Ak, kaip lengva šiais laikais: “pagooglini” šiek tiek, atsakai į keletą testo klausimų ir gauni “diagnozę”. Šį kartą testas, kuris pasako, kokio tipo skaitytojas tu esi.
Man diagnozavo: “All rounder”, o tau?
http://www.bookbrowse.com/quiz/
K.Ž.G.
Indėnų ir knygų draugas
Ar žinot, kur kitą kartą eisit gerti arbatos? Ne? O aš žinau! Keliausiu į tokią book friendly viečiukę Vilniaus senamiesčio vidury pasivadinusią Mint Vinetu. Jums per toli važiuot? Bent į interneto puslapį užsukit mėtų pauostyt! Aš palauksiu, kol bus nors minus 5 laipsniai Celsijaus, nes dabar bijau savo žavią uodegėlę nušalt :), o ir mano žiurkiukai užsispyrę per šalčius nė žingsnio iš urvo!
Laukite post’o tęsinio iš įvykio vietos!
Žiurkytė
Spalvotas pasaulis
Kai buvau maža skaitytoja, niekaip nesuprasdavau, kaip suaugusieji gali skaityti tas nuobodžias knygas, kuriose nėra nė vieno paveikslėlio! Tikra nuobodybė, garbės žodis!. Ta pati mažoji skaitytoja dažnai susimąstydavo, kaip didieji žmonės kartais sugalvodavo vaikiškas knygeles “papuošti” kokiomis klaikiomis iliustracijomis, kurios tik jiems, suaugėliams, skaitantiems knygas be paveikslėlių, gali būti gražios. Atsimenu, kad man ypatingai nepatikdavo, atrodo, A. Každailio iliustracijos 🙂 Dabar patinka, suaugau tikriausiai? 🙂
Po tokių pamąstymų praėjus kokiems geriems dvidešimt su viršum metų, aš su dideliu džiaugsmu vėl atrandu paveiksluotas vaikiškas knygeles, kurios kai kada (ne visada) būna tiesiog nuostabiai iliustruotos! 
Laukiu nesulaukiu, kai galėsiu kartu su savo kukuliais prieš miegą perskaityti krūvas dabar išleistų knygų vaikams.
Vakarykštė knygelė – Laisvydės Šalčiūtės “Raudonas kamuolys” (knygelės iliustracijos 2002 m. buvo įvertintos vaikų knygų iliustracijų konkurso “Rosso Tonado” Venecijoje diplomu) – apie berniuką Pylipuką, katiną ir senelės pamirštą siūlų kamuolį.
Įsivaizduojate, kaip linksma gali būti žaisti su siūlų kamuoliu? Ne? Atsiverskit gražią knygą, kur net skyrybos ženklai spalvoti! 🙂
Žiurkytė L
Puikybė ir prietarai
Prieš keletą dienų baigiau eilinį kartą skaityti J.Austen “Puikybė ir prietarai”.
Jaučiu jos knygoms didelę silpnybę, žiūriu ir perku visas ekranizacijas, perku įvairius knygų leidimus ir dažnokai arbatą geriu is mažų porcelianinių puodelių, kur ąselės tokios mažos, kad sunku užkišti pirštą. Man, tikriausiais kaip ir daugeliui J.Austen kūrybos mylėtojų, labai jau prie širdies tuometinė romantika, nedrąsus santykių užmezgimas, džentelmeniškas vyrų elgesys, estetiška aplinka ir pan. Ir ,žinoma, mielos, žavios ir protingos J.Austen herojės. Ypač Elizabeth Benett.
Kai reikia šiek tiek paguodos ir prasiblaškymo, visada galima kreiptis i Jane 😉 Ką jau čia berašyti ir girti knygą, apie kurią jau tiek gero prirašyta? Neverta minėti sąmojingų dialogų ir satyriškų veikėjų charakterių, tiesiog paraginsiu skaityti, jei dar neskaitėt.
Turiu tik du klausimus: pirmasis- kodėl nei viena J.Austen knyga nebuvo įtraukta į skaitytinų knygų sąrašą mokykloje(o gal aš pražiopsojau?).
Antrasis klausimas: gal kas turite galėtumėte pristatyti mane nuostabiajam ponui Darcy?
