Skaitau J.C.Oates “My Sister, My Love” ir negaliu nieko kito veikti, negaliu nei tvarkytis, nei į šitą tinklaraštį rašyti, tiesiog turiu skaityti. Žinau, kuo viskas baigsis, bet vistiek J.C.Oates rašo TOKIĄ prozą, kad net 650 puslapių knygos neprailgsta.
Bet knygos tema tokia sunki, jog atrodo lyg skaitau “prieš srovę”.
K.Ž.G
Kažkokia nerami ir susikuitus – nė vieno perskaityto žodžio iš mano dabar skaitomos knygos… Ech… liūdesys ir nėr ramybės, nes atrodo, viskas ko nori, ramiai atsisėsti ir perskaityti bent vieną pastraipą. Deja, deja… Tikiuosi šiandien bus geriau
|nieko neperskaičius|
Na, tikriausiai nobelistai negali apsieiti be knygų skaitymo. Įsivaizduoju, kad ne litaratūros knygų – chemijos, fizikos, biologijos, matematikos ir ekonomikos (įsivaizduoju, kaip mano kolegė KŽG jau varto akis ir prisimena neramias dienas mokyklos suole) – tikriausiai buvo daug daugiau nei literatūros, bet vis tiek jie skaitė. Gal literatūros knygas jiems skaitė mamos prieš miegą? O gal jau pypliams įduodavo knygą su formulėm, kad greičiau užmigtų, o visa tai pasibaigė Nobeliu, kurio aš vis dar noriu, kaip ir prieš kelis mėnesius? 🙂
2001 m. fizikos Nobelio premijos laureatą Eric A. Cornell skaityti išmokė mama. Dar buvęs visai mažas ir didžiąją savo vaikystės dalį praleido skaitydamas. Jis prisimena, kad pradinėje mokykloje po suolu laikydavo knygą, dažniausiai visai nesusijusią su mokomu dalyku, bet tokią įdomią, kad nesitverdavo neskaitęs per pamokas. Sako, kad mokytojai tikriausiai apsimesdavo nematą, kad jis skaito knygą per pamoką, verčia puslapius. Tikriausiai taip būdavo saugiau nei gauti kokį suktą klausimą iš būsimojo laureato.
2005 m. medicinos premijos laureatas J. Robin Warren prisipažįsta, kad skaitė daug ir visada. Medicinos istorijos knygas ir visokias kitokias mokslines knygas, ypatingai mėgo astronomiją. Ir perskaitė visą Oxford Junior Encyclopaedia, visus dvylika tomų.
Czeslaw Milosz prisipažįsta, kad vaikystėje skaityti Nobelio premijos laureatės Selmos Lagerlöf knygos padarė didelę įtaką jo kūrybai.
Kenzaburo Oe, 1994 m. literatūros premijos laimėtojas, skaitydamas Nilso nuotykius, juose jautė dvi pranašystes: viena iš jų buvo apie tai, kad vieną dieną jis supras paukščių kalbą, o kita – kad su taip pamėgtomis žąsimis pakils į dangų skrydžiui – pageidautina į Skandinaviją.
Paul Cruzen (chemija 1995 m.) skaitė apie keliones ir tolimas šalis, astronomiją bei tunelius ir tiltus.
Peter C. Doherty (medicina 1996 m.) – airis ir paveldėjo labai šviesią odą, kuri labai apribojo jo, gyvenančio Australijoje, veiklą gryname ore ir nulėmė tai, kad didelę laiko dalį mokslininkas praleido skaitydamas viską, kas tik pakliudavo po ranka: “anything and everything”.
Donald Cram (chemija 1987 m.) sumaniai skatino anksti išmokusį skaityti sūnelį: ji perskaitydavo knygos pradžią iki pirmosios didelės intrigos ir toliau palikdavo mažąjį skaitytoją kapanotis patį – kaip gi neišmoksi skaityti, kai nori sužinoti, kas nutiko tavo mylimiems herojams :).
