Laiškų knyga

Pirmiausia padėkosiu.

Ačiū ‘Vagai’, kad išleido tokią knygą. Ačiū Sigitui Parulskiui už nuostabų vertimą. Ačiū Andrejui Bondarenko už viršelio, pro kurį neįmanoma praeiti knygyne idėją. Autoriui ačiū už knygą.

Iš tikro daugiau nieko ir nenoriu rašyti. Tikrai. Ne dėl to, kad nėra apie ką. Kažkaip atrodo, na, ką galėčiau padaryti, tai tik perrašyti visą šitą nuostabų kūrinį, užbaigusį mano praėjusius metus ir pradėjusį 2012. Gal galiu daugiau šiemet ir nebeskaityti, nes metų knygą jau perskaičiau? Sąžiningai tampiausi pieštuką kartu su knyga, o gal be reikalo, nes juk nesucituosiu čia visko, ką pasibraukiau. Tos pavienės pabrauktos mintys – kažkaip nesinori man jų traukti čia iš konteksto, iš jų gyvenimo, kur jos kaip atviras nervas – skaitai ir visą laiką norisi verkti – gal dėl to, kad randi tiek jausmo, išjautimo ir išgyvenimo, kad atsisuka kažkokie dūšios ašarų kraneliai?

Skaitydama knygą kažkodėl įsivaizdavau, kad viskas vyksta maždaug septinatajame – aštuntajame XX a. dešimtmečiuose, nes man knygoje minimas karas Kinijoje (ar su Kinija) nieko nesakė, o štai dabar paskaičiau, kad tas karas vyko 1900 m. – dar labiau nustebino autoriaus sugebėjimas taip neįtikėtinai viską atskleisti, kad visiškai nebesvarbu, kuriame laiko taške esi. Taip meistriškai parašyta, kad nesvarbu, kuriam dešimtmety blaškomės – laikas sluoksniuojasi, vyniojasi, persilenkia, išsiskiriam ir vėl susitinkam, gyvieji atsisveikinam su mirusiais, mirusieji pasitinka gyvuosius jau anapus. Aš taip tikiuosi, kad susitiksiu autorių kitoj jo knygoj. Net skauda, kaip noriu.

Interviu su autoriumi  čia.