Aukso žvaigždė

Perskaičiau laikraštyje, kad LATGA-A (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra), tokį apdovanojimą “Aukso žvaigždę” ir 5 tūkst. litų premiją už lietuvių literatūros sklaidą įteikė literatūrologei Viktorijai Daujotytei. Apie tokią premiją iš viso išgirdau pirmą kartą. Žinoma, pasidžiaugiau už Viktoriją Daujotytę – nepaliauju stebėtis šios literatūrologės produktyvumu – visai neseniai ji publikavo dar vieną labai storą monografiją apie Sigitą Gedą, tačiau man užkliuvo šiaip apdovanojimas, kaip toks.

Citata iš straipsnio (http://www.diena.lt/dienrastis/menas-ir-pramogos/-aukso-zvaigzde-kritikei-v-daujotytei-325312:

“Aukso žvaigždės” apdovanojimai

LATGA-A “Aukso žvaigždės” kiekvienais metais įteikiamos labiausiai nusipelniusiems įvairių meno sričių autoriams. Šiais metais pirmą kartą skirta ir piniginė premija. V.Daujotytei, pasitarus su Rašytojų sąjungos valdyba, “Aukso žvaigždė” skirta už lietuvių literatūros populiarinimą ir sklaidą.

“Anksčiau apdovanojimai būdavo skiriami kasmet populiariausiems (daugiausia skaitomiems) autoriams – rašytojų atveju tiems, kurių knygos buvo dažniausiai išduodamos bibliotekose, o 2009 m. buvo nuspręsta šių populiariausių autorių apdovanojimų atsisakyti, nes būdavo apdovanojami vis tie patys autoriai, pavyzdžiui, Stano ar Raigardas Tautkus yra gavę net po keletą “Aukso žvaigždžių”, – paaiškino LATGA-A direktoriaus pavaduotoja Gerda Leonavičienė.”

Koks nuostabus apdovanojimas – už populiarumą (vartau akis). Tikrai manau, kad Stano paliks “neišdildomą” pėdsaką lietuvių pop kultūroje – iš vis jį kas nors bus girdėjęs po penkerių metų. Nors tikriausiai prisimins –  už nuostabiausią ir prasmingiausią dainą, sukurtą  grupei “69 danguje” (pirmosios nemirtingosios dainos eilutės iš dainos “Aš suderinau visas stygas,/ Turiu tau bilietą geriausioj vietoj (???).” Visa daina absurdo poezijos mylėtojams čia (http://69.supermuzika.lt/daina/8785). Ar nepikta, kai Stano už savo populiarumo nuopelnus gauna 5 tūkst. lirtų premiją, o geriausios metų knygos autorius (nors pats formulavimas – “geriausios” man irgi nepatinka) – garbingą vieną tūkstantį! Mūsuose tikrai labai vertinami kultūros žmonės.

Galiu tik pasidžiaugti, kad LATGA atsikvošėjo ir, tikiuosi, suprato savo premijos absurdiškumą, bei, labai tikiuosi, labiau pasistengs, atrinkdama žmones, kurie verti gauti  premijas.

|auksinė žvaigždė|

Sula

Nežinau, niekaip neapsisprendžiu, koks mano santykis su šita knyga. Knyga iš tikrųjų pilna visko – įdomių charakterių, vietų (miestelis, kuriame gyvena vien baltieji, ir “Dugnas” – kalvos, kur gyvena beveik vien juodieji), siužeto linijų, tiesiog, nors lyg ir jaučiu ją, bet kartu ir neįsijaučiu, nepajaučiu iki galo. Ir kadangi knyga niekaip manęs nepaleidžia, vis apie ją galvoju, vien dėl to negaliu sakyti, kad man nepatiko, nors, kad patiko taip pat negaliu sakyti. Ir jau pradedu griežti dantį ant, kaip bebūtų keista, Baltų lankų leidyklos, nes… labai noriu prikibti prie vertimo (vertėja Ina Rosenaitė). Kadangi nesu knygų leidybos specialistė ir nežinau, kas už ką leidykloje atsakingas, tai nežinau, kieno kaltė yra ganėtinai daug klaidų, paliktų knygoje (redaktoriaus?). Bent jau tokie šposai, kai tris kartus skaitau sakinį ir nesuprantu, apie ką jis, tai tikriausiai vertėjo klaidos, o paskui jau apskritai, redaktoriaus nebuvimas, jei tokios klaidos yra neištaisytos. Pvz., knygos skyriai – metai. Skyriuje 1923 rašoma “1985m. nieks nežaidė”. Juk akivaizdu, kad ne apie XXa. knygos veikėjai kalba, o apie XIX… Gal tokie dalykai ir apsunkino įsijautimą į knygą?

