knygų žiurkės toliau skatina skaitymą originalo kalba (kad nebūtų nuobodu vienoms burbėti apie prastus vertimus) ir dovanoja Jodi Picoult knygą “Perfect Match”. Ką reikia daryti? Ogi spausti “Like” prie šito įrašo Facebook’e ir laukti pirmadienio, kada ir išbursime kokį nors laimėtoją. Labai raginu visus/visas, kada nors jau laimėjusius/ias mūsų bloge nesikuklinti ir irgi spausti “Like” – ne mūsų ir ne jūsų bėda, kad kiti tingi dalyvaut 😉
Author: kzL
P.Auster: P.Roth neteisus
P.Roth: Romanas yra mirštantis žvėris
Knyginis atvirukas
Gavau tokį knyginį atviruką su daug knygų ir dviem crazy bobikėm. Dailininkė Inge Look.
Bitės moneta
2011 m. vasaio 28 d. Lietuvos bankas išleido proginę monetą, skirtą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-osioms gimimo metinėms. Na, jei nežinosit, ką dovanoti Giedrei kokia nors iškilminga proga, tai čia, manau gerai idėja 😉
Little Bee
Ką daryti, kai knygos anotacija yra tokia?
“We don’t want to tell you what happens in this book. It is a truly special story and we don’t want to spoil it. Nevertheless, you need to know enough to buy it, so we will just say this: This is the story of two women. Their lives collide one fateful day, and one of them has to make a terrible choice we hope you never have to face. Two years later, they meet again – the story starts here.
Once you have read it, you’ll want to tell your friends about it, when you do, please don’t tell them what happens. The magic is in how the story unfolds.”
Tai kaip man dabar parašyti apie tai, ką perskaičiau? Gal tiesiog palikti va taip, su oficialia anotacija? Turėčiau pripažinti, kad ji nerealiai sukurpta, praktiškai nepaliekanti skaitytojui pasirinkimo neskaityti, ane (panašiai būna su Giedrės postais – kartais jie būna geresni nei pati knyga)? Bet rašyti tokias anotacijas rizikinga, nes tada iš knygos tikiesi stebuklo, o per dideli lūkesčiai, na, kaip čia pasakius, gali pagadinti reikalą. Man taip atsitiko su Gabijos Grušaitės knyga ir su šita taip pat.
Maždaug iki knygos vidurio tai ištiesų buvo labai įdomi knyga, iš tų, kurias tampausi su savim, net ir žinodama, kad neturėsiu galimybės paskaityti, bet kažkaip man pasirodė, kad knygos kulminacija įvyko per anksti ir leidimasis nuo kalno buvo per ilgas, dėl to lyg ir darėsi nebe taip įdomu, nuobodoka. Bet šiaip, jei ne ta labai gera reikalą pagadinanti anotacija, knyga (bent jau pusė jos) iš tikro gana nebloga.
Trumpai užsiminsiu, kad knygoje pasakojama apie pabėgelius, šiuo atveju, jaunutę pabėgelę iš Nigerijos – Bitelę (Little Bee). Little Bee DK išeina iš pabėgelių centro, kurį realiai reikėtų vadinti kalėjimu, ir keliauja pas vienintelius Anglijoje pažįstamus žmones – Sarah ir Andrew, su kuriais buvo susitikusi savo gimtojoje šalyje. Va, kokiomis aplinkybėmis susitiko, tai jau ir nepasakosiu. Visa istorija pasakojama dviejų žmonių balsu – Sarah ir Bitelės – vienas skyrius vienai, kitas skyrius kitai. Knygoje pasakojimas iš pradžių laiku keliauja iš dabarties į praeitį, o paskui iš dabarties į ateitį. Knygos veikėjų charakteriai stiprūs ir išvystyti, žmogiški, jei vienoje situacijoje pasireiškia heroiškai, tai dar nereiškia, kad ir visada tokie ir yra savo gyvenime, tik vienoje vietoje antroje knygos pusėje mane nustebino Sarah’os tokia nemotiniška rizika.
