Labai apsidžiaugiau, kai mano draugė K.Ž.L atsiuntė mano trupinukams N.Marčėnaitės knygą vaikams “Lėlė” (Tyto Alba 2011).
Šiaip tai aš esu labai patenkinta mūsų namine vaikiška biblioteka, tiksliau, jos švediška dalim. O štai lietuviškų knygų man atrodo, jog turime per mažai. Todėl “Lėlė” sukėlė labai daug džiaugsmo čia. Ypač man, nes vyresnėlis dar truputį per mažas ją suprasti.
Pirmiausia labai džiaugiuosi, kai rašomos naujos lietuviškos knygos vaikams. Keliu kepurę prieš lietuviškos vaikų literatūros klasiką (ypač poeziją), bet labai norėčiau, kad kuo daugiau naujų knygų vaikams būtų rašoma ir piešiama. (Todėl labai esu dėkinga, jei galėtumėte tokias man parekomenduoti).
Kaip tik šįryt klausiausi pokalbio įrašo su rašytoja Tove Jansson (trolių mumių “mama”), kur ji kalba apie balansą tarp baisumo, nerimo ir saugumo jausmo vaikiškose knygose, jog vaikų pasaulyje baisumas ir saugumas eina ranka rankon. Būtent apie tą balansą ir pagalvojau, kai skaičiau N.Marčėnaitės “Lėlę”.
Mergaitės mama išvažiuoja dirbti į Airiją ir palieka dukrą kaime pas močiutę. Vaikiškas liūdesys ir nerimas nukeliamas į kaimą- saugią ir ramią vietą, tarsi savotišką burbulą, kurį pasiekia nedaug išorinio pasaulio garsų.
N.Marčėnaitės pasakojimas yra iš vaiko pozicijos, mergaitės slaptos mintys (“Močiutės nesikarsto. Aš niekada nebūsiu močiutė”), nepasakomi žodžiai yra parašyti kursyvu ir leidžia skaitytojui dar arčiau prieiti prie vaiko pasaulio.
Bet pati gražiausia šitos knygos pusė yra iliustracijos. Nerėkiančios. Išblukusių spalvų. Netgi sugestyvios. Nesaldžios. Su nerimo atspalviais. Kai buvau maža tokių nelabai mėgau būtent dėl to nerimo, to jausmo, kurį tokios iliustracijos iššaukdavo, pvz.S.Eidrgevičiaus, bet kas įdomiausia yra tai, kad būtent tas iliustracijas labiausiai atsimenu.
Knygos iliustracijos yra koliažai, apjungiantys piešinį ir fotografiją. N.Marčėnaitė interviu L.Rytui pasakojo “Į šią knygą norėjau sudėti ne tik savo svajonę apie kaimą, bet ir tai, kas jame dar yra išlikusio autentiško, fiksuotino, saugotino, gražaus ir tikro.Fotografavau daugelyje kaimų, draugų sodybose, savo namuose. Nedariau to kaip nors pakylėtai stilistiškai ar folkloriškai, stengiausi, kad matytųsi autentiški raštai, spalvos, daiktai.”
Man įdomu pasirodė tai, jog daiktiškas pasaulis yra fotografijos, o pati mergaitė/vaikas yra piešta. Tokiu būdu tarsi pabrėžiamas vaiko eteriškumas ir nepiklausymas daiktiškajam suaugusiųjų pasauliu
Labai giriu autorę už jos gražų indėl į šiuolaikinę lietuvišką vaikų literatūrą. Knyga apjungia seno lietuviško kaimo tylą ir dabartinio gyvenimo naujoviškus iššūkius, senąją kartą su jaunąja karta, piešinį su fotografija.
Ištrauka iš knygos
Būna, kad garsai gyvena vieni, jiems net nereikia žmonių. Ant aukšto gyvena daiktai, o bažnyčioje garsai. Mat kaip, yra dalykų, kurie nesikeičia. Kai paskutinįsyk buvau bažnyčioje, man irgi pasirodė, kad ji ne žmonių.