Mielos bibliotekininkės, būkit geros vaikams, nes tai būsimieji Nobelio premijos laureatai :). Gal jus prisimins po daugelio metų koks nors akiniuotas berniukas, kuriam leidote pasiimti viena knyga daugiau :): “Although I was unaware of it at the time, my parents must have made special arrangements for their children to use the library since we lived far outside the region it was supposed to serve. The librarians would also overlook the normal five-book limit and allow me to check out a large pile of books each week that I would then eagerly devour. That experience has left me with a profound appreciation for the value of public libraries. (Carl Wieman, fizika 2001 m.)”
|Nobelio gerbėja|
Šiandien palaikiau rankose tuos du storus tomus, išleistus 1994 m. ant toookio prasto popieriaus, kievienas lankas vis ant skirtingo atspalvio. Tokia labai blokadine knyga gražiais viršeliais, kurių niekaip negaliu surast internete, kad galėčiau čia įkelti. Tokia oranžinė. Kiek man tada metų buvo? Nelabai atsimenu, bet buvo mokyklos laikai, labai didžiavausi tokią storą knygą perskaičius, bet ir nebuvo sunku, nes, atsimenu, buvo labai įdomu.
O štai dabar pasiknaisiojus internete matau, kad Romain Rolland 1915 m. gavo Nobelio premiją:
“as a tribute to the lofty idealism of his literary production and to the sympathy and love of truth with which he has described different types of human beings”.
Įdomu, kaip dabar skaityčiau tokią knygą. Ar įdomu būtų skaityt? Ar tik linksėčiau galvą ir galvočiau, kad “taip, taip, tuo laikmečiu buvo gera knyga, išskirtinė knyga”, ar dar būtų aktuali šiandien dieną? Gal kas neseniai skaitėt?
|užburtoji siela|
Letter from Romain Rolland to Lucien Herr refusing to support Zola and the Dreyfusard cause, 15 December 1897.
Prieš šimtą metų skaityta knyga. Labai patiko. Tokia mažutė, kad galėčiau imt ir perskaityt dar kartą 🙂 Knyga, atrodo, netiesiogiai pasakoja apie Gogeno gyvenimą kito asmens vardu – kaip jis viską metė ir nuėjo būti menininku. Va. Kadangi daug nieko papaskot negaliu, nes pieštukinis įrašas žymi 1996 12 11 vėl iš Vilniaus (kažkokios laimingos dienos Vilniuje, nes tais metais dar vaikščiojau į mokyklą Klaipėdoje). Pieštuku prirašyta: “Kodėl toks pavadinimas? Paklausti Baltušienės, kurios pasiilgau.” aa D.Baltušienė buvo mūsų su G. anglų kalbos literatūros mokytoja. Man ji buvo nereali. Dėl jos man iki šiolei prisiminus skauda širdį, nes išėjo ji labai jauna. Su ja esu turėjusi keletą privačių pamokų, kurios labiau buvo apie gyvenimą, o ne apie anglų kalbą. Buvo labai geros pamokos. Labai įdomaus žmogaus, kuris, man skaitant knygą, buvo gyvas. O paskui apie pavadinimą diskutavau su savo sese, kuri nusistebėjo, kaip aš galiu nesuprasti, kodėl toks pavadinimas. Na, aš, aišku, pasukau kažkurią tingią smegenėlių dalį ir greitai supratau, kad renkamės arba skatiką, arba mėnulį. Tikriausiai. Na, ir pabrauktos citatos, kurios po tiekos metų padaro knygą gyva.
“Žmonės linkę kurti mitus. Jie godžiai graibsto kiekvieną neįprastumu ar paslaptingumu stebinančią žinią apie žmones, kurių gyvenimas skiriasi nuo kitų, paskui sukuria legendą ir fanatiškai ja tiki. Tai yra romantikų protestas prieš gyvenimo pilkumą. Taip nuausta legenda – tikriausias nemirtingumo laidas.”