Pirmas sakinys: “Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad nemažus turtus paveldėjęs viengungis negali apsieti be žmonos.”
Parafrazė: “Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad romantiška mergina negali apsieiti be J.Austen ” 🙂
K.Ž.G
Su gimtadieniu, August!
Šiandien A.Strindberg gimtadienis (sueina 161 metai nuo jo gimimo). Neapsimetinėsiu, kas esu daug jo kūrinių perskaičiusi. 
Per prievartą (mokyklinė privalomoji literatūra) įveikiau jo “Raudonajį kambarį”, bet užtat labai įdėmiai perskaičiau jo dramą “Fröken Julie”, kuri man paliko stiprų įspūdį, tai net peržiūrėjau keletą jos ekranizacijų ir verkiau pasikūkčiodama. Užtat, kai laikiau švedų literatūros egzaminą, teko laimė kalbėti apie ir analizuoti būtent “Fröken Julie”, kas buvo labai nesunku po to intensyvaus skaitymo ir keletą kartų peržiūretų video juostų (DVD laikai dar nebuvo atėję).
Švedai Strindbergu didžíuojasi, bet tai pat jo per daug neišaukština ir labai greitai pareiškia, jog šiaip jis buvo labai nemalonus, atisemitinių pažiūrų, labai linkęs į mizoginiją. Pelargonijų augintojai dar prikiša jam jo didelę nemeilę raudonoms pelargonijoms, nes jis jas vadino vulgariomis gėlėmis (baltos pelargonijos jam patiko).
Jei kada būsite Stokholme, galite apkankyti Strindbergo muziejų, kuris yra įsikūręs name, kurį Strindbergas vadino Mėlynuoju bokštu ir nugyveno paskutiniuosius keturis savo gyvenimo metus.
Su gimtadieniu!
K.Ž.G.
Knygų viršelis 2.0
Norvegiškasis L. Keplerio “Hipnotizuotojo” leidimo viršelis skiriasi nuo kitų viršelių. Tiesa, čia tik bandymas, knygynuose dar nėra.
K.Ž.G.
Knygų sostinė
Vilnius ir Kaunas bandys tapti pasaulo knygų sostine. Šį titulą (ne pinigus) skiria UNESCO miestui, kuris paruošia geriausia programą skaitymo skatinimui. Titulas pradėtas teikti 2001 metais, o nuo to laiko knygų sostinėmis tapo Madridas, Turinas, Bogota, Amsterdamas, Beirutas, Liubijana ir kt.
Man tai džiugi naujiena, nors kultūros ministras ir ironizuoja šiek tiek. Prilyginti knygas ir kultūra vamzdžiams… na kaip čia pasakius – mažiausiai nesolidu. Ir niekaip neįsivaizduočiau Švedijos kultūros ministrės taip juokaujant. Aš gal tiesiog praradau humoro jausmą, bet knygos man – šventas reikalas.
K.Ž.G
Ššššššššš… Karalienė skaito. Netrukdykit.
Jau seniai tiek nesijuokiau skaitydama knygą. Ir sunku prisiminti kitą tokią juokingą. 
Anglijos karalienė (nors knygoje to tiesiai nesakoma, bet visos detalės rodo, kad tai Elžbieta II) vieną dieną išeina pavedžioti savo šunis, ir dėl jų nepaklusnumo atranda knygų autobusą. Nenorėdama nieko įžeisti, ji pasiskolina vieną knygą (Yvy Campton Burnett, ir kai sužino, jog šios autorės knyga nėra populiari paklausia: “Why, I wonder. I made her a dame.”), ir vėlau tampa užkietėjusia skaitytoja.
Skaito ji daug ir visur (net važiuodama karietoje ir mojuodama žmonėms), o tai pradeda gerokai erzinti jos dvariškius, kurie niekaip negali suprasti naujosios karalienės aistros. Ir nors daugelyje vietų aš kvatojau ir kankinau aplinkinius garsiai skaitydama juokingąsias knygos ištraukas (“Vyrai (įskaitant ponią Thatcher) norėjo vaidinimo” arba “Arkivyskupas pakratė galvą ir grįžo prie Let´s Dance žiūrėjimo”), manęs neapleido knygoje subtiliai paslėptas liūdesys. Karalienė suvokia, jog ji sensta, jog laiko vis mažėja, ir todėl ji bando perskaityti kuo daugiau, tarsi kabintųsi į tai, kas liko, tarsi bandytų spėti sužinoti ir pajusti tai, ko nespėjo padaryti iki šiol ir kad užgožtų mintis, jog gyventa ne taip, kaip norėta. Tad tuo pačiu “The Uncommon Reader” yra knyga apie skaitymo džiaugsmą, apie tai, (nors skamba labai jau lėkštai) kaip literatūra gali keisti žmonių gyvenimus.
