Cenzūra

Ar skaitėte apie tai, kaip narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas pradėjo tyrimą dėl leidyklos „Alma litera“ 2009 metais išleistos vaikų knygos „Miško pasakos“. Susirūpino departamentas, jog knygelė propaguojamas alkoholio vartojimas.

Pranešime spaudai rašoma “alkoholio reklama skirta vaikams ir paaugliams iki 18 metų, alkoholio reklama pateikta vaikams ir paaugliams skirtoje knygoje, pateikta reklama sieja alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, psichinės veiklos pagerėjimu, gydomosiomis savybėmis bei pateikta neteisinga ir (ar) klaidinanti informacija apie alkoholinius gėrimus.”

Kaip pastebėjo keletas internetinių komentatorių, tai reikia pradėti tyrimus dėl kiekvienos pasakos, kuri baigiasi “Ir aš ten buvau, alų midų gėriau”. O aš dar priminčiau kaip K.Kubilinskas “Ledinuke” rašė “Žiūri — važy sėdi ponas, Nuo arielkos net raudonas”. Ir dar siūlau patikrinti pasaką “Varlė karalienė”, nes joje ta varlytė-caraitė sau į rankovę berods vyno pilstė. Reikia ir tą pasaką pakontroliuoti. O ir A.Lindgren “Ronja plėšiko duktė” plėšikai ne limonadą turbūt geria, tad ir juos reikėtų patikrinti. O jos knygoje “Emilis iš Lionebergos” tai Emilis net prisigeria prisivalgės rūgtelėjusių uogų. Išbraukti gal tą A.Lindgren skyrių reikėtų?

 

Ištrauka iš knygos: ”

„Valtelę paskolinęs Nykštukas jį ir klausia:

– Ką veiksi su tais obuoliais?

– Dar klausia! Valgysiu! O ką gi jūs darote su obuoliais?

– Hm… vieną kitą suvalgom. Bet dažniausiai mes juos geriam.

Ežys net išsižioja.

– Geriat obuolius? Ar tik iš manęs nesišaipai?“ – rašoma knygelėje „Miško pasakos“.

Vėliau Nykštukas nuveda Ežį „į tokį mažą fabrikėlį“, kuriame obuoliai traiškomi ir iš jų spaudžiamos saldžios sultys. Paaiškinama, kad paskui jos ilgai maišomos, rūšiuojamos, kol galų gale supilstomos į mažytes statinaites.

„Šiose statinaitėse obuolių sultys rūgsta ir pamažu bręsta. Atėjus laikui, statinaitės atkemšamos, ir jau galima gerti sidrą.

– Ką tokį?

– Sidrą! Labai skanus! Laikyk! Nykštukas įkliukina iš statinaitės į molinį butelį auksaspalvio, kvapnaus burbuliuojančio gėrimo. Pripila dvi stiklines: vieną sau, kitą – Ežiui. – Paragauk!“

 

Mano pozicija tokia: kištis į tai, kokios knygos turi ir gali būti leidžíamos, reguliuoti  literatūrinių kūrinių turinio valstybei nedera. Jei knyga kokia labai jau netinkama vaikams, tai tėvai tiesiog jos nepirks. bet pradėti lįsti į tekstą… čia jau cenzura. Bjaurus reikalas.

 

Ką Jūs galvojate?

 

K.Ž.G

 

E.Donoghue “Kambarys”- lietuviškai

Aš visada labai apsidžiaugiu, kai pamatau geras knygas leidžiamas lietuviškai. Neturiu lietuviškos statistikos, bet Švedijoje kasmet išverčiama mažiau ir mažiau užsienietiškų knygų, o tai reiškia, jog tik viena kalba skaitančio skaitytojo literatūrinis akiratis priverstinai mažinamas, ir tenka turkštis vis labiau vietinės reikšmės baloje, o ne plačiuose knygyniuose vandenyse.

Todėl labai apsidžiaugiau, kai šiandien pamačiau, jog knygynuose jau turejo pasirodyti E.Donoghue “Room” lietuviškas leidimas.

Knygą išleido “Alma littera”. Vertėja- Dalė Virginija Jakutienė.

Apie šitą knygą jau esame kalbėjusios, bet kadangi ne kiekvieną dieną Orange (2011) ir Booker premijos (2010) nominantai (patekę į trumpajį sąrašą)  verčiami į lietuvių kalbą, tai dar kartą noriu priminti, ką rašėme apie šitą knygą, todėl šiandien publikuojame jau seniau rašytą tekstą apie ją.

 

                                                                             ***

Kai sužinojau, jog E.Donoghue knyga “Room” yra apie tai, kaip į Josef Fritzl panašus monstras Kambaryje jau septintus metus laiko gatvėje pagrobtą moterį, pasakiau sau, jog jos neskaitysiu, nes bijau.

