai leidykla klausė, ar knyga gali būti populiari Lietuvoje, jis atsakė, kad ne, nes manė, kad lietuviai nesupras tokio humoro. Tikriausiai šito susitikimo ir įrašo moralas  perfrazuojant “Ir turtuoliai verkia/taupo” būtų toks: Ir Užkalnis klysta. Kaip gerai, kad klydo šioj vietoj 😛

Trečia diena. Susitikimas su S.Oksanen

~ kzL ~ 2 Comments

Kadangi Giedrė taip laukia, tai rašau ne iš eilės. Truputį su fotiku bandžiau filmuoti, tai galite šiaip pažiūrėti dėl bendro vaizdo, nes garsas tai nieko gero. Žinoma, rašytojos išvaizda yra išskirtinai įspūdinga – visas tas plaukų-raištelių-dredų balaganas, bet be jo tikriausiai jos net neįsivaizduotume ir nepažintume. Pagalvojau garsiai, kaip ji su tuo klatūnu miega, o šalia sėdėjusios merginos pasvarstė, kad gal tas visas reikalas nusiima?

Kažkaip keista, kad susitikimas vyko suomiškai, labai jau iš karto gaunamos informacijos kiekis labai apribojamas. Nesuprantu, kodėl taip nuspręsta, nes dalindama autografus autorė kalbėjo angliškai (kuris jaunas suomis nemoka anglų?), o ir Suomijos ambasadorė kaip be anglų kalbos? Labai džiaugiausi, kad mugėje susidūrus su vokiečių kalba, iš karto turėdavau galimybę pasiimti ausines ir klausytis sinchroninio vertimo. Šiaip, daug kas, kas buvo sakyta, jau žinoma, tik šiaip smagu iš autorės lūpų išgirsti. Taip pat kalbėjo Suomijos ambasadorė, o aš mieliau būčiau klausiusi autorės.

Užklausta, iš kur tos visos sovietinio gyvenimo detalės iki smulkmenų ir šiaip visa šita istorija, S.Oksanen atsakė, kad ji nuo kūdikystės važiuodavusi pas gimines į Estiją ir jai jau nuo tų laikų tos detalės ir giminių pasakojamos istorijos sukosi jos galvoje – juk laiškais ar telefonų visų pokario istorijų neparašysi, tai jau susitikdavę ir kalbėjęsi. Be to, autorė daug dirbusi archyvuose, ieškojusi medžiagos apie sovietinę Estiją, netgi antikvariate radusi tarpukario Estijos moterų žurnalus, jais naudojosi, kad galėtų geriau suprasti tą laikotarpį. Na, pokalbio metu kelis kartus buvo paminėta, kaip visi stebisi, kad toks jaunas žmogus taip subtiliai ir giliai jaučia ir sugeba perteikti moterį.

Autorė minėjo, kad romanas “Valymas” yra iš keturių romanų ciklo: pirmasis “Stalino karvės” (tikimasi, kad iki metų pabaigos bus išleistas ir lietuviškai), “Valymas”, o dabar autorė rašo trečiajį. Labai labai laukiu.

|mugės žiurkė|

Trečioji diena. Žydų šimtmetis

~ kzL ~ 5 Comments

Bandysiu bent dalimis papasakoti apie tai, kokiuose susitikimuose ir diskusijose buvau. Taigi, pirmiausia lėkiau į neseniai mano perskaitytos knygos “Žydų šimtmetis” pristatymą ir susitikimą su autorium. Šitas susitikimas buvo pavyzdys, kaip netinkamai parinktas susitikimo vedėjas gali sugadinti visą susitikimą. Paminėsiu, kad susitikimas trunka apie 45 minutes, todėl kiekviena minutė yra labai brangi. Nors nesėkmingai prasidėjus susitikimui, Tyto albos direktorė bandė taisyti padėtį, prof. Z.Norkus nelabai suprato, ko iš jo norima ir toliau demonstravo savo nelabai gerą anglų kalbos tarimą. Buvo nerealiai pikta, susirinkusieji pradėjo brazdėti ir ploti (neigiama prasme), kai tik profesorius užsimiršdavo, kad yra ne studentų auditorijoj. Padėtį į antrą susitikimo pusę išgelbėjo neapsikentę klausimų uždavėjai, tiesiog nutraukę profesorių.

