Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka kiekvieną penktadienį organizuoja knygų mainus. Jei oras geras, knygų
mainai vyks lauke prie bibliotekos Turgaus gatvėje, o jei lytų, tai knygų mainytojai bus priimti po bibliotekos stogu.
Pirmieji Vasaros knygų mainai vyks gegužės 21 dieną nuo 17 iki 21 val.
Šiek tiek daugiau detalios informacijos yra čia
Kokia graži iniciatyva!
Klaipėdiečiai klaipėdiečiai mes užaugsim geri, nes… skaitysime daug knygų 😉
K.Ž.G
Tarasas Ševčenka buvo Ukrainiečių poetas ir dailininkas, padėjęs pagrindus mederniajai ukrainiečių kalbai ir literatūrai. Tarasas gimė baudžiauninku, bet menininkams pastebėjus jo gabumus dailei, buvo iš baudžiavos išpirktas. T. Ševčenka 1829 m., būdamas penkiolikos metų, kaip pono tarnas buvo atvykęs ir apie metus gyveno Vilniuje. Vėliau Lietuva neretai minima poeto laiškuose, o vienas jo eilėraštis „Garsingam Vilniuje” savo siužetu tiesiogiai susijęs su Lietuvos sostine.
Ševčenkos lyrika dvelkia ilgesiu, užuojauta paprastiems Ukrainos žmonėms. Kai kuriose eilėse labai subtiliai apdainuota Ukrainos gamta ir jos didžioji upė Dniepras. Daug poeto eilių virto liaudies dainomis, nes jos parašytos liaudies dainų stiliumi, yra labai lyriškos. Kas be ko, kai kuriose poemose ir eilėse ryškiai skamba prievartos, pavergimo ir revoliucinio išsilaisvinimo bei kovos motyvai (iš čia).
Vilniuje kabo ne tik lenta, yra ir gatvė, pavadinta T. Ševčenkos vardu. Kažkada turėtų ir paminklas atsirasti.
Pagal man vieną pačių pačiausių knygų, apie kurią jau daug kartų čia esu rašiusi- J.C.Oates “Blonde”, režisierius Andrew Dominik statys filmą. Pagrindinį Marilyn Monroe vaidmenį jame atliks Naomi Watts. 
Hmmm. Visų pirma nesu tikra, jog Naomi Watts yra pati tinkamiausia šiam vaidmeniui. Marilyn mirė būdama 35erių, o N.Watts tuoj sueis 42.
Bet labiausiai abejoju, ar pavyks tinkamai ekranizuoti pačią knygą. Juk joje nuostabiausia yra ne tai, KAS parašyta, o KAIP tai parašyta.
Na, gal knygos ekranizavimas pasitarnaus dar ir tuo, jog viena leidykla Lietuvoje (pirštais nebadysiu), mėgstanti leisti knygas, pagal kurias pastatyti filmai, išleistų J.C.Oates “Blonde” ir lietuviškai.
Tokiu atveju- duokdie tai knygai gerą vertėją.
K.Ž.G
Ką tik pažiūrėjau filmą “The Hours”. Turbūt kokį septintą kartą. Ir nors stengiausi nežiūrėti labai įsijautusi, sėdžiu dabar ir verkiu.
Filmas pastatytas pagal Michael Cunnigham knygą, kuri 1999 laimėjo Pulitzer premiją. Filmas- apie tris skirtingų kartų moteris, kurias jungia V.Woolf knyga “Mrs. Dalloway”.
Net jei kažkokiu būdu išsilaikyčiau neverkusi per visą filmą, paskutiniai V.Woolf žodžiai filme mane pravirkdys šimtu procentu:
“To look life in the face, always, to look life in the face and to know it for what it is. At last to know it, to love it for what it is, and then, to put it away. Leonard, always the years between us, always the years.
Always the love.
Always the hours.”
Apsibliovusi K.Ž.G
K.Ž.G
Neįtikėtinai gražus knygos viršelis. Seniai jau mačiau tokį žvilgsnį prikaustantį viršelį, o ypač dabartinėmis krizės dejonių apgaubtomis sąlygomis. Ačiū viršelio dailininkui Agniui Tarabildai. Ačiū leidyklai, kad neišsigando. Ačiū Audronei, kad surizikavo neatsiklausus man padovanoti knygą gimtadienio proga 🙂Vakar užverčiau dar vieną Salman Rushdie pasaką-ne-pasaką apie… begalines ir nesibaigiančias istorijas su pradžia ir be pabaigos. Knygos pabaigoje autorius pateikia šešių puslapių bibliografijos sąrašą – tiek suvirškinta rašant knygą – respect. Čia ne kokia knygelė iš serijos “nuvažiavau, pažiūrėjau, gidė papasakojo, dabar parašysiu knygą.” Kai skaičiau, žinoma, nemačiau jokio knygos gale tūnančio sąrašo ir visą laiką galvojau, ar čia Rushdie viską sugalvojo ar čia yra ir tikros istorijos.