Knyga yra trumputė (manajame leidime- 124 puslapiai), greičiau novelė nei romanas, elegantiškos struktūros, parašyta žaviai ir su meile savo herojei.
Pirmas sakinys: “At Windsor it was the evening of the state banquet and as the president of France took his place beside Her Majesty, the royal family formed up behind and the procession slowly moved off and through into the Waterloo Chamber.”
K.Ž.G.
Konjakas ir rožės
1809-ųjų sausio 19ąją gimė E.A.Poe. Kiekvienais metais, pradedant 1949 aisiais nežinomas asmuo ant jo kapo per E.A.Poe gimtadienį palieka konjako butelį ir tris rožes. Šiemet didysis Poe gerbėjas (spekuliuojama, kad tai dar galėtų būti pirmojo slapto gerbėjo palikuonis) sulaužė tradiciją ir prie kapo nepasirodė. Kodėl? Daugiau informacijos – Guardian.
K.Ž.G.
Taip daro princesės ir princai
Mano kolegė L. tik prieš keletą dienų publikavo įrašą apie gražias knygas ir princeses. Pasirodo, jog viena su kita nesusitarusios mąstėme apie tą patį- princeses. Kai buvau maža, labai mylėjau princeses iš visokių pasakų ir animacinių filmų. Reikia pripažinti, kad pasakų (ir ne tik vaikams), kur princesę išgelbsti princas yra labai daug, tad labai apsidžiaugiau, kai Švedijoje Per Gustavsson išleido knygą “Taip daro princesės” (“Så gör prinsessor”). Vėliau pasirodė dar keletas tos pačios serijos knygų, o neseniai knygynuose atsirado knyga apie princus “Kai princai gaudo drakonus” (När prinsar fångar drakar).
Tai kuo gi P.Gustavsson princesės ir princai skiriasi nuo tradicinių? Ogi tuo, kad prieštarauja tradicinėms stereotipinėms normoms. Šitos princesės gali pasigirti ne tik grožiu, bet ir sugebėjimu gerai valdyti kardą.
Ji gali išgelbėti kaimelį nuo plėšikų, o princą-nuo drakono. Jūs tikriausiai nežinojote, jog princeses tam, kad atsipalaiduotų žaidžia ledo ritulį, o princai moka lyginti savo rūbus ir gali pagaminti labai skanius spagečius.
Man be galo džiugu, kad yra knygų vaikams, kurios nubrėžia daug platesnius galimybių rėmus, nei tą daro tradicinis stereotipinis požiūris. 
Oi kaip reikėtų ir vaikams Lietuvoje šiek tiek kitokių princų ir princesių! Jei kuri nors leidykla sugalvotų šias knygas išleisti, pažadu nemokamai jas išversti į lietuvių kalbą. Tiesiog iš idėjos. Tiesiog todėl, jog manau, kad labai svarbu mūsų vaikams parodyti visą pasaulį, visą jo grožį ir visas, o ne tik rožines ar melsvas galimybes.
K.Ž.G
Maiklo K. gyvenimas ir laikai
Jau skaitydama knygą pradėjau domėtis, kaip tarti šitą keistą pavardės raidžių junginį. Wikipedija pasufleravo – Coetzee – English pronunciation: /kʊtˈsiː/. Tada pasidomėjau, kas tai yra afrikaneris ir keletą kitų su autoriumi susijusių dalykų, vis tikėdamasi, kad visokios aplinkybės padės labiau suprasti tą tekstą, kurį skaičiau. Nepadėjo… Na, kai jau perskaičiau ir pagooglinau, ieškodama kokio protingo straipsnio, supratau, kad visas skaitymo procesas buvo toks, koks turėjo būti. Na, toks panašus, kaip skaitant H. Murakami knygas – skaitau, lyg ir suprantu apie ką, bet vis dėlto “still not sure”. Na, tas jausmas toks, kad jei kas paklaustų, apie ką knyga, tai nemokėčiau papasakoti, nes trumpai papaskoti neišeitų, o ir į ilgesnį pasakojimą nesugebėčiau logiškai ir rišliai išsiplėsti…
Na,nebent atsisėsčiau labai rimtam rašiniui.