Mums tikriausia knyga artima tuo, kad dar atsimename, kaip norėjome laisvės ir ką reiškia būti iš trečiojo pasaulio. Aišku, pas mus nebuvo taip žiauru, kaip Nigerijoje, bet vis tiek tas jausmas, kuris turėjo sukrėsti skaitančius vakariečius, mums labai pažįstamas (Horror (films) in your country is something you take a dose to remind yourself that you are not suffering from it.). Kartu knyga spinduoliuoja nenumaldomą viltį: Sad words are just another beauty. A sad story means this storyteller is alive. Tai knyga apie vieną žmogų, kuris yra iš tos mums nieko nesakančios milijoninės statistikos.
Knyga buvo Costa Awards Shortlist’e 2008. Amazonėje įvertinta 3.5/5, tiek tikriausiai ir aš duodu, nors knygos pirmai pusei, duočiau tikrai daugiau.
Autorius apie savo knygą:
Pirmas knygos skyrius.
Little Bee yra antroji Chris Cleave knyga. Pirmoji vadinasi Incendiary. Noriu paskaityti ir šitą.
|bzzz|
Silva Rerum II
Toliau graužiu knygų mugės knygas ir džiaugiuosi, kad jos lengvai duodasi graužiamos – vėl būna tampomos ten, kur ir aš keliauju, nors dažnai jau iš anksto žinau, kad neturėsiu laiko skaityti, bet vis dėlto, o gal.
Dabar vis galvoju, ar tik nebus man antroji knyga labiau patikusi (kas nebūtų nuostabu, nes antroji gi realiai buvo sumanyta kaip primoji, o tik vėliau atsirado pirmoji, kaip antrosios priešistorė)? Žinoma, ir antrojoje dalyje daugelį, atsivertusių knygą pirmą kartą, išgąsdina sakinių kilometrinis nesibaigiamumas, eilučių “iš naujos eilutės” neegzitavimas, ir toks iš pirmo vaizdo, atsivertus knygą, įspūdis, kad tai visai ne grožinė knyga, ir jau ne vieną ketintoją skaityti teko raminti, kad šito keisto teksto vaizdo visai nereikia baimintis, nes kai skaitai visai nepasigendi tiesioginės kalbos, nes tiesiog įkvepi ir pasineri į kiekvieną sakinį su dideliausiu smalsumu – ką gi jis atneš. Skaitydama net bandžiau stebėti, kiek autorė viename sakinyje sugeba nupasakoti, sudėti veikėjų, jų jausmų, situacijų ir viso kito; ir, žinai, visai nesėkimgai, nes užsiskaičius pamiršdavau savo tikslą ir paklysdavau apgaulinguose sakinių vingiuose. Ir dabar atsitiktinai atsivertusi bet kurį puslapį (39) bėgdama tarp eilučių nesėkmingai bandau surasti sakinio pabaigą žymintį tašką ir randu tik vieną, na, gerai, atidžiau pažiūrėjus ir antrą, kol galiausiai vos ne pirštu bėgdama eilutėmis randu ir kokį trečią.
Taigi labai paprastai galiu papasakoti, kas man šioje knygoje labai patiko. Pirma, autorės kalbos stilius – tie ilgi sakiniai, aiškūs vaizdai ir visokios baisios svetimybės – zupė, mišiugina – kuriomis iki šiol kalba mano gryniausia žemaitė baba, nuo savo kiemo matanti Aukštagirės kalną ir Švedkalnio piliakalnį, taip ir girdžiu ją tuos žodžius rėkaujančią. Antra, siužetinių linijų supynimas, intrigos ir siurprizai (kai skaitydama galvojau, kad minimi vieni veikėjai, o knygos pabaigoje pasirodė, kad ten visai kiti), charakterių spalvos gyvumas ir tikroviškumas, o trečia – visa kita, kas man geriau padeda įsivaizduoti praeities gyvenimą be patoso, sudievintų kunigaikščių ir visokių kitokių patriotinių dalykų, atimančių iš vyresnės kartos visus lošimo “o tais/mūsų laikais…” kozirius.