Tikri faktai (gyvenantys knygoje): veiksmas vyksta Indijos teritorijoje Fatehpur Sikri mieste, Mogolų imperatoriaus Akbaro sostinėje XVIa. Kai skaičiau, buvau įsitikinusi, kad miestas išgalvotas, o pasirodo, ne, jis pats tikriausias. Kaip gali galvoti, kad miestas, kurį statyti užtruko penkiolika metų, o kaip sostinė tarnavo tik apie keturiolika, po to buvo paliktas likimo valiai dėl vandens trūkumo, nėra rašytojo fantazijos vaisius?
Į šitą miestą, dar pačiame žydėjime, kai vanduo dar nebuvo palikęs, atkeliauja aukštas šviesiaplaukis ir pasakoja imperatoriui savo neįtikėtiną istoriją, kuri prasidėjo kitam nuostabiam mieste – Florencijoje, kur trijų berniukų, kurių vienas Nikola Makiavelis (knygoje imperatorius dažnai medituoja apie tai, kokia turi būti imperija, o Makiavelis kitoj žemės pusėj rašo savo “Valdovą”), likimai juos nuveda į skirtingus pasaulio kraštus, tokius tolimus, kad gali nukristi, pasiekęs pasaulio kraštą. Realūs istorijos vyrai. O moterys knygoje ne visada tokios realios – imperatoriaus išgalvota žmona, pradingusioji princesė neįtikėtina rytų gražuolė Kara Kioz, pavirtusi į Anželiką, princesės tarnaitė, dėl stulbinančio panašumo į savo šeimininkę vadinamos Veidrodžiu, neįtikėtinai plona kurtizanė Giltinė ir jos priešybė storoji Pagalvė, imperijos istorijas galvoje saugančios karalienė motina ir princesė Gulbadan, aplankiusi Meką ir, vietoj prideramų minčių apie dievą, parsivežusi visokių keistenybių apie neišnaudotas moterų galimybes.
Kara Kioz – pavergianti gražuolė, žvilgsniu sugniuždanti bet kokį vyrą, pati lyg vergė, perduodanti save iš vieno vyro rankų į kitas, niekada nebūnanti viena pati sau. Sužinome, kokią ji daro įtaką, ką koks žmogus apie ją galvoja, bet pati ji lyg šilkas išslysnati pro pirštus, neapkabinama migla. Du nuostabios kerėtojos Karos Kioz (Qara Köz) apžavėti miestai. Abu klestėję, kol ją garbino, ir praradę savo gyvybę – vandenį – kai jos kerai apleisdavę.
Kaip gi S.Rushdie be religijos klausimų. Aprašuomuoju laikotarpiu Romos popiežius pats tikriausias Medičių statytinis, dėl to ir Florencija klesti, tokį užtarėją turėdama, o imperatorius Akbaras propaguoja religinę toleranciją ir mąsto: “kodėl būtina išpažinti religiją ne dėl to, kad ji tikroji, bet dėl to, kad ką išpažino tėvai ir protėviai. Ar tikėjimas – ne tikėjimas, o tik paprastas šeimos įprotis? Gal nėra tikrosios religijos, gal yra tik amžina tradicija? O iš kartos į kartą galima perduoti ne tik dorybę, bet ir klaidą? Ar tikėjimas viso labo mūsų protėvių klaida? Gal nėra tikrosios religijos. Taip, jis leidžia sau šitaip pamanyti. Jis nori kam nors atskleisti savo įtarimą, kad dievus sukūrė žmonės, o ne atvirkščiai. Jis nori kam nors pasakyti, kad pasaulio centras – žmogus, o ne Dievas. Žmogus centre, viršuje ir apačioje, žmogus pirekyje, užpakalyje ir šone, žmogus angelas ir velnias, stebuklas ir nuodėmė, žmogus visada tik žmogus, ir nuo šiol nereikia jokių šventyklų, jei jos skirtos ne žmonėms.”
Paskaityti knygą galite čia.
|jau žinau, kur važiuosiu Indijoje|
Kur gi kutur galėtų įsikurti Prancūzų kultūros centras Vilniuje, jei ne name, kuriame buvo apsistojęs Stendalis?
Toks man yra rašytojas Salman Rushdie, kurio visas iki šiol perskaitytas knygas traukiu į savo šimtuką. Na, tikriausiai autoriui reikia būti geru magiškojo realizmo magu, ir aš jau negaliu atsitraukti nuo jo knygų ir būnu didelė autoriaus gerbėja.
