Metinė ataSkaita 2011

Šiemet perskaičiau 50 knygų. 2010aisias net 71.

Gerokas sumažėjimas įtakotas šeimos padidėjimo, “West Wing”, “Big Bang Theory” žiūrėjimo.

Ir dar labai aiškiai pamačiau, jog skaitau labai lėtai, jei skaitau knygą, kuri man nepatinka. Tad kitais metais pasižadu nesimūčinti su knygomis, kurios man ne prie širdies.

Daugiausia skaičiau JAV rašytojus- 13, Didž, Britanija ir Airija- 12, Švedija – 8, Kanada 5, Lietuva ir Prancūzija po 3, Norvegija 2, Italija, Kinija, Japonija, Čilė – po vieną.

Dažniausiai skaičiau švediškai 35 lietuviškai 8, angliškai-7 knygos.

29 knygos buvo parašytos moterų, 20- vyrų, viena – ir vyro ir moters.

Metų geriausia  M.Atwood “Handmaid’s Tale”

Labai geros K.Sabaliauskaitė “Silva rerum II”, M.Cunningham “Tos valandos”, Y.Ogawa “The Housekeeper and the Professor”, P.Grimberg “Un Secret”

Jau geriau būčiau neskaičiusi R.Bolano “Čilės noktiurnas”, D.Trussoni “Angelology”

Visai nieko neprisimenu apie ką jos P.Auster “Invisible” ir R.Yates “Easter Parade”

Metų srovė Perskaičiau visą krūvą geros feministinės literatūros: V.Woolf, M.Atwood, N.Björk, M.A.Pavilionienė ir kt.

Skaičiau ir juokiausi J.Ferris “Then We Came to the End: A Novel” ir U.Radzevičiūtė “Frankburgas”

Pagaliau (seniai planuotos skaityti, bet niekaip neprisiruošta) V.Woolf “Orlando”, A.Makine “Prancūziškas testamentas”

Kaip ir buvau sau pasižadėjusi perskaičiau E.Donoghue “Room” ir J.Frey “Million Little Pieces”, V.Woolf “Orlando”, susipažinausu M.Atwood kūryba.

Vis dar neskaityta liko A.Monroe,”Nusikaltimas ir bausmė” ir liko  dar keletas neįvykytų literatūrinių pasižadėjimų.

 

K.Ž.G

 

Mano 2011 m. skaitymai

Uhuuuuu! Su artėjančiais naujais! Knygų žiurkėms geriausia linkėti, kad kitais metais turėtumėt kuo daugiau laiko skaitymui! Iš visos širdies linkiu. Ir skaičiuoju, ką man pavyko nuveikti per praėjusius metus. Turint omeny, kad pradėjau dirbi, esu ištekėjus ir turiu vaikų :), tai, manau, rezultatas visai pakenčiamas 🙂 – perkskaityta 41 knyga (2010 m., kai buvau su visais tais pačiais statusais, išškyrus darbą, – 59).

Taigi, kas gi buvo gero? Didžiausia naujiena, gelbėjanti mano perskaitytų knygų skaičių yra audio knygos, kurių klausau važiuodama į darbą. Perskaičiau 5 tokas, o vieną siaubingai storą (35 cd) – Shantaram – įpusėjau. 17 knygų buvo anglų kalbą, likę – lietuvių. Lietuvių autorių perskaityta – oho, net 9 knygos!  9 knygos – negrožinės.

Žinai, kas įdomiausia, negaliu šiemet įvardint nė vienos knygos kaip metų knygos. Na, todėl tik išvardinu, kurios man labai papatiko (eiliškumas pagal tai, kurią skaičiau pirmiau, kurią vėliau):

Labai labai geros:

Kathryn Stochett The Help

Wieslaw Mysliwski Traktatas apie pupelių gliaudymą

Kristina Sabaliauskaitė Silva Rerum II

J.Orringer How to Breath Under Water

S.Bernotaitė Virgos džiaugsmai (dar neišleista)

M. Gladwell Outliers

Ken Follett World without End ir The Pillars of the Earth

Julian Barnes The Sense of Ending

Neperskaitytos – M.Corrigan Leave me alone, I’m reading ir R.Bolano Čilės noktiurnas, neverta jų čia net minėti.

