Jau pabaigiau šiandien pradėtą “Moteris, kuri laukė”, tai dabar man lovoje kompaniją palaiko Romain Gary (ir vėl prancūzas! Charmant! ) ir jo “Moters šviesa”.
Po to, kai mūsų namuose atsirado mylimasis trupinukas, mano meilė trumpoms knygoms pastebimai išaugo, nes gerokai sumažėjo laiko skaitymui.
Žinoma, storos plytos teikia ilgą skaitymo džiaugsmą, bet trumpųjų knygų žavesys yra nenuginčytinas, nes lengviau pajusti knygos dvasią, kadangi ją perskaitai per daug trumpesnį laiką.
Vienas ar du prisėdimai padeda išlaikyti galvoje knygos atmosferą,tada daug sunkiau pamesti pasakojimo siūlą ir daug lengviau įsiurbti į save knygą kaip vientisą, o ne fragmentišką kūrinį.
Interneto platybėse radau pasakojimą apie tai, kaip vienas vyras, gyvenantis JAV, nukeliavo per 30 valstijų ir sukorė daugiau nei 12.000 mylių vien tam, kad jo kelias GPS parašytas tekstas paskatintų kitus skaityti Ayn Rand knygas.
Gerai, kad ne William Shakespeare yra jo mėgstamiausias autorius 🙂
Tikriausiai gyvenime man patinka visokios virtuvės, išskyrus tą tikrąją, kur daromas valgis. Man baisiausiai įdomu, kaip gaminami įvairūs daiktai, kaip baleto šokėjai mokosi šokti, kokie ji būna pavargę, prakaituoti ir apsirengę repeticijų rūbais, kaip režisierius aiškina aktoriams, ką nori juose matyti, kaip siuvimo fabrike ant ilgo stalo suklojamos medžiagos prieš jas sukerpant ir taip toliau, ir panašiai. O šiandien gavau prisiliesti prie to stebuklingo knygos atėjimo į šį pasaulį, nes apsilankiau Tyto Albos leidyklos lietuvių autoių 2010-2011 m. rudens ir žiemos knygų pristatyme. Toks knygų madų show (ačiū labai Giedriui, kad mane pakvietė).
Taigi, preitą savaite užsisakiau knygų internetu ir dar maišą parsinešiau iš Sostinės dienų, tad prieš užmiegant, kaip Bridžit Džons kad sau pažadėdavo surūkyti mažiau cigarečių ir numesti Xkg, taip ir aš pasižadėjau šiemet daugiau knygų nebepirkti. Jei gerai atsimenat, panašiai buvau pasižadėjus po Knygų mugės ir dar poros gerų apsipirkimų. Taigi ir po tokio pasižadėjimo, aš einu į Tyto Albos prezentaciją. Vajei. Dabar noriu perskaityti VISAS pristatytas knygas. Visas. Gerai dar kad Filomena Taunytė ten nedalyvavo, nes tikriausiai norėčiau perskaityti ir jos knygą. Buvo toks šaunus pristatymas, tokie šaunūs autoriai, tokia šauni leidyklos vadovė, tiek skaniai prisijuokiau (balsu, garsiai, CHA CHA CHA!!!). Buvo superinė viena su pusė valandos. Kaip dabar pagalvoju – nerealu vienoj vietoj susitikti su tieka daug autorių. Ir toks saldus prisilietimas prie ateinančių knygų – šita spalį, šita – lapkritį, šitą – pavasarį. O jau tos kurios išleistos – reikės man implantuoti kokį aparatą, kuris imtų pypsėti prisiartinus prie knygyno, tada atvažiuotų apsaugos firma ir mane rėkiančią nuvežtų namo (į tą kitą virtuvę). AAAA!!!
Marius Burokas – poezijos knyga “Užmaršties užkalbėjimai”
Mariau Buroko eilės
Ilzė Butkutė “Karavanų lopšinės”
“Poezija – verkti iš laimės”
Ilzės Butkutės eilėraštisMarius, Ilzė
Marius Jonutis “Slibinas Jurgis ir kitos istorijos”
Marius Jonutis :”Ką berašyčiau, deda į vaikų lentynas”
Nomeda Marčėnaitė: “Paveikslus irgi”
🙂
Marius Jonutis, Aušra Matulevičiūtė, Raimundas Milašiūnas
Aušra Matulevičiūtė “Ilgesio kojos” – apie emigrantus. Gal visai kitaip nei kitose knygose?