Dalyvavimas susitikimuose ir knygų pristaymuose man patinka, nes kai protingai pakalba pristatytojas, pats autorius papasakoja apie save ir knygą, perskaitytas kūrinys tarsi įgauna kažkokią visai kitokią aureolę, nežinau, kaip čia išsreikšti, – užsipildo/išsipildo/įgauna pilnatvę. Kai apie knygos pro ir antižydiškumą Rimvydas Valatka atsakė, kad knyga nėra nei prožydiška, nei antižydiška, atrodo, visos dar šviežiai apie knygą verdančios mintys pradėjo leistis į savo lentynėles. Kaip paminėjo pats Yuri Slezkine, jo knyga labiausiai yra apie tai, kaip iš Sėslumo zonos, apimančios senąsias LDK teritorijas – Lenkiją, Lietuvą – žydai migravo trijomis kryptimis: į socializmą (Rusijos didmiesčius), į kapitalizmą (JAV) ir į nacionalizmą (Palestiną), ir apie tai, kaip bolševikų revoliucija kartu buvo ir žydų revoliucija, jaunų žydų revoliucija prieš savo tėvus, jų gyvenimo būdą ir carinę Rusiją. Tai taip daug neblevyzgojant būtų galima apibūdinti knygą. Labai džiaugiuosi, kad ją perskaičiau prieš susitikimą ir labai rekomenduoju visiems, besidomintiems žydų tauta ir bolševikų revoliucija.

Tyto Albos direktorė, prof.Z.Norkus, Y.Slezkine, vertėjas L.Jonušys ir R. Valatka ir kažkieno galva 🙂

Iš karto atsiprašau už kai kurių nuotraukų kokybę, fotkinau su mažiuku fotiku, nes kažkaip jau dielių aparatūrų nešiotis nelabai norėjau, o dar iš jaudulio ir rankelės padrebėdavo, nors ir be jaudulio padreba.

Kadangi dabar esu kviečiama pažaisti, tai iš karto įdedu įrašą, nežinia, kada toliau galėsiu pasakot.

|FKŽ info :)|

Knygų mugė. Trečia diena. Mirus iš pavydo. Sau

~ kzL ~ 22 Comments

Jau seniai neturėjau tokios dienos. Tikras penas sielai. Tiek įspūdžių, kad tikrai nežinau, kaip reikės viską parašyti, juk buvau aštuoniuose renginiuose-susitikimuose-diskusijose. Ne, ne, tikrai neįmanoma šiandien aprašyti, bet kartu ir gaila tų emocijų, kurios rašant ne šiandien vis labiau blės, o paskui iš viso aptingsiu ir neparašysiu. Ką daryt?

Gal nuoautografų pradėsiu. Neįtikėtina, bet šiandien pamiršau pasiimti “Žydų šimtmetį” autoriui pasirašyti. Kaip gali nepamiršti, kai lakstai be galvos. Bet nieko, paprašiau autoriaus pasirašyti ant skirtuko, kuris dabar jau saugiai įklijuotas į knygą.

Yuri Slezkine
Sofi Oksanen parašas panašus į jos šukuoseną
Dominikas Velička "Vyno istorijos"

D.Veličkos knygos pristatyme labai norėjau sudalyvauti, bet nebespėjau. Knygos neplanavau pirkti, bet kai pamačiau pasirašinėjantį autorių, nusprendžiau nepraleisti galimybės.

Tomas Venclova "Vilnius. Asmeninė istorija"

Bėgte bėgau pirkti Tomo Venclovos knygos po susitikimo. Nerealu, kad gavau autografą.

Gabija Grušaitė "Neišsipildymas"

Šis autografas Catalin Dorian Florescu. Jo knyga dar tik gimsta, o jos gimstančios ištraukas skaitė Sigitas Parulskis. Labai patiko. Vėlavau į šitą susitikimą, nežinojau, ką čia skaito, pradėjau klausinėt šalia sėdinčių žmonių, jie irgi nežinojo. Kai pamatysite knygynuose knygą “Zaira”, rėkite man čia visais įmanomais kanalais, labai noriu tos knygos ir jai labai pasisekė, nes ji turės autoriaus autografą. Irgi ant skrajutės ir dar su kažkokia užuomina!

