Tik 8 dienos liko iki Orange Prize 2012 ilgojo sąrašo (Long list) paskelbimo. Jame bus dvidešimt premijai siūlomų knygų. Vėliau sąrašas bus sutrumpintas, o gegužės 30ą dieną bus paskelbta Orange premiją gavusi knyga.
Laukiam nesulaukiam
K.Ž.G
Month: February 2012
Mėgstantiems balsuoti
rinkim geriausią metų vertimą. Šitie rinkimai man patinka, nes tokia gera nuoroda į galbūt gerą knygą. Gal kažkas kažką jau skaitėt? Vonioje jau perskaite apie mersedesus.
Hell is empty and all the devils are here./ W.Shakespeare
Vasarą skaičiau A.Heberlein knygą apie blogį. Tada tinklaraštyje rašiau, jog A,Heberlein teigia, jog priskirti vieną ar kitą individą blogiui yra gana primityvu. Kai mes kam nors užklijuojame “blogio” etiketę, kai teigiame, jog individas yra “blogietis”, mes pasiteinkiname metafiziniu paaiškinimu. Tada mums nereikia giliau analizuoti, kodėl taip atsitiko, ką buvo galima padaryti ir ko mes nepadarėmė (nors ir galėjome).Apie šitai galvojau nuolat skaitydama L.Shriver knygą “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną”.
L.Shriver knygos heroja Eva yra Kevino,savo mokykloje nužudžiusio septynis bendramokslius ir du darbuotojus, mama, kuri nuo pat sūnaus gimimo jautė, kad su juo kažkas ne taip. Jog net vaikystėje Kevinas buvo pilnas blogio.
Lėtai ir detaliai ilguose laiškuose buvusiajam vyrui Franklin pasakoja Eva apie tai, kaip ji išgyveno, suprato ir interpretavo jų gyvenimą kartu, jų sprendimą turėti vaikų, kaip ji matė Kevino vaikystę, paauglystę ir visus tuos šiurpą keliančius Kevino poelgius. Eva labai atvrai savo laiškuose rašo apie savo nesugebėjimą mylėti jų bendro sūnaus, apie tai, kaip ji matė visai kitą Keviną nei jos vyras.
Bet jei L.Shriver būtų tiesiog davusi Kevinui “blogio” diagnozę, knyga nebūtų tokia visapusiška. Nors Eva ir teigia, jog jos Kevinas nuo mažų dienų yra bejausmis, atsiribojęs, ir nuolat bandantis pakenkti kitiems, skaitytojui vistiek yra paliekamas alternatyvus situacijos interpretavimas: o kas jei Kevinas nėra blogas? Kas jei jis tai daro todėl, jog jam trūksta mamos meilės?
Eva labai atvirai, žiaurių įvykių akivaizdoje kapituliuodama pasakoja, kad ji nejautė vaikui meilės, jog ji buvo šalta, egocentriška, nesugebanti be kartėlio pasiaukoti, apversti gyvenimo aukštyn kojom dėl vaikų, atsisakyti savo mylimo darbo. Ji nieko neslėpdama pasakoja, kaip jai visai nesmagu buvo būti namuose, kaip tarp ji nesugebėjo užmegzti šilto ryšio tarp savęs ir vaiko.
Tuo pačiu L.Shriver kelia klausimą, ar yra realu iš mamos reikalauti, kad ji naujagimiui nuo pat pirmos dienos jaustų begalinę meilę? Ar realu tikėtis, jog motinystės reikalavimus visos moterys turi sutikti be kartėlio? Ar įmanoma justi meilę, kai mama, kamuojama pogimdyminės depresijos negauna adekvačios pagalbos? Ar galima nejausti apmaudo dėl visų dalykų, kurių teko atsisakyti?
Didelė dalis Evos minčių yra tabu, uždrausta zona, tad būtent tas jos tiesumas ir atvirumas visais šiais klausimais suteikia nepaprastos jėgos pasakojimui. Laiškuose Eva tarsi atlieka savo kaltės skrodimą, bet be savigraužos, pasriūbavimų, o labai blaiviai, kai kada net su juoda ironija.
“It’s always the mother’s fault, ain’t it?” she said softly, collecting her coat. “That boy turn out bad cause his mama a drunk, or she a junkie. She let him run wild, she don’t teach him right from wrong. She never home when he back from school. Nobody ever say his daddy a drunk, or his daddy not home after school. And nobody ever say they some kids just damned mean.”
“Kevin was a shell game in which all three cups were empty.”