Nuvylė – Mario Vergas Llosa Tutulė Chulija ir rašeiva.

Užtat labai džiaugiuosi, kad pirmos perskaitytos/perklausytos knygos, jau dabar žinau – bus gerso!

Beje, vakar gavau pirmą knygą kalėdų dovanų, Giedre, kas sakė, kad knygų žiurkei lengva padovanoti knygą nepasitarus??? 🙂 🙂 🙂 Bet vaikučiai labai dėkoja K. ir L. už dovanėlę!

2012ųjų knygos

Knygos kurių galima laukti ateinančiais metais

  • S.Rushdie išleidžia savo memuarus
  • R.Saviano “Beauty ans the Inferno”
  • Girdėjau, jog turėtų pasirodyti nauja S.Oksanen knyga
  • Anne Tyler romanas turi pasirodyti balandį
  •  J.Picoult ir jos dukra parašė knygą vaikams.
  • Produktyvusis John Irving išleidžia naują knygą “In One Person” birželį
  • M.Haddon, anksčiau parašęs ” Tas keistas nutikimas šuniui naktį “, ateinančiais išleidžia romaną “The Red House”
  • Orange premijos laimėtojos Barbara Kingsolver naujas romanas “Flight Behavior” turėtų pasirodyti rudeniop.

 

Ir, žinoma, nauji, pagal knygas pastatyti filmai>

The Hobbit

Th Hunger Games

Great Gatsby

Life of Pi

K.Ž.G

Kalėdinis pamokslas arba nenušaukit Hugh Granto!

Jau pradedu susitaikyti su tuo, kad, ko gero, teks peskaityti visą krūvą prastų knygų kalėdine tematika, kol atrasiu bent vieną tikrai gerą.

Ką tik pabaigiau C.Ahern “Dovana” (yra išleista lietuvių kalba) ir esu nusivylusi. Aš tikrai lengvai graudenuosi ir šventės mane (kaip turbūt daugelį) šiek tiek pagerina, “papūkuoja”, pacukrina ir griebia už širdies. Ypač todėl, jog per Kalėdas susirinkti visai šeimai dabar yra sunkoka.

Bet žinot, net ir man- sentimentų pilnai skaitytojai, yra tam tikros ribos.

Sunkiausiai man pernešti pamokslautojišką stilių, kurio knygoje nors vežimu gali vežti.

“Dovana” yra dar viena Ch.Dickens “Kalėdų giesmės” varijacija: Lou Suffern  nesupranta, kas yra svarbiausia gyvenime ir neteisingai sudėlioja prioritetus. Jis labai daug dirba, mažai būna su savo šeima. Pažada, bet neateina į dukters spektaklį, niekada nėra pakeitęs sūnaus sauskelnių, ir nuolat neištikimauja savo žmonai. Vieną dieną jis sutinka benamį, vardu Gabe (“siurprizas”- tiesmukiška nuoroda į Dievo siųstą angelą Gabrielių). Žodžiu, Gabe sugeba parodyti Lou, kas iš tikrųjų yra svarbiausia. O kad nepasirodytų per mažai, kad skaitytojas (neduokdie) pats pasidarys išvadas, autorė knygą užbaigia sentimentaliu pamokslėliu, kurį užbaigia„Laiko nesudėsi į dovanų dėžutę ir, kaspinu surišto, nepadovanosi… Laiko neatiduosi, bet pasidalyti juo gali.”

Supraskit mane teisingai, aš ir pati manau, jog ta tezė, jog šeima yra svarbiausias dalykas pasaulyje, yra teisinga, bet negaliu pakęsti, kai idėja skaitytojui pateikiama jau sukramtyta, kai skaitytojas laikomas nesugebančiu pasidaryti savas išvadas, kai jam viskas didaktiškai yra aiškinama lyg trimečiui.