Dar pridursiu, kad pavydžiu visiems dar neskaitantiems, nes galės perskaityti vienu prisėdimu abi knygas ir nereikės sukti galvos, bandant prisiminti, o kas gi preitoje knygoje vienam ar kitam buvo nutikę. L.Donskis teisus sakydamas, kad šita knyga su visais savo ilgais sakiniais tiesiog lipa į didyjį ekraną. Silva Rerum man yra labai geras (nemėgstu žodžio “tobulas”) istorinis romanas ir tiesiog neapsakomai džiaugiuosi, kad autorė, rašydama savo disertaciją pririnko tos nereikalingos (disertacijai) medžiagos, kurioj kaip ąsotyje pasislėpęs tūnojo Silva Rerum džinas.
|KŽL|
Tikra tyla ir netikra undinė
Visai neseniai skaitėm Mariaus Buroko eilėraštį, pats laikas paskaityti dar vieną, kuris dabar yra man pats pačiausias iš Ilzės Butkutės “Karavanų lopšinių”. Beje, tie patys pačiausi būna migruojantys – vienu laikotarpiu vienas, kitu laikotarpiu kitas. O Ilzės eilėraščiuose man nerealiai patinka, kaip čia pasakius – posmo lūžis, o gal minties lūžis posmuose – posmo pabaigoje prasideda kitas posmas arba kita mintis ir man tai primena jūros bangos lūžį – kartu su posmu lūžta banga (ir jausmiškai, ir eilėraštiškai, ir fiziškai). Pabanguojam (tarp posmelių dėjau brūkšnius, nes wp neleižia posmuoti):
Ilzė Butkutė
Tikra tyla ir netikra undinė
Ji atėjo. Pabaidė paukščius
(bet netyčia). Padėjo kuprinę.
Išsikratė pakrančių takus
iš pavargusių sportbačių. Žino,
________
kad ilgai čia nebus.Pasėdės.
Pamėgins prisidegt cigaretę
(žiebtuvėlį paliko – ugnies
teks prašyt iš degtukų). Galėtų
________
kilt į kopas (ten vėjo nėra).
Bet nenori. Vis tiek paskutinė
abiejų dialogo diena:
Jūra šneka ir tyli undinė
________
(jai tas žodis patinka. Kodėl?
Iliustracijos vaikiškos knygos
ir šlapi jos plaukai – taip ir vėl
sentimentai iš skausmo sudygo).
________
Na, gerai, ne undinė. Jau eis.
Tik su dūmais išpūs patiklumą
ir išvers kišenes – su visais
vakar mirusių nuotykių kūnais
________
(bet nugludintus jūros stiklus
pasilieka). Kietai užsimerkia.
Smėly šildosi kojų pirštus.
Tyliai orui niūniuoja. Gal verkia.
|gražu|
Šiandien radau
tokią knygą: Ruta Sepetys “Between Shades of Grey”. Lietuvių kilmės autorė apie tremtį. Knygos aprašymas toks
Book Description: Lina is just like any other fifteen-year-old Lithuanian girl in 1941. She paints, she draws, she gets crushes on boys. Until one night when Soviet officers barge into her home, tearing her family from the comfortable life they’ve known. Separated from her father, forced onto a crowded and dirty train car, Lina, her mother, and her young brother slowly make their way north, crossing the Arctic Circle, to a work camp in the coldest reaches of Siberia. Here they are forced, under Stalin’s orders, to dig for beets and fight for their lives under the cruelest of conditions.
Lina finds solace in her art, meticulously, and at great risk, documenting events by drawing, hoping these messages will make their way to her father’s prison camp to let him know they are still alive. It is a long and harrowing journey, spanning years and covering 6,500 miles, but it is through incredible strength, love, and hope that Lina ultimately survives.
Knygą pristato autorė
Knygos puslapis čia.
Neišsipildymas
Vengiu ir išsisukinėju rašyti apie šitą knygą. Pagavau save ir šiandien pusę dienos galvoju, kodėl taip darau, kodėl vengiu. Nelabai galiu sugalvoti. Gal dėl to, kad sunku būti objektyviai, nes jau sakiau, kad knygų mugės susitikime autorė man labai patiko, tai kaip čia parašyti, kad knyga nepatiko labai, t.y., patiko, bet nelabai, kas iš esmės irgi nebūtų tikslus apibūdinimas. Gal nejaukiai jaučiuosi, nes knyga įtraukyta į vieną iš kūribingiausių metų knygų, o man ji neįsitraukė galvoj į jokį “-iausią” sąrašą?