C.D.Florescu "Zaira"

Ir dar prašau padėti man iššifruoti, ką vakar parašė poetas Marius Burokas?

Marius Burokas "Išmokau nebūti"

Beje, taip ir nesugebėjau knygoje rasti to eilėraščio, apie kurį kalbėjau. Gal į knygą neįdėjo?

|to be cont|

Vertimų karalienė su žiurstu

~ kzL ~ 5 Comments

Šiandien “Vilniaus dienoje” perskaičiau smagų interviu su Vertėjo soste šiais metais garbingai sėdinčia Rasa Drazdauskiene. Kol kas internete įdėtas tik pirmasis šeštadienio numerio puslapis, gal vėliau atsiras ir visas denraštis, tada skaitykite 27 psl.

|žiurkių info|

Knygų mugė. Antroji diena – excited

~ kzL ~ 6 Comments
Šiandienos knygos

Šiandien diena prasidėjo spontaniškumu. Vietoj to, kaip kad planavus eičiau į diskusijų klubą apie Milašių (jame dalyvavo T.Venclova), aš paskutinę minutę įšokau į traukinį važiuojantį į Vilnių – Laimono Briedžio knygos „Vilnius – savas ir svetimas“ pristatymą. Viskas iš meilės šitam miestui. Sakysit, kad visai jau išprotėjau, nes vidury susitikimo, išsmukau iš salės, nubėgau laiptais žemyn, nusipirkau tą knygą ir parlėkiau atgal. Žinau, žinau… bet taip jau man nutinka su tom knygom – now or never. Taigi, dar ir autografą susižvejojau. Įdomiausia, kad po „Žydų šimtmečio“ jau galvojau, ne, ne, dabar skaitysiu grožinę, o štai ir vėl negrožinė knyga man ant satlo guli ir taip nori būti perskaityta, kad jaučiuosi visai pasimetusi.

Per susitikimą (kaip trumpai jie trunka – tiesiog neįmanoma), sužinojau įvairiausių dalykų, pvz., kad JAV New York vastijoje yra miestas Vilna (o gal Wilna), kuris buvo įkurtas 1813 m. prancūzų, Napoleono įžengimo į Vilnių garbei!

Kalba autorius Laimonas Briedis

Knygos autorius dabar gyvena Vankuveryje, Kanadoje. Toks pažįstamas jausmas, kai autorius pasakoja, kaip iš Vilniaus tempė savo knygas už Atlanto ir kaip, atvažiavus į Vilnių, jam tų visų knygų baisiai trūksta. Aš, aišku, ne tokiais atstumais, bet taip pat paskui save tampausi kiek galima daugiau knygų, nes man bet kada bet kurios gali pritrūkti, o tas jausmas tiesiog nepakenčiamas.

 Įsivaizduojat, susitikime buvo Vilniaus gatvių Kunigaikštis (nežinantiems paminėsiu, kad yra toks kunigaikštis , kuris gatvėj garsiai rėkauja ar dainuoja, na, toks žmogus, neatkiriama miesto dalis)! Neįtikėtina, apie Kunigaikštį sužinojau tik susitikimo pabaigoje, kai jis paklausė knygos autoriaus:

–          Ar Vilnius gražus miestas?

L.Donskis ir E.Lucas

Kitą valandą nulėkaiu į IQ forumą, kuriame Edward Lucas, The Economist apžvalgininkas, kalbėjosi su Leonidu Donskiu tema „Globaliniai pokyčiai ir Baltijos šalys“. E.Lucas man visada smagu pasiklausyti, prasiplauti smegenis. Kaip sakė autorius: „Man keista apie Lietuvą kalbėti lietuviams, juk patys geriau apie save viską žinote. Ir atsakė Donskis: „Kad į save pasižiūrėti, reikia veidrodžio, o jūs ir esat mūsų veidrodis“.

O paskui vėl Donskio vedamas susitikimas apie Henry Parlando fenomeną, jo romaną “Sudužo”. Atsimeni, neseniai sakiau, kad norėčiau, kad man skaitytų kas nors. Tai va, išsipildė mano noras – susitikime nerealiu nuostabiu balsu ištraukas iš romano skaitė aktorius A.Kazanavičius. Nuostabus balsas, susilydyti galima, garbės žodis. Būtu nuostabu kur nors ramiai paklausyti VISO romano nuo pradžios iki pabaigos skaitomo šiuo balsu.

