Month: February 2012
Medinių karoliukų žaidimas
Apie Pam Adams knygąsužinojau iš Austėjos blogo. Labai gera knygelė vaikams, kurie mokosi skaičiuoti. Labai lengva išsiaiškinti sąvokas ” ilgis”, “ilgesnis”, “aukštis”, “plotis”, “didžiausias”. Tereikia su ant virvelės suvertais karoliukais viską išmatuoti.
Mums reikia pasikalbėti apie Keviną
Fimo, pastatyto pagal L.Shriver knygą “We Need to Talk About Kevin” (2005aisiais apdovanota Orange Prize) anonsas.
Kaip tik dabar skaitau knygą, bet nežinau ar sugebėsiu ją visą perskaityti. Nežinau, ar užteks drąsos.
K.Ž.G
Kas dėžėje?
Pareinu namo.
– Kieno čia dėžė?
– Tavo.
– Mano?
– Tavo.
O, mano dėžė! Kaip smagu gauti dėžę į dienos pabaigą. Kas dėžėj? Pažiūrėkim.
Smagus siurprizas, ar ne? Tikiuos, vertimas geras 😉 Ir ateity tikiuos gerų vertimų. Ačiū.
Skirtingi
Paskutiniu metu labai “užsikabliavau” už leidyklos “Olika” (Skirtingi) leidžiamų knyga.
Ta leidykla leidžia knygas, kuriose nėra lytinių stereotipų, nes vengiu tų visų “mama mala, tėtė kala”, nes kaip rašoma čia vaikų literatūroję “mergaitės pristatomos kaip mielos, naivios, prisitaikančios ir priklausomos, o berniukai dažniausiai yra aprašomi kaip stiprūs, drąsūs, rizikuojantys, nepriklausomi ir gabūs. Berniukai dažniausiai gauna kovotojų, nuotykių ieškotojo ir gelbėtojo rolę, mergaitėms gi dažniau priskiriamas rūpintojėlės, mamos, princesės, kurią reikia gelbėti ir kuri padeda vyrui vaidmuo “.
O aš noriu, kad mano vaikų tie stereotipiniai rėmai neribotų, kad jie galėtų rinktis tai, ką jie nori kaip individai, o ne tai ką jiems priskiria siauros samanotos ir nuvalkiotos normos, todėl stengiuosi, kad vaikai turėtų visokių knygų, kur tėčiai gali verkti, kur mamos išdykauja apsirengusios žmogaus voro drabužiais
Tai paskutiniu metu nupirkau net tris šitos leidyklos knygas.
“Kodėl verkia tėtis?” (“Varför gråter pappan?”).Teksto autorė Skrivit: Kristina Murray Brodin, iliustravo “Bettina Johansson .
Ant suoliuko sėdi tėtis ir verkia. Kodėl? Kas jam atsitiko? Alvdis ir Hamsa bando spėlioti, kodėl tas tėtis verkia. Ar jis pavargęs? Gal jis ką nors pametė? Gal jis nukrito nuo dviračio? Gal suvalgė per daug saldainių?
“Jausmų detektyvas” vaikams nuo dviejų metų, kuriame vaikai bando išsiaiškinti, kokios gi gali būti ašarų priežastys.
Kitas dvi knygas parašė Åsa Mendel-Hartvig, o iliustravo Caroline Röstlund: ” Tesslas mamma vill inte! ” (“Teslos mama nenori!”) ir “Tesslas pappa vill inte!” (“Teslos tėtis nenori!”).
Vargšė Tesla! Jos mama nenori valytis dantų, ji nenori teptis kremu, o pažaidusi parke ji nenori eiti namo.
Tėtis nenori gerti kavos, skaityti laikraščio, dėtis kepurės ir eiti į darbą. Teslai tenka sugalvoti įvairių būdų, kaip nugalėti tą nuolatinį tėvų nenorėjimą ir prigalvoti visokių įdomybių, kad jie darytų tai, ką reikia.
Labai žavios knygos, kur tėvai ir vaikas yra susikeitę vietomis, kur parodoma, kaip dažnai mažos kasdieninės problemos išsprendžiamos išradingai ir linksmai.
Teslos mama nenori plautis rankų.- baik prieštarauti, -sako Tesla. - Ne!- sako Teslos mama 
Teslos mama nenori valgyti 
Teslos tėtis nenori skaityti laikraščio 
Teslos tėtis nenori eiti į darbą 
Teslos tėtis nenori šukuotis, bet... 
jis sutinka šukuotis, kai Tesla prižada jam į plaukus prisegti segtukų 
o kepurę Teslos tėtis užsideda tik tada, kai Tesla uždeda ant kepurės blizgutį K.Ž.G
Ši diena
tikriausiai labiau nei kas kitas įtakoja mūsų galimybę rinktis knygas. Su Vasario 16-ta!
