Thursday Next- literatūrinė detektyvė gyvenanti paralelinėje visatoje.
Anglija jau daygybę metų kariauja su Rusija.
Kažkas pavogia Čarlzo Dikenso rankraštį, ir vienas tos knygos antraeilis veikėjas…dingsta iš knygos.
Per prozos portalą galima nusikelti į bet kokią knygą. O tai reiškia, jog knygų veikėjams gresia pavojus.
Kas būtų jei supervagis ir megablogietis Acheron Hades įsibrautų į knygą ir pagrobtų pagrindinį veikėją?
Kas atsitiktų, jei iš knygų dingtų Misteris Ročesteris, Lizzy Bennet? Baisu ir pagalvoti
Juokinga, išmoninga, keista knyga. Paskutinis jos trečdalis man patiko labiausiai. Pirmoji pusė sunkiau skaitėsi, man kažkaip sunku buvo įsivažiuoti į tą keistą, kartais absurdišką ku-ku pasaulį. Kažkuo primena Monthy Pyton, kažkuo The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy.
Turėtų patikti tiems, kurie yra skaitę Bronte “Jane Eyre”, o neskaičiusiems “Jane Eyre” istorijos, abejoju, ar verta skaityti šitą knygą, nes nebus aiškios nuorodos ir veiksmas. Tame pasaulyje, kur gyvena agentė Thursday, “Jane Eyre” knyga baigiasi tuo, jog Džeinė kartu su savo pusbroliu St. Džonu Riversu išvažiuoja misionieriauti. (Jėtus kokia baisi pabaiga, ar ne?).
Važiavau namo pilname autobuse, visi šiandien kažko tokie susiraukę buvo. O aš galvojau, kaip būt gera per prozos portalą nusikelti pas misterį Ročesterį. Ooo, Edwardai!
Kažin, ar yra kokia knygų eilė, kaip reikia skaityti Undinę Radzevičiūtę? Pradėjau nuo vidurinės, nors ir turiu “Strekoza, ble”, kaip sakant mano knygų eilė reguliuojasi nepriklausomai nuo mano norų ir pageidavimų.
Esi girdėjęs/-usi apie TV serialą The Office? Kai skaičiau, man visą laiką atrodė, kad čia a lia The Office, kurio žiūrėjau tik kelias serijas, nes daugiau absurdiškumo iškentėti neturėjau kantrybės (ne dėl to, kad neteisybę rodė, gal labiau atvirkščiai) fragmentas ne ekrane, o popieriuje. Trumpos akimirkos iš ofiso gyvenimo, kolegų santykių, visokių “prasmingų” ritualų ir t.t. Gali paieškoti, gal atrasi save? Smagus pasiskaitymas. Trumpas, aštrus, taiklus.
Viena mūsų blogo skaitytoja užklausė, ar mes specialiai kaip nors ignoruojame Yasmina Kharda, ar neminime, nes nerekomenduojame? Aš realiai tai tik per knygų mugę ir pasidomėjau autorium labiau, iki tol kažkaip nelabai kreipiau dėmesio į tokias knygas, nes paskutiniu metu labai daug išleista visokių knygų, kaip kokia nors moteris buvo įkalinta, įčadrinta ir panašiai, ir tie viršeliai su iš po čadros žiūrinčiomis akimis man visi tokie vienodi.
Gal jau kažkur minėjau, kad autorius labai simpatiškas ir viesiems labai garsiai deklaruoja, kad jis yra „arabas, musulmonas ir feministas“. Kai jo vadovybė (karinė) pradėjo reikšti nepasitenkinimą dėl jo kūrybos, jis pasislėpė po savo žmonos vardų slapyvardžiu ir ilgai nebuvo žinoma, kas ta Yasmina Khadra yra.