Viskas vyksta jau minėtoje vietovėje, Ohajo valstijoje, JAV. Knygoje gyvenantys žmonės juodieji  (tais laikais (1920) dar nebuvo jokio politinio korektiškumo), tai jie visi dar buvo negrai, vis dar nelabai mokantys tvarkytis su jiems duota laisve. Vyrai dažniausiai bedarbiai, visą gyvenimą laukiantys didelių darbų, prie kurių (darbų ir pinigų) baltieji jų neprileidžia, dažniausiai palikę savo šeimas, vaikus. Bet ne apie vyrus šiaip knyga, apie moteris.

Dvi mergaitės Nelė ir Sula, užaugusios visiškai skirtingose šeimose, susidraugauja ir tampa neperskiriamos: “Kai jos susitiko, pirmiausia tuose ruduose koridoriuose, paskui – ties sūpynių virvėmis, pasijuto laisvai ir patogiai tarsi senos draugės. Nes jau prieš metų metus suprato nesančios nei baltaodės, nei vyrai, suvokė, kad joms draudžiama ir laisvė, ir pergalės, ir ėmėsi kurti kažką kitą, kuo būti.” Kaip visada, neperskiriamos tam tikram laikui, iki tam tikro įvykio, iki išdavystės, kuri tikriausiai taip jau lemta draugystėms, yra neišvengiama. Jų aplinka savotiškai išprotėjusi, kartais tikrai magiškai realistiška – močiutės, mamos, tetos, visos su vienokiomis ar kitokiomis keistenybėmis. Iš tikrųjų Sula knygoje pradeda dominuoti tik į knygos antrą pusę, kai po ilgo nebuvimo sugrįžta į Dugną. Ko ji ten sugrįžo? Sujaukti draugės gyvenimo? Sutvirtinti bendruomeniškumo Dugne (visi prieš ją nesitarę susivienijo – buvo vieni kitiems geresni, pakantesni). Man taip iki galo ir liko neaiškūs kai kurie Sulos motyvai, o gal jų net ir nebuvo, neturėjo būti? Gal dėl to ir liko tas klaustukas pakibęs virš knygos?

Toni Morrison

Pažiūrėjus į knygos parašymo laikotarpį – 1973 m., į galvą lenda mintis – autorė gi ne tik moteris, o dar juodoji moteris. Tai kokia iš viso jos padėtis kaip rašytojos? Kokiai nerealiai jai tenka būti, kad išsikovoti vietą baltam vyriškam pasauly? Toni Morisson “who in novels characterized by visionary force and poetic import, gives life to an essential aspect of American reality”1993 m. gavo Nobelio literatūtos premiją. Kaip sako Wiki, žinomiausios jos novelės yra The Bluest Eye, Song of Solomon ir Beloved. Neskaičiau kitų jos knygų, bet ar nebuvo Nobelio premija suteikta atiduodant duoklę moteriai ir jos odos spalvai? Tikiuosi, kad aš labai neteisi.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į knygos viršelius. Lietuviškasis viršelis visiškai neduoda nuorodos į knygos turinį, tiesiog neutralus, net sakyčiau neatitinkantis knygos dvasios (imdama skaityti knygą, net galvojau, kad pavadinimas reiškia beržų sulą), galėtų tikti bet kuriai kitai knygai (tikriausiai dailininkas patingėjo knygą paskaityti, kaip ir vertėja – dar kartą perskaityti, ką išvertė). O štai rastieji internete kitokie – vienas labiau orientuotas į jauną Sulą, o kitas – į suaugusią, apie kurią ir yra ši knyga (bent jau man taip rodos) ir šitas viršelis man labiausiai prie to įsivaizdavimo, kaip įsivaizdavau knygą. Taigi perskaičiau, bet nesusigyvenau. Gal ir radau priežastį – “šią knygą reikia versti iš naujo”…