O kai su mumis švenčia visas pasaulis, tai net šiurpuliukai po kūną bėgioja.
Arūnės princas
Nors pažadėjom Arūnei švedišką “Mažajį princą”, pagalvojau, kad gal egzotiškesnis bus įdomiau? Kaip tau atrodo, Arūne? Taigi, artimiausiu metu ant balto žirgo į Arūnės, kuri buvo 300 mūsų gerbėja Facebook’e, pašto dėžutę atjos štai toks arabiškas Mažasis princas. Knygutės puslapiai, aišku, verčiasi iš kairės į dešinę!
Nomedos Marčėnaitės “Lėlė”
Labai apsidžiaugiau, kai mano draugė K.Ž.L atsiuntė mano trupinukams N.Marčėnaitės knygą vaikams “Lėlė” (Tyto Alba 2011).
Šiaip tai aš esu labai patenkinta mūsų namine vaikiška biblioteka, tiksliau, jos švediška dalim. O štai lietuviškų knygų man atrodo, jog turime per mažai. Todėl “Lėlė” sukėlė labai daug džiaugsmo čia. Ypač man, nes vyresnėlis dar truputį per mažas ją suprasti.
Pirmiausia labai džiaugiuosi, kai rašomos naujos lietuviškos knygos vaikams. Keliu kepurę prieš lietuviškos vaikų literatūros klasiką (ypač poeziją), bet labai norėčiau, kad kuo daugiau naujų knygų vaikams būtų rašoma ir piešiama. (Todėl labai esu dėkinga, jei galėtumėte tokias man parekomenduoti).
Kaip tik šįryt klausiausi pokalbio įrašo su rašytoja Tove Jansson (trolių mumių “mama”), kur ji kalba apie balansą tarp baisumo, nerimo ir saugumo jausmo vaikiškose knygose, jog vaikų pasaulyje baisumas ir saugumas eina ranka rankon. Būtent apie tą balansą ir pagalvojau, kai skaičiau N.Marčėnaitės “Lėlę”.
Mergaitės mama išvažiuoja dirbti į Airiją ir palieka dukrą kaime pas močiutę. Vaikiškas liūdesys ir nerimas nukeliamas į kaimą- saugią ir ramią vietą, tarsi savotišką burbulą, kurį pasiekia nedaug išorinio pasaulio garsų.
N.Marčėnaitės pasakojimas yra iš vaiko pozicijos, mergaitės slaptos mintys (“Močiutės nesikarsto. Aš niekada nebūsiu močiutė”), nepasakomi žodžiai yra parašyti kursyvu ir leidžia skaitytojui dar arčiau prieiti prie vaiko pasaulio.
Bet pati gražiausia šitos knygos pusė yra iliustracijos. Nerėkiančios. Išblukusių spalvų. Netgi sugestyvios. Nesaldžios. Su nerimo atspalviais. Kai buvau maža tokių nelabai mėgau būtent dėl to nerimo, to jausmo, kurį tokios iliustracijos iššaukdavo, pvz.S.Eidrgevičiaus, bet kas įdomiausia yra tai, kad būtent tas iliustracijas labiausiai atsimenu.
Knygos iliustracijos yra koliažai, apjungiantys piešinį ir fotografiją. N.Marčėnaitė interviu L.Rytui pasakojo “Į šią knygą norėjau sudėti ne tik savo svajonę apie kaimą, bet ir tai, kas jame dar yra išlikusio autentiško, fiksuotino, saugotino, gražaus ir tikro.Fotografavau daugelyje kaimų, draugų sodybose, savo namuose. Nedariau to kaip nors pakylėtai stilistiškai ar folkloriškai, stengiausi, kad matytųsi autentiški raštai, spalvos, daiktai.”
Man įdomu pasirodė tai, jog daiktiškas pasaulis yra fotografijos, o pati mergaitė/vaikas yra piešta. Tokiu būdu tarsi pabrėžiamas vaiko eteriškumas ir nepiklausymas daiktiškajam suaugusiųjų pasauliu
Labai giriu autorę už jos gražų indėl į šiuolaikinę lietuvišką vaikų literatūrą. Knyga apjungia seno lietuviško kaimo tylą ir dabartinio gyvenimo naujoviškus iššūkius, senąją kartą su jaunąja karta, piešinį su fotografija.