Išsirinkau knygų mugėj ploniausią autoriaus knygą „Kabulo kregždės“, pagalvojau, kad jei nepatiks, tai bent nereikės ilgai kankintis. Gal ir gerai padariau, nežinau, kažkaip niekaip negaliu apsispręsti. Kodėl? Todėl, kad jei klaustumėt, kurį autorių rintis – Kader Abdolah ar Yasmina Khadra, sakyčiau, kad Kader Abdolah „Mečetės namai“ man patiko labiau, kūrinys vientisesnis, išsamesnis ir gilesnis, įdomesnis, detaliau pasakoja apie gyvenimą Irane, daugiau nagrinėja priežastis, kodėl viskas taip įvyko.
„Kabulo kregždės“ – trumpas kelių dienų aprašymas, apie tai, kokie sunkūs žmonių gyvenimai tokioje šalyje, kur už nepatikusį žvilgsnį geriausiu atveju būsi aptalžytas lazda, bet gali ir pakartas būti ar užmėtytas akmenimis. Negaliu pasakyti, kad knyga man patiko, perskaičiau ir tiek, nepadarė didelio įspūdžio, nebuvo naujiena. Tačiau neskaičiusiems tokio pobūdžio knygos gal ir būtų visai įdomu. Kiek apgauna ir antraštė ant nugarėlės, iš kurios supratau, kad knyga apie moteris, bet ji tiesiog apie žmones apskritai.
Nesakau, kad nebeskaitysiu Yasmina Khadra knygų, kažkodėl smalsu būtų paskaityti „Kerštą“, kurioje autorius pasakoja apie Izraelio ir palestiniečių problemas.
Šita knyga mane pakankino. Bet iš to pakankinimo neišėjo nieko gero. Perskaičiusi pusę jau ruošiausi mesti, bet pagalvojau, ai, kiek beliko, pabaigsiu. Šitą knygą tikriausiai įdomu skaityti žinantiems ir mėgstantiems Liudmilą Petruševskają, kad tiesiog skaitydamas knygą dar daugiau apie ją sužinotum. Nes tokiems kaip aš – visiškai nieko apie ją nežinantiems – man kažkos truputį kratinys ta knyga, sakau, gal kažkam ir paveikslas, bet man – kratinys. Pvz, kas erzino, kad vertėja (iš rusų kalbos vertė Nijolė Kvaraciejūtė) visai nepadeda skaitytojui. Gal vyresniam ir nereikia padėti, aiškinant įvairius sovietinius trumpinius ar specifinius žodžius, bet jei skaito netarybinis skaitytojas, tai jam daug kas taip ir liks nesuprantama, nebent netingės eit googlinti. Pvz., ar visada sugalvotum, kad RF yra Rusijos federacija (tikiuos, teisingai sugalvojau)?
Puoliau prie šitos knygos visa apžavėta Šiškino “Laiškų knygos”, na, ir nieko. Negaliu pasakyti, kad knyga neįdomi – gabaliukai įdomūs, bet neradau to vientisumo. Iš tikro, daug visokių detalių apie tarybinio gyvenimo pradžią, apie neįsivaizduojamą biednystę (kurios sovietuose nebuvo), kai žmonės būdavo grūdami į butus (autorė su savo mama ilgai gyveno po stalu senolio kanbaryje), apie pokario metu išgyventą badą, kai valgydavo iš kaimynų šiukšlių kibiro, kaip maža autorė buvo visiškai sulaukėjusi, virtusi Maugliu. Knygos pradžioje autorė mini daug įvairių tikriausiai žymių vardų ir pavardžių, kurie, kaip jau sakiau nei paaiškinami, nei ką, tai tieisiog praplaukia ir tiek (kaip kad Bolano “Čilės noktiurne“). Tiesa, knygos pabaigoje keletas įdomių scenų iš vėlyvesnio tarybinio gyvenimo:
“Visiems buvo viena programa [čia apie radiją pasakoja]. “Paskutiniųjų žinių” žmonės klausėsi, bet (kaip bebūtų liūdna) išimtinai tik dėl oro ir sporto naujienų… Kitos naujienos paprastam eiliniam žmogui buvo visiškai nenaudingos. Jo gyvenimas nepriklausė nuo to, kada ką pasėjo, surinko ir kur kiek pagamino. Vis dėl to jis egzistavo nepaisydamas tos ne visados teisingos informacijos. O jeigu praneštų, kur duoda paklodes, indus arba batus – o! Arbatinukus, sofas, dešrą! Kur ėmė pardavinėti antklodes, kojines, Achmatovos knygas! Bet ne. Suruošti tokią Chodynką valdžia neleistų. Šito bijojo labiau už viską.”
