Įrašas World Book Day proga

 

Šiandien viename didžiausių Švedijos dienraščių Dagens Nyheter buvo paskelbti tyrimo apie tėvų skaitymą vaikams rezultatai.

Paaiškėjo, jog tik 35% tėvų skaito savo vaikams (0-9 metų) kasdien, dar 30% skaito keletą kartų per savaitę. Tyrimas taip pat rodo, jog daugiau savo vaikams skaito labiau išsilavinę tėvai, o mamos skaito dažniau nei tėčiai.  Seniau vaikams buvo skaitoma apie pusvalandį, dabar šis laikas sutrumpėjo iki 15 minučių.

Džiaugiuosi, mūsų šeima priklauso tiems 35 procentams, kurie skaito kasdien. O ir aš ir vyras vaikams skaitome tiek pat- vieną vakarą skaito K, kitą vakarą skaitau aš. Šventas reikalas tas skaitymas mums. Su vyresnėliu į biblioteką einam beveik kiekvieną savaitę, o kartais ir dažniau. Ir knygas perkam, ir prašom, kad knygas dovanotų, kartais prisipažįstu, jog net per daug išsileidžiam pinigų vaikų knygoms.

Čia toks  savaime suprantamas susitarimas tarp manęs ir K. kad skaitymas yra šventas reikalas. Gal todėl, jog abu užkietėję skaitytojai nuo vaikystės? nes skaitymo džiaugsmas, man atrodo, yra didžiulė dovana vaikams. Viena didžiausių, kurią gali duoti.

Prieš porą dienų mano beveik trimetis paėmė ir pauostė knygą, o aš mintyse “Jė! Nagi nagi įkvėpk giliau,pajusk knygos kvapą. OOOO mano vaikas knygas uosto!” Kai pagalvoju, ką man skaitymas davė, tai dar labiau stengiuosi parodyti savo vaikams, koks tai yra malonumas.

Keletas nuorodų apie vaikų literatūrą, skaitymą su vaikais ir pan.

Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriaus tinklaraštis Vaikas ir knyga

Vaikų literatūros informacijos svetainė Rubinaitis

17 priežasčių skaityti vaikams

SKAITOME VAIKAMS: KODĖL? KĄ? KAIP? Įrašas iš austejosblogas.lt

Skaitome su vaikais. Knygų sąrašas   Įrašas iš austejosblogas.lt

G.Gailiūtės straipsnis “Iš kur atsiranda skaitytojai?”

K.Ž.G

Visi mano draugai yra superherojai

 

Mano naujasisi atradimas- Andrew Kaufman “All My Friends Are Superheroes”

Visi Tomo draugai yra superherojai turintys nuostabių galių. Kai TV mergaitė verkia, jai vietoj ašarų skruostais rieda maži televizoriai, Nešiotoja, ant pečių laiko viso pasaulio problemas, arba Nuotaikos Keitėjas, kuris greitai sugeba pajausti visą jausmų registrą.

Tomas įsimyli Perfekcionistę, kurios supergalia yra ta,jog viskas aplink ją tampa perfect-nuostabu.

Bet vestuvių dieną Hypno užhipnotizuoja Perfekcionistę, kad ji vienintelė nematytų Tomo, ir nors visi jai sako, jog jis čia pat, jog jis niekur nedingo, ji jo pasigenda ir gedi šešis mėnesius.

O po to nusprendžia persikraustyti į Vancouver. Ir iki tol, kol lėktuvas nusileis ten, Tomas turi įtikinti ją, jog jis čia, šalia, ir ją vis dar myli.

 

Trumputė knyga, manajame leidime tik 109 puslapiai, bet užtat kokia originali! Negirdėta, neįprasta, mažutė meilės istorija.

Čia keletas recenzentų nuomonių, kad įtikinčiau, jog kalba eina apie retą kūrinį, kurį verta perskaityti:

‘Kaufman’s prose is often funny, even in his more straightforward observations about human nature, yet All My Friends Are Superheroes is also a tender examination of love and transformation that manages to sustain its fantastical premise right through to its thoroughly logical conclusion.’
Canadian Literature

‘In Andrew Kaufman’s unpredictable fable of love in the 21st century … he rigorously punctures modern psychoses of the ‘have it all’ society … The book’s dispassionate tone enables the author to tell an extraordinary, albeit brief tale, with surprisingly emotional and even profound results. Does Tom succeed in breaking Hypno’s curse? It won’t take long to find out’ and it maybe just inspire some romance in you – superhero or not.’
Canada Post

 

‘A deliciously barbed commentary on our ongoing epidemic of physical and emotional multi-tasking and all its’ neurotic spin-offs.’
Toronto Globe and Mail

 

 

K.Ž.G

 

Orange prize shortlist 2012

Vakar paskelbtas sąrašas. Jau visai nedaug liko ir sužinosim, kam premija atiteko šiais metais.