Henry Parland romaną skaito aktorius A.kazanavičius

O H.Parland ypatingai įdomus tuo, kad yra vienas svarbiausų, jei ne svarbiausias, suomių- švedų novelistų modernistų. Kadangi labai bohemiškai siautėjo Helsinkyje, šeima jį išsiuntė į Kauną, pas dėdę VDU profesorių V. Sezemaną. Keletą metų iki savo ankstyvos mirties pragyveno Kaune.

Na, ir galiausiai keliavau į Tyto Albos išleistų dviejų poezijos knygų pristatymą. Buvo smagu, gražu (dainavimas), jau nebeturiu jėgų gražiai aprašyti. Dar noriu Ilzės Butkutės eilėraštį vieną įdėti, bet jau nebeturiu jėgų. Tik pridursiu, kad Mariaus Buroko knygos visai nesiruošiau pirkt, bet neiškenčiau, nes vienas perskaitytas eilėraštis buvo toks…, kurį aš noriu po ranka turėti. Gal rytoj pacituosiu.

Labanakt

|žiurkių naujienų agentūra “viena žiurkė regėjo”|

Saldus laukimas

~ kzL ~ 5 Comments

Laukimo džiaugsmas kartais būna stpresnis už tai, ko lauki. Pavyzdžiui, lauki lauki kalėdų, na, ateina, praeina – ilgas laukimas tikrai saldesnis. Arba – užsisakai knygą internete – lauki, nekantrauji, įsivaizduoji, kaip skaitysi. Arba – įsivaizduoji, kad esi Vilniaus knygų mugėj – vaikštai į susitikimus, svajoji apie autografus, ech… Šitas postas, kad Giedrei būtų saldu laukti (aš irgi laukiu, kada galėsiu nubėgt į paštą pasiimti dovanos iš Švedijos) –

Mmm kaip saldu… Ar jaučiasi?

|mugės žiurkė|

Metų knyga 2010

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip beveik devintą valandą ryto rašo Lrytas, “penktadenį paaiškėjo” Metų knyga. Net susimąsčiau, kokia šiandien diena.

Taigi, Metų knyga (neslėpsiu, mano nusivylimui, nes tikėjaus, kad laimės Radvilavičiūtė) skirta Marcelijui Martinaičiui už knygą “Mes gyvenome“. Na, nors tiek gerai, kad knygą apskritai skaičiau ir ji buvo visai įdomi. Na, ir neburbėsiu, o pasveikinsiu autorių 🙂

|žiurkių info|

Knygų mugė: pirmoji NEišprotėjusi diena

~ kzL ~ 33 Comments

Kokie įspūdžiai iš knygų mugės? Didžiausi įspūdžai apie save – kad buvau ganėtinai šaltakraujiška, raconali ir susitvardžiusi, ir neišsikrausčiau iš proto pamačiusi krūvas naujų knygų. Dabar vis galvoju, kodėl? Gal todėl, kad taip teikiausi visą tą laiką, kai laukiau mugės, o gal perdegiau belaukdama? Gal tiesiog jaučiau, kad tai nėra svarbiausia knygų mugės diena, nes šiais metais einu ne prisipirkti knygų, kurių nėra kur namie padėti, o pamatyti rašytojų, pasiklausyti diskusijų?

Net keista, kokia maža krūvelė iškraustyta iš kuprinės… Tokia:

Beatos virtuvę nusipirkau nusprendusi, kad tingiu nusirašinėti pusę iš draugės paskolintos knygos. Kad patikėtumėt, kokie hipnotizuojantys Ilzės Butkutės eilėraščiai, kurių laukiau nuo rugsėjo, nusipirkau net dvi jos knygas! Gabijos Grušaitės knygą nusipirkau pagal planą, o štai Liudmilą Ulickają netikėtai prisiminiau (iš diskusijos bloge) ir susiradusi nusipirkau – už 5 lt ir už 10 lt. Pagal planą nenusipirkau Silvos Rerum II, bet tai padarysiu rytoj. Norėjau nusipirkti M.V.Llosa knygas, bet jas galiu pirkti pagal knygų klubo akciją(4 už 50 lt), o aš niekaip nerandu kitų dviejų knygų iš pasirinktinų, kurių norėčiau. Gal kas nori su manim kartu nusipirkt? Planuota I.Allende “Sala po vandenynu” man pasirodė per brangi net mugės sąlygom – nedegu jos perskaityti, pakentėsiu. Nužiūrėjau dar keletą knygų, brandinu mintis apie jas, žiūrėsiu, ar pasiduosiu emocijai, ar ne, jei pasiduosiu, tai prisiduosiu.