Giedrė paliudys, kad man patinka ne tik knygos, bet ir geografija. WordPress sugalvojo įdėti mus lankančiųjų statistiką pagal šalis. Spėkit, kokios kokiose trijose šalyse (be Lietuvos, aišku), gyvena mūsų blogo draugai ir draugės? Visų blogo gyvavimo laikų statistika (OMG, British Virgin Islands!):
Kartais knyga turi gerus du metus laukti, kol bus jos eilė. Taip atsitiko ir su Giedrės rekomenduota American Wife, kuri buvo tuoj pat parsiųsdinta po jos rekomendacijos (2011 m. pradžioje). Ilgai nesiryžau imti į rankas tokios storos knygos, nes turėdama tiek mažai laiko skaitymui, žinojau, kad skaitysiu ilgai, o kai ilgai skaitai, knyga gaunas tokia išsiblaškiusi… Bet ne šita.
Ar patiko? Labai patiko, ypač pirmosios dvi dalys – tikrai stiprios, tik paskutinioji kiek per daug ištęsta. Knyga apie Laurą Bush, savo kvailokais posakiais pagarsėjusio prezidento, vienintelio apsilankiusio Lietuvoje ir turinčio atminimo lentą ant rotušės sienos, žmoną (kiekvieną kartą praeidama pro tą lentą vis galvoju, jei prezidentas ištaręs tuos žodžius, užrašytus ant lentos, neimponuoja, tai kiek imponuoja tie žodžiai, nors ir labai svarbūs, bet kartu… jei kada nors Amerika sugalvotų mus paaukoti, ar galėtume ta lentele pamojuoti jiems prieš nosį?).
Pirmojoje knygos dalyje taip gerai aprašytas augančios mergaitės gyvenimas, taip viskas išjausta, išgyventa ir tikra, kad nė vienoj vietoj neteko pagalvoti, kad, na, perlankta ar panašiai. Be abejonės, Curtis Sittenfeld sukūrė stiprų ir paveikų mergaitės, merginos, vėliau moters paveikslą, taikliai sudėliojo visas aplinkybes nulėmusias, kodėl vienaip ar kitaip pakrypo Alice Blackwell gyvenimas.
Curtis Sittenfeld
Antroje knygos dalyje patenkam į pasaulį, į kurį patenki tapdamas oficialiu asmeniu (kaip labai pabrėžiama knygoje, tais oficialiais asmenimis toli gražu nebūtinai tampa patys gabiausi, charizmatiškiausi ir protingiausi – kaip sakė pagrindinės veikėjos Alice tėvas: “Foolish names and foolish faces often appear in public places.”), kuriame nebegali nueiti į parduotuvę ir apskritai turėti asmeninio gyvenimo, o tuo labiau asmeninės nuomonės. Kai gali turėti tik besišypsantį arba susirūpinusį veidą (pagal poreikį), ir turi visada palaikyti savo vyro prezidento poziciją, nors galbūt visiškai su ja nesutinki, nes apskritai esi priešingų pažiūrų, kurios, manei prieš susituokdama visiškai netrukdys šeimyniniam gyvenimui.American Wife – dar viena labai gera knyga (šalia Philip Roth Amerikietiškos pastoralės) apie amerikietišką gyvenimo būdą, amerikietišką šeimą, gyvenimą nuo XX a. šeštojo dešimtmečio iki beveik šių dienų. Būtinai prisidedu prie Giedrės ir rekomenduoju.
