Trumpas įstabus Oskaro Wao gyvenimas (Junot Diaz)

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Kalbinis fejerverkas.

Kitaip ir sunku aprašyti šitą knygą. Gyva, įtikinama ir dinamiška kalba. Neveltui knygos autorius Junot Diaz 2008-aisias gavo Pulitzerio premiją.

Dominikos respublika valdoma žiauriaus diktatoriaus Trujillo gyvena nuolatinėje baimėje. Pagrindinio knygos herojaus Oscaro senelis išdrįsta pasipriešinti diktatoriaus valiai ir nuo to prasideda šeimą persekiojančių baisybių grandinė. Trujillo  vardu vykdyti kankinimai ir žudymai yra tokie baisūs, jog, atrodytų, neįmanoma, kad už tokius dalykus būtų atsakingas žmogus, tad žmonės mano, kad Trujillo nėra žmogus, o įsikūnijęs blogis. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti užkeikimą fuku, skirtą Oscaro šeimai? Ar gali būti koks nors kitas paaiškinimas Oscaro mamos Belicia Cabral bėgimui į Jungtines Valstijas? Kas kita, jei ne prakeikimas sukelia Oscaro sesei Lolai norą nusiskusti plaukus ir bėgti bėgti bėgti? Kas kita jei ne fuku gali paaiškinti Oscaro baisųjį atsiradimą lemtingajame kukurūzų lauke?

Oscaro prakeikimas yra tas, kad jis yra labai apkūnus, tad juo tiesiog bjaurimasi. Jis nepaprastai daug domisi moksline fantastika ir fantasy (knygoje pilna nuorodų ir paralelių su šiais žanrais, pavyzdžiui, Trujillo knygoje  nuolat yra vadinamas Dominikos Sauronu), rašo knygas ir didžiausias jo noras – pagaliau prarasti nekaltybę. Ir nors jis visiškai nemoka priartėti prie merginų, nors jis nuolat įsimyli nepasiekiamas, nors jis “kabina” jas keistais būdais, jis nepraranda vilties, nes nė vienas dominikietis vyras dar nemirė būdamas skaistus. (Čia nėra mano asmeninė nuomonė, o citata iš knygos) 🙂

Oscaro mama – baisi, nė kruopelytės meilės savo vaikams neduodanti, moteris. Šlykštėjausi ja, bet kai pagaliau atėjo eilė jos pasakojimui, jos žiauriam pasakojimui, pradėjau pati manyti, kad tik fuku prakeikimas gali paaiškinti visa tai, ką patyrė jo mama Belicia Cabral.

Daugelis skaičiusiųjų sako, jog tai ne tik baisi, bet ir linksma knyga, bet aš pati to linksmumo ten neįžvelgiau. Taip, kalba, išsireiškimai yra tikrai išmoningi, sąmojingi, bet pati sesers Lolos vaikino Junior lūpomis pasakojama istorija man pasirodė nepaprastai žiauri ir liūdna. Pats autorius pasakojo, kad knygą rašė labai ilgai būtent dėl joje aprašomų baisybių, nes jam pačiam buvo nedrąsu ir koktu.

Autorius Junot Diaz

Junot Diaz tekste nepaprastai daug ispaniškų žodžių ir frazių, neverstų į anglų kalbą, nes , anot autoriaus, jis norėjo skaitytojui suteikti galimybę įsijausti į imigrantiškąjį gyvenimą. Kai kurie skaitę knygą labai dėlto erzinosi, nors man visai patiko, nes suteikė pasakojimui autentiškumo. Tiems, kurie nori, yra trumpas žodynėlis, padėsiantis suprasti.

Ar įmanoma panaikinti fuku?  Knygoje rašoma: “But if these years have taught me anything it is this: you can never run away. Not ever. The only way out is in.” Daugiau neatskleisiu intrigos, o paraginsiu perskaityti. Ir nors knygoje nėra tokio magiškojo realizmo, kaip G.G.Marquez ar I.Allende kūryboje, užtat jos kalba tikrai yra magiškai gera ir įdomi.

Paskaitykit apie trumpą ir įstabų Oscaro Wao gyvenimą.