Krūvelę nupirkau ir savo kukuliams – knygelių spalvinimui ir darbeliams ir dvi tokias gražias, kurias iš karto galėsim skaityti.

Kartu pažindinsimės su troliais Mumiais
is čiuožinėsim su Mamule MŪ

Taigi, pradėjau nuo pirmosios dienos rezultatų, bet gi ir kai ką daugiau nuveikiau. Nors diskusija apie kalbos norminimus ir kultūrą man jau pradeda įgristi, susidomėjau diskusija “Kokia yra literatūros kalba?”. Diskusijoje dalyvavo L.Vaicekauskienė, M.Adomėnas (mano apygardoje išrinktas seimo narys), R.Drazdauskienė, A.Gailius, ponia Smetonienė, o pabaigoje pasisakė ir ponas iš Kalbos inspekcijos, jei gerai nugirdau – Smalinskas (įtariu, kad čia tas pats apie kurį savo straipsnyje kalbėjo K.Sabaliauskaitė toje vietoje, kur Jonučiui buvo įteiktas apdovanojimas už kalbos taisyklingumą). Kaip jau tikriausiai supratote, diskusija vyko apie tai, kokia diskusija dabar vyksta visuomenėje apie kalbos kontroliavimą. Man įdomiausia buvo klausytis L.Vaicekauskienės, jos patirčių ir nuostabos dėl reakcijos, kuri kilo, kaip ji sako “mokslininkei pareiškus savo nuomonę”, kaip kolegos ir kiti žmonės ją vadina “drąsia” už tos nuomonės pareiškimą. Jums nekvepia? Man kvepia blogai, kvepia tarybiniais laikais, kai egzistavo tik vienintelė oficiali nuomonė ir nieko daugiau. Ir nors manau, kad šia tema yra nesusikalbėjimo tarp diskutuojančių pusių, mane truputį šokiravo šioks toks apsilojimas tarp Vaicekauskienės ir Smetonienės, kai pastaroji į Vaicekauskienės argumentus pradėjo atsakinėti frazėmis: “čia tau taip atrodo” ir panašiai. Tokie posakiai nuskamba kaip normalių argumentų neturėjimas ar kažkas panašaus ir nubraukia visus kitus prieš tai pasakytus argumentus. Tai va.

Mugė iš viršaus I

 

Mugė iš apačios

Po šios diskusijos dar truputį paklausiau apie “Literatūros kritikos ateitis ir dabartis”, kur D. Mitaitė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pasakė, kad kiteratūros kritikos situacija Lietuvoje yra bejėgiška, o didžiausios diskusijos institute vyksta skirstant knygas prie popso ir nepopso. Ji minėjo, kad LLTI puslapyje kasmet skelbia kažkokių knygų (lyg geriausių, lyg ir kūribiškiausių, nepamenu) sąrašą, bet aš to sąrašo niekaip nerandu dabar, o būtų įdomu pažiūrėti.

Iš viršaus II
iš viršaus III

Galiausiai dar pavaikštinėjau po Vaikų salę.

rašytojas Brailiu
Kabančios knygos
Knygų dirbtuvės

Dar buvau sustojusi pakalbėti su knygų skaitytuvų pardavėju. Niekaip negaliu apsispręsti, ar noriu to skaitytuvo, ar ne. Na, noriu, tik nežinau, ar jis patiks, ar ne. Prašau atsiliepti visus, juos turinčius. Negaliu suprast, ar man bus malonu tokį daiktą skaityti, net laikydama rankose negalėjau suprast. Bent jau tas, kurį pristatė mugėje man nepatiko, nes kontrastingumas kažkos per mažas, pats pardavėjas sakė, kad Kindle ar Sony Reader jis didesnis. Tai man visai galva susisuko. Bandysiu atsukt atgal.