“In Mongolia, when a dog dies, he is buried high in the hills so people cannot walk on his grave. The dog’s master whispers into the dog’s ear his wishes that the dog will return as a man in his next life. Then his tail is cut off and put beneath his head, and a piece of meat or fat is placed in his mouth to sustain his soul on its journey; before he is reincarnated, the dog’s soul is freed to travel the land, to run across the high desert plains for as long as it would like.
I learned that from a program on the National Geographic channel, so I believe it is true. Not all dogs return as men, they say; only those who are ready.
I am ready.”
Šioje knygoje apie tai, kaip pasaulis atrodo šuns akimis. Įdomiai. Tikriausiai panašiai, kaip “Skafandre ir drugelyje” – kai esi gyvas, protingas, mąstantis ir negalintis savęs išreikšti, na, nebent akies mirksniu arba uodegos vizginimu. O pasirodo, šuns kūne gyvena siela, kuri galbūt tuoj tuoj, jei viską išmoko šuniškam pasauly, reinkarnuosis į žmogų. Žodžiu protingas padaras, gali papasakoti viską, kas dedasi žmonių pasaulyje. Tiksliau, kas dedasi Enzo (toks šuns vardas) šeimininko Denis gyvenime. Nelabai linksmame…
Knyga klausėsi visai sklandžiai, tikrai savotiškai įdomi, bet kulminacija, sakyčiau tokia jau labai savotiška, truputį mane pritrenkė (confused), bet galiausiai nusprendžiau labai nesikabinėti ir ją “nuryti”. Pats knygos siužetas toks labai nestebinantis – klausai ir galvoji, na, tai autorius turi dvi galimybes, kaip pasielgti su Denis, tai klausimas kyla tik dėl to, kaip pasielgs – gerai ar blogai, – nemanau, kad labai didelis pliusas knygai, bet gal tik daugiau iš jos reikalaujantiems. O štai pabaiga tai patiko – šviesi, giedra ir paliekanti gerą jausmą.
Neabejotinai rekomenduoju šunų mylėtojams arba tiems, kam liūdna ir norisi išsiverkti. Lyg ir kažkuo išskirtinė, lyg ir nelabai. Tokia tat.
Bet pavyzdžiui, patiko Sarai Gruen, Wally Lamb ir Temple Gandin.
“The Art of Racing in The Rain has everything: love, tragedy, redemption, danger, and–best of all–the canine narrator Enzo. This old soul of a dog has much to teach to us about being human. I loved this book.” — Sara Gruen, Author of Water for Elephants
“I savored Garth Stein’s The Art of Racing in the Rain for many reasons: a dog who speaks, the thrill of competitive racing, a heart-tugging storyline, and–best of all–the fact that it is a meditation on humility and hope in the face of despair. Since finishing this engagingly unique novel, I’ve found myself staring at my own dog, thinking, Hmm, I wonder …” — Wally Lamb, Author of She’s Come Undone and I Know This Much Is True
“The Art of Racing in the Rain takes you on an unforgettable journey through another kind of mind, through the eyes — and nose — of a dog. I found it fascinating.” — Temple Grandin, Author of Animals in Translation
Pagla knygą bus pastatytas filmas, kurį mes su Giedre tikriausiai būtinai žiūrėsim, nes ten vaidins Patrick Dempsey.