K.Ž.G

 

Dienų variacijos arba Ramus chaosas

~ kzL ~ 36 Comments
Suoliukas ant viršelio

Žinai, bijau šitos knygos. Arba gal tai kažkoks kitoks jausmas, bet, na, jis labai panašus į baimę, tokią sumišusią su maloniu jauduliu. Toks jausmas mane apima skaitant knygą, kuri man patinka, norisi ją rekomenduoti visam pasauliui, bet, kaip man dažnai atsitinka, kad man baisiausiai patikusios knygos, dažniausiai niekam daugiau nepatinka (tam gyvenimo tarpe, kai dar šito blogo nebuvo), tad rekomenduodavau labai atsargiai, visada rekomenduodavau maždaug taip:

 L REKOMENDUOJA*

* yra papildomų sąlygų (sąlygos nežinomos)

Vajei, man taip patiko šita knyga. Tikrai. Patiko taip, kad skaitydama džiaugiausi, kad ji plytos storio, o tai reiškė ilgesnį malonumą. Patiko taip, kad šitą plytą tąsydavausi rankinuke, turėdama vilties paskaityti bet kurią laisvą akimirką. Ir tas džiaugsmingas jauduliukas, leisk man juo pasidžiaugti, nes jau seniai skaičiau knygą, kuri man taip patiko.

O knygos kelias pas mane (lipant kitoms knygoms per galvą) prasidėjo nuo to geriausio knygos vertimo konkurso, be kurio, turiu pasakyti, į knygą tikrai nebūčiau atkreipus dėmesio. O paskui knygyne pamačiau, kad šita plyta kainuoja tik 14.50, ar panašiai. Na, iš tikro pagalvojau, ar pirkti plytą, kuri užims tokią brangią vietą mano lentynose, kuriose jau seniai tos vietos nebėra, bet su džiaugsmu sakau, kad šitai knygai vieta tikrai bus išskirta, ir nepateks ji nei į MintVinetu, nei kaip nors kitaip nebus išmainyta. Va taip.

Knygoj dainuoja Radiohead. Sako, kad we are accidents waiting to happen. Taigi, turim knygos muzikinį foną, nors man ši frazė yra iš U2 dainos Who’s gonna ride your wild horses (klausyk 1:10 sek.). Kaip gerai, kad dainuoji tą patį foną, kaip ir autorius.

Suoliukas filme

Po staigios žmonos mirties, besistebėdamas, kad nejaučia nepakeliamo skausmo (kaip ir jo dukrelė), nusprendžia, kad neis į darbą, o sėdės prie dukros mokyklos iki kol jai pasibaigs pamokos. Nes kai gyvenimas padaro staigų netikėtą posūkį, pasidaro nebesvarbu. Nebesvarbu stumdytis karjeros laiptuose, nebesvarbu atrodyti sveiko proto – geriau vaikščioti po parką ir šiurenti kojomis nukritusius lapus arba laukti, kol mergaitė pamos pro langą, arba pamirksėti mašinos lempomis kasdien pro šalį praeinančiam vaikui. Ir visai nenorėdamas patampi pasaulio traukos centru. Visi važiuoja tikrinti, ar nesusipykai su protu, o išvažiuoja išlieję visus savo skaudulius, išpasakoję slapčiausias savo mintis. “Aš net susidariau įspūdį, kad nusiraminę jie imdavo man daugiau ar mažiau pavydėti. Gal todėl, kad gerai juos pažįstu ir žinau, jog nė vienas nėra laimingas.” Iš pradžių atvažiuoja kolega, paprastas klerkas, paskui, taip ir netapusi giminaite būsimos žmonos sesuo, paskui direktorius, paskui bosas, paskui dievo sūnus ir pats dievas. Juk taip niekada neatsitiktų (dievas pas tave neateitų), jei nespjatum į kasdienes rutinas, tvarkingai dirbtum įprastus darbus. Kitaip besielgiantys baugina ir traukia. Nes jie elgiasi taip, kaip tu norėtum, bet nedrįsti? Drąsuolis išsišokėlis ar kvailys?

O vieną dieną – cakt – ir sėdėjimo prie mokyklos dienų variaciją nutraukia išmintingi vaiko žodžiai. Tėti, neužsimiršk, kad esi tėtis.

Sandro Veronesi irgi ant suoliuko

Sandro Veronesi ant knygos viršelio įvardijamas kaip geriausias savo kartos italų rašytojas. Man tikrai patiko, tikiuosi ir tau patiks, jei sugalvosi skaityti. Norėjau perskaityti per dieną, bet, aišku, taip gal bus, kai jau būsiu pensijoj 🙂 .