“…You can only subject people to anguish who have a conscience. You can only punish people who have hopes to frustrate or attachments to sever; who worry what you think of them. You can really only punish people who are already a little bit good.”
Praėjusiame įraše rašiau, jog kaip tik buvau skaičiusi disertaciją apie tai, kaip mamos nuolat prisiima didesnė atsakomybę už vaikus nei tėvai, o kartu su ta atsakomybe ateina ir didesnis kaltės jausmas. Ir nors Eva tiesiai šviesiai sako, kad sūnus buvo blogas, ji taip pat palieka vietos “mea culpa”.
“Mums reikia pasikelbėti apie Keviną” yra juodas sunkus, daug iš skaitytojo reikalaujantis pasakojimas.
Žinot, kai žiūri kokį baisį filmą ir laikai pagalvę arba rankas ant veido, tada kai būna per baisu. Va toks jausmas ir buvo, kai skaičiau knygą. Bet tas pasakojimo baisumas sietinas ne tiek su knygoj aprašomais įvykiais, kiek su pačia mintimi, jog egzistuoja prigimtinis blogis. Jog kai kurie žmonės gimsta kaip jau nuo pat pradžios užtaisyti šautuvai.
Shriver raso taip, kad gniaužia kvapą : ne tik pasakojimas yra stiprus, bet ir pasakojimo kalba yra stipri. Ir kas man paliko vieną stipriausių įspūdžių yra tai, kad tarp Kevino ir mamos buvo stiprus ryšys, stipresnis nei, man atrodo, pati Eva suprato. Tik tas ryšys nepagrįstas meile, o sugebėjimu tikrai suprasti savo vaiko esybę. Kad ir kokia juoda ji būtų.
Neabejotinai viena stipriausių mano kada nors skaitytų knygų. Nors nuo perskaitymo praėjo keltas dienų, aš vis dar vaikštau knygos paveikta. Kai perskaičiau, tai tuoj pat švystelėjau ją į šoną, nes nenorėjau rankose laikyti. Rodės, jog jose laikiau blogį.
Tai net nežadu agituoti ir rekomenduoti. Ir taip aišku. 2005ųjų Orange Prize duotas stipriam ir juodam pasakojimui, kuris The Guardian recenzijoje aprašomas taip: ” Few novels are considered classics. Fewer still attain that status within their lifetimes. This, though, is one of them. A novel so compelling, so original, as to warrant being read again and over again.”
K.Ž.G.
Knygų mugė. Renginiai 1
Vaikiška knygų mugė 2
Šiemet beveik nepirkau vaikiškų knygų. Kažkaip keista, kad nebuvo nieko, kas labai kristu į akis, arba daug nupirkau preitais metais. Bet vieną knygutę tikrai labai rekomenduoju. Atsimenat, kaip burbėjau ant Linos Žutautės “Kakės Makės ir netvarkos nykštuko“? Šį kartą nauja Kakės Makės knygutė “Kakė Makė ir pabėgusios ausys” – labai šiuo metu aktuali mūsų namuose. Iliustracijos – superinės – spalvingos, linksmos, jose tiek daug visko vyksta, tiek daug ko aptarti ir pastebėti su vaikais ir nepamirškite kiekvienam puslapyje surasti, kur slepiasi ausys. Sveikinu autorę ir visiems labai rekomenduoju.
Knygų gydykla
Knygų mugėje pas vaikus – įdomiausia. Vienas kampas buvo skirtas knygų restauravimui, kur moterys rodė, kaip restauruoja knygas – kaip “maudo” knygų puslapius, kaip klijuoja plyšimus ir iš naujo suriša knygą. Labai įdomu.
Giedrės autografas
Giedre, pagalvojau, kad šita knyga tau bus įdomi, kaip ir man.
Fainiausi autografai
Interviu su autorium čia.
- Arabas, musulmonas, kariškis, FEMINISTAS – Yasmina Khadra
Knygų mugė 2012
Rytoj į knygų mugę jau nebenoriu. Užteks. Dvi dienos šurmulio į valias. Aprašinėti, kur buvau, ką mačiau, girdėjau ir regėjau, vajei, tikrai neturėsiu laiko. Šiais metais tikriausiai teks pasitenkinti nuotraukom, na, gal paskui ateis noras kažkokius gabaliukus papasakoti, tada jau taip, bet ne šiandien. Šiandien labiausiai norėtųsi imti vieną iš naujų knygų (o dieve, kurią???) ir visą naktį skaityti. Ir paskui visas naktis iš eilės, kad neliktų nė vienos neperskaitytos iki kitos mugės. Ir dar – pažadu bent mėnesį nepirkti nė vienos knygos. Neatsimenu, ar pernai man pavyko laikytis panašaus pažado? Jei pažadas buvo – nepirkti metus, tai garantuotai sugriešijau.