Buvau knygos pristatyme knygų mugėj. Vis užgirstu apie autorių tai šen tai ten, ypač iš vaikiškų knygų laurų skynimo, o nieko neskaičius, tai ir užėjau. Ir kai rašiau čia, kad po mugės noriu tik atsigulti į lovą ir skaityti visą naktį, tai ėmiau ir perskaičiau šitą knygutę, apie kurią Regina Morkūnienė, įtariu, žmona, bet gal ir ne, sakė, kad tai yra baltoji maldaknygė ligoniui, gal jo artimiesiems ir visiems kitiems susidūrusiems su liga ir ligonine. Autorius ilgai sirgo prieš išeidamas, ir knygutėj supasakojo visą savo patirtį, pastebėjimus apie ligonines, gydytojus ir ligonius – ir taip taikliai. Tokia kažkokia balta ramybė sklinda iš tos knygos. Tokia kaip lyg gulėčiau nepatogioj ligoninės lovoj ir kaip filmą stebėčiau besikeičiančius palatos gyventojus, girdėčiau jų kalbas, darinėčiau spintelės, kur vysta obuoliai, gurgžda maišeliai, dureles, tokia, ramybė, kai žinai, kad tuoj pasveiksi ir išeisi. Arba nepasveiksi ir vis tiek išeisi, tik ne ten, kur sveikieji.
Nėra tai kažkoks pafilosofavimas aukštomis fražėmis – knygoje tokia paprasta ligoninės kasdienybė, balti chalatai, ligoninės personalo pervadinimas iš gydytojų ir sesučių į kažkokius sveikatos priežiūros specialistus ir slaugytojas, pakišos, isterikuojantys ir “tvarką” darantys visažiniai giminaičiai, svarbūs ir nelabai ligoniai – viskas taip taikliai ir įtikinamai.
O prasideda knyga taip: “Vaikai mėgsta sirgti. Tiesa, tik persišaldymu, gripu, gerklės skausmais. Neblogai dar, kai šiek tiek pasitempi raiščius, išsinarini petį ar įsiduri koją.
Žodžiu, kai susergi liga, kuri, puikiai žinai, po kelių dienų praeis, liga, dėl kurios nereikia gultis į ligoninę, kentėti nuo karčių tablečių ar skaudžių injekcijų ar visą dieną gulėti lovoje.
Kai kas pasakytų, kad vaikams patinka sirgti dėl to, kad tada nereikia eiti į mokyklą. Arba bent jau būti fizinio lavinimo pamokoje. Arba dėl to, kad galima kiek nori žiūrėti televizorių, skaityti arba stebėti taip seniai per rūpesčius, namų darbus ir nuovargį matytas lubas.
[…]
Tačiau svarbiausia priežastis – visai kita. Beveik visi sergantys vaikai gali pamatyti, kokios gražios ir rūpestingos jų mamos. Jausti, kai užsimerkus jos tylutėliai prisėlina prie tavo lovos ir ant kaktos uždeda ranką.
Gimnazijoje mano muzikos mokytoja tikrai bjauriai su manimi elgėsi, ji buvo man siaubingai neteisinga, tad ją prisimenu, jei atvirai, su panieka ir gailesčiu.
Bet yra vienas gražus prisiminimas iš tų jos pamokų- ji mums papasakojo apie ir leido išklausyti visą A.Rybnikovo ir A.Voznesenskio rokoperą (nors rock ten nelabai daug, daugiau synth, electronic kai kur labai labai panašu į Jean Michel Jarre muziką) “Junona ir Avos”.
Jei nesate klausę, jei nesatę girdėję, būtinai pasižiūrėkit. Youtube ji yra visa sudėta, o N.Karačencovo, atliekančio Rezanovo vaidmenį, balsas toks užkimęs ir girgždantis… O ir a.a. A.Abdulovas vaidina… Žodžiu, geras reikalas. Kai klausiausi pirmą kartą mokykloje per pamoką tai net verkiau. O ir dabar be šiurpuliukų niekaip, kai namuose klausomės. Net mano K. su tokiu gražiu švedišku akcentu dainuoja ““Ты меня на рассвете разбудишь,//Проводить необутая выйдешь…”
Opera apie tai, kaip mūsų meilės ir mūsų gyvenimai prasilenkia, apie tai, kas nos ir turėtų įvykti, neišsipildo, apie tai, kaip mes nesusieiname ir išsiskiriam.