Man susidarė įspūdis, jog autorė pasitelkia visą įmanomą amuniciją, kad sugraudintų skaitytoją, pasakojimo pabaiga tai man pasirodė ne į temą, lyg norėta lengvą knygelę pasunkinti, suteikti jai literatūrinio svorio. Įsivaizduokit, jei filmas”Love Actually” baigtųsi, kai Kalėdų senelis išsitraukęs kalašnikovą nupiltų Hugh Grantą, Alan Rickman, Colin Firth ir Emmą Thompson.

Per saldu. Per daug “sukramtyta”. Perdėm didaktiška.

Čia autorė pati kalba apie knygą

K.Ž.G

Liko tik metai iki…

filmo, pastatyto pagal J.R.R.Tolkien knygą, “The Hobbit: An Unexpected Journey ” premjeros!

Atsimenu, kaip greitai sugraužiau iš mokyklinės bibliotekos pasiskolintą knygą. o kai ją po poros dienų grąžinau tai mokyklos bibliotekininkė nepatikėjo, jog aš ją perskaičiau ir pradėjo manęs klausinėti, apie ką ta knyga ir pan.  Net išsigandau aš stovėdama prie jos to stalo ir atsakinėdama į jos klausimus. Kad ją kas į Mordorą nuvežtų ir paliktų 😉

Oi kaip laukiu!

Kodėl mūsų vaikai virsta tironais

Na, taip, namuose dažnokai būna chaosas, neapseina vakaras be spiegimo, amžino ašarojimo ir taip toliau, ir panašiai. Atrodo baisi katastrofa, kol nepasišneki su kita šeima, turinčia mažų vaikų ir pamatai, kad nesi išimtis. Fuu… atsikvėpi sekundei, o paskui pamatai knygą tokiu pavadinimu ir vaikštai aplink ratais, kol paimi, paskaitai, kažką supranti, kažko ne, pradedi galvoti – kam čia negerai – ar man, ar autoriui, ar knygai. Žodžiu, stebuklingo vaisto nerasi. O pasigedau. Na, ne išgelbėjimo ir net ne palengvėjimo, bet pasigedau papraščiausių patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Nes autorius įvardina problemą ir netgi jos priežastis (na, jo manymu priežastis), o va patarimais tai nesišvaisto ir dėl to knyga man pasirodė tokia kažkokia – medaus laižymas per stiklą.

Tikriausiai jau pagalvosit, kad aš apskritai per daug dažnai būnu be nuomonės (čia man taip atrodo), bet po šitos knygos tai esu confused. Sutinku, kad kažkas darosi negero su kai kuriais tėvais ir vaikais, nes girdžiu apie tai iš mamos, kuri yra pradinukų mokytoja. Tuos mamos pasakojimus irgi turiu truputį praskiesti, na, tiesiog iš patirties, bet daugelį autoriaus paskojimų vis dėlto atpažinau tuose  pasakojimuose, na, pavyzdžiui, tėvų nesugebėjimą suprasti kažkokios vaiko problemos priežasties, nes bet kokiu atveju visada yra kalti visi, kas įmanoma, išskyrus juos pačius.

Autorius siūlo vaikus laikyti vaikais, o ne mažais suaugėliais ir savo partneriais, bet, skaitant, man nelabai aišku, ką jis būtent tuo laiko (aišku, kilo minčių dėl vertimo variacijų), na, tuo partneriavimu, nes vaiko lipimo ant galvos tuo nelaikau, bet nesuprantu, kodėl turėtų būti blogai duoti vaikui pasisakyti ir pasireikšti, pasirinkti, jei tie dalykai jam nėra mirties ar gyvybės klausimas. Žodžiu toks įspūdis, kad užauginti normalų žmogų, reikia auginti robotuką, nes leisti vaikui pareikšti savo nuomonę (dar nereiškia, kad sutikti su ja ir leisti taip elgtis, tik pareikšti)- prie gero neprives.

