Ieškau rekomendacijos

Linkas mūsų bloge nuvedė į g-taskas.com puslapį, kur tarp visokių knygų naujienų pamačiau ir Giedrės labai išgirtą M.Robinson Gileadas (Gilead) bei J.Eager Smogikų gaujos apsilankymas (A Visit from the Goon Squad) – abiejų knygų sample mano Kindle laukia savo eilės, laukia to momento, kai leisiu įsisiautėt tai skaniai nuodėmingai knygų pirkimo manijai (jei dar nepasakojau Amazon atsiunčia keletą puslapių pasibandyti paskaityti knygą nemokamai, o paskui, apsaugok Viešpatie, vienu cklick gali ją nusipirkti tiesiai į savo Kindle).

Bet dabar stop – o gal geras lietuviškas vertimas? Gal kažkam teko susidurti su šios leidyklos knygomis? Investuoja į vertimą ar tik kepa tituluotus pavadinimus? Pasireiškit, mieli kolegos žiurkės ir žiurkinai!

This slideshow requires JavaScript.

Muselė debiutantė

Užtikau šiandien naują  Rašytojų sąjungos debiutantę (eilinį kartą vėl esu nuo visko truputį atsilikus, bet gal vis tiek kam nors naujiena, kaip ir man) – Jurgą Tumasonytę ir jos debiutinę Dirbtinę muselę. Novelę galima paskaityti čia (aš dar nespėjau šiandien). Knyga –  tai novelių rinktinė. O čia – interviu su autore.

Tarp pilkų debesų

Nežinau, ar man prisisapnavo, ar ne, kad Rūta Šepetys dalyvaus šių metų knygų mugėje? Nusprendžiau truputį tam pasiruošti, perskaityti dar pernai vasario mėnesį netikėtai atraštą knygą Between Shades of Grey. Paskaičiusi Sandros Bernotaitės įrašą,  nusprendžiau, kad skaitysiu angliškai (originalas), nes tiesiog iš proto varo knygų nukarpymas – ypač visokių žemėlapių (kuriuos labai mėgstu), iliustruojančių knygą. Kadangi noras skaityti kažkokią knygą man dažnai trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus, tai šį kartą mane išgelbėjo amazon.com – click ir yra knyga Kindle, meldžiausi, kad tik žemėlapiai ten būtų išlaikyti. Ir jie buvo!

Pirmoji žemėlapio dalis

Kaip galima išmesti tokį ypatingą knygos katalizatorių? Per tą žemėlapį knyga tampa tokia reali ir visas patirtas siaubas dar baisesnis – žmones trėmė neįsivaizduojamai toli, neįsivaizduojamai. Žiūrint į žemėlapį tai tampa taip akivaizdu, daug akivaizdžiau, nei rašant, kad herojus vežė savaičių savaites – juk tai nieko nepasako…

Antroji dalis

 Knyga parašyta trumpais aiškiais sakiniais – paprasta ir lengva skaityti. Knyga priskiriama prie young adult knygų, gal labiau į juos orientuota, o tuo ir džiaugiuosi, nes jaunam žmogui  (o ir ne tik jam) šalia visų išprotėjusių vampyrų reikia paskaityti ir kažką baisaus iš tikros realybės.

O šiaip viskas, kas parašyta, t.y. viskas, ką žmonės tremtyje išgyveno man yra totaliai nesuvokiama. Visiškai. Bandau save įsivaizduoti tokiose situacijose, ir aš visiškai nežinau, kaip elgčiausi, ar nepasirašyčiau, ar neišduočiau… O gal būčiau sušalusiai nepalaužiama? Ar žinai, kaip pasielgtum tu? Gal išbandyk save šiąnakt balkone, kur tik koks minus penkiolika…

Kolekcija

Kartais man užeina noras ką nors kolekcionuoti, ypač jei perskaitau apie kokią nors fainą kolekciją. Šį kartą 2012 sausio 19 d. Laisvalaikio žurnale užtikau A. de Saint-Exupery knygos “Mažasis princas” kolekciją. Nu, aišku baltai užpavydėjau ir užsinorėjau ką nors kolekcionuoti, na, kad ir pavyzdžiui, knyginius atvirukus. Pradžia kaip yra, pradedu šiandien (skamba kaip pasiryžimas dietai, tik kad pradedu šiandien, o ne rytoj)!