Su dideliu malonumu perskaičiau prėjusių metų laimėtojos T.Obrecht knygą ”Tige’s Wife”, kurią pilsm skaityti po mėnesio?

Daugiau info čia

Esi Edugyan Half Blood Blues Serpent’s Tail Canadian 2nd Novel
Anne Enright The Forgotten Waltz Jonathan Cape Irish 5th Novel
Georgina Harding Painter of Silence Bloomsbury British 3rd Novel
Madeline Miller The Song of Achilles Bloomsbury American 1st Novel
Cynthia Ozick Foreign Bodies Atlantic Books American 7th Novel
Ann Patchett State of Wonder Bloomsbury American 6th Novel

Serialiniai ‘medikai’

Amerikoj gali nusipirkti tokią knygą. Iš pradžių pagalvojau, kad čia gal serialo scenarijus ar kažkas panašaus, bet nee.. Čia tikra medicininė knyga. Patikėk, kaip man niežtėjo nagai ją nusipirkti 🙂 Gerai, kad viršsvoris brangiai kainuoja, tai atsilaikiau.

Kauliukai ir raumenukai

Su didžiąja pažindinamės, kaip veikia mūsų kūnas. Gal dar kiek sunkoka skaitant tekstą tiesiogiai, bet išverčiant į keturmečių kalbą, visai sudomina. Knygutėj yra atverčiami langeliai, kurie padeda išlaikyti dėmesį, o kartu parodo ir dar kokių nors kūno veikimo detalių. Kai paklausiau Medos, kuris puslapis įdomiausias, tai atvertė valgymo-virškinimo vaizdavimą.

 Ir dar liko labai patenkinta, kai pasakiau, kad jos plaučiai rožiniai. O kaip kitaip būtų pas pačią tikriausią princesę?

Kur nukeliaus kriaušė?

Garantuoti dienos skaitiniai

Galim sakyti, kad skaitau knygas kiekvieną dieną, nes kiekvieną dieną garantuotai skaitau vaikiškas knygas. Giedre, įdedu populiariausias skaitomas mūsų namuose, kiekvienai knygai užeina skaitymo banga, tarp jų dažnai būna tavo švediškos knygutės apie princeses ir The Little Princess knygučių serija. O čia visokios kitos, gal bus lengviau pasirinkti. Peliuko Luko knygutės irgi labai fainos 🙂 Medai patinka mokytis su Rūta – labai jau matosi, kad suskaityta, čia brolis labai mįgsta ‘aktyviai’ skaityti…

This slideshow requires JavaScript.

Gelbstim lietuvybę

…savo namuose. Mano vaikų namų bibliotekoj didžiulė spraga- labai mažái turim vaikiškų knygų lietuvių kalba. Dabar planuojam užsisakyti jų kažkiek per internetą, bet vaikiškas knygas pirkti sunku jų nemačius.

Tai prašau blogo skaityojų parekomenduoti man. Ką pirkti?

Vyresnis gavo dovanų knygą apie Kakę Makę ir netvarkos nykštuką. Buvau girdėjusi istorijų, kad vaikai perskaitę tą knygą puola tvarkytis. Mano spirgas įsimylėjo tą įstoriją, net tėčui švedui liepia ją skaityti, bet kai sakom, jog laikas susitvarkyti, nes kitaip ateis netvarkos nykštukas, jis susiraukia ir pirktai sako”Durnas durnas netvarkos nykštukas.

 

Ką rekomenduotumet trimečiui?

 

K.Ž.G

Stalino karvės

Nelabai ką ir turiu pridurti prie Giedrės Sofi Oksanen “Stalino karvių” aprašymo. Knyga man iš tikro patiko. Perskaičiau per Vėlykų šventes, pasitikrinau, kad nesu tokia jau išlepus, kad jau nė viena knyga neįtinka, jau kai įtinka, tai visai nereikia jos vengti, vėl vagi kiekvieną minutę ir rizikuoji skaitydama mašinoje apsivemti kartu su knygos heroje.