Ištrauka iš knygos
Būna, kad garsai gyvena vieni, jiems net nereikia žmonių. Ant aukšto gyvena daiktai, o bažnyčioje garsai. Mat kaip, yra dalykų, kurie nesikeičia. Kai paskutinįsyk buvau bažnyčioje, man irgi pasirodė, kad ji ne žmonių.
– Močiute, čia tikrai negyvena Dievas, čia gyvena garsai.
– O varge, ko tu taip šauki? Klaupkis ant kelių.
Močiutė turi dar vieną balsą, kuriuo šneka bažnyčioje. Jis man nepatinka.
– Aš nešaukiu, bet mano balsas šaukia.
– Tai aidas, vaikeli.
Mergaitė niekada nebuvo mačiusi vyro su suknele ir niekada nematė, kad kas nors bučiuotų dėdei ranką, bet močiutė pabučiavo.
– Kas yra aidas, dėde?
– Pažvelk į viršų, matai tuos skliautus, kai tu ką nors pasakai, tas garsas pakyla aukštyn, tada atsimuša į skliautą ir vėl sugrįžta. Todėl ir skamba taip stipriai.
– Ačiū, kunige, ačiū…
– Ar tavo vardas Kunigas?
– O varge!
– Ne, mano vardas Jonas. O kuo tu vardu?
– Mano vardas Marija.
– Labai gražus vardas, labai gražus… O kuo ji vardu?
– Ji – Lėlė.
Pagaliau vėl vasara, vėl čiulba paukščiai, švelniai kutena vėjelis, nešiodamas gėlynų, medžių ir tvenkinių kvapus. Ore plevena pažadas. Matai, viskas bus gerai.
– Kodėl pamelavai kunigui, kad tavo vardas Marija?
– Nemelavau. Bažnyčioje prie tos gražios mamos su vaiku buvo taip parašyta. Todėl ir pasakiau.
– Vaikeli vaikeli, kokia gėda. Tai ne mama, tai Dievo motina ir ne vaikas ten, bet Jėzus, Dievo sūnus. Ir kunigui negalima sakyti „tu“. Nesuprantu, kaip mama tave auklėja, kad taip nieko neišmanai.
Aš ne Vaikelis, aš Marija.”
\\\
K.Ž.G
Kas pasaulyje gražiausia?
Šįvakar skaitėm su mano keturmete “Snieguolę ir septynis nyktykus”. Pamotė ragana klausia:
– Veidrodėl, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia?
– Aš, – neabejodama atsako mano princesė.
***
Kokių gražių iliustracijų radau šia tema! Disney net nekvepia!
Knygų mugės renginiai
Čia.
Šlumšt
ir mano pašto dėžutėj dar viena knyginė atvirutė – šį kartą iš JAV.
Mano pašto dėžutėj
šiandien knyginė atvirutė iš Suomijos su crazy Inge Look bobikėm. Jei pamenat vieną kartą bobikės jau buvo apsilankę.
Dviguba premija
Laura Sintija Černiauskaitė laimėjo Jurgos Ivanauskaitės premiją su savo nauja knyga “Medaus mėnuo”. Nors mums su Giedre labiau patinka ankstyvoji autorės kūryba, vis tiek sveikinam įvertinimo proga, o dar labiau sveikinam su viso gyvenimo apdovanojimu – autorė visai neseniai susilaukė trečio vaiko. Kaip sako laureatė: “vaikai vis tiek svarbiau [negu rašymas] ir kai pagaliau tai supratau – nusiraminau. Jeigu man tektų vien tik auginti vaikus ir nerašyti, vis vien būčiau labai laiminga. Nesu aš prie rašymo prisirišusi – greičiau jis prie manęs. ”
200 metų. 200 valio!
Nors žinau daug Chales Dickens knygų istorijų (tikriausiai labiausiai iš filmų), prisipažinsiu, arba nesu skaičiusi nė vienos Dickens’o knygos arba tiesiog neatsimenu, kad esu kurią nors skaičius. Oho. Bet kartu su kiekvieną kartą maloniai nustebinančiu Google, garsiai šaukiu Valiooooo! Vaaaaaliooo!
Gal Dickens tavo mėgstamiausias rašytojas? Kuri istorija tau labiausiai patiko?
Herbariumų knygos
Gavau štai tokį atviruką iš Suomijos. Pasirodo tokias knygutes vaikai mokyklose naudoja augalų džiovinimui (bent taip man parašė atviruko siuntėja)!
knyguziurkes.com 
