Puslapyje knygumainai.lt perskaičiau K.Sabaliauskaitės pagalvojimą apie knygų mainus.

“Man nepatinka keistis knygomis. Nemėgstu net ir skolinti knygų, nes man nemalonu, kai jos sugrįžta atgal nučiupinėtos, nulankstytais kampučiais, irstančiu įrišimu, ar, neduok dieve, – su maisto dėmelėmis. Galbūt todėl, kad esu užaugusi su didžiule (ir vis dar besiplečiančia) mūsų namų biblioteka, kurioje gausu buvo ne tik mano tėvų knygų bet ir išsaugoti seneliams ir proseneliams priklausę tomai. Nė neįsivaizduoju, kad galėčiau su kuo nors keistis šiomis savo brangenybėmis ar kam nors net laikinai skolinti nuostabias mamos vaikystės knygas su Gustavo Dore graviūromis, kvapą gniaužiančiai iliustruotus pirmuosius Haufo ir Brolių Grimų leidimus lietuvių kalba, “Tris muškietininkus” ar “Guliverio keliones”. O kur dar nuostabūs meno albumai, pamėgtų autorių kūriniai, kurių net vertimus kolekcionuoju? Tai mano didžiausias turtas ir pasididžiavimas, kurį norėsiu perduoti ateinančioms šeimos kartoms. Juolab, kad meilė knygai giliai įsišaknijusi mūsų giminėje. Negaliu net įsivaizduoti, kad užsimanyčiau mainytis visomis šiomis knygomis. Jos man – neįkainojamos.
 
Tad manau, kad noriai išmainome tik tuos dalykus, kurių paprasčiausiai nevertiname, jie mums nemieli ir nereikalingi. Žinoma, jei finansiškai tikrai sunku – yra bibliotekos. Visiems kitiems, kurie nemiršta iš bado, norėčiau pasakyti, kad knygos yra vienas tų dalykų, kuriems nedera gailėti pinigų. Tai – ne tik prestižas, bet ir tam tikra minimali, simbolinė parama jas parašiusiam autoriui, kad jis toliau galėtų kurti. Mes viešai labai mėgstame garsiai kalbėti apie patriotizmą, apie meilę lietuvių kalbai ir siekį ją išsaugoti. Tad elementari patriotizmo forma būtų nepagailėti dvidešimties ar trisdešimties litų už lietuvių literatūros kūrinį ir taip paremti mūsų kalbą, kultūrą ir jos kūrėjus, kurie šiais laikais gyvena itin sunkiai.
 
Todėl diskusijas apie perskaitytas knygas sveikinu, bet  tikrai nenorėčiau, kad jūsų portale nuolatos mainoma vis mirgėtų “Silva rerum”. Tai reikštų tik viena – kad ji neužgavo skaitytojų sielos stygų, kad jie niekada nenorės po kurio laiko grįžti prie romano, kad laiko jį menkaverčiu ir nenori jo išsaugoti savo namų bibliotekoje, sau ir savo vaikams. Ir jokio “antro gyvenimo”, mano nuomone, tokie mainai knygai nesuteikia. Tikri bibliofilai knygomis nesimaino”, – svetainei  www.knygumainai.lt sako Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė, rašytoja, žurnalistė ir mokslininkė Kristina Sabaliauskaitė .

Aš skolinu ir skolinuosi, bet knygą, kuri patiko, visada noriu turėti kur nors po ranka, savo namuose. O dabar tai labiausiai norėčiau pastovėti prie K.Sabaliauskaitės knygų lentynos. Nors ir prie savo lentynų baisiai mėgstu pastovėti 🙂

|prie lentynų|