| 😦 |

Jei labai nori paskaityti Ian McEwan

bek skubėk į Baltų lankų knygyną. Šiandien, užėjusi tik pažiūrėti, koks gi ten didelis išpardavimas (ne toks jau ir labai didelis, tikėjaus didesnio), nusipirkau vieną vienintelę Ian McEwan knygą “Šeštadienis” už 7.22! Aišku, labai niežtėjo nusipirkti ir dvi Nobelio premijos laureato Llosos knygas, bet gal per kitus užsukimus “tik pažiūrėti”.

1

Čin čin. Valio valio valioo. Štai taip ėmėm ir vos nepražiopsojom savo blogo pirmojo gimtadienio. Aha, prieš metus čia apsigyveno pirmas mūsų įrašas, nors pats blogas Giedrės galvoje tikriausiai atsirado daug ankščiau. Noriu labai labai pasveikinti Giedrę ir jau padėkoti už tai, kad privertė mane, tokią baisiai užsiėmusią ir neturinčią laiko, virti visą šitą knygų košę.

O istorija tikriausiai būtų tokia:

2009 spalio 27 d. iš Giedrės e-mail: “As vis galvoju, kad reiketu mums kartu rasyti koki bloga apie knygas…”

2010 sausio 9 d. iš Giedrės e-mail: “Vakar uzregistravau Tavo ir mano knygu bloga! Jei nepriestarauji, tai pavadinau ji “Fantastiskos (-u) knygu ziurkes”.”

Tokia švelni ir miela prievarta. Post factum nebebuvo kaip priešintis. Ačiū Giedrei, ačiū labiausiai mūsų skaitytojams ir komentuotojams, ir dar sau ačiū. Sveikinimus ir gimtadienio barškučius siųskite adresu…

|besidžiaugiančios knygų žiurkės|

Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija

Jau seniai neskaičiau tokios šiltos ir jaukios knygos (nepaisant visų joje aprašomų karo baisybių). Visą knygą nuostabiausiai aprašė Giedrė, tai aš nelabai ir beturiu, ką pridėti. Ypač sutinku dėl to sentimentalumo, kuris neperžengia rožinės cukruotos linijos. Būtent dėl to knyga ir šilta, ir su tokia pabaiga- ne pasakos, bet vis tiek teisybės triumfu – o kartais gi norisi tokių knygų ir filmų – dvasiai atgaivinti. Taigi, visiems norintiems dušios atgaivos ir siūlau. O aš dar įdėsiu keletą Gernsio knygos sakinių ir salos vaizdų.

“Because there’s nothing I would rather do than rummage throug bookshops. I went at once to Hastings & Sons upon receiving your letter. I have gone to them for years, always finding the one book I wanted – and then three more I hadn’t known I wanted.”

Okupacijos liekanos Gernsio saloje

“That’s what I love about reading: one tiny thing will interest you in a book, and that tiny thing will lead you to on to another book, and another bit there will lead you on a third book. It’s geometrically progressive – all with no end in sight, and for no other reason than sheer enjoyment.”