O.Rimkevičiūtės kolekcija ypatinga – knygas kolekcijai ji renka iš aplankytų šalių, ir nevežkite geriau lauktuvių, nes tokios knygos neatitinka kolekcijos pagrindinio kriterijaus. Atvažiavusi į naują šalį Odeta pirmiausia keliauja į knygyną ieškoti Princo. Įsivaizduoji, kiek nuotykių galima patirti jo ieškant? Vienas netikras princas net nukniaukė tikrąjį iš bibliotekos, kad tik įsiteiktų kolekcionierei.

Kolekcijoje jau 44 knygos. O Princas išleistas 250 kalbomis – kelionių visam gyvenimui!

Net balta akyse kaip pavydu… Einu rūšiuoti savo trijų atvirukų 🙂

Knygos su judančiais paveikslėliais

Visai neseniai bookdepository.com atsiuntė kvietimą į akciją, kur visą parą kas valandą išmesdavo kokią nors knygą su labai didele nuolaida. Taip sužinojau apie knygas su judančiais paveikslėliais, nes vieną valandą pasiūlė knygą Kick!

Kick! autorius Rufus Butler sugalvojo, kaip iliustracijas priversti judėti. Kaip visa tai vyksta galite pamatyti čia (kažkodėl vėl negaliu įkelti filmuko, rrrr!).

Laiškų knyga

Pirmiausia padėkosiu.

Ačiū ‘Vagai’, kad išleido tokią knygą. Ačiū Sigitui Parulskiui už nuostabų vertimą. Ačiū Andrejui Bondarenko už viršelio, pro kurį neįmanoma praeiti knygyne idėją. Autoriui ačiū už knygą.

Daugiau čia: http://patrickvoigt.de/projects_details.php?nav=1&project=3

Iš tikro daugiau nieko ir nenoriu rašyti. Tikrai. Ne dėl to, kad nėra apie ką. Kažkaip atrodo, na, ką galėčiau padaryti, tai tik perrašyti visą šitą nuostabų kūrinį, užbaigusį mano praėjusius metus ir pradėjusį 2012. Gal galiu daugiau šiemet ir nebeskaityti, nes metų knygą jau perskaičiau? Sąžiningai tampiausi pieštuką kartu su knyga, o gal be reikalo, nes juk nesucituosiu čia visko, ką pasibraukiau. Tos pavienės pabrauktos mintys – kažkaip nesinori man jų traukti čia iš konteksto, iš jų gyvenimo, kur jos kaip atviras nervas – skaitai ir visą laiką norisi verkti – gal dėl to, kad randi tiek jausmo, išjautimo ir išgyvenimo, kad atsisuka kažkokie dūšios ašarų kraneliai?

Skaitydama knygą kažkodėl įsivaizdavau, kad viskas vyksta maždaug septinatajame – aštuntajame XX a. dešimtmečiuose, nes man knygoje minimas karas Kinijoje (ar su Kinija) nieko nesakė, o štai dabar paskaičiau, kad tas karas vyko 1900 m. – dar labiau nustebino autoriaus sugebėjimas taip neįtikėtinai viską atskleisti, kad visiškai nebesvarbu, kuriame laiko taške esi. Taip meistriškai parašyta, kad nesvarbu, kuriam dešimtmety blaškomės – laikas sluoksniuojasi, vyniojasi, persilenkia, išsiskiriam ir vėl susitinkam, gyvieji atsisveikinam su mirusiais, mirusieji pasitinka gyvuosius jau anapus. Aš taip tikiuosi, kad susitiksiu autorių kitoj jo knygoj. Net skauda, kaip noriu.

Interviu su autoriumi  čia.

Cenzūra

Ar skaitėte apie tai, kaip narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas pradėjo tyrimą dėl leidyklos „Alma litera“ 2009 metais išleistos vaikų knygos „Miško pasakos“. Susirūpino departamentas, jog knygelė propaguojamas alkoholio vartojimas.

Pranešime spaudai rašoma “alkoholio reklama skirta vaikams ir paaugliams iki 18 metų, alkoholio reklama pateikta vaikams ir paaugliams skirtoje knygoje, pateikta reklama sieja alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, psichinės veiklos pagerėjimu, gydomosiomis savybėmis bei pateikta neteisinga ir (ar) klaidinanti informacija apie alkoholinius gėrimus.”