Žodžiu, išgelbėjo mane Sigitas Parulskis labai gražiai sudėliojęs mintis apie “ganėtinai keistą kūrinį”:
“Tiesą sakant, visas šis romanas turbūt apie nuolat išsprūstančią prasmę – tai yra apie niekaip nepaaiškinamą žmogaus gyvenimo prasmę ir tikslą. Kas lieka iš žmogaus, jeigu jis nesusijęs su bendruomene, politika, apskritai su jokiais socialiniais reiškiniais, su jokiomis vertybėmis, jeigu jis nekelia sau jokios prasmės ir tikslo, jeigu net nenori pratęsti savęs kaip giminės, nori tik gyventi, egzistuoti, tik būti laisvas, pats sau”.
Mano kolegė žiurkelė J. M. Coetzee “Nešlovę” įvardijo kaip labiausiai nepatikusią 009 m. knygą. Vis dėlto man smalsu ją perskaityt, nes visi komentatoriai rašo, kad autoriaus knygos labai skirtingos, žodžiu, ne ant vieno kurpaliaus sukurptos. Tik nežinau, kada norėsiu tai padaryti…
Žiurkytė L.
Filosofas apie skaitymą
“Bernardinuose” šiandien radau L.Donskio mintis apie knygas.
Labai pritariu šitai L.Donskio citatai: “Jei kalbėsime apie prozos kūrinius, aš priklausau tai žmonių kategorijai, kuri tvirtina, kad mūsų poezija yra stipresnė už prozą.” Dar jis pasakoja, kad “Stengiuosi prie knygos prieiti ne pavargęs, ne suirzęs – tam turi būti skirtos ypatingos valandos“, o štai šitas požiūris man visiškai svetimas: aš skaitau kai esu liūdna, kai esu pikta, kai bijau, kai kažko laukiui, kai dėl kažko nerimauju, kai esu pavargusi, kai esu išsiilsėjusi, kai esu linsma, kai pati nežinau kokia esu. Skaitymas man yra ir pabėgimas nuo problemų ir priartėjimas prie jų, ir savotiška meditacija, nusiraminimas, o kartais- susierzinimo priežastis. Ir ypatingo laiko skaitymui neskiriu (nebent mūsų sekmadieninės popietes rudenį ir žiemą, kai atsisėdam bibliotekos kambary, kūrenam židinį ir skaitom), nes skaitau, kai turiu laiko: rytais-traukinyje į darbą, vakarais- sofoje, dar vonioje, kavinėse, parke ant suoliuko, belaukdama savo eilės pas gydytoją. Žodžiu, “pas knygą” einu bet kokios nuotaikos ir beveik bet kur, neturiu sakralinės skaitymo vietos ir nuotaikos.
Mane tokie straipsniai apie skaitymą labai džiugina ir labai įkvepia dar daugiau skaityti. Būtų labai smagu sužinoti, kitų žinomų žmonių mėgstamiausias knygas. JAV viena jau į pensiją išėjusi bibliotekininkė Glenna Nowell renka informaciją apie įžymybėms labiausiai patinkančias knygas. Pasirodo, jog Sarah McLachlan mėgstamiausia yra R.M. Rilke “Letters to a Young Poet”, Nelson Mandela- L.Tostojaus “Karas ir taika”, Kofi A.Annan- Hesse “Siddhartha”
K.Ž. G.