Na, pirmiausia aišku, atsikirskim visokiems reklaminiams triukams apie dideles revoliucijas ant marijos žemės, kurias sukels ši knyga. Neradau aš tų revoliucijų, kas čia dar šiais laikas gali taip nustebinti. Mano mamą dviejų moterų meilė gal ir nustebintų, bet ir tai jau kažkaip abejoju. Pasakysiu taip – knyga mane įtraukė ir gan greitai ją perskaičiau, netgi prisibraukiau visai daug ir mielai turėsiu knygą savo bibliotekoj, bet didelio ryšio su ja nepajaučiau. Gal dėl to, kad nors ir esu, kaip sako kritikė J.Čerškutė, viena koja aprašomoji karta, bet jau ir nesu, gal dėl to, kad iš esmės toks išsamus ir detalizuotas rašymo stilius nėra labai prie širdies (romane netgi sakyčiau jis toks net apsunkęs nuo žodžių, metaforų ir apskritai visas toks apaugęs žodžiais, jau nekalbant apie mane erzinančius aprašymus, kokią intelektualią/neintelektualią knygą/laikraštį/žurnalą skaito veikėjai).
Va, išvardinau, kas man kliuvo, o kas patiko nežinau, kaip parašyti, nes kažkas tikrai patiko, bet taip sunku įvardinti. Autorė puikiai perteikia savo kartos spalvą su visais atspalviais (labai taikliai), bet meilės linija, ta svarbioji tarp dviejų moterų manęs neįtikino, pasirodė kažkokia netikroviška, o gal iš viso man jinai tokia apskritai šalutinė pasijautė. Facebook’o kartos, tapatybės ieškojimas – taip, įtikino dar ir kaip, o mūzos ir kūrėjo meilė – ne, neįtikino. Bet gal dėl to, kad aš iš kito pasaulio, hmm… neišsipildžiusi buhalterė (autorė knygos anotacijoje rašo, kad knyga “patiks visiems, kas dirba ką nors “prie meno”, arba yra buhalteriai, svajojantys “būti prie meno” “- man šita mintis net prajuokino), pavydinti tiems, kurie suvokia tikrąją skaičių prasmę?
Summa summarum, knygą vis tiek rekomenduoju paskaityti ir aš pati tikrai skaitysiu kitą, jau rašomą, Gabijos Grušaitės knygą, o jei ir ta sukels tiek visokių galvosūkių, tada jau trečios nebeskaitysiu :P. Nepaisant visų mano pliurpesių, ji nors ir nėra kažkokia ten lietuviško pasaulio drebintoja ir revoliucionierė, ji tikrai yra naujas įžvalgus balsas, visai neblogai sugulantis baltose lankose ir tobulai užvadintas “Neišsipildymu”.
Ištrauka iš knygos čia.
Rimta ir ilga recenzija bernardinuose.
Normal girl
Kažkaip taip jau supuolė, kad dvi tokias knygas skaičiau iš eilės – jaunų autorių (Molly Jong-Fast ir Gabrielės Grušaitės). Na, Molly Jong-Fast “Normal girl” parašė, kai jai buvo vos virš dvidešimties, dabar jau koks geras dešimt metų nuo to praėjo. Knygą susiradau ir parsisiunčiau, nes ją aptikau skaitydama Ericos Jong autobiografiją, kur ji užsiminė, kad duktė parašė knygą (ir ten ji pamatė, kokia ji mama).
Šiaip knygos apie narkomanus manęs labai nežavi, arba dar neskaičiau tokios, kuri sužavėtų, nes istorija daugmaž visada vienoda, o pabaiga paprastai arba tokia, arba tokia. Šioje Molly Jong-Fast knygoje irgi aprašomas narkomanės (jos pačios) nuopolis ir gelbėjimasis, kuris yra A-list žmonių (na, tokių VIP VIP’ų, kiek supratau) gyvenimo kasdienybė (pastoviai kraujuojanti nosis nuo kokaino, subadytos rankos, pastovus reabilitavimasis, AA). Na, žodžiu, paskaitai, sužinai. Knygoje buvo gan daug visokių man nelabai aiškių žodžių ar reiškinių, kurie numaniau ką reiškia, bet tiksliai žinomi gali būti tik prisilietusiems prie tos aplinkos ir žmonių, pvz., minimas laikraščio šeštas puslapis, kuris tikriausia yra kažkas panašaus į mūsiškį “Gyvenimo būdą”, ar panašiai. Motyvacijos aiškintis, kas yra vienas ar kitas dalykas nelabai turėjau, taip perskaičiau ir tiek.
