Письмовник

Gimnazijoje mano muzikos mokytoja tikrai bjauriai su manimi elgėsi, ji buvo man siaubingai neteisinga, tad ją prisimenu, jei atvirai, su panieka ir gailesčiu.

Bet yra vienas gražus prisiminimas iš tų jos pamokų- ji mums papasakojo apie ir leido išklausyti visą A.Rybnikovo ir A.Voznesenskio rokoperą (nors rock ten nelabai daug, daugiau synth, electronic kai kur labai labai panašu į Jean Michel Jarre muziką) “Junona ir Avos”.

Jei nesate klausę, jei nesatę girdėję, būtinai pasižiūrėkit. Youtube ji yra visa sudėta, o N.Karačencovo, atliekančio Rezanovo vaidmenį, balsas toks užkimęs ir girgždantis… O ir a.a. A.Abdulovas vaidina… Žodžiu, geras reikalas. Kai klausiausi pirmą kartą mokykloje per pamoką tai net verkiau. O ir dabar be šiurpuliukų niekaip, kai namuose klausomės. Net mano K. su tokiu gražiu švedišku akcentu dainuoja ““Ты меня на рассвете разбудишь,//Проводить необутая выйдешь…”

Opera apie tai, kaip mūsų meilės ir mūsų gyvenimai prasilenkia, apie tai, kas nos ir turėtų įvykti, neišsipildo, apie tai, kaip mes nesusieiname ir išsiskiriam.

Būtent apie tai ir yra ką tik perskityta M.Shishkin knyga “Laiškų knyga” (“Письмовник”). (“Vaga” 2011)

Apie tai ir dar apie šimtus svarbių dalykų mūsų gyvenime. Apie pirmąją meilę, ir apie paskutiniąją.

Apie tai, kaip pilotas sugedus lėktuvui  klausia šturmano:

“-Kaip manai, seni, ištempsim?

O tas atsakė:

-Privalom! Nes mano bilietai į teatrą prapultų”

Apie tai kaip “..mes vasarnamyje baliname lubas, baldus ir grindis apdangstę laikraščiais. Vaikščiojame basi, ir laikraščiai nuolatos prilipdavo prie pėdų. Išsitepliojome. Krapštome vienas kitam iš plaukų baltalą. O mūsų liežuviai ir dantys pajuodę nuo ievos uogų. Paskui pakabinome tiulio užuolaidas ir atsidūrėme skirtingose jų pusėse, ir tada taip įsinorėjau, kad mane pabučiuotume per tą tiulį!”

Skirtingai nuo “Junona ir Avos” ir daugelio kitų tiek aprašytų, tiek apdainuotų meilės istorijų, ši nėra epiška, o atvirkščiai- nepaprastai intymi. Turbūt todėl, kad ji surašyta Sašenkos ir Vovačkos laiškuose vienas kitam, kuriuos skaitydami įsimylėjėliai bučiuoja kiekvieną tašką.

Man lygiai taip pat kaip Linai pasirodė, jog istorija kad viskas vyksta maždaug septintajame – aštuntajame XX a. dešimtmečiuose.

Gal todėl, kad tie laikai mums pažįstami? Gal tai rodo šitos knygos ir Sašenkos bei Vovačkos istorijos universalumą. Jog joje kalbama apie dalykus, kuriuos visi pažįstame, apie dalykus, kuriuos išgyvenome, apie dalykus, kurie mums kelia nerimą. Ne mums vienoms tas universalumas paliko įspūdį.

Vienoje recenzijoje rašoma “apie tai, kokiu tiksliai metu jie gyvena, knygoje nerašoma. Kritikai spėlioja, kad vaikinas dalyvauja kare Kinijoje XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje, o mergina – šeštajame ar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje, tačiau nei vienoje vietoje nėra minima jos gyvenamoji vieta, veiksmas vyksta kažkokioje abstrakčioje erdvėje

Kitoje  recenzijoje parašyta: ” «Письмовник» — это не история переписки. Это как если бы попробовали предположить, что некий мужчина (некий «мужчина вообще») мог бы сказать некоей «женщине вообще», на какие темы они могли бы говорить, не будучи привязанными к своей эпохе, войнам, замужествам, семьям и смертям.”

Man labai imponuoja autoriaus literatūrinė estetika, jis rašo apie meilę, bet taip nenuvalkiotai, nepricaskintai, tai tikrai, švariai. Aš kaip ir mano draugė K.Ž.L. (ačiū ačiū už atsiųstą knygą) noriu iki pat debesų išgirti šitą knygą. Būčiau literatūros mokytoja, skaityčiau ją su mokiniais per pamoką. Būčiau knygyno ar bibliotekos darbuotoja visiems ją rekomenduočiau. O kaip knygų žiurkė raginu ją perskaityti. Visiems. Sesei. Sesės vyrui. Tėvams. Draugams.

Ir dar pirksiu ją visiems dovanų. Nes, žinot, ta knyga- metų atradimas.

K.Ž.G