Raimundas Milašiūnas “Sielos paslaptys” – ne tik apie tai, ką mes sapnuojam ir ką tai reiškia.
Robertas Petrauskas “Trečiojo Reicho triumfas: Antrasis pasaulinis karas Europoje”, kaip sakė leidyklos vadovė, nors autorius ir nėra antrojo pasaulinio karo dalyvis, yra apsėstas tuo karu ir daug apie jį žino.
Linas Slušnys, Jonas Girskis, Paulius Jurkevičius, Algimantas Variakojis, Gabrielius Liaudanskas-Svaras “Būk vyras: berniukų knyga” -šitą irgi labai noriu perskaityt. Labai. Parašyta kaip atsvara mergaičių knygai, bet kažkodėl apie mergaites man visai neįdomu skaityti, o apie berniukus net labai 🙂
Svaras, Algimantas Variakojis ir Jonas Girskis
Martynas Starkus “Tuk tuk Indija”
Mačiau filmukus apie Martyno ir Vytaro kelionę, tai knygą pavartysiu, o štai Martyno knygos konsultanto, jo draugo indo būsimą knygą “Lietuvos žentas”, kurią jis nori parašyti mėnesį keliavęs po Lietuvą vienas (įsivaizduok jį savo kaime), tai tikriausiai norės paskaityti visi 🙂
Vis kur nors pamatydavau šito dailininko paveikslus, net nežinodama, kas tas dailininkas, kokia jo pavardė. Labai išskirtiniai paveikslai, labai kritę man į akį, kad net atsimenu (ne pavardę, paveikslus). O dabar jau žinau, kas jis ir labai laukiu knygos.
R.Sližys Dvyniai
Ksenija Jarošovaitė, Kristina Kleponytė, Regina Norvaišienė, Ramutė Rachlevičiūtė“Degantis gyvenimo artumas. Elvyra Kairiūkštytė (1950-2006)”
Sakė, šitą knygą reikia duoti skaityti vaikams, kurie nori lankyti dailės mokyklą būti dailininkais. Kad nebenorėtų jais būti arba, priešingai – norėtų.
Taip per savaitę mano prigrūsta knygų eilė… ech, patapo visišku chaosu. O skaityt visai neturiu kada. Šiandien vėl – nė puslapio…
Atsimenat mokyklines ekskursijas barškančiu autobusu, kai iš kuprinių traukdavom į sviestinį popierių (kuris nuo riebalų pasidarydavo permatomas) įvyniotus sumuštininus? Pamenat, kaip autobusui sustojus kas nors būtinai džiugu baldu šūktelėdavo: “Berniukai į kairę, mergaitės į dešinę”?
O ką daryti, kai tu esi ir berniukas ir mergaitė?
Kas tu, jei tavo seneliai ne tik trečios eiles giminaičiai, bet dar ir brolis ir sesuo?
Ką tu įsimylėsi, jei esi auklėta kaip mergaitė, nors biologiškai esi vyras?
Kas, jei tu esi Hermio ir Afroditės vaikas?
J.Eugenides knyga “Middlesex” yra apie tai, bet ir apie daug daugiau nei tai. “Middlesex” tai epiškas pasakojimas apie genų kelionę per keletą giminės kartų,marga šeimos kronika (primananti ir S.Rushdie ir Z.Zatelli “Grįžtantys su vilkų šviesa”, ir G.G.Marquez “Šimtas metų vienatės”), apipinta daugybe sodrių detalių, su šiek tiek komišku atspalviu.
Knyga apie virsmą.
Apie Calliopes virsmą iš moters į vyrą, apie jos virsmą iš vaiko į suaugusį.
Apie giminės gyvenimo pasikeitimą emigracijoje. Apie tai, kaip graikiškasis paveldas tirpsta, lydosi Amerikoje.
Apie tai, kaip Calliopės tėtis nepažadėjo perdažyti bažnyčios, apie tai, kaip jos mama neištekėjo už kunigo, kuris mosuodamas jos rankinuku demonstruodavo, kaip reikia reikia mojuoti smilkalais per apeigas.
Apie emigrantų pastangas sukurti geresnį gyvenimą savo vaikams, apie turkų invaziją, apie alyvmedžius ir baklavą, apie graikiškus mitus ir vakarietišką gyvenimą, apie paaugliškas ir suaugusiškas savo identiteto paieškas.
J.Eugenides už “Middlesex” 2002aisiais gavo Pulitzerio premiją, tad ne vien aš ir ne vien žiurkė L esame pakerėtos.