Pavyzdžiui, autorius mano, kad mokymasis grupėse yra viena iš ypatingai blogų mokymosi praktikų (p.87), nes vaikas žiūri ne į vadovaujantį mokytoją, o į klasės draugus, be to, sėdi šonu arba nugara į lentą ir tai yra labai blogai, nes netinkamai apkraunamas stuburas ir tt. Smerkiama ir variacija nuo pamokų, kurias tiksliai žymi skambutis ir t.t. ir t.t. Na, žodžiu, nežinau, nežinau. Sutinku, kad autorius įžvelgia problemą, bet gal jau kokie specialistai pedagogai galėtų pasakyti, kokia ta jo priežasčių įžvelgimo vertė.

Užkliuvo ir knygos struktūra. Autorius dėsto skyrelio mintis, o paskui pateikia pavyzdį iš gyvenimo. Ir viskas. Skyrelio pabaiga. Lieki it musę kandęs – toliau nagrinėkis pats, arba skaityk skyrelį iš pradžių. Ką žinau, man belieka tik akis pavartyti… Žodžiu, jei ką sudomino, prašom kreiptis, galiu duot paskaityt.

Mano mažas trumpas plonas geras romanas

Kadangi storų “plytų” skaitymas dabar didelio džiaugsmo nekelia, nes skaitau priebėgom, tai labai norėčiau susidaryti trumpų knygų (mažiau nei 300 puslapių) sąrašą.

Ką patarsit?

Internete radau šitas siūlomas knygas

1.Hansen “Mariette in Ecstasy”

2.D.Quinn “Ismael”

3. E. Wiesel “Night”

4. ?

K.Ž.G

Un secret

Paskutiniu metu man siaubingai nesiskaito. Mūčinuosi su J.Franzen “Corrections”. Bet ta knyga tikrai smagi, tik kad stora.

Tik kad laiko skaityti paskutiniu metu taip mažai lieka (Gerai gerai, prisipažįstu, jog kai sumigdome vaikus įsijungiam jau penktą “West Wing” sezoną. Štai būtent ten ir dingsta skaitymui skirtos valandos, bet teisinuosi, jog tai vienas geriausių ir protingiausių TV serialų)

Vakar nusprendžiau, jog užteks man kankintis su “Corrections”, juk galiu prie jos grįžti po kokios savaitės, ir pradėjau skaityti Philippe Grimbert “Paslaptis”- plonutę, nė 200 puslapių neturinčią autobiografinę knygą.

Philippe – atletiškų tėvų vaikas. Tas tėvų sukurtas gražaus kūno kultas ne tik verčia Philippe jaustis taip lyg jis būtų tėvų nusivylimas, bet ir knygos pabaigoje tampa pragaištingu faktoriumi. Philippe išsigalvoja sau netikrą vyresnį brolį, kuris ir drąsesnis už Philippe, ir stipresnis, bet vėliau pasirodo, jog Philippe fantazijos yra labai arti tiesos.

Toks brolis egzistavo, bet kodėl tada šeima net nemini jo vardo? Kokią paslaptį saugo šeima?

Labai liūdna knyga, parodanti, kaip mūsų egzistenciją nulemia tiek intymios šeimyninės dramos, tiek didžiuliai pasaulinio masto įvykiai.

Nenoriu per daug atskleisti detalių (nors moksliniai tyrimai sako, kad  spoiler’iai skaitymo nesugadina, o atvirkščiai- pagerina), juo labiau, kad knyga trumputė, bet pasakysiu tiek, kad ji- labai stipri.

Paliečianti.

Sugraudinanti.

Savo tematika ji primena B. Schlink “Skaitovą”.

Net ir nuotaika, knygos kalba, knygos apimtis man priminė “Skaitovą” – parašyta stipriai, nostalgiškai, su liūdesiu, su praradimo jausmu.

Su žinojimu, jog nuo blogio pasaulyje negalime atsižegnoti. Jog esame atsakingi. Jog gyvename ant ankstesnių įvykių klodų ir neišvengiamai esame susiję su paslaptimis.

2007aisiais pagal knygą buvo pastatytas filmas. Čia filmo anonsas. O visą filmą galima susirasti youtube.

 

K.Ž.G