– Močiute, čia tikrai negyvena Dievas, čia gyvena garsai.
– O varge, ko tu taip šauki? Klaupkis ant kelių.
Močiutė turi dar vieną balsą, kuriuo šneka bažnyčioje. Jis man nepatinka.
– Aš nešaukiu, bet mano balsas šaukia.
– Tai aidas, vaikeli.
Mergaitė niekada nebuvo mačiusi vyro su suknele ir niekada nematė, kad kas nors bučiuotų dėdei ranką, bet močiutė pabučiavo.
– Kas yra aidas, dėde?
– Pažvelk į viršų, matai tuos skliautus, kai tu ką nors pasakai, tas garsas pakyla aukštyn, tada atsimuša į skliautą ir vėl sugrįžta. Todėl ir skamba taip stipriai.
– Ačiū, kunige, ačiū…
– Ar tavo vardas Kunigas?
– O varge!
– Ne, mano vardas Jonas. O kuo tu vardu?
– Mano vardas Marija.
– Labai gražus vardas, labai gražus… O kuo ji vardu?
– Ji – Lėlė.
Pagaliau vėl vasara, vėl čiulba paukščiai, švelniai kutena vėjelis, nešiodamas gėlynų, medžių ir tvenkinių kvapus. Ore plevena pažadas. Matai, viskas bus gerai.
– Kodėl pamelavai kunigui, kad tavo vardas Marija?
– Nemelavau. Bažnyčioje prie tos gražios mamos su vaiku buvo taip parašyta. Todėl ir pasakiau.
– Vaikeli vaikeli, kokia gėda. Tai ne mama, tai Dievo motina ir ne vaikas ten, bet Jėzus, Dievo sūnus. Ir kunigui negalima sakyti „tu“. Nesuprantu, kaip mama tave auklėja, kad taip nieko neišmanai.
Aš ne Vaikelis, aš Marija.”
\\\
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
Man tai ši knyga tokia keista, švelniai tariant. Siužetas banalus, tekstas nekabina, literatūrinės vertės neįžvelgiu.
Labai mėgstu vaikiškas knygas 🙂 Tik su lietuvių autoriais – didžiulė problema. Daugelis rašo neįdomiai arba mėgsta kopijuoti užsienio rašytojus. Bet išskirčiau knygą, kuri man patiko. Tai Birutės Mar knyga – Marija ir Pūkelis. Ji mane kažkuo užkabino, net išmokau kelis eilėraščius iš knygos. Tiesiog pasirodė nuoširdi knyga 🙂
Ieva, kazkiek sutinku. Aisku, iliustracijos superines, labai man aptiko, kazkaip labai rozete su muse istrigo, tokios labai mano kaimiskos. Del teksto. Kai kurios vietos tikrai tokios “pagautos”, bet kai kurios, nu nelipo prie dusios. Gal aisku, knyga labai pataiko aprasyti tokia aplinka, kai su vaiku nera kalbamasi, kai jam niekas neaiskinama, kai jis yra toks eilinis lietuviskas vaikas, kuris siaip nelabai yra ir zmogumi laikomas. Giedre, labai man pasijaute tas nesaugumas, nezinojimas, liudesys totalus. As gal tikejaus kazkiek sviesesnes knygos, o ji man tokia skaudi pasirode, labai vienisa joje.
Skaičiau ją šešiametei. Nesikabino ji. Ritmo toj knygoj nėra, žodžiai “nebanguoja”, vis kliūni ir kliūni. O iliustracijos tikrai įdomios.
Dar neskaičiau, bet vat vilioja turėti vien dėl iliustracijų.
Sutinku, kad pats pasakojimui, jo konstrukcijai kažko trūksta. Priekaištų yra. Bet mane visiškai papirko iliustracijos.
Ir dar tai, kad kalbama apie emigraciją. Tiek vaikų yra paliesti emigracijos, o tiek mažai apie ją gali skaityti. Tad temos pasirinkimas yra pliusas.