Gražios knygos
Čia tokios knygos, pro kurias aš dar sunkiau praeinu knygyne, t.y. dažniausiai nepraeinu, o nusinešu :). Jos dažniausiai priklauso ne skaitomų knygų kategorijai, o vartomų ir žiūrimų, dėl to jas žymiai labiau reikia turėti tarp savo knygų nei tas, normaliai skaitomas :). Skaitomas knygas aš dažniausiai graužiu vieną kartą ir niekada prie jų nesugrįžtu, na, nebent labai išimtinais atvejais, kurių dabar net nepamenu arba, jei pamirštu, kad esu tą knygą apskritai skaičiusi, kaip kad visai neseniai su viena knyga nutiko (gal vėliau parašysiu apie tą knygą, nes joje įrašyta, kad tai – Vilmos knyga :)). O štai prie gražių knygų grįžtu daug kartų, nes jas visada miela pavartyti, pažiūrinėti, pasimėgauti.
Šį beįsinakatėjantį vakarą išlentynos ištraukiau Liutauro Degėsio “Žolyną” ir “Žvėryną” – knygą du viename. “Žolynas” dedikuotas “Mažoms ir didelėms mergaitėms”, o kolega “Žvėrynas” – “Labai mažiems ir dideliems berniukams”. Eilėraščius nuostabiai apipiešė Inga Gilytė.
Pusė knygos – mergaitėms, pusė berniukams. Jei nori įlįsti pašniukštinėti į svetimą pusę, teks knygutę apversti aukštyn kojom :).
Plunksna – dovanų
Jei sutikčiau jauną vėją/ Prie namų,/ Neprašyčiau geradėjo/ Dovanų. Nieko nieko neprašyčiau -/ Tik sparnų, /Paskraidyti tykiai tykiai/ Virš kiemų. /Atsikėlęs kuo anksčiausiai,/Kol tamsu,/ Aš pakilčiau lig aukščiausių/ Debesų./ Jei tave, sesuo, surasčiau/ Prie namų,/ Baltą plunksną tau numesčiau -/ Dovanų!
Kita graži – Mariaus Jonučio prirašyta ir pripiešta ( knyga Nomedai:)) “Mėlyna žalia”.
Aš irgi noriu tokios knygos man :). Ne nuo Jonučio, aišku 🙂
O pabaigai skani raudona knyga “Princesės” by Philippe Lechermeier and Rebecca Dautrememer. Joje galybė visokiausių princesių:)
Princesė Miegilė 
(iš tos pačios giminės: Miegančioji gražuolė – kažkada truputį įsidūrusi užmigo šimtui metų, kartu miegu užkrėsdama visą karalystę)
Princesė Doremi
Šitoje knygoje net gyvena princesė Raidegunda, žiurkyčių mylima kolegė 🙂
Visų gi nesudėsi, todėl ir reikia namie turėti tokią gražią knygą 🙂
Vilniaus knygų mugė
Vasario 18-21 dienomis laukia labai svarbus knyginis renginys – Vilniaus knygų mugė. Iki jos liko vos daugiau nei mėnuo, o Litexpo parodų rūmų puslapis vis dar neskelbia išsamios mugės programos. Na, liūdesys ir tiek. Tiesa, bent jau aiškūs atvyksiantys užsienio autoriai. Štai jie:
Jostein Gaarder (romano „Sofijos pasaulis“ autorius) pristato leidykla „Tyto alba”
Melvin Burgess (romanų jaunimui „Heroino“, “Ledi kalės gyvenimas”, “Darant tai” ir kt. autorius) pristato leidykla „Alma littera“
Karin Alvtegen (romanų „Gėda“, „Išdavystė, „Kaltė“ ir kt. autorė) pristato leidykla „Baltos lankos“
Joanne Harris (romanų „Šokoladas“, “Penki ketvirčiai apelsino”, “Ledinukų bateliai” autorė) pristato leidykla „Versus Aureus“
Simon Sebag Montefiore (žymus britų istorikas, knygos „Stalino kodas“ autorius) pristato leidykla „Tyto alba“
Jacek Dehnel (žymus šiuolaikinis lenkų rašytojas, romano „Lialia“ autorius) pristato Lenkų institutas
Aš, žinoma, labiausiai apsidžiaugiau K. Alvtegen, kurios “Gėda” man patiko, o “Išdavystė”, kurią žiurkelė man atsiuntė dovanų, laukia savo eilės. Aišku, autorės atvykimas į mugę labai pastumės ją į eilės priekį :). Labai labai tikiuosi, kad susitikimas su autore bus patogiu laiku ir galėsiu sudalyvauti.