“Kažkas – užmiršau, kas toks, – patarė sielos gerovei atlikti kas dieną du labiausiai nekenčiamus darbus. Jis buvo išmintingas žmogus, ir aš tą receptą sropiai vykdau: kas dieną keliuosi ir kas dieną einu gulti. Bet, turėdamas prigimtį, linkusią į asketizmą, aš kas savaitę kankinu savo kūną dar žiauresniu būdu: niekad nepraleidžiu neperskaitęs The Times literatūrinio priedo. Labai išganinga savitvardos rūšis – pamąstyti apie gausybę parašytų knygų, apie autorių puoselėjamas viltis, pamatyti išspausdintas savo knygas ir pasvajoti apie tai, koks likimas tų knygų laukia.Ar pasiseks bent vienai prasiskinti kelią pro tokią daugybę? O jei kuri ir sulauks pasisekimo, jis bus trumpalaikis. Vienas Dievas žino, kiek skausmo autorius turėjo iškentėti, kiek nusivylimo patirti ir kiek kraujos sugadinti tik tam, kad galėtų duoti atsitiktiniam skaitytojui vieną kitą valandėlę atvangos ar padėtų jam nuvyti kelionės nuobodulį. Daugelis šių knygų, jei tikėsime kritikais, yra gerai ir rūpestingai parašytos, daug minties įdėta į jų turinį, o kai kurioms paaukotas kruopštus viso gyvenimo triūsas. Iš to darau išvadą: vienintelis rašytojo atlyginimas, kurio jis turėtų trokšti,- tai malonumas dirbti tą darbą ir palengvėjimas, nusikračius minčių naštą. Kitkas – garbė ar paniekinimas, sėkmė ar užmarštis – jam neturėtų rūpėti.”
“-Kodėl puikios moterys teka už neįdomių vyrų?
-Todėl, kad protingi vyrai neveda puikių moterų.”
“Žmonės, tvirtinantys, kad jiems nerūpi, ką apie juos mano kiti, dažniausiai apgaudinėja save.”
“Noras, kad tave pripažintų turbūt yra giliausiai įsišaknijusi civilizuoto žmogaus silpnybė.”
“Netiesa, kad kančios daro žmogų kilnesnį; laimė kartais taurina žmogų, bet kančios dažniausiai jį paverčia smulkmenišku ir kerštingu.”
“Man rodos, reikia labai tvirto charakterio, kad, pusvalandį pasvarstęs, galėtum numoti ranka į puikią karjerą ir pasirinkti kitą gyvenimo kelią, kuris tau pasirodė prasmingesnis. O kiek tvirtumo reikia, kad nesigailėtum taip skubiai žengto žingsnio.”
|žiūrinti į mėnulį|
Ar yra knyga, į kurią norėtum nusikelti? O gal tiesiog įsikraustyti ten su visa manta, su pasoginiais patalynės komplektais, sidabriniais šaukšteliais, senais laiškais ir visais kitais būtinais daiktais.
Aš pati kažkaip niekaip nesugalvoju, kurioje suaugusiškoje knygoje norėčiau gyventi. “Daktaras Živago”? Oi, ne, per šalta, o dar ir ta revoliucija… Į Š.Bronte “Džeinę Eir”? Skamba gana viliojančiai, tik tas tas misteris Ročesteris jau užimtas…Tikrai ne į A.Rice “Interviu su vampyru”, nes naktį po to, kai ją nusipirkau (tik nusipirkau, nebuvau net atsivertusi) sapnavau košmarus apie tai, kaip vampyrai kontroliuoja žmoniją, ir kaip tenka nuo jų bėgti į … Kanadą.Na gerai pagalvojus tai gal norėčiau pagyventi J.Austen romanuose, nors įtariu, kad mane greitai iš ten išmestų dėl mano feministinių pažiūrų.