Knyga yra išleista ir lietuviškai, bet aš skaičiau švedišką labai išgirtą vertimą, tad nelabai drįstu ką sakyti. Nors, antra vertus, ją vertė Jonas Čeponis, tai aš, ko gero, pasitikėčiau vertimu.
Kaip ir buvom žadėję, vėl dovanojam savo geriečiam blogiečiam knygą. Gail Sidonie Sobat Marijos knygą. Klausimas tokis: koks originalus knygos pavadinimas? Kur ieškoti atsakymo tikriausiai sakyti nereikia, o jei vis tiek nerastumėte, spėkite 🙂 Atsakymą, kaip visada, rašykite komentaruose (nusirašinėti griežtai nedraudžiama 🙂 ). Laimėtoją išrinksim trečiadienį.
Sumigdžiau kukulius ir išlėkiau į Sostinės dienas, tiksliau į Sostinės knygų dienas. Greitai perbėgau visų leidyklų stendus ir štai mano kuprinė jau pilna 🙂 Nesigiriu ir prašau neišduoti 🙂 Prie vienos leidyklos, neatsimenu, kurios, taip užrekomendavau nuodėmingąją Marijos knygą, kad nuo leidyklos stalo jos tiesiog tirpte ištirpo, labai tikriausiai moteriškes sugundė mano paminėtas nuodėmingumas 🙂 Visiems, kas dar neskaitėt šitos knygos – palūkėkit iki pirmadienio, gal laimėsit ją pas knygų žiurkes!
Na, o šiaip kas labiausiai krito į akį, tai susigrūdimas. Leidyklų palapinės kai kuriose vietose sustatytos vienos prieš kitas ir praėjimui belieka pora metrų, o žmonių daug, visi grūdasi, kiti žmonės gi su vaikais, vežimais… Tai tiek. Dabar einu galvoti klausimo pirmadieniui 🙂
Mes, žiurkės, ne kartą esam minėjusios, jog egzistuoja knygų eilė, kurioje visos nuostabos knygos laukia savo laiko ir savo vietos. Ir nors ta eilė kartais atrodo esanti begalinė, teisybė yra ta, kad ją nuolat reikia papildyti, kad joje būtų iš ko pasirinkti.
Šiandien siūlau keletą internetinių puslapių, kurie gali padėti surasi naujas įdomias knygas
Tereikia įrašyti jau patikusios knygos pavadinimą arba autorių, ir iš duomenų bazės bus pasiūlyta kitų knygų, kurios galbūt patiks
2. Whichbook leidžia pasirinkti knygą pagal nuotaiką. Kokią knygą norėtum skaityti dabar: linksmą ar liūdną, tradicinę ar netradicinę, gražią ar šlykščią?
Pagaliau parsiradus namo galiu toliau papasakot apie savo atradimus pas močiutę ant aukšto. Taigi, radau labai įdomų knygų katalogą, išleistą 1938 m.! Pažiūrėkim, kas katalogo viduj:
Kai rašiau apie perskaitytą Silva Rerum, norėjau įdėti šitas nuotraukas, bet sustreikavo mano technika.
Kai knygos būna su aplankais (o man tai visai nepatinka, nes labai nepatogu skaityti, visada juos nulenkiu), tai visada iššniukštinėju, koks po jais yra viršelis. Kai nulenkiau Silvą, tai po aplanku esantis viršelis man kur kas labiau patiko, nei tikrasis viršelis, kuris taip pat yra ir ant paperback. Strėlė su brūkšniu simbolizuoja šeimos, apie kurią rašoma knygoje herbą – tą sužinojau tik paskaičius gabaliuką knygos. Beto, man labai patiko ta knygos dalis, kur būna atvertus kietą viršelį, nežinau, kaip vadinasi, gal specialistai pašnibždės. Toks raudonas, tikriausiai simbolizuoja kraują, o gal ir yra kokia mikroskopinė kraujo nuotrauka (silpnų nervų žmonėms žemiau nežiūreti 🙂 ). Labai gražu.