Kaip pastebėjo keletas internetinių komentatorių, tai reikia pradėti tyrimus dėl kiekvienos pasakos, kuri baigiasi “Ir aš ten buvau, alų midų gėriau”. O aš dar priminčiau kaip K.Kubilinskas “Ledinuke” rašė “Žiūri — važy sėdi ponas, Nuo arielkos net raudonas”. Ir dar siūlau patikrinti pasaką “Varlė karalienė”, nes joje ta varlytė-caraitė sau į rankovę berods vyno pilstė. Reikia ir tą pasaką pakontroliuoti. O ir A.Lindgren “Ronja plėšiko duktė” plėšikai ne limonadą turbūt geria, tad ir juos reikėtų patikrinti. O jos knygoje “Emilis iš Lionebergos” tai Emilis net prisigeria prisivalgės rūgtelėjusių uogų. Išbraukti gal tą A.Lindgren skyrių reikėtų?

 

Ištrauka iš knygos: ”

„Valtelę paskolinęs Nykštukas jį ir klausia:

– Ką veiksi su tais obuoliais?

– Dar klausia! Valgysiu! O ką gi jūs darote su obuoliais?

– Hm… vieną kitą suvalgom. Bet dažniausiai mes juos geriam.

Ežys net išsižioja.

– Geriat obuolius? Ar tik iš manęs nesišaipai?“ – rašoma knygelėje „Miško pasakos“.

Vėliau Nykštukas nuveda Ežį „į tokį mažą fabrikėlį“, kuriame obuoliai traiškomi ir iš jų spaudžiamos saldžios sultys. Paaiškinama, kad paskui jos ilgai maišomos, rūšiuojamos, kol galų gale supilstomos į mažytes statinaites.

„Šiose statinaitėse obuolių sultys rūgsta ir pamažu bręsta. Atėjus laikui, statinaitės atkemšamos, ir jau galima gerti sidrą.

– Ką tokį?

– Sidrą! Labai skanus! Laikyk! Nykštukas įkliukina iš statinaitės į molinį butelį auksaspalvio, kvapnaus burbuliuojančio gėrimo. Pripila dvi stiklines: vieną sau, kitą – Ežiui. – Paragauk!“

 

Mano pozicija tokia: kištis į tai, kokios knygos turi ir gali būti leidžíamos, reguliuoti  literatūrinių kūrinių turinio valstybei nedera. Jei knyga kokia labai jau netinkama vaikams, tai tėvai tiesiog jos nepirks. bet pradėti lįsti į tekstą… čia jau cenzura. Bjaurus reikalas.

 

Ką Jūs galvojate?

 

K.Ž.G

 

E.Donoghue “Kambarys”- lietuviškai

Aš visada labai apsidžiaugiu, kai pamatau geras knygas leidžiamas lietuviškai. Neturiu lietuviškos statistikos, bet Švedijoje kasmet išverčiama mažiau ir mažiau užsienietiškų knygų, o tai reiškia, jog tik viena kalba skaitančio skaitytojo literatūrinis akiratis priverstinai mažinamas, ir tenka turkštis vis labiau vietinės reikšmės baloje, o ne plačiuose knygyniuose vandenyse.

Todėl labai apsidžiaugiau, kai šiandien pamačiau, jog knygynuose jau turejo pasirodyti E.Donoghue “Room” lietuviškas leidimas.

Knygą išleido “Alma littera”. Vertėja- Dalė Virginija Jakutienė.

Apie šitą knygą jau esame kalbėjusios, bet kadangi ne kiekvieną dieną Orange (2011) ir Booker premijos (2010) nominantai (patekę į trumpajį sąrašą)  verčiami į lietuvių kalbą, tai dar kartą noriu priminti, ką rašėme apie šitą knygą, todėl šiandien publikuojame jau seniau rašytą tekstą apie ją.

 

                                                                             ***

Kai sužinojau, jog E.Donoghue knyga “Room” yra apie tai, kaip į Josef Fritzl panašus monstras Kambaryje jau septintus metus laiko gatvėje pagrobtą moterį, pasakiau sau, jog jos neskaitysiu, nes bijau.

Bet kai už kapeikas savajame knygyne radau knygos švedišką pocket leidimą, tai rankos pačios tą knygą pagriebė (čia aš taip visiems aiškinuosi dėl nekontroliuojamo knygų pirkimo. Ne aš kalta, o mano rankos)

E.Donoghue “Room” galėtų būti nepakenčiamai baisus ir žiaurus, bet paradoksalu tai, kad knyga, nepaisant to siužeto, yra šviesi. Už tai reikėtų dėkoti E.Donoghue pasirinktai pasakojimo perspektyvai: romanas parašytas ir penkiamečio sūnaus, gimusio Kambaryje ir niekada nebuvusio už jo ribų, perspektyvos.