Pirmai daliai – ką parsitempiau per dvi dienas. Kai kurių partempiau ne po vieną…
Mums reikia pasikalbėti apie mamą
Prieš “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną” (apie kurią kalbėsiu kitame įraše) perskaičiau knygą “Kaltės draugijoje”, kurią parašė Ylva Elvin-Nowak. Ši knyga 
remiasi jos disertacija, kurios tema yra motinystė ir kaltė. Knygoje kalbama apie tai, kad motinystė ir kaltės jausmas mūsų visuomenėje yra labai tampriai susiję.
Autorė teigia, jog šiandien mamos jaučia “ypatingą kaltę, tam tikrą kasdieninę kaltę, atsirandančia su vaikais susijusiose situacijose. Dažniausiai kalba neina apie tam tikrą specifinę, apribotą situaciją kaip ”Tą kartą kai buvau neištikima” ar “Tą kartą, kai apsivogiau”, o apie daugiau ar mažiau nuolatinę kasdieninę kaltę, kuri yra labai apsunkinanti, bet dažniausiai su kuria įmanoma gyventi” ir kad tas “kaltės jausmas , nesugebėjimas ar nenusisekimas kyla daugiau iš jos pačios nei aplinkinių “.
Autorė teigia, jog “būti mama yra daugialypė būsena ir pozicija. Kaip mes suvokiame, elgiamės ir vertiname save pačias kaip mamas priklauso ne tik nuo mūsų asmeninės patirties, bet ir nuo istorinio laikmečio, kultūrinio ir politinio konsteksto, kuriame esame“.
Autorė rašo, jog atsakomybė už vaikus yra stipriau užkoduota moteriškumo sąvokoje, nei sąvokoje “vyriškumas”, todėl vyrai turi didesnę galimybę patys pasirinkti, kokio laipsnio atsakomybę prisiimti už vaikų kasdieninį gyvenimą. Moterys neturi tokios pačios galimybės mažiau aktyviai dalyvauti savo vaikų gyvenime, nes jos vertinamos pagal visiškai kitą skalę nei lygiai taip pat besielgiantys vyrai.
Situacija iš mūsų gyvenimo: Vyras vienas su vežimėliu- ojojoj kaip gražu, koks jis geras tėtis, kad būna su vaiku. Ar įsivaizduojatm, kad kas nors pasakyt “Ojoj kokia gera mama, kad ji išėjo su vaiku pasivaikščioti”? Kai su mūsų pirmagimiu mano vyras nuėjo į parapijos namuose trečiadieniais vykstančią dainų valandėlę kūdikiams, prie jo priėjo kunigas, paspaudė ranką ir pasidžiaugė, jog smagu buvo matyti tėtį. Tuo metu aplink esančių dešimties mamų jis nepuolė girti, nes joms egzistuoja kita vertinimo skalė.
Arba kita situacija: po antrojo vaiko gimimo mes nusprendėme, kad nuo antro vaiko mėnesio abu dirbsime po pusę savaitės, o kitą pusė kuris nors iš mūsų bus namuose su vaikais. Mano vyras sulaukė daugybės komplimentų kad jis yra nuostabus tėtis, jog nori dalintis tėvystės atostogas lygiai.
Kai aš papasakodavau aplinkiniams apie mūsų planus, tai išgirsdavau porą komentarų “Aha…tai reiškai jog nemaitinsi vaiko” (Atrodo, jog tai vienintelis “būti mama” aspektas) arba “Ar neskaudės širdies palikti tokį mažutėlį namuose ir eiti į darbą?” Mano vyro, žinoma, niekas neklausė, ar jam nebus liūdna rytais išeiti į darbą. Nors abu su vaikais būsime lygiai tiek pat laiko, sulaukiame visisškai skirtingų komentarų…
Man pačiai labai patiko, kai autorė rašo, jog mamos bando derėtis su savo kaltės jausmu. Pavyzdžiui, daug mamų, tarkim einančių pasportuoti, ar susitikti su 
draugėmis labai dažnai sako : “Turiu tai padaryti. Turiu šiek tiek laiko skirt sau, kad vėliau galėčiau būti gera ir linksma mama” (Ojėtus kaip man šitas paaiškinimas pažįstamas).
