Na ir pabyrėjo gražių knygų vaikams. Kalėdos artėja. Labai smagu, kad daugelis tų knygų pagaliau! pagaliau! yra lietuvių autorių ir lietuvių dailininkų. Ir dar labai gražios, kokybiškos ir prasmingos. Ir tekstai neturi nieko bendro su šituo neįmanomu skaityti tekstu.
Meškių istorijų tekstai tokie subtilūs kaip ir nuostabieji meškiai iliustracijose. Štai istorijoje apie lubinų labirintą (įsivaizduojat gražiausios spalvos labirintą) meškiui patinka ryšėti rausvą kaspiną, kuris visiems labai kliūva, nes meškiams gi reikia ryšėti žalią, rudą arba melsvą kaspiną, bet jokiais būdais ne rausvą. Ką daryti meškiui, kuriam kitokios spalvos nei tinka, nei patinka? Jei su kitos spalvos kaspinu jį apima liūdesys ar nerimas? Istorijoje apie puodynę meškiams mokykloje reikia išdaiginti sėklelę, tačiau Bendžio puodynėje niekas neišdygsta ir jis liūdnas keliauja su tuščia puodyne į mokyklą. O gal be reikalo meškis liūdi, gal tokia ir buvo mokytojo idėja, kad niekas neturi išdygti? Tai kaip tada kitiems meškiams išdygo?
Tokios istorijos, kurias skaitant galima padiskutuoti su mažuoju klausytoju įvairiomis subtiliai paslėptomis temomis, kad istorija neliktų vien tik tekstas ir gražūs paveikslėliai. O ar žinojai, kad daugelis šių meškių tikrai egzistuoja? Na, gal nebūtinai tiesiai iš iliustracijų, bet jų broliai ir sesės tai tikrai. Štai čia.
The New York Times knygų skiltis skelbia geriausius 2014 m. viršelius. Kai kurie iš jų, pvz., “Never Love a Gambler” ir “Silence Once Begun” (greičiausiai tie, kurių mintį pavyksta iš karto pagauti) yra tiesiog nerealūs. Kad geras “All Our Names” tikrai sutinku, prisimenu, kaip oro uoste vis grįždavau prie šitos knygos pačiupinėti, galiausiai pavyko save įtikinti, kad ir taip krūva neperskaitytų namie, šita niekur nepabėgs, ypač su geru viršeliu. Vis dėlto, iš pateiktų viršelių man pačiausias “Never Love a Gambler”. Nors ir “Silence Once Begun” geras. Ir Lydia Davies “Can’t and Won’t”! O tau?
Galvoju, kokių šiemet buvo gerų lietuviškai išleistų knygų viršelių? Vieną tikrai žinau – “Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“. Siūlyk savo! Kas tau įstrigo? Tuo pačiu galima ir bjauriausią variantą pasiūlyt 🙂
Kalbėti gražius žodžius yra svarbu (ypač, kai jie nemokami (skaityti gruodžio 11 d. įrašą), kalbėtis apskritai – dar svarbiau. Ypač, kai augi, pavyzdžiui iš vaiko į paauglį. Kai visi suaugę, jei neatrodo kvaili, tai atrodo neteisingi, apsimetėliai ir siaubingai nejautrūs aplinkiniam pasauliui (bent jau man taip atrodė). Tada, atrodo, negali kalbėti nei su mama, nei su tėte, vis tiek gi nesupras, ane? Lyg nuoširdiems pokalbiams vienos kartos skirtumas yra pati didžiausia kliūtis. O štai dvi kartos – pats tas. Atsiranda kažkokia kitokia požiūrio perspektyva, laikas ištiesina iškreiptus veidrodžius – dabar jau galima kalbėtis. Arba rašyti.
Knygoje “Ana ir Ana” – viena Ana yra močiutė, o kita Ana yra anūkė. Jaunajai Anai knygos pradžioje vienuolika, o pabaigoje keleriais metais daugiau. Kiek močiutei, gi nesvarbu – ji garbingo amžiaus žavinga dama ir dar labai gera močiutė – puiki pašnekovė ir laiškų rašytoja. Jos rašo viena kitai laiškus apie tai, kas tuo metu aktualiausia, Anai, tokiame amžiuje, žinoma, draugystė ir pirmoji meilė, šioji taip nebanaliai, nesaldžiai ir jautriai, daugiau per nepasakymus nei pasakymus aprašyta, skaitant atrodo, kad pati tą patį vos ne vakar išgyvenau. O kartu abiems joms aktualu – savi atradimai ir praradimai (ne tik dvasiniai, bet ir fiziniai, ateinantys kartu su senatve).