Atspaudai I
Atspaudas II
Atspaudas III
Toks knygoj

O kad nepamirštume savo teisių, Mariaus Jonučio priminimai:

Viskas, einu miegot.

|ate|

Namų darbai

~ kzL ~ 4 Comments

Giedre, atsimeni vieną istorijos pamoką, kai mokytoja pasakė, kad kitai pamokai turime susižinoti apie Izraelį ir jo istoriją? Aš labai gerai atsimenu. Ir atsimenu, kaip klasėje niekas nieko nesusižinojo. Ne dėl to, kad tingėjo, tiesiog, manau, nelabai buvo iš kur susižinoti. Interneto nebuvo (gal ir gerai, nes tada, jaučiu visi būtų tiek visko susižinoję, mokytojai nebūtų reikėję pamokos dėstyti), o bibliotekose daugiausiai tik senos propagandinės knygos, jei ir tokių būtum galėjęs resti. Tada atsiminiau, kaip pagalvojau, kaip niekada man nešovė į galvą mintis, kaip tas Izraelis atsirado, o labiausiai nustebau sužinojusi – kaip. Tai tikriausiai buvo vienas iš labiausiai mane nustebinusių istorinių įvykių.

Taigi, po kokių daugiau nei dešimties metų, nusprendžiau perskaityti jau senokai nusipirktą knygą (2007 m. knygų mugėj), kaip namų darbą ir kaip tokį pasiruošimą perskaityti neseniai Tyto Albos išleistą “Žydų šimtmetį”. “Jei pavyks” sakau visai nuoširdžiai, nes negaliu pasakyti, kad esu mėgėja skaityti negrožines knygas, jei tai nėra būtina ir reikalinga, nors ir labai įdomu. Skaitau negrožinę ir man gaila visų tų veikėjų iš grožinės literatūros, kurie manęs laukia. Iš tikro, negrožinę man skaityti žymiai sudėtingiau (vis kur nors nusvajoju). Bet buvusio Lietuvos ambasadoriaus Izraelyje Alfonso Eidinto ir jo sūnaus Donato Eidinto knygą skaityti tikrai buvo (ir yra) įdomu. Perskaičiau ne visą knygą, skaičiau iki tol, kol atlikau namų darbus – sukūriau Irzaelį, bet štai sėdėdama vartau knygą, ir vis sustoju paskaitinėju tai vienoj tai kitoj vietoj, taip ir visą perskaitysiu.

Knygoje rasit žydus nuo Mozės laikų, sužinosit apie jų kaip tautos vystymąsi, žydų civilizacijos sugebėjimą išlikti žlungant šimtams kitų tautų ir civilizacijų . Skaitydama knyga, nebesistebiu, kaip ši tauta tiek pasiekė, kai nuo senovės “švietimas buvo privalomas kiekvienam berniukui, bet negalėjo būti atsakyta ir pramokusioms rašyti bei skaityti mergaitėms, kurios norėjo toliau mokytis. Mokytojams algos turėjo būti didelės, kad darytų profesiją pagarbią ir patrauklią.” Jei kiekvienoj tautoj šimtmečius tai būtų vienas svarbiausių principų, pasaulis būtų visai kitoks ir nereiktų tikriausiai vieniems ant kitų dantų griežti. Na, bet, žinoma, čia yra tik viena citata iš knygos, tikrai įdomios paskaityti ar bent jau pavartyti, paskaitinėti.

O štai vakar pabaigiau skaityti Yuri Slezkine “Žydų šimtmetis”. Iš esmės skaičiau knygą, kad pasiruoščiau knygų mugei – labai noriu nueiti į susitikimą su šiuo autorium. Nors, kaip jau minėjau, nekantrauju sugrįžti prie grožinės literatūros, knyga tikrai įdomi, sužinojau labai daug. Sužinojau, kad nieko nežinojau. Nelabai net galiu diskutuoti su autorium, kažką knotrargumentuoti, nes mano žinios šiuo klausimu ganėtinai skystos. Na, nieko, šviečiamės šviečiamės.