Būtent apie tai ir yra ką tik perskityta M.Shishkin knyga “Laiškų knyga” (“Письмовник”). (“Vaga” 2011)
Apie tai ir dar apie šimtus svarbių dalykų mūsų gyvenime. Apie pirmąją meilę, ir apie paskutiniąją.
Apie tai, kaip pilotas sugedus lėktuvui klausia šturmano:
“-Kaip manai, seni, ištempsim?
O tas atsakė:
-Privalom! Nes mano bilietai į teatrą prapultų”
Apie tai kaip “..mes vasarnamyje baliname lubas, baldus ir grindis apdangstę laikraščiais. Vaikščiojame basi, ir laikraščiai nuolatos prilipdavo prie pėdų. Išsitepliojome. Krapštome vienas kitam iš plaukų baltalą. O mūsų liežuviai ir dantys pajuodę nuo ievos uogų. Paskui pakabinome tiulio užuolaidas ir atsidūrėme skirtingose jų pusėse, ir tada taip įsinorėjau, kad mane pabučiuotume per tą tiulį!”
Skirtingai nuo “Junona ir Avos” ir daugelio kitų tiek aprašytų, tiek apdainuotų meilės istorijų, ši nėra epiška, o atvirkščiai- nepaprastai intymi. Turbūt todėl, kad ji surašyta Sašenkos ir Vovačkos laiškuose vienas kitam, kuriuos skaitydami įsimylėjėliai bučiuoja kiekvieną tašką.
Man lygiai taip pat kaip Linai pasirodė, jog istorija kad viskas vyksta maždaug septintajame – aštuntajame XX a. dešimtmečiuose.
Gal todėl, kad tie laikai mums pažįstami? Gal tai rodo šitos knygos ir Sašenkos bei Vovačkos istorijos universalumą. Jog joje kalbama apie dalykus, kuriuos visi pažįstame, apie dalykus, kuriuos išgyvenome, apie dalykus, kurie mums kelia nerimą. Ne mums vienoms tas universalumas paliko įspūdį.
Vienoje recenzijoje rašoma “apie tai, kokiu tiksliai metu jie gyvena, knygoje nerašoma. Kritikai spėlioja, kad vaikinas dalyvauja kare Kinijoje XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje, o mergina – šeštajame ar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje, tačiau nei vienoje vietoje nėra minima jos gyvenamoji vieta, veiksmas vyksta kažkokioje abstrakčioje erdvėje
Kitoje recenzijoje parašyta: ” «Письмовник» — это не история переписки. Это как если бы попробовали предположить, что некий мужчина (некий «мужчина вообще») мог бы сказать некоей «женщине вообще», на какие темы они могли бы говорить, не будучи привязанными к своей эпохе, войнам, замужествам, семьям и смертям.”
Man labai imponuoja autoriaus literatūrinė estetika, jis rašo apie meilę, bet taip nenuvalkiotai, nepricaskintai, tai tikrai, švariai. Aš kaip ir mano draugė K.Ž.L. (ačiū ačiū už atsiųstą knygą) noriu iki pat debesų išgirti šitą knygą. Būčiau literatūros mokytoja, skaityčiau ją su mokiniais per pamoką. Būčiau knygyno ar bibliotekos darbuotoja visiems ją rekomenduočiau. O kaip knygų žiurkė raginu ją perskaityti. Visiems. Sesei. Sesės vyrui. Tėvams. Draugams.
Ir dar pirksiu ją visiems dovanų. Nes, žinot, ta knyga- metų atradimas.
Šiandien atrodo, akd knygų mugė buvo taip seniai, prieš kokį mėnesį.. Net keista, kad dar ne visus suminėjau, su kuriais tikausi. Dar keletas nuotraukų.
knyguziurkes.com 