Gernsis - taip ir norisi važiuoti pasidairyti

“The old adage – humour is the best way to make the unbearable bearable – may be true.”

|***|

Baltos lietuviškos lankos, juodos angliškos avys

Užtikau Bernardinuose vieną straipsnį apie dar vieną Amerikos lietuvaitę, dėstančią creative writing :). Parašė knygą, kurioje angliškai baltose lankose ganosi juodos avys (ši mįslė man tikriausiai yra pati gražiausia lietuviška mįslė). Knygoje autorė Daiva Merkelis rašo apie vaikus emigravusių, apie vaikus, kurie augo tarsi tarp dviejų ugnių – tėvų tėvynės ilgesio ir lietuvybės saugojimo iš vienos pusės ir taip traukiančios naujos (tėvams, ne vaikams) tėvynes. Didelė ir skaudi problema visų įmanomų bangų emigrantams. Manau vertėtų knygą išversti, duoti paskaityti tėvams, kad geriau suprastų, kaip jaučiasi jų vaikai emigracijoje dabar, ir kad nereiktų jiems užaugusiems rašyti knygų, kurios jau parašytos.

Kaip susidūrus kultūroms elgtis “Prijaukintoje Anglijoje” pataria A.Užkalnis: “O dėl vaikų, augančių skirtingų kalbų terpėje, paprasta teisybė tokia: vaiką labiau veikia ta aplinka, kuriose jis auga, ir ji – mokykla, televizija, spauda ir draugai – jam turi daug didesnę įtaką nei tėvai. Jei lietuviškai kalba tik vienas iš tėvų, vaiko ryšys su lietuvių kalba yra dar menkesnis. Vienintelis dalykas (ne toks jau ir menkas), kurį gali pasiekti lietuviai tėvai užsienyje (arba vienas iš tėvų), yra supažindinti vaiką su savo kalba ir jos išmokyti, suteikti kuo daugiau informacijos apie savo šalį ir tuomet tikėtis, kad vaikas, kai pasieks protingą amžių, susidomės savo kilme ir praeitimi. Nes paauglystėje visi nori kuo mažiau išsiskirti iš aplinkinių, ir tik paskui aplanko supratimas, kad būti tokiam, kaip visi – anoks pranašumas, ir tinka jis nebent tuomet, kai nori pranykti minioje. Norinčiam pirmauti kitoniškumas yra pranašumas. Štai tuomet – tik tuomet, ne ankščiau – jaunas žmogus grįžta prie to, ką sužinojo ir išmoko vaikystėje: tėvų kalbos ir žinių, kurių neturi kiti.”

Tai va, rašiau apie vieną knygą, o gavosi apie kitą 🙂

|L|

Prijaukintoji Anglija

Paragavęs negali sustot – sugraužiau ir trečiąją Užkalnio knygą “Prijaukintoji Anglija” (vis dar ačiū autoriui už dovaną, Giedre, palauk, mes čia dar paskaitysim, tada ir tu gausi 🙂 ) ir man abi knygos antroji ir trečioji susijungė, persiskaitė tarsi viena knyga, dabar galvoju, kaip čia man nepasikartojus ir ko nors to paties neparašius.

Man šiaip labai smagu, kai knygos taip gerai skaitosi, šitą skaičiau autostradoj Klaipėda – Vilnius tol, kol nepasidarė bloga maždaug apie knygos vidurį. O įdomiausia buvo, kad knygą gavau beskaitydama “Kelionių istorijas” ir abi laikydama rankose baisiausiai nežinojau, kurią dabar skaityti, nes norėjosi skaityti abi iš karto, o laiko skaitymui nebuvo nė vienai. Žinot, kas mane išgelbėjo? Ogi žymiosios iškeiktosios Užkalnio išnašos, nes aš kaip atskiras istorijas (o jos dažniausiai ir yra atskiros istorijos) pirmiausia perskaičiau “Prijaukintos Anglijos” išnašas, o paskui jau grįžau prie Istorijų. Palaižiau deserto ir baigiau valgyt pietus.

Na, pagalvokim, kuo man dar tas Užkalnis patinka. Va, man pavyzdžiui labai svarbi yra jo mintis apie tai, kad mes anglams nesam labai įdomūs, bet dėl to visai neverta jaudintis. Negaliu sakyt, kad labai ten jaudinaus, ar esam įdomūs, ar ne, bet turiu priažinti, kad po Užkalnio mano požiūris į užsieniečių sudominimą yra žymiai labiau atsipūtęs, nei seniau. O aš tuo dominimu laikas nuo laiko vis užsiimu, netgi taip, kad paskui mano draugai užsieniečiai mane vadina labai didele Lietuvos patriote ir mylėtoja, o aš iki šiol galvoju, ar teisingą vaizdą jie apie mane susidarė :).