Sandro Veronesi knygos pelnė svarbiausias Italijos literatūrines premijas: dutūkstantaisiais Campiello ir Viareggio („Praeities galia“), du tūkstančiai šeštaisiais Strega („Ramus chaosas“).
Viename interviu paklaustas, kodėl įkurdino pagrindinį veikėją automobilyje, Veronesi‘s atsako: „Simboliškai galėtume sakyti, kad pagrindinis veikėjas įsikuria priešais dukters mokyklą, nes turi vėl išmokti gyventi: mokykla yra ta vieta, kurioje mokomasi. Ir netikėtai, išskyrus kelis, laikančius jį pamišėliu, visi ima į jį žiūrėti kaip į išminčių ir tarsi piligrimai ateina klausti jo patarimų, išpažinti savo rūpesčius. Paradoksaliai šioje pašėlusioje visuomenėje kam nors sustojus visiems tai atrodo išmintingas poelgis. Jis gali skirti laiko sau, apmastymams. Kaimiškame pasaulyje tai, ką daro Paladinis, būtų palaikyta visiška beprotybe, tačiau mūsų pasaulyje toks bėgimas nuo realybės laikomas išmintimi. Tai – vieša paslaptis, nuogas karalius: stebėdami jį, ateidami su juo pasikalbėti kiti susivokia įsisukę į neteisingus, nereikalingus judesius ir turi progos akimirkai stabtelėti. Mano pagrindinis veikėjas Paladinis nėra nepriekaištingai doras: kartu su broliu rūko žolę, nors namuose yra vaikas, mylisi su nepažįstama moterim, nors juos kiekvieną akimirką gali užklupti duktė. Tačiau jis instinktyviai daro gerus darbus, kurių aš pats gal niekada nedaryčiau: ištrina savo žmonos elektroninius laiškus jų neskaitydamas, nors pastebėjo jos intensyvų susirašinėjimą su kitu vyriškiu. Jį išgelbsti ramus chaosas, kuriame gyvena vaikai, ta suaugusiems nepasiekiama ypatinga dvasios būsena.“
Knygos vertėja Inga Tuliševskytė: “Versti Veronesi – tikras malonumas. Sklandus originalo tekstas nekliūdamas liejasi lietuviškai. Jau „Praeities galioje“ maloniai nustebino toks autoriaus stilius: regis, ilgi pasakojamieji sakiniai, ištisi skyriai be dialogų turėtų varginti. Tačiau skaitydamas jautiesi lyg ant bangos: negali sustoti, vienu ypu ryji žodžius iki taško. Trokšdamas vieno: skaityti toliau.”

Filmas? Hmm. Caos calmo (2008 m.)

Ir dar dabar ieškosiu Praeities galios.

|apžavėta|

Pakeliui į darbą

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Gegužės pabaigos rytas ir nuostabiai linksmas Nick Hornby romanas “High Fidelity”.

Jausmas skaitant šitą knygą man yra  maždaug toks kaip šitos dainos, kurią atlieka Bad Seeds ir Nick Cave (ar žinai, kad jis ne tik dainininkas bet ir rašytojas?)

K.Ž.G


Mano knygų 100 (septyniolika): Pi gyvenimas

~ kzL ~ 13 Comments

Pi gyvenimas yra viena iš knygų, įtrauktų į tą ilgą sąrašą, kuriame 1001 knyga. Atsiverčiau knygą (jei atsimenat, neatsilaikiau ir nusipirkau), bet trumpas aprašymas man nelabai patiko. Blogas aprašymas ar blogas vertimas? Knyga man labai labai patiko ir, aišku, dabar kai ji vėl mano rankose, man baisiausiai knieti ją vėl perskaityti, tą 2002 m. Booker premijos laimėtoją.

Kaip pasakoja autorius, knygos atsiranda susijungus trims elementams: įtakai, įkvėpimui ir sunkiam darbui.

Įtaka: autoriaus skaitytas John Updike interviu apie Moacyr Scliar knygą Max and the Cats, kuri John’ui nepatiko. Knyga apie tai, kaip 1933 m. Berlyne žydų valdomas zoologijos sodas “bėga” į Braziliją. Laivas nuskęsta ir žydas lieka gelbėjimo valtyje kartu su juodąja pantera (apeliacija į nacizmą).