Kardinaliai kitokia knyga apie žydus nei Eidintų. Net nežinau, kaip čia išsireikšti: viena tokia teigiama, kita gal labiau demoniškai intriguojanti. Skaitant knygą kilo milijonas visokių minčių, kurios vis dar dėliojasi mano galvoje, net nežinau, ar susidėlios, nes, niekas tikriausiai nepaneigs, žydų tautos istorija yra išskirtinai įdomi ir sudėtinga. Kažkaip realiai pagalvojus, iki knygos perskaitymo mano žinios apie žydų tautą apsiribojo holokaustu, na, ir tiek, kiek perskaičiau Eidinto knygoje, o štai “Žydų šimtmeyje” ypatingas dėmesys skiriamas žydams ir komunizmui, žydams Sovietų Sąjungoje. Knyga patvirtino vieną iš istorijos aksiomų – revoliucija suėda savo vaikus. Pačiais neįtikimiausiais ir žiauriausiais būdais.

Nekantraudama laukiu susitikimo su autorium. Esu įsitikinus, kad neišdrįsiu užduoti nė vieno klausimo.

Interviu su autorium čia.

Ištraukos iš knygos čia.

|išsiilgusi grižinės literatūros L|

Knygų miestas

~ kzL ~ 4 Comments

Hay-on-Wye miesčiukas Velse. Šią savaitę mano įtrauktas į “Vietos, kur turi nuvažiuoti iki užversi kojas” sąrašą. Žinai, kodėl? O todėl, kad tai yra tikras knygų miestas. Ne toks, kokiu nori pasivadinti Klaipėda ar Vilnius vieneriems metams, o toks knygų miestas kiekvieną dieną. Įsivaizduok – 2,000 gyventojų ir 31 knygynas!!! Prisipažinsiu, man sunku įsivaizduoti, todėl ir traukiu į tą kelionių sąrašą.

Visą istoriją, kurią perskaičiau ir apsvaigau, galite paskaityti čia (be nuotraukų) arba čia (su nuotraukom).

Jei nori susitikti su Howard Jacobson, The Man Booker 2010 laimėtoju, važiuok į Hay-on-Wye birželio 4 d., jis bus miestelio literatūros festivalyje. Kiti svečiai, kurių nelabai pažįstu, betr gal tu pažįsti?

|lina|

Costa Book Awards 2010

~ kzL ~ Leave a comment

The Costa Book Awards savo gyvenimą pradėjo 1971 m. ir pirmiausia vadinosi Whitbread Literary Awards, vėliau vadinosi Whitbread Book Awards ir galiausiai gavo kavos kompanijos pavadinimą. Premija, deja, teikiama tik Didžiosios Britanijos ir Airijos rašytojams. Costa Book Award yra, galima sakyti, lengvesnė Man Booker premijos versija, nes vertinama ne tik meninė kūrinių vertė, bet ir skaitymo malonumas, kurį gali patirti ne tik kritikai, bet ir skaitytojai.

Teikiamos nominacijos šiose kategorijose: geriausias pirmasis romanas, geriausias romanas, geriausia vaikiška knyga, geriausia poezijos knyga, geriausia biografija. Šių kategorijų laimėtojai gauna po 5,000 svarų sterlingų, o iš šių išrinkta geriausia metų knyga – 30,000 svarų sterlingų.

2010 m. laimėtojai yra:

  • First Novel Award — Kishwar Desai, Witness the Night

    •  

  • Novel Award — Maggie O’Farrell, The Hand That First Held Mine

  • Children’s Book Award — Jason Wallace, Out of Shadows

    • Poetry Award — Jo Shapcott, Of Mutability

  • Biography Award — Edmund de Waal, The Hare with Amber Eyes

    • Metų knygos titulą laimėjo Jo Shapcott knyga. Žiuri apie knygą:

    “These strong poems are rooted in the poet’s experience of breast cancer but are all about life, hope and play. Fizzing with variety, they are a paean to creativity and make the reader feel that what matters to us all is imagination, humanity and a smile.”

    Per visą metų knygos nominacijos istoriją (nuo 1985 m.), poezijos knyga laimi septintą kartą. Devynis kartus laimėjo romanai, keturis kartus debiutinis romanas, penkis kartus biografijos ir vieną kartą – vaikų knyga.

    Čia toks įrašas pasierzinimui, kad niekada nebūtų per mažai norimų perskaityti knygų.

    |L|