Knygoje pirmiausia perskaičiau skyrių apie vaikų mokyklas. Dabar baisiai domiuosi visokiais tokiais vaikų lavinimosi dalykais ir vis galvoju, kur čia mokysis mano vaikai, juk noriu jiems visa ko geriausio, tad buvo labai įdomu paskaityt, kaip ten toj Anglijoj su tom privačiom mokyklom. Užkalni, ten net nenorintys mokytis yra užspaudžiami ir išspaudžiami? Nes aš kažkaip iki šiol labiausiai gerus mokslo rezultatus sieju su noru, o ne prievarta.

Žinoma, vienas įdomiausių skyrelių yra apie anglišką humorą – būtina paskaityti. Tikriausiai vienintelis priešnuodis nežlugti patekusiam į anglo pajuokos lauką – pačiam dar žiauriau iš savęs pasišaipyti, o šito jau mums, lietuviams, pasak autoriaus nesišaipantiems iš nenusipelniusių arba nepiktybinių niekam blogo nedarančių žmonių, yra labai sudėtinga. Nes šiaip gi mes rimti, profesionalūs ir taip toliau, ir panašiai, o tokie, ką ten šaiposi, net juokiasi retai. (čia aš ne apie save:P)

Aišku, po knygos, aš noriu sėsti į patį pirmą lėktuvą į Londoną ir pagaliau atrasti tą šalį, kuri jau tapo namais kokiai pusei milijono lietuvių. Niekaip negaliu patikėti, kad nepaisant trumpos komandiruotės, aš net nesu ten normaliai buvus! Bet labai noriu pamatyt kokį šimtą vieną vietą, aprašytą “Prijaukintoje Anglijoje”. Su Užkalnio aprašymais kelionė turėtų būti ir smagi ir turininga. 🙂
Senos knygos Camden Lock Market turguje

Sudie, 2010!

Pernai negalėjau pasakyti, ką perskaičiau 2009 m. (čia galite rasti Giedrės metus), nes neturėjau stebuklingo sąrašiuko apie perskaitytas knygas ir dar nebuvo tų fantastiškų knyginių reikalų internete. Na, bet šiemet turėjau nuo ko nusirašyti (nuo mūsų blogo) ir, iš tikro, labai įdomu pažiūrėti, ką per metus perskaičiau, nustebti, kiek perskaičiau, pasidžiaugti atradimais ir apgailėti veltui sugaištą laiką, padrąsinti save drąsiau mesti į šoną nuobodžią knygą. Su smalsumu pašniukštinėjau, ką pernai perskaitė kitos knygų mylėtojos (dabar susimąsčiau, ar buvo nors vienas mylotojas), žiūriu, kad visiems maždaug gaunas sugraužt po vieną knygą per savaitę. Tikiuosi, kad ir 2011 m. nors pusę metų pavyks panašiai perskaityt.

Perskaityta: 59 knygos

Neįveikta: 1 – Howard Jacobson The Finkler Question (su viltim sugrįžti)

Metų nuostabiausioji: Sandro Veronesi Ramus Chaosas

Kitos labai labai geros:

Giedra Radvilavičiūtė Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Nicole Krauss The History of Love

Sofi Oksanen Valymas

Salman Rushdie Florencijos kerėtoja

Erica Jong Seducing The Demon. Writing for my life

Ir labai geros:

Philip Ross Amerikietiška pastoralė

Isabel Allende Paula

Andrei Makine Moteris, kuri laukė

Ian McEwan Česilo pakrantėje

Nutrenktos knygos (šiemet tikriausiai daugiau nei per visą skaitymo istoriją 🙂 ): Eduard Lemonov Nevykėlio dienoraštis ir John Grisham Skipping Christmas.