Knygos autorius ir iliustratorius
Įkvėpimas. Visiškai nusivylęs savo gyvenimu, 33 m. Yann Martel antrą kartą atvažiuoja į Indiją, kur prisimena anksčiau minėtą knygą ir jo knygos idėja užliejo rašytojo smegenis.
Darbas. Pusę metų autorius Indijoje rinko medžiagą apie zoologijos sodus, lankėsi įvairių religijų maldos namuose, rinko Indijos spalvas ir kvapus, grįžęs į Kanadą studijavo religijas (induizmą, islamą ir krikščionybę), gyvūnų elgseną, zoologiją ir biologiją, pradėjo rikiuosti savo mintis ir idėjas į knygą.
Taip atsirado knyga. Prisipažinsiu, jos viršelį tik dabar geriau įsižiūrėjau. Gražus viršelis, bet dabar labiausiai norėčiau pavartyti iliuostruotą knygos leidimą (dailininkas Tomislav Torjanac). Iki šiol vis nesėkmingai bandoma ekranizuoti knygą. Tikėkimės, kad gal šį sunkų darbą pavyks atlikti Ang Lee (planuojama pastatyti iki 2011 m.). O dabar keletas tikrai gerų iliustracijų

|valtyje su bengališku tigru|

Iš Göteborgo 2

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Prieš važiuodama į Göteborgą sumaniau pasiaiškinti, kokiomis literatūrinėmis asmenybėmis miestas gali didžiuotis ir paaiškėjo, jog viena mano mėgstamiausių švedžių poečių Karin Boye gyveno Göteborge.

Jos kūrybos lietuviškai neradau, labai labai gaila.

Buvau jau beišverčianti vieną jos eilėraščių lietuviškai, bet radau jį angliškai:

K.Boye statula prie Göteborgo miesto bibliotekos

My skin is full of butterflies, of fluttering wings –
they flutter out across the meadows and enjoy their honey
and flutter home and die in sad small spasms,
and not a grain of pollen is disturbed by light feet.
For them the sun exists, the hot, immeasurable, older than the
ages…
(David McDuff vertimas)

Be poezijos, K.Boye rašė prozą. Distopinėje apysakoje “Kallocain” ji nupiešia niūrią ateities visuomenę, kuri yra nuolat kontroliuojama, kur net žmonių mintis galima atskleisti suleidus jiems Kallocain’o.

K.Boye apysaka LABAI daug kuo primena G.Orwell “1984”, bet yra išleista kone dešimtmečiu anksčiau -1940 metais. Įkvėpimas parašyti knygą apie valstybę, kur kiekvienas gali būti nubaustas už antivalstybines mintis, K.Boye atėjo jos kelionių į Sovietų Sąjungą metu.

K.Ž.G

Iš Göteborgo 1 arba Literatūrinės kojos

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments
Pusė maratono Göteborgo gatvėmis

Savaitgalį praleidau Göteborge. Šiemet pati nebėgau pusės maratono Göteborgsvarvet, bet buvo bėgančių šeimos narių, tai šeštadienį praleidau stovėdama prie bėgimo trasos, šaukdama Hejja hejja, mosuodama vėliavėle.

Ir nors maniau, kad pavyks paskaityti važiuojant pirmyn ir atgal, tie mano planai buvo gerokai sujaukti, nes kai kurie šeimos nariai (pirštais nerodysiu) buvo labai nenusiteikę sėdėti 4 valandas mašinoje, tad man teko linksmintojos dalia: ir muilo burbulus pučiau, ir Teletabius rodžiau ir teatrą galinėje sėdynėje vaidinau.

Žodžiu, perkskaičiau gal kokius 2 lapus. Maksimum.

Na, atrodytų, kuo čia tas 21 kilometro bėgimas yra susijęs su knygomis. Bet su knygomis viskas yra susiję :-), netgi bėgimas.

Ar žinojot, kad Haruki Murakami yra bėgikas? Jis per savaitę nubėga 60 kilometrų. Bėgioti jis pradėjo būdamas 33, Bostono maratoną jis bėgo 6 kartus, New York -3, o 1996 metais jis nubėgo 100 kilometrų ultramaratoną. Jis teigia, jog jam bėgioti yra būtina, kad jis gebėtų sėdėti ir rašyti knygas. H.Murakami yra parašęs knygą “What I Talk About When I Talk About Running”, kurioje jis pasakoja, kaip jis ruošiasi maratono bėgimui ir lygina bėgimą su knygos rašymu.

H.Murakami

Kai kartais bėgiojant pradeda skaudėti raumenis, kojas, kelius ir pan. visad prisimenu H.Murakami pasakytus žodžius: “Pain is inevitable, suffering is optional” (Skausmas yra neišvengiamas, kentėjimas yra pasirinktinas).