Šitą knygą man būtų buvę smagu ir gera skaityti, kai buvau 11-15-iolikos. Kai mano dukra bus paauglė, bus verta paskaityti, prisiminti, kaip pati jaučiausi, jei kartais užsimirštų (o juk užsimiršta), kada nors, jei teks garbė būti močiute, būtų paskata parašyti laišką savo anūkei. Įdomu, ar kas nors dar rašys laiškus ant popieriaus?
Kartais pačios tikriausios didelių žmonių knygos būna paslėptos knygose vaikams. Čia tokia knyga, kurią vakar vakare perskaičiau ir pasijaučiau lyg žaibu trenkta – šioje knygutėje tiek mažai žodžių ir tiek daug prasmės. Apie ką ji?
Apie tai, kad dažniausiai labiausiai vertiname tai, už ką mokame pinigus. Geriausia labai daug pinigų. Labai saugome daiktus, už kuriuos brangiai sumokėjome, nervinamės dėl įbrėžto mašinos šono – juk tiek daug sumokėjome, o dabar vėl turėsime mokėti, perkame daug dovanų švenčių proga, galiausiai patys ant savęs pykstame, kai šiukšlių dėžėn keliauja sugedęs maistas iš šaldytuvo. O dabar pagalvokite, ką turime nemokamai ir dažniausiai visai nevertiname? Aha, įsivaizduokite, jei norėdami pasakyti brangiam žmogui “Aš tave myliu”, turėtumėte sumokėti tiek, kiek dabar kainuoja jūsų išmanusis telefonas ar net automobilis. O jei tiek neturėtumėte, o vis tiek labai norėtumėte pasakyti, ar mokėtumėt? Jei vieninteliai žodžiai, kuriuos įpirktumėt savo meilei išreikšti būtų “vyšnia, dulkė, kėdė”. Ar atsisuktų į jus jūsų mylimasis, jei taip pašauktumėt? O gal nueitų su tuo, kuris įperka?
Gražūs žodžiai nieko nekainuoja. Dabar. Pas mus. Kol kas. Nesigėdykim ir nevenkim tų žodžių, tegul jie skamba ne tik švenčių proga ir ne tik mūsų galvoje (nepasakyti). Nes įsivaizduokite, jei staiga už juos tektų sumokėti – ką pirktumėt, o ko ne?
Prisipažįstu, kai ėmiau šitą knygą skaityti, tai kažkaip įsivaizdavau ją visiškai kitaip. Dabar, aišku, net sunku pasakyti, kaip kitaip, na, bet kitaip. Gal kad viršelis man toks gražus? Reikėjo prisiminti crazy bobulę iš “Gudrioji nuodų virėja” – kaip ir aišku, kad iš Arto Paasilinna kažko standartiško ir ne crazy nelabai reikėtų tikėtis.
Kai Suomijos šiaurėje seną malūną nusiperka vienišas nagingas vyras, kaimiečiai džiaugiasi, kad nebereikės toli važiuoti malti grūdų, tačiau šiam pradėjus keistokai elgtis – stūgauti naktimis, vaidinti įvairiausius gyvūnus – patenkintų gretos mažėja. Na, pats keistuolis šiandienos akimis ar miesto aplinkoje galbūt net nebūtų labai keistas – kuo daugiau žmonių, tuo daugiau keistuolių, kiekvienas kaip ir nebe toks svarbus tampa, bet preito amžiaus antroj pusėj, giliam kaime, kaip ir suprantama. Gal tik toks labai didelis kaimiečių noras atsikratyti malūnininku įkišant jį į psichiatrinę ligoninę toks truputėlį perlenktas, bet tiek to. Nabagui tenka ir ten pabuvoti, pabėgti, tada ir prasideda nuotykinė knygos dalis – bėgu, gaudau, staugiu, padegu, “pasiskolinu”, statau, griaunu ir t.t. Labai greitai susiskaito. Visą laiką galvoj sukasi mintis, kiek žmonės gali būti tolerantiški, kiek nori tokie būti, kiek bendruomenės “leidžia” būti kitokiam, nukrypusiam nuo standarto.