Labiausiai nustebino: Giedra Radvilavičiūtė – už tai, kad lietuvių autorių skaičiau su tokiu pasimegavimu.

Išleista pinigų knygoms: daug, kaip visada $$$$$$.

Kaip kiekvienais metais dovanota draugams ir gauta dovanų.

Gauta nuo Kalėdų senio? – Taip!

Kitų metų knygų eilė – kaip visada – neprognozuojama 🙂

| 🙂 |

Kelionių istorijos

Kaip liaudies išmintis byloja, kad Užkalnis tautos arba mylimas arba mirtinai nekenčiamas (o mane toks kategorizavimas šiaip užknisa juodai). Tokiu atveju (nes eilinį kartą nėra vidurio), turėčiau būti priskiriama prie Užkalnio mylėtojų, nors nei aš ten mylio jo, nei ką. Man Užkalnis patinka, nes jis yra (na, labiau buvo, nes su trečia knyga nepaskysi, kad čia labai naujas) toks naujas balsas mūsų marijos žemės tyruose – šmaikštaujantis, besišaipantis (iš savęs irgi – žavinga), akinantis pamatyti, atkreipti dėmesį, pasijuokti (iš kitų ir nepamiršti iš savęs), nedūsaujantis, nesibėdavojantis ir nedejuojantis. Kartais įspiriantis skaitytojui į minkštą vietą – pažiūrėk, neapsnūsk, atsimerk! O ypatingai man patinka Užkalnio argumentacija, nes, kai jis sako, jis žino (na, aš tikiuosi 🙂 ) yra patyręs savo kailiu, skaitęs, iš kažkur išknisęs, o ne kaip pas mus mėgstama, tik apsimeta ekspertu, o visa kita tik “nesąmonės”.

Tai, kadangi žinojau paštu keliu pas mus keliaujant trečiąją Užkalnio knygą (dėl to dabar turiu autoriui įsiteigti cha cha cha), tai skubėjau dar nuo vasaros laikomas eilėj “Kelionių istorijas” perskaityti. Turėjo būti paskutinė metų knyga, o va, gavosi pirmoji. Tai su Naujais Metais visus! Manosios “Kelionių istorijos” autografuotos, galit pamatyt, jei jau spaudėt ant nuorodos.

Ką gi sužinojau apie Užkalnio keliones? Na, išprotėjęs jis dėl kelionių, tas tikrai. Ne išprotėjęs keliautojas, kaip kad yra viena mergina, su kuria visai neseniai susipažinau, bet išprotėjęs dėl kelionių. Kad ir kaip egzotiška atrodytų Japonija (baisiausiai laukiu tos knygos, apie tą šalį), man įdomiausi aprašymai buvo apie Tolimuosius Rusijos rytus (kur, nepaisant dešinės kelio pusės eismo, visos mašinos, net ir policijos, yra japoniškos, t.y. pritaikytos kairės pusės eismui, todėl vaizdelis įlaipinantis ir išlaipinantis keleivius į/iš mikrautobuso nuo vidinės kelio pusės, bandau įsivaizduoti, tikrai neeilinis). 🙂 Ir žinot, apie Nidą ir Vilnių. Na, tiesiog norisi pamatyti tuos mūsų miestus kitomis, užsieniečio akimis (kokios šiuo metu ir yra Užkalnio akys), nes kas mums galbūt yra labai įprasta, kitam galbūt yra pasaulio įdomybė, o mes pasirodo, gyvename ir to nežinome arba pamirštame.