Kai kalba užeina apie bėgančius rašytojus dažniausiai šalia H.Murakami paminima J.Carol Oates.  H.Murakami pabrėžia, jog bėgiodamas jis apie rašymą negalvoja, tačiau skirtingai nuo jo, J. Carol Oates bėgiodama savo galvoje sudėlioja charakterius, įvykius, kalbą:

“The structural problems I set for myself in writing, in a long, snarled, frustrating and sometimes despairing morning of work, for instance, I can usually unsnarl by running in the afternoon.”

Interviu apie bėgimą su H.Murakami galite perskaityti čia

Interviu su Joyce Carol Oates rasite čia

K.Ž.G

You’ve got mail

~ kzL ~ 1 Comment
Kai gaunu gyvą laišką, visada apžiūriu pašto ženklą. Pašto ženklai man patinka. Mažučiai paveikslėliai. Visada norėdavau juos kolekcionuoti, bet taip ir nepradėjau, na, ir gerai, daugiau pinigų lieka knygoms 🙂 Praėjusią savaitę pirkau keletą ženklų pašte ir gavau tokius:

Pato ženklas, skirtas vaikų knygai
Pasirodo, gavau tik vienos rūšies, o yra ir kitos, mergaitiškos 🙂

Jie skirti vaikų knygos dienai. Tokia diena yra balandžio antroji, H.K.Anderseno gimimo diena. Na, po šitų, aišku, man kilo noras pasiknaisioti, kokių dar knyginių pašto ženklų yra išleista ant šios žemės. O pasirodo, pačių įvairiausių, galvą galima pamest gausybėje ir įvairenybėje. Yra ženklų Šerlokui Holmsui, Supermenui (atstovaujančiam komiksų knygas), V.Woolf, Žiuliui Vernui ir jo knygoms, Žiedų valdovui ir Hariui Poteriui, detektyvų rašytojams, rašytojoms, vaikėjams, literatūros premijoms, jų laimėtojams, knygoms, knygų progoms ir bibliotekoms, ir taip toliau ir panašiai 🙂 Dar labiau užsinorėjau kolekcionuoti pašto ženklus 🙂 Ir tema jau kaip ir suradau 🙂 Ir pirmąjį pašto ženklą kolekcijoje turiu 🙂 Na, apie ką dar pasvajosim? 🙂 Pasigrožėkim 🙂

Indijos knygų mugė 1980 m.
Arsenijus Lupenas - vagis džentelmenas. Atsimeni tokią knygą?
Autorius ir ...
... jo kūrybos vaisius - Baskervilių šuo
Australų rašytojai

Australai labai susirūpinę šiuo ženklų rinkiniu, neva, jis blogai reprezentuoja Australijos rašytojus. Toks labai jau vyriškas rinkinys ir labai jau baltaodis, ar ne?

Kairėje - B.Brazdžionis 🙂
B.Brecht

 

Da Vinci Code
HP
Lord of Rings
Drakula
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Goethe

Kgygos dienai skirtas ženklas

 

Astrid Lindgren
Jo Didenybė
Nobelio premija
Pulitzer premija

 

E.A.PoeRable
Didysis detektyvas

Siaubiakas iš 1988

~ kzL ~ 8 Comments

Labai mėgstu pavartyti užsieniečiams skirtas knygutes, brošiūras ar laikraščius apie Lietuvą. Ten dažnai randu visokių įdomių dalykų, kurių šiaip lietuviškam žurnale nerasi. Taigi šį kartą vartydama Vilnius in Your Pocket vėl susidūriau su Laima Vince. Čia aprašoma jos knyga Lenin’s Head on the Platter, kuri mane labai labai sudomino, net žadu keliauti knygos ieškoti, nes knygynuose jos nesu mačius (gal dėl to, kad nesu ieškojus?). Knyga apie tai, koks mūsų gyvenimas buvo 1988 m. KŽG rašė apie siaubą skaitant apie ateitį, bet, manau, ne mažesnį galima patirti ir skaitant apie praeitį. Na, šį kartą gal nelabai apie siaubą, nežinau, apie ką ten, bet labai labai smalsu, kaip visa tai atrodė žmogui iš kitur.

KŽL

Iš knygų gimusios dainos

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

Visas mūsų fakultetas kraustosi, (ne tik iš proto, bet ir į kitas patalpas) tai dabar visur visi pakuoja savo daiktus į dėžes, rūšiuoja senus studentų darbus ir klausosi muzikos tai darydami. Ir aš per Spotify klausausi muzikos. Turiu pasidariusi net muzikos, susijusios su knygomis/skaitymu/rašytojais, sąrašą. Čia keletas dainų iš to sąrašo.