Jau senokai nerašiau bloge, bet šią savaitė turiu daug darbo, bet rytoj jau turėčiau tuos darbus užbaigti. Ir dar nerašau todėl, jog skaitau J.Eugenides “Middlesex”, kuri mane įtraukė taip, kad aš vietoj to, kad važiuočiau greituoju autobusu, važiuoju tuo, kuris mane gabena namo dešimčia minučių ilgiau 🙂
Ši knyga į mano rankas atkeliavo iš bibliotekos, susigundžiau, nes ant viršelio parašyta, kad 2006 m. Stef Penney laimėjo Costa Book Award. Kad knyga išleista Jotemos, pastebėjau tik pradėjusi skaityti, kai pradėjau pakibti ant keistų sakinių ir formuluočių, na, tokių, kai perskaitai sakinį ir nesupranti, ką čia norėjo pasakyti. Ilgai dar dvejojau , ar mest knygą į šalį, ar bandyt skaityt toliau, nusprendžiau pabandyt savo kantrybę. Gerai, kad tie kliuvę sakiniai pasitaikė tik knygos pradžioje, vėliau knyga susiskaitė visai lengvai, per daug neužkliūdama, išsskyrus tokią kvailybę – visi knygos herojų vardai sulietuvinti, t.y., kaip skaitomi, tai ir parašyti, išskyrus kažkodėl nuskriaustą poną Knoksą (Knox), kuris vietoj Nokso (taip skaitome, taip ir rašome), pavadintas Knoksu. Visą knygą teko mankštinti akis jas intensyviai vartant. Ir dar toks vienas herojus – ponas Veidas. Na, knygoje daug indėnų dalyvauja, tai kaip man dabar žinot ar čia Mr Face (VEidas indėnų draugas) ar čia tiesiog ponas VeIdas? Paprastai knygose žodžiai, kurie gali keisti reikšmę dėl kirčio vietos yra išspausdinami su kirčiu, o čia… Na, tokia priekaba buvo 🙂
O šiaip. Na, normali knyga. Nepasakyčiau, kad labai sužavėjo anei labai nuvylė. Tiesiog knyga 3/5. Truputis vesterno, truputis meilės, truputis pasišaudymo.
Knygos veiksmas vyksta XIX a. Kanadoje. Šiaurės žiema. Įvykdoma žmogžudystė ir dingsta ponios Ros sūnus. Norėdama surasti sūnų ir jį apginti, ponia Ros iškeliauja sekdama jo pėdsakais dar labiau į šiaurę jo ieškoti. Tais laikais moteriai keliauti vienai nevalia, o jau keliauti su vyru, kuris nėra tavo vyras – tuo labiau, bet ši drąsuolė iškeliauja, nes tiek daug reikia išnarplioti, sužinoti. Kelionė ilga ir žiauri, baisu net pagalvoti – akių kampučiuose užšąlančios ašaros, akinantis sniego baltumas, žiaurus šaltis. Brr. (Ir pas mus jau ruduo)
Bet šiaip knygoje man neužstrigo nė vienas personažas. Tokie kažkokie jie man nelabai gilūs (nors lyg ir yra bandymų gilinti), gal jų tiesiog per daug, arba tie, kurie knygoj gyvena per daug vienodo svarbumo, nė vienas nėra giliau išvystytas.
Autorė
Knygoje sužavėjo žmonių sugebėjimas skaityti aplinką – pėdsakus, pagal kuriuos gali surikiuoti įtariamuosius, rasti liudininkus, nusikaltėlius. Tiesiog, kai paskaitai apie tokius sugebėjimus, tai supranti, koks esi aklas miške, nieko nesuprantantis ir nematantis ir visai ne gamtos vaikas. Taigi, jei vaikystėj mėgai knygas apie indėnus, seklius, pėdsakus, gali paskaityti, tikriausiai nenusivilsi. Dabar pagalvojau, kad pati labai mėgau knygas apie indėnus, atsimeni, Harka, Vinetu ir taip toliau – visos suskaitytos.
Čia autorė pasakoja, kodėl pavadino knygą The Tenderness of Wolves. Pažiūrėjus šitą filmuką pagalvoju, kad vėl praradau labai daug knygos grožio per vertimą. Žodžiai išversti, o kalbos grožis tiesiog vėl neišverstas. Labai gaila.
Šiandien vėl prisiminiau superinę kelionę pas knygų žiurkę Giedrę. Ačiū, ačiū, Giedre, buvo labai smagu. Žiūriu vėl nuotraukas ir šypsausi žiūrėdama į vieną, kurią Giedrė pavadino “Knygų žiurkės vyras knygyne” 🙂 Kantriai sėdintis ant pufo, bandantis susaugoti kukulius, kad mama žiurkė galėtų paskęsti švediškų knygų jūroje. Kantrybė šiuo metu man yra didžiausia dorybė, ačiū, brangusis, už ją, ypač knygyne.
Charmant! ) ir jo “Moters šviesa”.
knyguziurkes.com 
