Jau pradedu susitaikyti su tuo, kad, ko gero, teks peskaityti visą krūvą prastų knygų kalėdine tematika, kol atrasiu bent vieną tikrai gerą.
Ką tik pabaigiau C.Ahern “Dovana” (yra išleista lietuvių kalba) ir esu nusivylusi. Aš tikrai lengvai graudenuosi ir šventės mane (kaip turbūt daugelį) šiek tiek pagerina, “papūkuoja”, pacukrina ir griebia už širdies. Ypač todėl, jog per Kalėdas susirinkti visai šeimai dabar yra sunkoka.
Bet žinot, net ir man- sentimentų pilnai skaitytojai, yra tam tikros ribos.
Sunkiausiai man pernešti pamokslautojišką stilių, kurio knygoje nors vežimu gali vežti.
“Dovana” yra dar viena Ch.Dickens “Kalėdų giesmės” varijacija: Lou Suffern nesupranta, kas yra svarbiausia gyvenime ir neteisingai sudėlioja prioritetus. Jis labai daug dirba, mažai būna su savo šeima. Pažada, bet neateina į dukters spektaklį, niekada nėra pakeitęs sūnaus sauskelnių, ir nuolat neištikimauja savo žmonai. Vieną dieną jis sutinka benamį, vardu Gabe (“siurprizas”- tiesmukiška nuoroda į Dievo siųstą angelą Gabrielių). Žodžiu, Gabe sugeba parodyti Lou, kas iš tikrųjų yra svarbiausia. O kad nepasirodytų per mažai, kad skaitytojas (neduokdie) pats pasidarys išvadas, autorė knygą užbaigia sentimentaliu pamokslėliu, kurį užbaigia„Laiko nesudėsi į dovanų dėžutę ir, kaspinu surišto, nepadovanosi… Laiko neatiduosi, bet pasidalyti juo gali.”
Supraskit mane teisingai, aš ir pati manau, jog ta tezė, jog šeima yra svarbiausias dalykas pasaulyje, yra teisinga, bet negaliu pakęsti, kai idėja skaitytojui pateikiama jau sukramtyta, kai skaitytojas laikomas nesugebančiu pasidaryti savas išvadas, kai jam viskas didaktiškai yra aiškinama lyg trimečiui.
Man susidarė įspūdis, jog autorė pasitelkia visą įmanomą amuniciją, kad sugraudintų skaitytoją, pasakojimo pabaiga tai man pasirodė ne į temą, lyg norėta lengvą knygelę pasunkinti, suteikti jai literatūrinio svorio. Įsivaizduokit, jei filmas”Love Actually” baigtųsi, kai Kalėdų senelis išsitraukęs kalašnikovą nupiltų Hugh Grantą, Alan Rickman, Colin Firth ir Emmą Thompson.
Per saldu. Per daug “sukramtyta”. Perdėm didaktiška.
Čia autorė pati kalba apie knygą
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
oj, kaip gerai, kad galesiu neuzlipti ant sito greblio. Giedre, aciu uz ispejima.
Jau uztenka vieno jos “sedevro” – P.S I love You, kitu aciu nesinori skaityti.
Neskaiciau tos. Ar irgi tokia graudulinga ir pamokslinga?
Ne, cia po filmo man taip atrodo, kazkur paskaiciau, kad tas filmas is must see saraso – na ir pabandziau ziureti…kosmaras, aisku kartais knygos buna visai kas kita, kaip Nereikalingi zmones – uzkliuvo knyga – tikrai patiko, o filmas…tragedija….ir daugybe kitu pavyzdziu aisku, bet va kaip nuteikia pries autoriu jeigu filma pirma pamatai, knygos i rankas nebesinori imti.
o man PS (filmas) visai nieko (savo kategorijoje) 🙂