Knygą geriausia skaityti, kai norisi pertraukos nuo labai rimtų knygų, norisi kažko greito arba crazy, arba ir to, ir to.
Karas yra šlykšti mėsmalė. Ypatingai tiems, kurie tai supranta. Iš filmų ir iš knygų žinome daugybę istorijų apie savanorius aštuoniolikamečius, kurie stačia galva puola rašytis savanoriais, septyniolikamečius, besiraunančius plaukus nuo galvos, kad vis dar yra nepilnamečiai ir negali kariauti. Žūsta fronte nuo pirmųjų kulkų, duok dieve, nespėję dorai išsigąsti… O kokia klaikuma suvokiančiam karo absurdiškumą? Kai žinai, kad esi eilinis statistas be nuomonės, nesvarbu, kurios kariaujančios pusės vyriausybės įkaitas, nebeturintis teisių nei į savo kūną, nei į savo sielą, nei į savo pažiūras (nenorėti kariauti).
John Boyne pasirinkau po nuostabios Barnabio Broketo istorijos. Norėjau pasižiūrėt, ką dar suaugusiems rašytojas yra parašęs. The Absolutist – tai pasakojimas apie pirmojo pasaulinio karo metų įvykius. Tristan Sadler po vieno tais laikais nepateisinamo įvykio mokykloje yra atstumiamas tiek savo šeimos, tiek bendruomenės, tad net būdamas nepilnametis ir galbūt neturėdamas didelio pasirinkimo, užsirašo į kariuomenę – iš karto išsiunčiamas į paruošiamuosius mokymus, o labai greitai ir į karą. Savaime suprantama, Tristanas yra labai vienišas, todėl gavęs šiek tiek dėmesio iš savo būrio draugo Will Bancroft, labai prie jo prisiriša, dėl to visą laiką skaudžiai reaguoja, jei iš draugo negauna pakankamai dėmesio ar yra ignoruojamas.
Iš kitos siužetinės paraleliai einančios linijos sužinome, kad Willas yra žuvęs, o Tristanas po karo laukia susitikimo su Willo seserimi, kad galėtų perduoti sesers broliui rašytus laiškus. Visas laukimas ir susitikimas yra apipintas intriga, nes skaitytojas žino, kad Willas pažįstamų tarpe ir bendruomenėje nelaikomas karo didvyriu, vis vadinamas coward – bailiu, tačiau skaitytojas nežino, kodėl. Iki pat knygos pabaigos. Karo lauke įvyko kažkas, ką geriausiai, pasirodo, žino Tristanas. Ir žinojimas yra Tristano tiesa, ar skaitytojas ją pateisins? Ar papasakos seseriai, kas iš tikro įvyko? Ar įmanoma tokius dalykus papasakoti?
Pats romanas gal truputį per daug sukoncentruotas į pabaigą – toks jausmas, kad iki vidurio labai lėtai tempiamas, toks “paslaptingumas” net pradeda kažkiek erzinti, nebesinori plūduriuoti spėliojimuose, norėtųsi mažesnės koncentracijos į paskutinius puslapius. Manau, bent Willo “cowardice” istorija galėjo būti atskleista tolygiau, nenukelta į pasakojimo pabaigą. Gal taip būtų buvę stipriau?
Visai neseniai LRT rodė trijų dalių vokiečių filmą “Unsere Mütter, unsere Väter” (beje, visos trys dalys su angliškais titrais yra youtube).
Po kiekvienos dalies vaikščiodavau kaip pritrenkta, visą dieną gyvendama filme ir negalėdama atsigauti – labai įtaigus ir geras filmas. Labai rekomenduoju.
Jei nori, kad vyktų kitokie dalykai, niekada nedaryk to paties!
Jei nori ką nors sužinoti, pirmiausia pateik teisingus klausimus! Tai būtina sąlyga tikslui pasiekti.
Jei klausi, būsi kvailas vieną dieną, jei neklausi, liksi kvailas visą gyvenimą.
Na, jei nelabai supranti kvantinės fizikos, tai galima atsirinkti bent keletą gerų patarimų. O paklausti teisingus klausimus apie kvantinį pasaulį dar reikia ir mokėti. Tai jau tikrai. Nes reikia iškeliauti į visai kitą dimensiją ir apskritai pamiršti, ką iki šiol žinojai apie pasaulį. Skaitant, žinoma, vis galvojau, ar kai mokėmės mokykloje, mūsų mokytoja pati suprato, apie ką kalba, ar nelabai. Nes juk negali sakyti, kad supranti, jei nemoki paaiškinti kitam, o geriausia, paaiškinti vaikui. Pačiais paprasčiausiais žodžiais.