Kažkuriame interviu su M.Bellamy skaičiau, kad G.Orwell “1984” turėjo didelės įtakos Muse albumui “The Resistance”.

Aqualung dainoje yra gana daug aliuzijų į W.Shakespeare “Vasarvidžio nakties sapną”.

W.Gibson sci-fi knygos turėjo įtakos U2 dainai “Zooropa”

Na, o čia nelabai tiesiogiai apie knygą, bet šita P.Gabriel daina man kažko paskutiniu metu labai patinka.

Ryan Adams dainuoja apie Sylvia Plath

The Police dainuoja “Just like the old man in that book by Nabokov…”

K.Ž.G

Try walking in my shoes…

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Viename mano mėgstamiausių knygų blogų švedų kalba aptikau blogo autorės komentarą, jog labai didelė lengvosios moteriškos literatūros dalis dėl kažkokių nežinomų priežasčių labai dažnai gauna viršelį su pora moteriškų kojų.

Niekada apie tai nepagalvojau, bet palandžiojau po internetą – tikrai! Vos po 5 minčių paieškos radau visą krūvą tokių viršelių su kojomis (daugumoje viršelių tos kojos yra apautos aukštakulniais)

Ar turit kokį nors paaiškinimą, kodėl ant tų viršelių tiek daug kojų?

Kodėl yra būtent tokia moterims skirtos lengvos literatūros estetika?

K.Ž.G

Savaitės ant sofos

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

Tikriausiai daugeliui taip būna, kad tam tikrais gyvenimo periodais skaitosi tam tikros knygos. Žiemą man labai norisi skaityti apie žiemą, o paskutiniu metu “įkritau” į V.Woolf ir  S.Plath, bet prieš kokius 10 metų jos tikrai prie manęs neprilipo.

Bet turiu dar vieną tokia startegiją: neskaičiau knygų apie besilaukiančias moteris, nėštumus ir kitus panšius dalykus, kai pačiai tai teko patirti ne knyginiame, o tikrame gyvenime. Nervai nelaiko 🙂

(Vienintelė išimtis- R.Yates “Revolutionary Road”, bet kai suvokiau, kas vyksta, knygos grožis buvo mane jau per daug įtraukęs).

Visos knygos, kurias žinojau paliečiant šitą temą turėjo kantriai laukti laiko, kai galėsiu jas skaityti mažiau įsijautusi.

Taigi po D.Gluchovsky klaustrofobiškos kelionės po Maskvos metro, po B.Schlink laiko išblukintų užuominų apie holokaustą buvo pats laikas kibti į ką nors visiškai kitokio. Norėjau kažko lengvo, linksmo ir greito, o tam reikalui puikiai tiko S.Bilston “Bed Rest”.

Kažkada rašiau bloge, jog nenoriu naudoti termino chick lit, nes tai šitą žanrą menkinantis terminas. Ir nors apie patį žanrą yra prirašyta daugybė jį peikiančių tekstų, nors ir tenka pripažinti, kad yra parašyta tikrau daug visai prastų knygų, būtų neteisinga jį nuvertinti. Kai kurios šio žanro knygos man net labai patiko: H.Fielding “Bridget Jones dienoraštis”, L.Weisberger “Velnias dėvi Pradą”.

Gal tai ir nėra didžiausią įspūdį paliekančios knygos, bet ne kartą, kai norėjau pralinksmėti, kai norėjau skaityti greitai, be jokių intelektualinių kliuvinių ir “nobeliškai” sudėtingų tekstų, skaičiau būtent knygas apie tas 20-40 metų moteris, kurios bando surasti tą vienintelį, o tuo pačiu galinėjasi su viršsvoriu, pamestų draugių ašaringais pasakojimais, šefais iš pragaro, sudėtingais santykiais su šeima ir t.t.

Skaičiau jas ir nebijau to papasakoti. Intelektualinio/ kultūrinio snobizmo ir taip visur pilna, tai aš nevaidinsiu, jog šitas žanras man visiškai svetimas, o atvirkščiai, be jokių ten slėpimu pamojuosiu naujausia perskaityta knyga- S.Bilston “Bed Rest”.

Knygos herojė 28erių Quinn laukiasi vaikelio ir dėl atsiradusių komplikacijų nuo 27 nėštumo savaitės privalo gulėti lovoje, o advokatei, įpratusiai prie visiskai kitokio gyvenimo ritmo ir 90ies valandų darbo savaitės, tai padaryti tikrai nėra lengva.