Y.Elvin-Nowak sako, jog tokiu būdu mamos bando nugesinti savo kaltės jausmą, jog tada, kai mamos tiesiogiai nevykdo savo kaip mamiško darbo, jos jaučia kaltę, kad daro kažką sau, o ne vaikams. Daugelis mamų negali pasakyti, jog daro tai tik dėl savęs. Taškas.
Dar man patiko, kai autorė rašė apie pasidalijimą darbais namuose. Iš jos vykdytų interviu paaiškėjo, jog net porose, kuriose darbai dalijami beveik lygiai, dažniausiai būtent moterys prisiima “nematomą atsakomybę”. Tokią atsakomybę, kurią ant popieriaus ne visada išreikši. “Prisiimti atsakomybę už vaikus, namus ir šeimą reiškia ne vien praktiškus darbus, bet taip pat ir daryti situacijos apžvalgą, planuoti ateičiai. ” Knygoje net yra terminas “mamos su žuvėdros žvilgsniu”, t.y. mamos, kurios iš aukščiau viską mato, žino, kokios kliūtys priekyje, planuoja, sudaro dalykų, kuriuos reikia atlikti sąrašus, guli su tais sąrašais galvoje niekaip neužmigdamos, na, trumpiau sakant, yra šeimos projekto vadovės. Kas jūsų šeimoje žino visų vaikų batų ir drabužių dydžius? Kuris iš jūsų šeimoje perka dovanas vaikų draugų gimtadieniams? Kuris iš jūsų dviejų prigalvoja žaidimų ir veiklos per vaikų gimtadienius? Kuris labiausiai išgyvena, jei pamiršo darželyje palikti rūbus nuo lietaus? Kuris iš jūsų labiau jaudinasi, jog vaikai darželyje būna per ilgai?
Ir dar viena labai įstrigusi citata: “Nesvarbu ar mes pateisiname ar teisiame kitų mamų elgesį, mes patvirtiname savo pačių trapų pranašumą. Jei jauti daug kasdieninės kaltės ir dažnai jautiesi nepakankama, gera valandėlei pailsėti žinant, jog “aš bent nesu tokia ar anokia”. Matydama kitų žmonių trūkumus valandėlei galiu pasijusti esanti pakankama.”
K.Ž.G
Mostly Harmless
Taip apie mūsų mylimą Žemę rašo The Hitchhiher’s Guide to the Galaxy. Apie mūsų nuostabią žydrąją planetą, apdainuotus ežerus ir upes, kalvas ir slėnius. Tiesa, prieš papildant knygos leidimą, Žemė buvo nusipelniusi tik vieno žodžio – harmless.
“If you’re a researcher on this book thing and you were on Earth, you must have been gathering material on it.”
“Well, I was able to extend the original entry a bit, yes.”
“Let me see what it says in this edition, then. I’ve got to see it.”
… “What? Harmless! Is that all it’s got to say? Harmless! One word! … Well, for God’s sake I hope you managed to recitify that a bit.”
“Oh yes, well I managed to transmit a new entry off to the editor. He had to trim it a bit, but it’s still an improvement.”
“And what does it say now?” asked Arthur.
“Mostly harmless,” admitted Ford with a slightly embarrassed cough.
Taigi, jeigu kartais jus apima savęs susireikšminimo bangos, puikybė ar dar koks biesas – paskaitykite Adam Douglas knygą – praeis. Aš klausiau. Mašinoj, aišku. Ir kikenau. Tikriausiai gerai atrodžiau aplinkiniams vairuotojams. Sėdi viena ir kikena – kad dainuoja, įpratę gi, o čia kikena. Knygą nusprendžiau perklausyti, nes vis jaučiau šitą savo “knyginio išsilavinimo” spragą. Na, nesu aš skaičiusi Eridano leidyklos knygų (nes viršeliai nepatinka), o ir kai pabandžiau surasti lietuvišką pavadinimo variantą, tai jau tikrai negalvojau, kad tai bus
Klausyti, žinoma, nebuvo taip lengva ir paprasta kaip kad Shantaram, prisipažinsiu, dar nė vienos audio knygos tiek kartų neatsukinėjau atgal, nes vis kur nors nusapnuodavau. Kažkaip pamesdavau dėmesį. Gal kai kurios vietos truputį nuobodokos klausyti arba per daug nesuprantamų kosminių žodžių, o kai nesiklauso lengvai, tai ir nudreifuoji kur nors. Pirmiausia mintis pradėjus klausyti buvo, kad nerealiai primena Kurt Vonnegut – sarkazmu, humoru ir panašiais dalykais.
Atsipalaidavimui rekomenduoju (na, ir puikybės vaikymui irgi).
Videofilmo trailer.