Perskaičius šią knygą gal jau galėsiu pasigirti, kad už kvantinės fizikos žinias atsakingas mano smegenų vingis pagilėjo kokiu puse kvarko spindulio ilgio? Na, dar pridėjus vaizdinę “Interstellar” medžiagą ir dar mokslinį filmo aiškinimą, turėtų būti visai neblogai su tuo supratimu. Nors iš tikrųjų tai tikra bejėgystė apima, atrodo, ir žemės kirminu su tokiom nieko nesuprantančiom smegenim per garbinga vadintis.
Tai va, matote, kelių šimtų puslapių knygutė vaikams gali gerokai smegenis susukti. Tegul skaito mūsų jaunieji gudročiai, viską supranta (kvarkus, leptonus, miuonus ir Higso bozonus) ir daro naujus atradimus. O aš? Eisiu tikriausiai paguodos šokolado valgyti, bo širdį skauda.
Gražus tekstas nuo pat pirmųjų eilučių (vertėja Birutė Jonuškaitė). Tokio pasiilgstu, dėl to skaičiau su pasimėgavimu. Knyga yra autobiografinė, autorė Magdalena Tulli epizodiškai pasakoja apie savo, savo motinos ir tėvo, giminės istoriją. Ji gimė jau po karo, tačiau tuo metu labai netracininėje lenkės ir italo šeimoje. Kodėl visa šeima gyvena komunistinėje Lenkijoje, vietoj to, kad išvažiuotų gyventi į Italiją, žinoma, niekas nesupranta, visa tai aplinkiniams kelia daug įtarimų. Aš irgi nelabai beprisimenu, ką autorė pasakojo per knygų mugę (lyg ir motina atsisakiusi išvažiuoti), bet akivaizdu, kad toks pasirinkimas nepalengvino Magdalenos vaikystės – jos gyvenimas tarsi suskilęs tarp spalvotos Italijos, kurioje ji leisdavo vasaros atostogas, ir pilkos, vienodos Lenkijos, kur tikriausiai nebuvo galima rasti labiau vienišo vaiko, nei išsiblaškiusi, dėmesio ištroškusi mergaitė – mokykloje visiškai nesiseka, “užsienietiški” rūbai tik sukelia aplinkinių pavydą ir neapykantą, karo sulaužyta motina tarsi plūduriuoja kažkur laike ir erdvėje.
Motinos giminės linija pasakojama prieš laiko srovę – duktė slaugo Alzhaimeriu sergančią motiną, kuri kas dieną pamiršta vis daugiau kasdienybės ir gyvena iš pradžių pokario, paskui karo, prieškario laikmečius, iš jų išnyra niekada negirdėti dėdžių ir tetų vardai, vėliau prapuolę ir niekada nepasiekę dabarties.
Vieninteliai šviesos žybsniai – knygoje pasakojimai apie giminę iš tėvo pusės, iš Italijos – skaitant taip ir norėdavosi, kad siena užsidarytų ir Magdalenos niekas nebeskraidintų atgal.
“Esu katinas. […] Turiu nuosavą namą, Taip, turiu! Vieno aukšto, patogioje vietoje – netoliese mokykla, miesto transportas. Gaila, kad be langų, tačiau tai smulkmena. Metalinis, pilkos spalvos. Stogas atsidaro! Žmonės vadina jį konteineriu. Šiukšlių konteineriu… Aiškiai pavydi. Tegul pasižiūri į savo namus – ne ką skiriasi.”
Štai taip prasideda istorija apie Grigiškių katiną, gyvenantį draugiškoje Grigiškių katinų bendruomenėje ir susiduriantį su labai žmogiškai katiniškomis situacijomis – kova už išgyvenimą, kova už maistą, kova už svajones, kova už draugus, verslą, gyvenimo būdą (čia turimos omenyje meilės, grožio ir antsvorio problemos), kalbos turtingumą ir išlikimą. Žodžiu, viskas kaip tikrame gyvenime, tik pateikta su nenuginčijama katiniška išmintimi, iliustracijomis ir išnašomis bei paaiškinimais žmogiškajam skaitytojui, kad nepasimestų klaidžiuose Grigiškių labirintuose. Skaitant įspūdžių sustiprinimui rekomenduojama netoliese laikyti skaniai kvepiančią dešrelę (gali būti besibaigiančio galiojimo, tik paskui prašome pasidalinti su laukiniais katinais – žiema vis dėlto, atšalo…).