Tiesa, bulimijos priepuoliai man taip gan sunkiai skaitėsi, daug įdomiau apie visą tarybinį gyvenimą, apžėlusias tarybinių moterų blauzdas (visos mano šeimos ar giminės moterys patekusios pas gimines užsienyje primiausia būdavo prainstruktuojamos nusiskusti blauzdas), nesibaigiančias eile, blatus, kedus, džinsus ir džinsines striukes, celofaninius maišiukus su nematytais užrašais (galbūt tiesiog reiškiančiais “šiukšlės”, vietoj tualetinio popieriaus naudojamus laikraščius – ir parodai išstatytą minkštą suomišką WC popierių, tik pamanykit, su gėlytėm! Tokių dalykų, pasirodo, galima net ilgėtis, nes “vakarietiškos spalvos yra netikros”. Gal. Bet jų man vaikystėj trūko. Kokios nors ryškios nemurzinos spalvos.

Autorė ir šitoj knygoj pasakoja apie tremtį, apie jos siaubus, bet kartu ir netikėtą žmogiškumą, kai ištremiamai moteriai nualpus, kareivis į maišą sukrauna jos mantą, arba pataria šeimai pasiimti darbo įrankių. Aišku, iš kitos pusės, anoks čia ir žmogiškumas…

Sofi Oksanen

Daugiau detalių Giedrės įraše, o aš su nekantrumu lauksiu kitos Sofi Oksanen knygos. Gal rašo kokią naują? Arba jau parašė?

Portnoy’s Complaint / Portnojaus skundas

Kai man patiko Amerikietiška pastoralė, ir po nerealaus filmo Elegija,  skaitinėdama apie Philip Roth, visur aptikdavau, kad jis ypač išgarsėjo po knygos Portnoy’s Complaint, o lietuviškai lyg ir nieko daugiau neišversta, nusprendžiau pabandyti tą autorių išgarsinusią knygą. OMG! 1969 m. už šitą knygą jis turėjo būti gerokai palinčiuotas (o gal čia tik man taip atrodo). Manau, kad tokią knygą iš viso įmanoma ir atleistina parašyti tik autoriui žydui, nes bet kokios kitos tautybės autorius mažų mažiausiai būtų paskelbtas persona non grata Izraelyje arba apšauktas kokiu naciu ar panašiai.

Alex Portnoy, triesdešimt trijų žydas sėdi psichiatro kabinete ir pasakoja savo gyvenimą. Iš to ir pavadinimas – Alexo skundas, visą knygą Alexas psichiatrui “skundžiasi”, bet tik nepagalvok, kad tie skundai kokie verksmingi ar graudulingai, greičiau jie  yra visiškai crazy, tokie, kad nieko kito nelieka, kaip klausant (knygą klausiau) gerai pažvengti, kiekvieną kartą nusistebint, kad “nu, šakės ir pavaro tas Pilypas”. Šiaip patarčiau labai jautrioms sieloms, o gal labai rimtoms sieloms geriau neskaityti. Nes nervai gali neatlaikyti masturbavimosi aprašinėjimo (nakčiai pėdsakams paslėpti Alexas pasilikdavo tos dienos kojines – dviem kartams) visokiose įmanomose situacijose, patikėk, tikrai visokiose! Ir tokio atviravimo visais įmanomais klausimais – kaipgi kitaip įmanoma psichiatrui išnarplioti sudėtingą žydišką situaciją?