Tad Quinn (arba tiesiog Q) tenka tiesiog pasikliauti savo vyro Tom, užbėgančių ją aplankyti draugų, kaimynų ar iš namų atkeliavusių seserų malone , gulėti gulėti gulėti ir laukti, kol kas nors iš jų užbėgs su nupirktais pietumis, sausainiukais ar kitais desertais. Dėl kažkokios priežasties (ji net pati dėl to stebisi) Q ,gulinčiai ant sofos, draugės ir pažįstami  labai noriai atskleidžia visokias paslaptis ir taip įtraukia ją į savo gyvenimus.

Quinn (kaip ir priklauso šiam žanrui) yra emociškai gana nestabilus žmogus (o kur čia dar tie hormonai), ji neslepia savo liūdesio ar pykčio (kas galėtų išgulėti tiek laiko nė karto neverkęs ar neapšaukęs ko nors?). Ir nors to begalinio gulėjimo ant vieno šono metu ji priartėja prie savo seserų ir mamos, tačiau nutolsta nuo savo vyro, ir kalbėtis jiems darosi vis sunkiau.

Būtent tas jos vyras mane labiausiai ir erzino, ir jo paveikslas, sakyčiau, yra silpnoji knygos pusė. Na niekaip aš nesupratau, kuo jis ten toks žavingas. Dirba nuo aušros iki sutemų, vietoj to, kad tikrai BŪTŲ su žmona tokiu sunkiu laiku, jis tik numeta jai dėžutę nupirktų saldumynų, bet niekada neprisėda šalia jos ant tos įkyrėjusios sofos. Man kažkaip sunku patikėti, kad žavingas ir nuostabus vyras taip galėtų reaguoti į tokią gana sudėtingą ir sunkią situaciją. Na, gal aš esu labai nutolusi nuo amerikoniškojo gyvenimo realybės 🙂

Man patiko, kad knygoje nebuvo tendencijos mistifikuoti patį nėštumą, pateiktį tą būseną tarsi kokią dieviškos šviesos nušviestą situaciją arba hipiškai kalbėti apie kažkokią tai moteriškumo jėgą. Tiesa yra ta, kad nors tas laukimo laikas yra savotiškai palaimintas ir šviesus, dažnai jis būna visoks kitoks. Ir sunkus, ir nesuprantamas. Ir gąsdinantis. Ir linksmas. Ir ramus. Pilnas blaškymosi, jaudinimosi ir ateities laukimo.

Ir man gražu, kai apie tai kalbama atvirai, o ne piešiant viska “rūžavai”.

K.Ž.G

Pipos gyvenimai

~ kzL ~ 7 Comments

Keletas paskutinių mano skaitytų knygų vis užgauna tėvų ir vaikų santykius. Štai ir šita knyga, apie kurią ilgokai vaikščiojau ratais knygyne ir pagaliau negalėjau atsispirti taip pigiai (tris kartus pigiau nei knygyne) parduodamai per Europos dienas knygų mugėje, yra apie trijų kartų susikalbėjimus ir nesusikalbėjimus. Na, tėvų vaikų santykiai gal nėra pagrindinė knygos tema, bet vis dėlto svarbi ir man labai užstrigusi.

Keletą vakarų pasimėgavau šita knyga – skaitėsi labai lengvai, norėjosi skaityti kiekvieną laisvą minutę, o ir knyga ne per storiausia, tai greitai susiskaitė, toks optimalus keleto vakarų skaitymas – tokios irgi jau buvau pasiilgusi – geros ir ne per daug storos 🙂 Dabar taip noriu sulaukti kokio laisvesnio vakaro, kai galėsiu pažiūrėti filmą (trailer komentaruose), kurį knygos autorė pati režisavo. Nors pagal trailer’yje esančius vaizdus matau, kad skaitydama savo filmą pastačiau kitaip, kitokie mano aktoriai ir aplinka kitokia, na, bus įdomu pažiūrėt.

Rebecca Miller

Knyga pasakoja apie tai, kaip žmogus kartais bijo pats savęs, stengiasi būti kitokiu, tokiu, kokį jį kažkas įsivaizduoja ir tokį įsivaizduojamą myli, net įtikina tave patį tokiu esant. Pasirodo, save apgaudinėti galima iki begalybės, nors kartais ta begalybė staiga pasibaigia, lyg staiga pabustum iš komos ar sapno (o Pipa vaikšto per sapnus), ir nebepažintum nei savęs, nei to pasaulio, kuris lyg ir buvo tavo, bet niekada jame nesijautei savas.