Vilniečiai gali džiaugtis, kad beveik gyvena K.Sabaliauskaitės knygoje “Silva rerum”, o londoniečiai gali apsimesti gyvennatys O.Wilde knygoje “Doriano Grėjaus portretas”, V.Woolf romane “Mrs Dalloway” arba N.Hornby “High Fidelity”.
O aš prieš porą dienų pakeliavau po S.Lagerlöf “Stebuklingąsias Nilso keliones” (tiksliau vieną knygos skyrių). Pačią knygą esu skaičiusi berods ketvirtoje klasėje ir prisipažįstu, jog ji man nelabai patiko. Tiesiog per daug aprašymų, per daug vietų, kurių net įsivaizduoti negalėjau (nors dabar jose gyvenu, dirbu, lankausi, po jas keliauju). Antra vertus, labai suprantu save ketvirtokę, nes juk knyga parašyta kaip geografijos vadovėlis.
Taigi. Ar pamenat, kai Nilsas viename mieste (Karlskronoje) nelabai pagarbiai atsiliepia apie vieną skulptūrą, kuri, kaip vėliau pasirodo, atgyja naktimis ir yra Švedijos karalius Karlas XI? Įsižeidęs karalius bando sugauti Nilsą, kuris bėgdamas Karlskronos akmenimis išgrįstomis gatvėmis (batai su kulniukais tose gatvėse yra tikra dievo bausmė- blogo autorės, o ne Selmos Lagerlöf pastaba), kol sutinka kitą gyvą, bet medinę skulptūrą – Rosenbom’ą, kuris paslepia Nilsą po savo kepure ir taip išgelbsti nuo karališkojo pykčio.
O dabar visi persikeliam tiesiai į pasaką… Viens du trys!
Į kurią knygą norėtumėt nukeliauti?
K.Ž.G
Šiandien parašėm 300-ąjį įrašą 🙂
Imkit mus ir skaitykit 🙂
L+G
Atsimenat tuos laikus, kai iš draugo pasiskolindavai flomasterį (flAmasterį, PLomasterį), o jis arba ji sėdėdavo šalia ir sakydavo “Taip stipriai nespausk” ?
O atsimenat tas korteles mokyklos bibliotekoje, kur piktoka bibliotekininkė įrašydavo pasiskolintas knygas, ir tą kone pasididžiavimo savimi jausmą, kai į kortelę reikėjo įdėti naujų papildomų lapų, nes tu kas antrą dieną skoliniesi vis naujas knygas?
O atsimeni, kaip negrabiai atsiriekusi perdėm storą duonos riekę (suraikyta duona tada dar nebuvo parduodama), užsikaitusi arbatinuką ir pasidariusi arbatos, sėdėjai virtuvėje įsikniaubusi į knyga?
Arba kaip i portfelį (atsimenat universalinėj parduotuvėj ką tik nupirkto portfelio kvapą ir tą malonų garsą, kuris girdėdavosi, kai užsegdavai sagteles ?) grūsdavai storą knygą, kad turėtum, ką paskaityti per pertraukas.
O gal pameni tą sąsiuvinį, į kurį reikėjo aprašyti per vasarą perskaitytas knygas?
“There are many little ways to enlarge your child’s world. Love of books is the best of all.”
— Jacqueline Kennedy
K.Ž.G
Vakar parduotuvėje užtikau šitą vaizdelį. Kaip jums tokia kombinacija?
K.Ž.G
Vienintelė praėjusiais metais mano skaityta lietuviška knyga buvo K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum”. Ir, žinot, šiuo atveju kokybė tikrai atsvėrė kiekybę. 
Negaliu iki šiol atsidžiaugti, kad tokį romaną kažkas parašė lietuviškai. “Silva rerum” ilgais, atrodo, nesibaigiančiais sakiniais priminė G.G.Marquez.