Apie depresuotą robotą čia.
- The ships hung in the sky in much the same way that bricks don’t.
- People of Earth, your attention, please. This is Prostetnic Vogon Jeltz of the Galactic Hyperspace Planning Council. As you will no doubt be aware, the plans for development of the outlying regions of the Galaxy require the building of a hyperspatial express route through your star system. And regrettably, your planet is one of those scheduled for demolition. The process will take slightly less than two of your Earth minutes. Thank you.
- There’s no point in acting surprised about it. All the planning charts and demolition orders have been on display at your local planning department in Alpha Centauri for 50 of your Earth years, so you’ve had plenty of time to lodge any formal complaint and it’s far too late to start making a fuss about it now. … What do you mean you’ve never been to Alpha Centauri? Oh, for heaven’s sake, mankind, it’s only four light years away, you know. I’m sorry, but if you can’t be bothered to take an interest in local affairs, that’s your own lookout. Energize the demolition beams.
- I don’t know, apathetic bloody planet, I’ve no sympathy at all.
- There was a terribly ghastly silence.
There was a terribly ghastly noise.
There was a terribly ghastly silence.
***
Nuobodus subtilumas
Na, nežinau, arba aš jau nieko nebesuprantu, arba mano ir knygų apžvalgininkės Rasos Gečaitės skoniai totaliai nesutampa. Štai ji išgyrė Bolano “Čilės noktiurną“, kuriame nieko žavinčio neradau, taip pat ji žavisi ir David Foekinos “Subtilumu“.
Nusipirkau knygą ir nusprendžiau greitai ją perskaityti iki mugės, kad nuėjus į susitikimą su autorium, būčiau bent kiek susipažinus su jo kūryba. Aha, atvažiuoja į Vilnių, tik aš jau nebežinau, ar eisiu, gal ir eisiu, bet ne dėl knygos. Niekaip nesuprantu, ko aš nesuprantu toje knygoje. Na taip, ji turi tokių gražių intarpų ir gabaliukų, pavyzdžiui, apie tai, kokius albumus būtų išleidęs John Lenon, jei būtų iki šiol gyvas, bet daugiau tai man kažkaip primena paprastą istoriją apie tai, kaip jis susitinką ją, jie idealiai vienas kitam tinka, susituokia, gražiai gyvena, jis išbėga pabėgioti, patenka į avariją, jo nebėra, ją kabina jos bosas, ji, aišku, nesikabina, geriau pabučiuoja nepastebimą kolegą, kuris pasirodo yra visai įdomus, originalus ir šmaikštus. Sustojau per pusę knygos, nes nusibodo akis vartyti. O šiandien ir nebežinau, ar taip ir palikti pusiaukelėj, ar paaukoti dar vieną vakarą akių mankštai? Kažkaip labai gaila laiko.
Tai kodėl vis dėlto tikriausiai eisiu į susitikimą su autorium? Nes jis pastatė filmą tokiu pačiu pavadinimu. Ir man atrodo, kad čia bus vienas iš variantų, kai filmas bus geresnis nei knyga. Arba Audrey Tautou jį tokiu padarys. Tiesiog filmo traileris toks patrauklus. Filmą Lietuvoje pradės rodyti jau vasario 24 d., o susitikimas su autorium irgi – jau šį savaitgalį.
Milošas
Štai toks jis buvo Vilniuje stenduose. Toks man čia Mefistofelis jis.
Maironis
Vilnius mini Maironį. Man asmeniškai labai patinka, kai reklaminiai stendai naudojami įvairiems garbiems/svarbimes žmonėms reklamuoti. Vilniuje vis dar galima pamatyti Milošo stendų, tik niekaip nepataikau nufotografuoti, pažadu, jei tik dar rasiu nors vieną, nufotografuosiu. O šį kartą – Maironis. Ir dar eilėraštis kitoje stendo pusėje, gal kas atsimenat kuris? Pastebėjau, kad labai ilgas, kas stotelėj troliko laukia, gali ir mintinai išmokti.
2011 m. metų knygomis tapo
Kristinos Sabaliauskaitės “Silva Rerum II”
Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“,
Vytauto V. Landsbergio „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“.
Nugalėtojai bus apdovanoti Knygų mugės metu, vasario 26 d. 14 h.
Mano mama visai neseniai perskaitė antrą “Silva Rerum” dalį. Paskambino:
– Kaip man patiko “Silva rerum”! Labai patiko, negalėjau eit miegoti, kol nebaigiau skaityti! Siųsk greičiau trečią dalį!
knyguziurkes.com 