Užkalnis gan daug parašo ir apie šalies viešbučius ir traukia per dantį backpackerius, kurie dažniausiai yra low budget keliautojai, bet aš, pavydzžiui, backpack’uose matau daugiau žavesio nei neviltingo pinigų neturėjimo. Visų pirma, man atrodo, kad geriau keliauti taip, negu nekeliauti visai. Ir šiaip prisimenu, kaip mano čimodanai mane užkniso Tailande ir kaip aš visa dušia norėjau geriau turėti kuprinę ant kupros, nes man tas čimodanas buvo kaip lenciūgas šuniui. O visokiuose nebrangiuose nakvynės namuose irgi būna visokių pasaulio stebuklų, bet Užkalnis tikriausiai su manim nesutiks ir užmetys daugybe pagrįstų argumentų, kurie man taip patinka. 🙂

Keli skyreliai knygoje visai ne apie keliones, o apie pavyzdžiui, kvapus, bet man gerai suėjo, nes man kvapai irgi yra mano prisiminimai ir dažniausiai ryškūs ir spalvoti, o tu jau tikriausiai žinai apie ypatingą knygų žiurkių įprotį uostyti knygas. 🙂 Na, ir man tiesiog narkotinis jausmas kilti lėktuvų – būtinas bent keletą kartų metuose, ir dar “kelionėse mane domina ne tik įžymūs pastatai ir muziejai, noriu pamatyti ir gyvenimo smulkmenas: kaip atrodo jų autobuso bilietai ir kokios ten šaligatvių plytelės”. (Mano brangios klasiokės tikriausiai prisimena, kaip suvenyrams pasiėmėm po akmenį iš krūvų supiltų tiesti Prahos senamiesčio šaligatvius 😀 ).

Tokia tad istorija su knyga, kurios buvau išsižadėjusi. 😛 O dabar einu slapčiomis iš vyro nukniaukti trečiąją knygą.

|KŽL|

Lietuviai nelietuvių literatūroje II

Jau vieną kartą skaičiavome lietuvius nelietuvių literatūroje. Šiandien viename iš dienraščių perskaičiau apie dar vieną žymią (ne Lietuvoje) knygą, kuri ne Lietuvoje žymesnė, nei Lietuvoje, nors ir buvo išversta į lietuvių kalbą. Tai – Upton Sinclair knyga “The Jungle” apie lietuvių darbą XX a. pradžios Čikagos skerdyklose. Ši knyga iki šiol Amerikoje priklauso prie privalomų skaitymų, o štai Lietuvoje, įtariu, neišpopuliarėjo dėl to, kad sugrįžtantiems visai nesinorėjo, kad giminaičiai žinotų, kokiais pragaro ratais jie pažadėtoje svajonių žemėje vaikščiojo – juk grįždavo užsidirbę tiek, kad galėdavo ūkelius nusipirkti, galbūt prieš savus pasipuikuoti, niekas neskubėjo girtis, kokiu kruvinu darbu visa tai užsidirbo. Na, čia spėlionė mano.

Staripsnį galite paskaityti čia.

O knygą – čia.

Youtube’as pilnas Upton Sinclair nuorodų.

||

Mes gyvenome

Marcelijus Martinaitis

Šiemet aš jaučiuosi ypatingai atkreipusi dėmesį į lietuvių literatūrą, ypač, kai šiandien baigiau skaityt dar vieną į Metų knygas pretenduojančią knygą – Marcelijaus Martinaičio ‘Mes gyvenome’. Buvau pavarčius knygą knygyne, bet nesiryžau pirkti, ir labai apsidžiaugiau radusi bibliotekoje, pasiėmiau ir tikrai greitai suskaičiau.

Skaičiau kaip kokią pasaką, gal kaip pasakojimą, klausomą kaimo troboj. Labai patiko pirmo skyriaus pamąstymas apie tai, kas mes esame, iš kur ateiname, kur nueiname, kaip keičiamės, ar tebesame tuo, kuo buvome prieš kažkiek metų:

“Visada knieti suvokti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra – negrįžtamai, ir jokie prisiminimai nesugrąžins. Vartau fotografijas, sklaidau tekstus, tarp visokių popierių užtinku seniai užmirštus eilėraščius – lyg ir ne savo. Ten buvau kitas AŠ, apie tai galiu tik pasakyti: AŠ buvau JISAI. Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūryba, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretacijos viso to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis. Fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum pažadintas kokių nors įvykių, kūrybos, sapnų, nusiminimo ar nesulaikomai bėgančių metų.”