Turiu bėdą su tokio tipo knygomis (humoreskos, mini novelės). Perskaitau vos ne vienu prisėdimu ir nespėju tinkamai pasimėgauti. O juk reikėtų kaip kokius vitaminus – dvi kapsulės per dieną – vieną ryte, kitą vakare ir gausiai užgerti vandeniu. Tada naudingos medžiagos tolygiau per dieną veikia kūną ir smegenis, o šios tada geriau virškina informaciją, nes ne per daug, o ir jei nepagavai (mini novelės bajerio), tai didesnė tikimybė, kad per dieną nešiodamasi pagausi.
Tai štai, atsukate naują vitaminų buteliuką, nuplėšiate apsauginę foliją ir makt pirmas vitaminas – “Ori mergaitė” (cha cha cha). Vakarui antras vitaminas – “Įstrigęs veidas“, jei neužtenka, tai galima ir vertimą, kuris garbingai publikuotas World Literature Today. Ten suprasit, kaip tas veidas įstrigęs, nes skaitydama niekaip negalėjau suprasti, kur ir kaip įstrigo. Aha, looks crazy. Knygoj crazy pilna, bet tokio faino, šmaikštaus ir totaliai crazy. Ir gerai. Tik sakau, neperdozuokite vienam vakarui, gerkite pagal instrukcijas.
Čia vis siūlė siužetą nušauti. Man pačiai kartais kyla noras su tuo siužetu nusišauti (Galvoju, kaip čia dabar pasiaiškinti, kad nebūčiau neteisingai suprasta. Dar labiau nusišauti norisi). Pavyzdžiui, su “Klaros” siužetu stojau į dvikovą ir mane nušovė. Na, bent jau aš jo nei nušoviau, nei labai pagavau, tai taip išeina, kad mane, tada, ane?
Visaip bandžiau ir stengiausi skaityti “Klarą”. Iš tikro, jei nebūtų tokia trumpa, nežinau, ar būčiau perskaičius, nes, prisipažinsiu, pačio teksto, tai kabino tik ta dalis, kur aprašoma Klaros vaikystė (Ištrauka), tikriausiai ten labiausiai aišku, apie ką ir su kuo valgoma. O visos kitos dalys – jas bandžiau skaityti pagal instrukciją, o instrukcija vadinasi “bande desinee” (sorry, tingiu ieškoti e su dešininiu kirčiu) – komiksas. Skaitant atrodė labai slogu ir tamsu, ir blogas sapnas, ir to siužeto, jei nebūtų ant knygos nugarėlės parašyta, greičiausiai nieko aš ten nebūčiau supratusi. Gal dėl to, kad net nesistengi blogo sapno suprast? O paskui paskaičiau, kaip buvo rašoma – pagal planą tris mėnesius, o rašymo transe – per tris dienas, tai ir nusprendžiau, kad greičiausiai nereikia savęs čia kankinti ir šaudyti, gal ten nelabai ir galima tą minčių srautą suprasti (apsimesti, kad supratai, žinoma, galima visada).
O tikrą komiksą būtų visai įdomu pamatyti. Kas nupieš?
“I gave up all ambition, I didn’t try to be clever or anything: I just tried to write as fast as I could.”