Dar labai džiaugiausi, jog romane pavaizduotas miesto, o ne kaimo gyvenimas.
Ir dar KAIP pavaizduotas! Ohoho! Kiekvienas sakinys indikavo, jog autorė daug žino apie aprašomą LDK VIIa, knygoje pilna smagių detalių iš to periodo, kuris mano galvoje buvo toks labai labai difuzinis, vadovėlinis, tiesiog negyvas. O va, “Silva rerum” atgaivino tą laikmetį, nupiešė jį sodriai ir dosniai.
“Moters” žurnale galima paskaityti pokalbį su knygos autore Kristina Sabaliauskaite.
“Vienas iš impulsų buvo grožinio kūrinio forma paskatinti žmones atsigręžti į Lietuvos istoriją, inicijuoti domėjimąsi ja. Tai, kad perskaitę „Silva Rerum” žmonės į rankas vėl paima V. Drėmos „Dingusį Vilnių”, nusiperka neseniai išleistą knygoje minimą Luko Gurnickio „Lenkų dvariškį” ar eina Vilniaus gatvėmis apžiūrėti romane minimų vietų, architektūros ir meno kūrinių, užsuka į Lietuvos nacionalinį muziejų, man yra didžiausias atlygis. Buvo labai malonu, kai sužinojau, kad profesionalai pristatinėdami VU Sapiegų bibliotekos katalogą skaitė ištraukas iš romano, kur tos knygos minimos. Norėjau, kad „Silva Rerum” būtų tarsi raktas, su kuriuo rankose skaitytojas pats bandytų atrakinti mūsų praeities duris, pats keliautų ir patirtų pažinimo nuotykį.”
Autorės ir knygos internetinis puslapis yra čia
K.Ž.G
Štai kaip būna, kai viena žiurkė rekomenduoja, o kita puola skaityt tą pačią knygą – dar vienas knygos komentaras bloge antrą kartą. Tiesa, susilaikau ir dabar neskaitau, ką parašė G., žinau, jai knyga tikriausiai buvo daug artimesnė, daug labiau išgyventa, nei man. Dar vienos knygos skaitytojos įspūdžiai apie knygą čia, ačiū kad su manim knyga pasidalino.
O manęs skaitant neapleido tas jausmas, kurį išgyvenau keletą kartų, kur nors išvažiuodama ilgesniam laikui. Tas visiškos vienatvės ir visko pradėjimo nuo nulio jausmas. Vaikų smėlio dėžės jausmas, kai sukaupęs visas jėgas (na, žinoma, kitiems net nereikia kauptis, bet man reikia) eini klausti smėlyno žaidimų kaimyno vardo – rakto į bendras smėlio pilis, durų užtrenkiančių spengiančią vienatvę. Man taip įstrigo knygoje aprašomas Z. susitikimas su jos lover, ji už jo tiesiog užsikabina ir plaukia, nes jai ten taip liūdna ir vieniša, kad į kompaniją tinka bet kas, kas apskritai tau bent žodį ištaria. Toks pažįstamas jausmas. Z. įstringa tam momente (stuck in the moment). Man net kažkaip iki galo neaišku, ar ji tikrai jį įsimylėjusi, ar jis tiesiog jai reikalingas, nes reikalingas. Neina išsiaiškinti dėl to kalbinių ir kultūrinių skirtumų. G., kaip tau atrodo?