Philip Roth

Knygoje daug žydiškumo nagrinėjimo (“A Jewish man with parents alive is a fifteen-year-old boy, and will remain a fifteen-year-old boy until they die! ” arba “Doctor Spielvogel, it alleviates nothing fixing the blame – blaming is still ailing, of course, of course – but nonetheless, what was it with these Jewish parents, what, that they were able to make us little Jewish boys believe ourselves to be princes on the one hand, unique as unicorns on the one hand, geniuses and brilliant like nobody has ever been brilliant and beautiful before in the history of childhood – saviors and sheer perfection on the one hand, and such bumbling, incompetent, thoughtless, helpless, selfish, evil little shits, little ingrates, on the other!” ), vaikų ir tėvų santykio, žydų ir nežydų (gojų) santykių amžiaus viduryje, vertybių, jų keitimosi, kartų keitimosi ir dar krūva visokių temų. Ir visa tai nė kiek nenuobodu (gal kiek sunkoka suprasti klausyti- dar nė vienos knygos tiek neatsukinėjau atgal), su gera doze humoro. Antrą kartą įsitikinu, kad  Philip Roth ne veltui yra vadinamas vienu iš geriausių Amerikos rašytojų. Dabar tik ir svajoju, iš kur gauti laiko kitoms jo knygoms ir nuo kurios pradėti, nes jų gera krūvelė prirašyta! Rekomenduoju, rekomenduoju (išskyrus jautrias sielas).
Philip Roth apie knygą.

Gabaliukas knygos čia.

Didelė klaida

Seriale “Scrubs” pagrindinis veikėjas JD norėtų, kad jam darant ką nors kvailo atsirastų žmogus, kuris pasakytų, jog tai klaida.

Pavyzdžiui, kai sugalvoji eiti į pasimatymą su kokiu “šmikiu”. Arba kai žiūri serialus iki vidurnakčio, nors žinai, kad vaikai neleis išsimiegoti, ir kitą dieną vaikščiosiu kaip zombė.

Arba kai sugalvoji, kad nusipirkt naujausią U.Eco knygą  “The Prague Cemetery“…mp3 formatu.

Mistaaaaaaaaake! Klaida, didžiulė klaida manyti, jog U.Eco tekstas pasiduos klausymui, kai stumsiu abu vaikus vežime iš darželio arba šiaip eisiu pasivaikščioti vakare. Ne. No Njet. Inte.Nicht

Pirmuosius tris skyriukus jau trečią kartą klausiau, bet taip ir nesupratau kas ten vyksta.

K.Ž.G

Cukruota žuvis

Knygą pasičiupau knygų mugėj, nes kaip tik stende stovėjo autorė, pavarčiau ir susigundžiau.

Kas patiko? Patiko knygos pavadinimas, knygos tema, teksto išdėstymas (pastraipos pirmasis žodis neatitraukiamas nuo krašto ir dideli tarpai tarp pastraipų), jei ne į temą, tai dar man patinka autorės šukuosena ir tai, kad ji tokia biškį patrakus.

Kas nelabai? Na, nors interviu autorė Audronė Urbonaitė mini, kad knygą skaityti paprasta, o nagrinėjama tema nėra paprasta, tai sutikčiau tik su antruoju teiginiu. Skaityti man nebuvo labai paprasta, nes… po trečdalio knygos nusibodo. Labai paprastai – kai skaitau įdomią knygą, tai vagiu kiekvieną minutę paskaityti, o čia knygos vos ne vengiau. Kadangi mokausi nepatikusias mesti į šoną, tai jau taip ir ruošiausi padaryti, bet paskui kažkaip, ai, tempiau tempiau, su pravertimais ištempiau iki galo.

Kokia gi ta tema? Labai autobiografinė. Autorė labai didžiuodamasi išsiunčia savo penkiolikametį sūnų mokytis į užsienį, bet tai darydama net nenumano, kad jos vaikas užaugs kitokioje aplinkoje, niekada nebegrįš (tikriausiai) ir visi su tėvyne susiję reikalai jam bus visiškai svetimi, na, o kad nebūtų lietuviškai mamai per mažai dar sukurs šeimą su kitataute, ne šiaip kitataute, bet kinų kilmės, tad ir jos pusiau lietuvė lietuviškai šnekanti anūkė turi azijietišką išvaizdą. Tarp tokių žmonių (vyro ir žmonos, jau nekalbant apie jų tėvus) visada bus kultūrinis nesusipratimas, nesuprantama ir visiškai kitokia kolektyvinė pasąmonė ir visokie kitokie iššūkiai (arba problemos), kurias ir bando A.Urbonaitė paliesti, įsigilinti, apie jas papasakoti. Ar Lietuvoje ką nors dar stebina tautų ir rasių maišymaisi? Manau, kad vis dar. Ir labai. Ir visada bus. Ne tik Lietuvoje.

Vietomis “Cukruota žuvis” labai vykusi (net pabraukiau kelias vietas), bet mano dėmesio išlaikyti iki pabaigos jai nepavyko.