Nauja knyga. Įdomus viršelis. Įdomi pradžia. Įdomu. Nuobodu.Vėl įdomu. Nuobodu. Laikinai padedu į šoną, nes kažkaip nebetraukia. Kiek galima skaityti visas tas detales apie orą, apie paauglišką alaus pirkimą, apie nejaukią tylą namuose. O paskui sėdžiu viename iš Scanoramos filmų su Juliette Binoche (du buvo su Juliette Binoche, abu geri) ir kažkoks tarsi nušvitimas atėjo. Aš gi autobiografiją skaitau! Ne šiaip knygą. Labai atvirą autobiografiją. Niekada nesu skaičiusi tokio atviro teksto, kuriame, labiausiai tikėtina, kad parašyta taip, kaip buvo – be pagražinimo ir sušvelninimo, kad ausies nerėžtų ar neužkliūtų kam nors. Nors ta tiesa, žinoma, yra autoriaus tiesa, nebūtinai tokia pati, kaip kitų autoriaus gyvenimo dalyviių tiesa. Karl Ove Knausgaard netgi prisipažįsta
Tai štai toks ir buvo mano nušvitimas, kad pradėjau knygą skaityti kitomis akimis. Iki tol užsimiršusi skaičiau grožinės literatūros knygą, o paskui – kaip dienoraštį ar išpažintį. Ir nuo atvirumo net nejauku, nes mūsų net tautosaka kalba apie skalbinių neskalbimą viešose vietose, o čia viskas juodu ant balto. Apie save ir dar apie tėvą, apie jo nuopolį, apie kurį gal ir pasiguostume geriausiam draugui, tačiau vargu ar drįstume užrašyti savo dienoraštyje, papostinti FB sienoje („Sveiki, čia mano prasigėrusio tėvo irštva, kai įėjau, nuo smarvės pradėjau žiaugčioti, o nuo šoko – verkti.“), juo labiau apie tai paleisti į pasaulį knygą. Čia tikriausiai ir yra didžiausias knygos išskirtinumas –
It‘s unbelievable… It‘s completely blown my mind . Zadie Smith
Įsivaizduokite, kad vis dėlto tai padarote. Aprašote savo tėvus ar artimuosius. Gyvus ir mirusius (neduok dieve, blogai apie juosius). Parašote savo tiesą, kuri galbūt net visai objektyvi. Į kokią raganų medžioklę papultumėt, kiek palaikymo ir kiek pasmerkimo sulauktumėt? Gal greičiau giminystės išsižadėjimo. Man atrodo, kad taip parašius, aš pati nedrįsčiau skaityti to teksto, nekalbant apie bandymą įsivaizduoti, kaip kažkas kitas skaito, o gal net aptarinėja ir diskutuoja.
Tai yra nuogo žmogaus knyga. Nesuvokiamai drąsi. Kartais iki nuobodumo detali – per visas biografijos dalis susidarytų 3,600 puslapiai, mano turima pirmoji dalis – 490 p. Aš dar nežinau, ar skaitysiu toliau. Beprotiškai populiari Norvegijoje – praktiškai turėtų būti kiekvienos šeimos lentynoje, nes 5 milijonai gyventojų yra išpirkę pusę milijono egzempliorių. Iš kur tas populiarumas? Iš to neblizgesio, kurio pilna kasdienybė ir pilnas gyvenimas, o bet tačiau – niekam neįdomus, niekam nepasigirsi, no show off? Kai nekalbam, net pamirštam kad egzistuoja, o paskui štai, ima ir parašo kažkas. Ir nuneša stogą.
Tai jau tikrai – jei kas ir gali būti pašėlę – tai Elė ir jos klasė. Šį kartą Elė jau kiek paūgėjus nuo “Elės ir draugų” laikų. Ji jau antrokė. Antrokai, žinia, daug gudresni už pirmokus, nuo to vargšui mokytojui visai ne geriau, bet skaitytojams tai tikrai linksmiau. Be to, klasėje yra naujokas: “girdėjau, kaip mokytojas direktorei šiandien sakė, kad Pikčius ne iš šios planetos”. Iš tikro tai jis mušasi ir kandžiojasi, kuo niekaip negali patikėti naujoko tėvai. Kas belieka pašėlusiai klasei? Gelbėti mokytoją, gelbėti pasaulį! Labai sunkus darbas, kai “direktorė, visi mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai yra ateiviai iš kosmoso, rengiantys prieš mus sąmokslą. Mes vieninteliai tai žinojome. Tai buvo sunki našta.”
Kas iš viso to gausis? Cha cha cha – skaitau dabar ir juokiuosi, ir prisimenu, kokių fantazijų mes prisigalvodavome, kad gyvenime ant asfalto būtų daugiau nuotykių. Beje, knyga puikiai tinka privalomiems kasdieniams pirmokų ir antrokų savarankiškiems skaitymams – ir raidžių dydis geras, ir paveikslėlių užtektinai ir skyriukų ilgis pats tas. Smagaus skaitymo.
Gal kartais neviltis tamsų rudenį apėmė ir paguodos ieškai?