Autorė daug kur šmaikštauja, skaitydama jaučiau, bet tikriausiai daugelio bajerių irgi dėl kalbos ypatybių nelabai supratau, na, tiek to. Gal ši knyga aktualesnė paaugliams ar mėgstantiems skaityti apie narkomanus, man šį kartą ši knyga buvo aktualesnė ant viršelio parašyta Jay McInerney citata: “Parents everywhere should be horrified by this deeply impressive debut.” Horrified – yes, fascinated – no.
M.Jong-Fast yra parašius dar dvi knygas, nenurašau šios rašytojos, būtų visai smalsu paskaityti, bet kol kas man Ericos Jong knygos yra arčiau dušios ir jai teikiu pirmenybę. O simpatiją autorei jaučiu už šitą įvykį, kurį radau viename straipsnyje apie jos šeimą:
The four-bedroom apartment came with flat-screen televisions, which the couple are tearing out, along with the wet bar, in order to make space for books. “Swear to God,” she said, “there are no bookshelves.”
Molly Jong-Fast apie savo mamą čia.
Erica Jong apie šiuolaikinę tėvystę (žiūr. video ir article).
2010 m. verstinės knygos rinkimai
Kader Abdolah. Mečetės namai. Iš olandų k. vertė Birutė Mumėnaitė.
Philippe Claudel. Pilkosios sielos. Iš prancūzų k. vertė Alina Kiliesaitė.
Herta Müller. Amo sūpuoklės. Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius.
Ugo Riccarelli. Tobulas skausmas. Iš italų k. vertė Pranas Bieliauskas.
Elif Shafak. Stambulo pavainikė. Iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė.
Graham Swift. Vandenų žemė. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys.
Iš šitų knygų skaičiau tik vieną – “Stambulo pavainikę”, namie dar turiu “Vandenų žemę”, bet dar neskaityta. Noriu paskaityt ir kitas, bet tikriausiai jau nebespesiu iki balsavimo pabaigos. Tai ką, ir vėl balsuosiu labai “objektyviai”?
Beje, šiems rinkimams jaučiu ypatingą simpatiją, nes per juos atradau savo Veronesi 🙂
Balsuoti galite čia (ti tie, kurie perskaitė visas 😛 )
Venclova (minus 2 minutės)
Po dviejų kankinančių parų bandant nukirpti dvi minutes nuo Tomo Venclovos kalbos, kažkas įdėjo kalbą į YouTube. Aleliuja & enjoy.
Dar
Atrodo, kad įmanoma kažką girdėti ir šiame filmuke iš susitikimo su K. Sabaliauskaite.
Tikiuosi, greitai ir Venclova galėsiu įkelti.
Ilga kaip šimtmečiai diena
nors jau įspūdžiai blanksta po truputį, noriu kaip nors trumpai trumpai parašyti, bet jau kaip užsivedu. Tikiuosi spėsiu, kol miega “drakonas” (taip princesė dabar brolį vadina).
Jau pasakojau, kad gavau autografą nesančios dar knygos “Zaira”. Tikriausiai autoriui atrodžiau visai kuku, kai paprašiau autografo, ai, bet žiurkėms galima. Kažkaip labai jau man suveikė toks jausmas, kad gailėsuos ne to, ką padariau, o to, ko nepadariau. Iš tikrųjų, net neplanavau eiti į šitą susitikimą, turėjo būti pertrauka tarp sėdėjimo įvairiose salėse, per ją norėjau nusipirkt paskutines planuotas knygas, išgert kavos ir šiaip (tipo) pailsėt, bet viską tą spėjau labai greit padaryt, tai iš pradžių įlindau į salę, kur D. Michelevičiūtė skaitė Milošo eiles, bet ten neužsikabinau, tai nusekiau Rasą Drazdauskienę, kuri vedė susitikimą su “Išverstais” autoriais C.D.Florescu, rumunu gyvenančiu Šveicarijoje ir rašantį vokiškai, ir S.Parulskiu. Abu išversti į kažkokias tai kalbas. Skaitė viena kito kūrybą. Parulskis – lietuviškai, o Florescu – vokiškai – nieko nesupratau, kaip ir Parulskis, bet užsimaniau perskaityt “Tris sekundes dangaus”. na, ir tos “Zairos” užsimaniau. Šiaip autoriai pasidalino visokiomis mintimis apie vertimus. Parulskis minėjo gavęs savo knygutę albanų kalba, versta iš italų – pats garsiai pamąstė, kiek ten Parulskio likę toj knygutėj.