Aha, įsivaizduoju, G., visus tavo jausmus, nerimą dėl vizų, lietuviškai tariamo tavo vardo skambesį… Tokia man ta knyga – pilna ilgesio, nesaugumo jausmo, neužtikrintumo. Arba to jausmo, kai grįžti namo ir nebepriklausai nei čia, nei ten…
|nenorinti niekur važiuoti|
Vilniuje šalia didelio Lietuvos geležinkelių pastato stovi maža miela skulptūrėlė, simbolizuojanti didelę meilę. Tokią didelę, kad tos meilės vardan net galima suvalgyti kaliošą. Žavinga ne tik ši Romain Gary gyvenimo detalė, bet ir motinos vos ne įkalbėta ateitis – būti didžiu žmogumi. Ir dar neįtikėtinas sugebėjimas du kartus laimėti Prix Goncourt, premiją, kuri tam pačiam autoriui gali būti įteikta tik vieną kartą. Na, Romain Gary, vieną kartą laimėjo kaip jis pats, o kitą kaip Emile Ajar. Na, šaunuolis, vienu žodžiu. Džiaugiuos, kad tinkamai pagerbtas Vilniuje.
|užsikabarojusi į kalną|
Kas vakarą patiriu chaosą prieš nakties ramybę, kuri dažnia būna labai apgaulinga, nes neatneša jokios ramybės, o tik transformuojasi į naktinį chaosą. Vaikų guldymo nakčiai chaosas. O čia Sandro Veronesi, kaip geriau ir benupasakosi…
“niekada nežinia, kiek užtrunka, kol užmiega vaikai, visada yra pavojus išeiti per anksti: negalėčiau pasakyti, kiek kartų per tuos metus suklydau apskaičiuodamas ir suklaidintas gal kiek gilesnio kvėpavimo, o gal tik savo skubėjimo grįžti žiūrėti kokį nors filmą ar šnekučiuotis, o kartais netgi mylėtis su Lara, neapdairiai sujudėdavau Klaudijai iš tikrųjų dar neįmigus; esu patyręs tą lėtą pasitraukimą, su sausgyslių virpesiu, ir tuos tris keturis išminuotojo žingsnius durų link, po kurių, kaip tik tą akimirką, kai jau imi atsipalaiduoti, nes ji tavęs nepašaukė – požymis, kad buvo tikrai įmigusi, nepaisant miglotos, slėpingos nuojautos, kad taip nebuvo, ir po jos kylančios baimės, kad pakilai per anksti, – ji tave pašaukia ir turi grįžti ir viską pradėti nuo pradžių.”
|iš nesibaigiančio chaoso|
Nežinau, ko ten trenkiausi, nes man iš tikro nieko nereikėjo. Šiaip, sielai atgaivinti 🙂 Patikrinau, Pegase Ramus Chaosas patenkintas kainuoja tuos pačius keturiolika litų – nereali kaina už nerealią knygą. Šiaip pavarčiau knygas ir pasibaisėjau kainomis. Tikrai nesu pasiruošusi pirkti už 40 lt. Mažiau kainuoja parisisiųst iš džiunglių. Na, ir dar pamačiau, kad mūsų “mėgstamas” Obuolys išleido dar vieną bestseller – Stieg Larsson Merginą su drakono tatuiruote. Na, neskaitysiu aš to vertimo. Gal ir geras, norėčiau tikėti, bet manęs lentynoje laukia angliškas variantas, tai nesikankinsiu su lietuvišku. Nors gal angliškas sudėtingas bus, tai teks labiau kankintis? 🙂 Knygą galite pamatyti ir paskaitinėti čia. 38,70 už katę maiše 🙂
|vis dėl to nusidėjus tam knygyne…|
Paskutinėmis gegužės dienomis Paryžiuje Montparnass stotyje į pasaulį bus paleista 10000 knygų. Keliautojai galės pasiimti knygas su savimi, o po to palikti jas traukinyje arba kitose stotyse. Societe Nationale des Chemins de fer 
francais (Prancūzijos geležinkeliai) žada, jog keliautojams bus pasiūlyta ir klasikos, vaikiškų knygų ir šiuolaikinių romanų.
O radus knygą, bus galima užeiti į puslapį Facebooke, kur skaitytojai dalinsis knygų skaitymo įspūdžiais
Iškart atsiprašau už klaidas, nes prancūzų kalbos mokiausi tik dvi savaites, bet noriu pasakyti jog c’est une idée merveilleuse
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