Vienas Pipos gyvenimas – bohema, narkotikai, tikri ir netikri menininkai, sąmonės rūkas, kai nieko neatsimeni. Kitas – atsidavusios motinos, negeriančios net aspirino, sveikai besimaitinančios, besistengiančios būti tobula mama, tobula žmona, kažkuo tobulu. Du kraštutinumai. Atspėkite, kuris gyvenimas buvo pirmas, o kuris antras? Ar nors vienas tikras? Gal trečiasis? Tikiuosi.

|žiurkytė L|

Apie praeitį ir kaltę

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Man patinka tas jausmas, kuris apima perskaičius knygą.

Kai galvoje vis dar pilna sakinių, žodžių, kai vis dar svaigina kalba, temos, simboliai, pasakojimai. Panašiai būna, kai pabundi, bet vis dar esi pilnas sapnų. Taip yra ir su ką tik perskaityta knyga.

Nors jau užvertei, vis dar svaigina.

Šiandien laukiau autobuso ir kaip tik pabaigiau B.Schlink “Flights of Love: stories”.

B. Schlink taip pat yra parašęs gerai žinomą knygą “Skaitovas”, pagal kurią buvo pastatytas filmas su K.Winslet.

“Flights of Love: Stories ” tai mažutis novelių rinkinys apie artumą ir jo nebuvimą, apie tai, kaip praeitis įtakoja šiandienos santykius ir apie kaltės jausmą. Man patinka skaityti noveles, jos labai tinka skaityti keliaujant į darbą. Darbo dieną labai smagu pradėti novele. Pradedu skaityti autobuse, o pabaigiu traukinyje prie darbo. Novelės nėra per ilgos, vieną novelę galima perskaityti vienu prisėdimu.

O temos šitose novelėse primena “Skaitovą”: B.Schlink nagrinėja praeities kaltes ir paslaptis. Vokietis vaikinas ir žydė mergina įsimyli vienas kitą, bet jie negali būti tiesiog mergina ir vaikinas, nes jų kilmė nuolat kybo virš jų lyg kirvis.

Kitoje novelėje berniukas labai žavisi paveikslu, kabančiu tėvo kambaryje. Bet kaip tas paveikslas atsirado ten?

Po žmonos mirties vyras atranda jos meilužio laiškus…

Ir nors novelės gražios, jos man pasirodė ne tokios išdirbtos kaip “Skaitovas”, o pastaroji man yra viena nuostabiausių knygų.

Leidykla "Versus Aureus" yra išleidusi B.Schlink knygą "Sugrįžimas"

B.Schlink kalba yra gana paprasta, vietomis netgi šaltoka, be ypatingų paraitymų, lyg būtų nuoga, bet kažkokiu būdu “Skaitovas” sugeba prasiskverbti labai giliai į manąją skaitytojišką sąmonę. O ir pati istorija man yra neapsakomai nuostabi: Michael ir už jį gerokai vyresnės Hannos graži įsimylėjimo istorija, ir Hannos dvi paslaptys: pirmoji paslaptis yra ta, kuo ji dirbo karo metu, o antroji paslaptis- daug didesnė ir baisesnė pačiai Hannai nei pirmoji… Tokia didelė paslaptis, kad Hanna pasiruošusi viskam, kad niekas nesužinotų jos.

“Skaitovas” mane (šį žodį vartoju labai retai) sukrėtė. Vaikščiojau lyg apgirtusi dar keletą dienų po jos užbaigimo. B.Schlink dažnai kalba apie Vokietijos kaltę dėl holokausto. Ir nors apie Vokietijos kaltę rašo daug kas, B.Schlink tai daro labai ypatingai ir estetiškai. Jo kūriniuose individo lygmenyje atskleidžiama ta baisioji kaltė. Jo knygos veidu atsisuka į kaltę. Nes kito kelio nėra. Nes kitaip negalima. Nuo kaltės nereikia bėgti, o atvirkščiai, į ją reikia atsigręžti veidu.

Ne tyleti, o kalbeti.Ne slepti, o parodyti. Nesiteisinti, o prisipazinti.

Nesikratyti kaltes, o atsiprašyti.

B.Schlink kalba apie praeities kaltes ir susitaikymą

Filmo, pagal knygą “Skaitovas” anonsas (tas pats režisierius pastatė filmą “The Hours”)

K.Ž.G