Na, ir dar du susitikimai tądien buvo. Pirmasis, pilnoje prisigrūdusioje didžiausioje salėje su K.Sabaliauskaite, antrasis mažesnėje, bet taip pat pilnoje su G.Grušaite. Susitikimo su Sabaliauskaite metu, jos antros knygos dalies jau nebebuvo pirkti. Kai aš pirkau sau, leidykla jau buvo pajutusi, kad knyga slysta iš rankų greičiau nei tikėtasi, ir buvo ją pabranginusi iki beveik knygynų kainos.
Kas man įstrigo iš susitikimo – viena klausytoja paklausė, ar Sabaliauskaitė būtų parašiusi knygas, jei ne jos disertacija, kai rinkdama medžiagą ji rado daugybę tokios, kurios disertacijoje panaudoti negalėjo, tad kilo mintis ją panaudoti romanuose. Ir autorė atsakė, kad ne! Ir dar paminėsiu autorės atsakymą, susilaukusį auditorijos plojimų, į klausimą, orientuotą į visą tą kalbos norminimo temą. Sabaliauskaitė pasakė, kad pirmiausia bet kokiomis (net žiauriomis 🙂 ) priemonėmis lietuvių kalba turi būti tobulai išmokoma mokykloje, o tada jau turi būti leidžiama su ja elgtis laisvai ir nevaržomai.
Na, ir paskutinis, vėliausias mano susitikimas suvo su Gabija Grušaite, kuri tikrai mane nustebino. Nustebino ji ir S.Žuką iš “baltų lankų” kuris pasakė, kad jis yra už emigraciją, jei ji grįžta į Lietuvą tokiais romanais, muzika, paveikslais. Autorė tikrai dar labai jauna (gim. 1987 m.) ir, kai pradeda kalbėti, negali tiesiog patikėti, kad toks jaunas žmogus yra toks brandus, įžvalgus, pateikiantos tokius argumentus, kad besiklausant belieka tik džiaugtis, kad yra tokių žmonių, atsvaros visiems burbantiems, koks tas jaunimas šiais laikais (amžinas visų kartų posakis). Aš tikrai likau sužavėta susitikimu, tuo labiau, kad jame dar buvo nuostabios muzikos, kuri turėtų skambėti mūsų ausyse skaitant romaną.
Tiek autorė, tiek Žukas minėjo, kad romanas turėtų sukelti diskusijas Lietuvoje, jau vien dėl to, kad jis apie homoseksualias moteris (autorė sakė, kad ji hetero), toleranciją ir kitus pasaulyje vykstančius dalykus, su kuriais mūsų visuomenei dar sunku susigyventi. Paklausta, kodėl tai yra dvi moterys, Gabija atsakė, kad norėjusi rašyti apie mūzą, kuri paprastai yra šalia labai stipraus žmogaus ir ji nenorėjusi, kad tas stiprus žmogus tradiciškai būtų vyras. Super! Jau skaitau Gabijos Grušaitės “Neišsipildymą”, kurį ji pradėjo rašyti prieš ketverius metus (būdama 19 m.) ir kuriame, pasak I. Norkes, ji užaugo. Ir net jei man nepatiks, nors labai tikiuosi, kad patiks, tokie žmonės turi rašyti ir rašyti, ir nešti tą kitą pasaulį į mūsų mažą neregėtą Lietuvą.
O čia ta muzika, kuri groja romane. Labai tikiuosi, kad galima kažką girdėti ir labai džiaugčiaus, jei atpažintumėt ir parašytumėt, kieno tai kūrinys, nes kol kuičiausi su fotiku, nespejau užsirašyti.
|FKŽ|
