Vasarą skaičiau A.Heberlein knygą apie blogį. Tada tinklaraštyje rašiau, jog A,Heberlein teigia, jog priskirti vieną ar kitą individą blogiui yra gana primityvu. Kai mes kam nors užklijuojame “blogio” etiketę, kai teigiame, jog individas yra “blogietis”, mes pasiteinkiname metafiziniu paaiškinimu. Tada mums nereikia giliau analizuoti, kodėl taip atsitiko, ką buvo galima padaryti ir ko mes nepadarėmė (nors ir galėjome).Apie šitai galvojau nuolat skaitydama L.Shriver knygą “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną”.

L.Shriver knygos heroja Eva yra Kevino,savo mokykloje nužudžiusio septynis bendramokslius ir du darbuotojus, mama, kuri  nuo pat sūnaus gimimo jautė, kad su juo kažkas ne taip. Jog net vaikystėje Kevinas buvo pilnas blogio.

Lėtai ir detaliai ilguose laiškuose buvusiajam vyrui Franklin pasakoja Eva apie tai, kaip ji išgyveno, suprato ir interpretavo jų gyvenimą kartu, jų sprendimą turėti vaikų, kaip ji matė Kevino vaikystę, paauglystę ir visus tuos šiurpą keliančius Kevino poelgius. Eva labai atvrai savo laiškuose rašo apie savo nesugebėjimą mylėti jų bendro sūnaus, apie tai, kaip ji matė visai kitą Keviną nei jos vyras.

Bet jei L.Shriver būtų tiesiog davusi Kevinui “blogio” diagnozę, knyga nebūtų tokia visapusiška. Nors Eva ir teigia, jog jos Kevinas nuo mažų dienų yra bejausmis, atsiribojęs, ir nuolat bandantis pakenkti kitiems, skaitytojui vistiek yra paliekamas alternatyvus situacijos interpretavimas: o kas jei Kevinas nėra blogas? Kas jei jis tai daro todėl, jog jam trūksta mamos meilės?

Eva labai atvirai, žiaurių įvykių akivaizdoje kapituliuodama pasakoja, kad ji nejautė vaikui meilės, jog ji buvo šalta, egocentriška, nesugebanti be kartėlio pasiaukoti, apversti gyvenimo aukštyn kojom dėl vaikų, atsisakyti savo mylimo darbo. Ji nieko neslėpdama pasakoja, kaip jai visai nesmagu buvo būti namuose, kaip tarp ji nesugebėjo užmegzti šilto ryšio tarp savęs ir vaiko.

Tuo pačiu L.Shriver kelia klausimą, ar yra realu iš  mamos reikalauti, kad ji naujagimiui nuo pat pirmos dienos jaustų begalinę meilę? Ar realu tikėtis, jog motinystės reikalavimus visos moterys turi sutikti be kartėlio? Ar įmanoma justi meilę, kai mama, kamuojama pogimdyminės depresijos negauna adekvačios pagalbos? Ar galima nejausti apmaudo dėl visų dalykų, kurių teko atsisakyti?

Didelė dalis Evos minčių yra tabu, uždrausta zona, tad būtent tas jos tiesumas ir atvirumas visais šiais klausimais suteikia nepaprastos jėgos pasakojimui. Laiškuose Eva tarsi atlieka savo kaltės skrodimą, bet be savigraužos, pasriūbavimų, o labai blaiviai, kai kada net su juoda ironija.

“It’s always the mother’s fault, ain’t it?” she said softly, collecting her coat. “That boy turn out bad cause his mama a drunk, or she a junkie. She let him run wild, she don’t teach him right from wrong. She never home when he back from school. Nobody ever say his daddy a drunk, or his daddy not home after school. And nobody ever say they some kids just damned mean.”

“Kevin was a shell game in which all three cups were empty.”

“…You can only subject people to anguish who have a conscience. You can only punish people who have hopes to frustrate or attachments to sever; who worry what you think of them. You can really only punish people who are already a little bit good.”

Praėjusiame įraše rašiau, jog kaip tik buvau skaičiusi disertaciją apie tai, kaip mamos nuolat prisiima didesnė atsakomybę už vaikus nei tėvai, o kartu su ta atsakomybe ateina ir didesnis kaltės jausmas. Ir nors Eva tiesiai šviesiai sako, kad sūnus buvo blogas, ji taip pat palieka vietos “mea culpa”.

“Mums reikia pasikelbėti apie Keviną” yra juodas sunkus, daug iš skaitytojo reikalaujantis pasakojimas.

Žinot, kai žiūri kokį baisį filmą ir laikai pagalvę arba rankas ant veido, tada kai būna per baisu. Va toks jausmas ir buvo, kai skaičiau knygą. Bet tas pasakojimo baisumas sietinas ne tiek su knygoj aprašomais įvykiais, kiek su pačia mintimi, jog egzistuoja prigimtinis blogis. Jog kai kurie žmonės gimsta kaip jau nuo pat pradžios užtaisyti šautuvai.

Shriver raso taip, kad gniaužia kvapą : ne tik pasakojimas yra stiprus, bet ir pasakojimo kalba yra stipri. Ir kas man paliko vieną stipriausių įspūdžių yra tai, kad  tarp Kevino ir mamos buvo stiprus ryšys, stipresnis nei, man atrodo, pati Eva suprato.  Tik tas ryšys nepagrįstas meile, o sugebėjimu tikrai suprasti savo vaiko  esybę. Kad ir kokia juoda ji būtų.

Neabejotinai viena stipriausių mano kada nors skaitytų knygų. Nors nuo perskaitymo praėjo keltas dienų, aš vis  dar vaikštau knygos paveikta. Kai perskaičiau, tai tuoj pat švystelėjau ją į šoną, nes nenorėjau rankose laikyti. Rodės, jog jose laikiau blogį.

Tai net nežadu agituoti ir rekomenduoti.  Ir taip aišku. 2005ųjų Orange Prize  duotas stipriam ir juodam pasakojimui, kuris The Guardian recenzijoje aprašomas taip: ” Few novels are considered classics. Fewer still attain that status within their lifetimes. This, though, is one of them. A novel so compelling, so original, as to warrant being read again and over again.”

K.Ž.G.

This slideshow requires JavaScript.