O šiaip man Vilniaus knygų mugės asocijuojasi su šalčiu ir ilgomis eilėmis prie kasų. Bet reikaliukas šventas. Net klaikiais auditoriško darbo metais su brangiąja drauge ir tuo metu kolege Renatėle bėgdavom sekmadieniais iš darbo į mugę. Ir visada pritrūkdavom ten pinigų, nes specialiai daug nepasiimdavom, kad knygų neprisipirktume, o paskui stovėdavom kur kamputy ir skaičiuodavom, kiek kuriai liko ir kiek dar galim viena kitai paskolinti 😀 Ir taip kiekvienais metais! Net juokinga daros prisiminus. Su Renatėle pas mus veikia telepatija, nes vienais metais net nesitarusios kartu ten eiti, vis tiek nuėjom tą pačią dieną ir toj didelėj krūvoj žmonių susitikome!
Dabar, aišku, man daug įdomiau susitikimai su autoriais nei knygų pirkimas (nes aktyviai naudojuosi bibliotekos paslaugomis,o be to, namie tiesiog fiziškai nebėra knygoms vietos). Labiausiai įstrigę susitikimai su mano kultinės “Dinos knygos” autore H. Wassmo ir “Angela’s Ashes” autorium F.McCourt. Pastarasis, beje, buvo labai linksmas, atsimenu, kad per susitikimą daug prisijuokiau, nes autoriaus nerealus humoro jausmas (jaučiu, kad kurią dieną būtinai parašysiu “post’ą” apie jį ir jo knygas).
Tai toks “didelis” užsienio svečių būrys. Galim paburbėti ant krizės ir brangios elektros :).
O šiaip svajoju nuvažiuoti į Frankfurto knygų mugę (šiais metais spalio mėn.) arba arčiau abiem žiurkėm – Gioteburgo knygų mugę. Saugau save nuo pamišimo, dėl to ir nevažiuoju :). Bet pabandysiu prišnekinti žiurkelę važiuot kartu ir nuo pamišimo pasaugot, ir jau dabar tikiu, kad tikrai nuvažiuosim! Na, ne šiais metais, bet kokiais 2011 ar 2012. Ar ne, žiurkele?
/Žiurkytė L.
Estetiška ir nupoliruota melancholija
Iškart po Cartarescu “Kairysis sparnas” pradėjau skaityti Kazuo Ishiguro knygą “Dienos likučiai”. Na ir šuolis! Nuo haliucinacijų ir elektros šokų prie blizinamų sidabro indų, baltų krakmolintų apykaklių ir “afternoon tea”. Abi knygos parašytos pirmuoju asmeniu, tačiau tokios skirtingos. 
Cartarescu pasakoja apie viską, aprašo net savo smegenyse sukurtas fikcijas, o Ishiguro liokajus Stevens yra labai atsargus besirinkdamas savo žodžius ir keletą kartų atsiprašo skaitytojo dėl savo pasirinktų žodžių. Mircea iš “Kairiojo sparno” be skrupulų kalba apie kūno primityviąsias funkcijas, o liokajaus Stevens kalbėsenos maniera yra labai elegantiška ir gana suvaržyta. Mircea “Kairiajame sparne” save traktuoja kaip pasaulio centrą, o Stevens save laiko kone bereikšmia antraeile figūra, kuri turtingų ir reikšmingų žmonių namuose nuolankiai nešioja vyną ir maistą ant sidabrinių padėklų, inspektuoja sidabrinių šakučių blizgesį ir laukia už durų, jei ponams ko prireiktų.
Nenoriu atskleisti visos knygos fabulos, tad galiu papasakot tiek, jog Stevens gauna trumpų atostogų ir nusprendžia automobiliu aplankyti seną kolegę miss Kenton. Knygos kalba yra lėta ir prislopinta, o beveik viskas, kas vyksta yra estetiška, tvarkinga, gerai suorganizuota, nublizginta ir be galo padoru. Ryškesni jausmai yra paslėpti po liokajaus uniformos standžia apykakle, puikiu sriubos laiku patiekimo planavimu ir prisiimtu savo paties nereikšmingumo fasadu.
//Knygų žiurkė G.
knyguziurkes.com 