Jei knyga būtų rašyta iš suaugusiojo pozicijos, neabejotina, jog viskas būtų daug žiauriau, su gausybe kančių aprašymų, bet Jack (toks berniuko vardas) dalinai yra savo mamos apsaugotas, nes ji savo fantazijos dėka toje skylėje sugeba sukurti kiek tik įmanoma saugų, įdomų ir gražų pasaulį savo sūnui.

Jack galvoja, jog tai, kas Kambaryje- yra tikrovė, o viskas už Kambario ribų yra “per televizorių”. Jo mama sukūrė jiems abiems daugybę kasdienos rutinų, matyt, kad pati neišprotėtų, ir kad Jack gyvenime, nors aplinkybės tokios bauginančios, būtų kažkokia struktūra. Pavyzdžiui Jack skaičiuoja į dubenėlį pusryčiams įberiamus dribsnius ir užpila juos “pieno kriokliu”. Darbo dienomis po pusryčių  jie abu žiūrėdami per stoglangį šaukia, kiek tik jėgos leidžia. Jack mano, jog čia toks žaidimas, o skaitytojas tai supranta, kad mama šaukia ne todėl, kad žaistų, o kad tikisi, kad kas nors juos išgirs.

Skaityti “Kambarį”, be abejo, yra klaustrofobinis išgyvenimas.

Kambaryje egzistuoja tik labai mažas daiktų kiekis: vos kelios knygos, televizorius (kurio laiko žiūrėjimą mama riboja, kad Jack’ui “neištirptų smegenys”) ir patys būtiniausia higienos, bei maisto apyvokos daiktai.  Todėl aš skaitydama labai stebėjausi, kaip mama sugebėjo prigalvoti tokią daugybė žaidimų ir užsiėmimų savo sūnui, kai dalykų, su kuriais jis galėtų žaisti, yra taip maža.

Knygos neabejotina stiprybė, iš kurios ir atsiranda tas mano jau anksčiau minėtas šviesumas, yra Jack ir jo mamos santykiai, jų abiejų nuostabus ryšys, kai atrodo, jog artimiau jau ir būti negali.

Kadangi pati turiu mažą vaiką, tai kartais norėjau mesti knygą į šoną (o atsitraukti nuo to klaustrofobinio gyvenimo aprašymo yra tikrai sunkus dalykas) ir bėgti apkabinti savo spirgučio, kuris tuo metu jau seniausiai ramiai miegojo savo lovoje.

Nors “Kambario” veiksmas ir vyksta baisiomis aplinkybėmis, knyga pirmiausia yra apie tėvų ir vaikų meilę, apie tai, kai tėvai nuolatos stengiasi sukurti geresnį pasaulį savo vaikui, o vaikai sugeba pasitenkinti tuo pasauliu ir iš tėvų gaunama meile ir jiems toli gražu nebūtinas milijonas žaislų, milijonas lavinimo priemonių.

Svarbiausia, kad būtų kas milijoninį kartą paskaito tą pačią knygą, kad būtų kas kiekvieną vakarą prieš miegą pasako “saldžių sapnų, ramių blusų”, kad būtų kas pamokytų daryti darbelius iš spagečių ir kiaušinių lukštų.

Kita knygos stiprybė- tai, kad E.Donoghue leido būtent vaikui papasakoti apie tą pasaulį, Ir ne tik todėl, kad tokiu būdu jai pavyko išvengti tos “based on a true story” BOATS atmosferos, kai nuolat akcentuojamos kančios ir prievarta,  bet ir sugebėjo parodyti vaikiško pasaulio sudėtingumą ir gražumą.

Taip kad prisikaupkite drąsos ir būtinai perskaitykite.

Ne veltui knyga pateko į  Booker premijos 2010 trumpąjį  ir į Orange 2011  ilgąjį sąrašus.

Tikrai yra už ką nominuoti.

***

Alma littera puslapyje galite paskaityti knygos ištraukas lietuviškai.

K.Ž.G

Statistika

Per dvejus blogo gyvavimo metus parašėme 939 įrašus, kurių rezultatas 6013 komentarų.

Per tą laiką į namų ruošą nuoširdžiai spjovėm maždaug 500 kartų, maždaug tiek pat kartų sakėm savo vaikams “Mama dabar dirba. Pažaisim po 5 minučių”.

 

 

2

Šiandien mūsų visai neblogam blog’ui suėjo du metai. Daugiau nei prieš du metus ir mėnesį jokiu būdu negalėjau įsivaizduoti, kad jis įmanomas, nes aš gi visai neturiu laiko! O po kokio gero mėnesio jis tiesiog ėmė ir atsirado. Kažkokiu būdu įsispraudė į laiko nebuvimą.