“Šerienė giliai tikėjo Dievą ir kada mirė – Dievas ją priėmė (logiška). Kareivienė netikėjo Dievo ir kai mirė – Dievas jos nepriėmė (juk irgi logiška). Raisa Timčiuk giliai tikėjo Dievą, bet kada mirė – Dievas ėmė jos ir nepriėmė (štai tau – matyt, ne taip tikėjo, kaip reikia). Valsiūnienė, priešingai, netikėjo, o kai mirė – Dievas ją ėmė ir priėmė. Na, stebuklai!”
Va toks pasaulis laukia tavęs Jaroslavo Melniko knygoj – nereikia ieškoti prasmės paaiškinimų – vis tiek dievas sėdi danguj ir juokiasi iš mūsų nesibaigiančių bandymų suprasti, paaiškinti, susisteminti ir surėminti. Melnikas irgi juokiasi. Nori kartu juokiesi, nori verki iš nevilties – čia jau kaip kam tas pats dievas davė suprasti. Melnikui tai davė taikliai parašyti. Kiek davė, tiek, nereikia visai nervintis. Juoktis sveikiau, ypač iš savęs paties.
O knygą tai pirkau prieš kokį šimtą metų knygų mugėje. Taip ir gulėjo lentynoje, kol “Anoreksijos” neperskaičiau. “Labai keistas namas” – tai kaip “Anoreksija” sutrumpintai. Su tom pačiom tiesom, su ta pačia avinėlio tyrumo ironija. Galvai pravėduoti, kai per daug susiparini. Tik prisipūsk plaukimo apsaugas, nes gali būti giloka.
Šantažo knyga. Viename pakankamai laisvo režimo kalėjime, kuriame kali visokie “lengvi” nusikaltėliai – mokesčių nemokėtojai, pinigų plovėjai ir teisininkai, sėdi ir trys nusikaltę teisėjai. Laisvalaikiu jie nagrinėja savo kolegų kalinių bylas, net peržiūri jų nuosprendžius ir padeda suregzti apeliacijas ir sumažinti kalėjimo laiką. Bet vis tiek smegenims veiklos ne per daugiausia, o be to, reikia kažkaip prasimanyti pinigų laikui, kai vėl išeis į laisvę. Taip sudėlioja planą pašantažuoti gėjus, kurie vis dar “slepiasi spintoje”, net nežinau, kaip lietuviškai sakytume – nėra viešai pripažinę savo seksualinės pakraipos. Ir visai nenori to padaryti. Nori būti slaptai. Taip slaptai ir užkimba ant teisėjų paduoto skelbimo į gėjų žurnalą – vaikinas nori susirasti draugą bla bla bla.
Tuo pat metu Vašingtone kyla nauja politikos žvaigždė, kurią labai kuruoja, gal net galima sakyti nusprendžia prastumti CIA (CŽV) vadas. Žinoma, kad prieš kuruojant gerai paanalizuoja, kas per vienas tas jų stumiamas kandidatas. Galit paspėlioti, kaip šitos dvi istorijos susitiks ir susikirs.
Ne pats geriausias John Grisham trileris, tikrai. Daug ką galima numatyti ir nuspėti. Tikrai nėra tos nežmoniškos įtampos, kaip kokiam The Firm. O ir atomazga tokia, sakyčiau, labai jau laisvo pobūdžio. Teisėjai taip ganėtinai lengvai prasisuka su savo nešvariais darbeliais. Tokia lengvo pobūdžio knyga, galima paskaityti kokiam pliaže, tik kad pliažas artimiausiu metu nelabai nusimato… Galima ir geresnės paieškoti.
Meškių istorijų tekstai tokie subtilūs kaip ir nuostabieji meškiai iliustracijose. Štai istorijoje apie lubinų labirintą (įsivaizduojat gražiausios spalvos labirintą) meškiui patinka ryšėti rausvą kaspiną, kuris visiems labai kliūva, nes meškiams gi reikia ryšėti žalią, rudą arba melsvą kaspiną, bet jokiais būdais ne rausvą. Ką daryti meškiui, kuriam kitokios spalvos nei tinka, nei patinka? Jei su kitos spalvos kaspinu jį apima liūdesys ar nerimas? Istorijoje apie puodynę meškiams mokykloje reikia išdaiginti sėklelę, tačiau Bendžio puodynėje niekas neišdygsta ir jis liūdnas keliauja su tuščia puodyne į mokyklą. O gal be reikalo meškis liūdi, gal tokia ir buvo mokytojo idėja, kad niekas neturi išdygti? Tai kaip tada kitiems meškiams išdygo?
knyguziurkes.com 