“Štai kokia yra gyvenimo istorija, neinanti į tolimas laiko miglas. Esi atsitiktinis ir kartu – ne. Per tave pereina, prateka istorija, nutiesusi taką tiems, kurių niekada nesutiksi ir nematysi, net nežinosi, kas jie. Nėra nė vieno gyvenimo, kad ir menkiausio, kuris neatsilieptų, nenueitų kaip aidas per laiko tolumas, tapdamas naujų gimimų grandine.”

Daug gražaus teksto, kuriuo pasakojama autoriaus vaikystė, jaunystė. Apie kaimą, kuris buvo (jau nebėra) Lietuvos vidury, o kartu ir ant pasaulio krašto, nes toks užkampis, kad sunku net įsivaizduoti, “viduramžiai XXa. vidury” – taip sako pats autorius, gimęs kaime, kur egzistavo natūrinis ūkis, patriarchalinė sistema, tokia konservatyvi, uždara ir nieko į save neįsleidžianti, kad apie pasikeitimus ir naujoves niekas nė sapnuoti nesapnavo, negirdėjo, neregėjo. Visi pasikeitimai atėjo per nelaimes, karus, visokias baisybes. Jei išediavai už tos santvarkos ribų, tapdavai “nesavas”, niekada nebepritapdavai.

Kartais skaitydavau ir negalėdavau patikėti, kad rašoma apie tokį palyginti neseną laiką (Marcelijus Martinaitis gimė 1936m.) ir kad ant tos pačios žemės, vos šimto kilometrų spinduliu egzistavo visiškai skirtingi pasauliai (prisiminkime Galiną Dauguvietytę, kuri savo prisiminimuose parašė apie tai, kaip tuo metu gyveno Lietuvos miestas), skirtingos santvarkos, neįsivaizduojamai skirtinga kultūra.

Taigi toks pasakojimas knygoje apie pasaulį, kurio jau nebėra, kartais net sunku patikėti, kad buvo. Be pamokslavimų, padėjavimų – paminklas, palikimas savo vaikystei, duoklė mūsų istorijai. Ir kažkaip taip graudu skaityti paskutinį eilėraštį knygoje, parašytąautoriaus  žiūrint į savo mokyklinę nuotrauką…

Antras iš dešinės, kiek apskuręs,/ Stypsantis virš pirmos mergaičių eilės,/Esu aš.

Žvilgsnis – / Lyg būtų gražaus ką pamatęs toli./ Dešinė kiek sulenkta -/

Norėtų ją uždėt ant peties/ Stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.

Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:/ Ten nieko neliko, kur stovim – /

Viskas perrausta, skendi piktžolėse./ Pasikeitė visos kūno ląstelės. Kitas protas,/

Veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie./ Treti dantys.

Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?/ Ko jis taip tikis? Iš manęs dabartinio?

Iš tos, stovinčios priekyje?/ Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,/ Kad būtų gražu Lietuvoj.

Kaip jam pasakyt, kad neverta?/ Kad jinai greit susens, bus pavargus,

Aplipus vaikais,/ Pikta – /Kad niekad nebus tavo.

Kaip jam pasakyt, / Kad jau mirė tėvai,/ Kad nieko nėra,/ Kas matyt toj nuotraukoj?

O žvelgiu su tokiu pasitikėjimu,/ Dar neapviltas mano gyvenimo:/

Jis nežino, kas būsiu,/ Kad rašysiu eilėraščius,/

Kad bus kita moteris,/ Dėl ko jis labai nusimintų.

Sutikęs manęs nepažintų,/ Drovėtųsi būti pakalbintas,/

Gal siektų bučiuoti rankos – vyresniam,/

Kaip prieš daugelį metų jį mokė tėvai,/

Per pamoką užsikirstų deklamuodamas/ Mano išmoktą eilėraštį.

O norėčiau ką nors jam nupirkti:/ Knygą, geresnį drabužį,/ Užrašyt palikimą.

|>><<|