Bet kai už kapeikas savajame knygyne radau knygos švedišką pocket leidimą, tai rankos pačios tą knygą pagriebė (čia aš taip visiems aiškinuosi dėl nekontroliuojamo knygų pirkimo. Ne aš kalta, o mano rankos)

E.Donoghue “Room” galėtų būti nepakenčiamai baisus ir žiaurus, bet paradoksalu tai, kad knyga, nepaisant to siužeto, yra šviesi. Už tai reikėtų dėkoti E.Donoghue pasirinktai pasakojimo perspektyvai: romanas parašytas ir penkiamečio sūnaus, gimusio Kambaryje ir niekada nebuvusio už jo ribų, perspektyvos.

Jei knyga būtų rašyta iš suaugusiojo pozicijos, neabejotina, jog viskas būtų daug žiauriau, su gausybe kančių aprašymų, bet Jack (toks berniuko vardas) dalinai yra savo mamos apsaugotas, nes ji savo fantazijos dėka toje skylėje sugeba sukurti kiek tik įmanoma saugų, įdomų ir gražų pasaulį savo sūnui.

Jack galvoja, jog tai, kas Kambaryje- yra tikrovė, o viskas už Kambario ribų yra “per televizorių”. Jo mama sukūrė jiems abiems daugybę kasdienos rutinų, matyt, kad pati neišprotėtų, ir kad Jack gyvenime, nors aplinkybės tokios bauginančios, būtų kažkokia struktūra. Pavyzdžiui Jack skaičiuoja į dubenėlį pusryčiams įberiamus dribsnius ir užpila juos “pieno kriokliu”. Darbo dienomis po pusryčių  jie abu žiūrėdami per stoglangį šaukia, kiek tik jėgos leidžia. Jack mano, jog čia toks žaidimas, o skaitytojas tai supranta, kad mama šaukia ne todėl, kad žaistų, o kad tikisi, kad kas nors juos išgirs.

Skaityti “Kambarį”, be abejo, yra klaustrofobinis išgyvenimas.

Kambaryje egzistuoja tik labai mažas daiktų kiekis: vos kelios knygos, televizorius (kurio laiko žiūrėjimą mama riboja, kad Jack’ui “neištirptų smegenys”) ir patys būtiniausia higienos, bei maisto apyvokos daiktai.  Todėl aš skaitydama labai stebėjausi, kaip mama sugebėjo prigalvoti tokią daugybė žaidimų ir užsiėmimų savo sūnui, kai dalykų, su kuriais jis galėtų žaisti, yra taip maža.

Knygos neabejotina stiprybė, iš kurios ir atsiranda tas mano jau anksčiau minėtas šviesumas, yra Jack ir jo mamos santykiai, jų abiejų nuostabus ryšys, kai atrodo, jog artimiau jau ir būti negali.

Kadangi pati turiu mažą vaiką, tai kartais norėjau mesti knygą į šoną (o atsitraukti nuo to klaustrofobinio gyvenimo aprašymo yra tikrai sunkus dalykas) ir bėgti apkabinti savo spirgučio, kuris tuo metu jau seniausiai ramiai miegojo savo lovoje.

Nors “Kambario” veiksmas ir vyksta baisiomis aplinkybėmis, knyga pirmiausia yra apie tėvų ir vaikų meilę, apie tai, kai tėvai nuolatos stengiasi sukurti geresnį pasaulį savo vaikui, o vaikai sugeba pasitenkinti tuo pasauliu ir iš tėvų gaunama meile ir jiems toli gražu nebūtinas milijonas žaislų, milijonas lavinimo priemonių.

Svarbiausia, kad būtų kas milijoninį kartą paskaito tą pačią knygą, kad būtų kas kiekvieną vakarą prieš miegą pasako “saldžių sapnų, ramių blusų”, kad būtų kas pamokytų daryti darbelius iš spagečių ir kiaušinių lukštų.

Kita knygos stiprybė- tai, kad E.Donoghue leido būtent vaikui papasakoti apie tą pasaulį, Ir ne tik todėl, kad tokiu būdu jai pavyko išvengti tos “based on a true story” BOATS atmosferos, kai nuolat akcentuojamos kančios ir prievarta,  bet ir sugebėjo parodyti vaikiško pasaulio sudėtingumą ir gražumą.

Taip kad prisikaupkite drąsos ir būtinai perskaitykite.

Ne veltui knyga pateko į  Booker premijos 2010 trumpąjį  ir į Orange 2011  ilgąjį sąrašus.

Tikrai yra už ką nominuoti.

***

Alma littera puslapyje galite paskaityti knygos ištraukas lietuviškai.

K.Ž.G