Man patinka, kai knygose ne tik skaitai apie herojų gyvenimą, bet ir daug ko išmoksti ir sužinai apie pasaulį. Tokios yra šio rašytojo knygos. Iš jų sužinojau, iš kur Ispanijos bažnyčiose arabiški motyvai, kodėl religine neapykanta verda Pakistanas, ir kas apskritai dedasi pasaulyje besisukančiame apie Indiją. Užburiančios, įžvalgios, turtingos: Paskutinis Mauro atodūsis, Gėda, Vidurnakčio vaikai, Klounas Šalimaras. Savo eilės dar laukia įžymioji/skandalingoji Šėtoniškos eilės ir Dangus po jos kojomis.
Visas knygas skaičiau lietuviškai. Esu turėjusi rankose ir knygą originalo kalba, bet man tikrai ji per daug sudėtinga būtų skaityt ir suprast visas autoriaus vingrybes. Lenkiu galvą prieš beveik visas jo knygas išvertusią Danguolę Žalytę, Laimantą Jonušį (vertė Mauro atodūsį) – vertimas tikrai nekliuvo, įdėta labai daug darbo ir tas tikrai jaučiasi.
|didelė gerbėja|
Paskaičiau straipsnyje, kaip Sodra, remdamasi protingais įstatymais, rašytojus “skalpuoja”, ir baisu pasidarė.
Straipsnyje pasakojama, jog A.Zurbai nupjauna pensiją, kai į jo sąskaitą įplaukia pinigai už seniai išleistas knygas. Anot to straipsnio, jam išskaičiuoja, pavyzdžiui, 11 litų, už anksčiau išleistas, bet vėliau parduotas knygas. 
(Dabar pauzė skirta galvos palingavimui ir akių pavartymui. Na gal dar kokiam keiksmažodžiui) … … … … … … … … … …
Sėdžiu ir galvoju, kad dabar bijosiu rekomenduoti lietuvių autorių, kurie jau išėjo į pensiją, knygas. Na jei parekomenduosiu, keletas knygų gal ir bus nupirkta, o po to autoriams pensijas sumažins. Tai gal geriau patylėsiu.
Dar galvojau skaityti “Altorių šešėlyje”, bet dabar persigalvojau.
Maža kas.
Gal dar iš Mykolaičio Putino pareikalaus kokį mokestėlį susimokėti…
K.Ž.G
Bene didžiausią leidybos veiklą Vilniuje išplėtojo Juozapas Zavadskis. Vroclave ir Leipcige įgijęs gerą poligrafininko išsilavinimą, 1803 m. jis atvyko į Vilnių, o 1805 m. Vilniaus universiteto vadovybė išnuomojo jam dešimčiai metų visiškai žlungančią spaustuvę su patalpomis universiteto rūmuose. Taip prasidėjo Zavadskių dinastijos leidybinė-spaustuvinė veikla, trukusi iki pat 1940 metų. Visada paskolinu knygą, jei tik kas nors nori ją skaityti. Visada tikiuosi, kad skaitančiajam ji patiks taip pat kaip ir man, ir mes, pilni to patikusios knygos džiaugsmo, juo pasidalinsim. Kadangi paskolintas knygas užsirašau “belekur” arba iš viso neužsirašau, nes esu įsitikinusi, kad atsiminsiu, tai, galima sakyti, nežinau milijono savo knygų buvimo vietos. Iš viso pamirštu, kad tokią turėjau, jei neprisireikia kam nors paskolint ar užsinori pavartyti. Taip atsitiko ir su Everything is Illuminated originalo kalba. Knyga sėkmingai guli pas kažką lentynoj, o aš jos taip pasiilgau, noriu pavartyt, please, grąžinkit, mano mieli draugai. Taip išeina, kad dar nežinodama apie Bookcrossing, jau jame nesąmoningai dalyvavau 🙂
Pati skolintas knygas stengiuosi kuo greičiau perskaityti, nes man jos tiesiogine žodžio prasme guli ant sąžinės ir trukdo ramiai gyventi. Tai aš tos nepakeliamos sunkenybės stengiuosi kuo greičiau atsikratyt. Bet iš labai artimų žmonių skolintos knygos kartais užsistovi. Dažniausiai dėl to, kad su tuo žmogum labai dažnai susitinki ir nebus problemos grąžinti knygą arba dėl to, kad knygai niekaip neateina eilė, ją vis paimi, o ji kažkaip nesiskaito, tada neši draugei grąžint, o ji stumia knygą tau atgal į rankas, nes TURI ją perskaityti, nes ji labai gera. Taip ir stovi lentynoj. Tokia viena McCarthy jau gal metus (ir vis ant sąžinės, aišku) akis bado, bet ne jos eilė, nors tu ką. Niekaip ranka nesitiesia ir link L. Cohen Žavių nevykelių, nes, įsivaizduojat, buvo parašyta, kad tai kažkoks ale eksperimentinis romanas, ir man visai nepatiko toks aprašymas, tai vargšė knyga ir laukia…
O tu skolini knygas? Tell me tell me
|bibliotekininkė|
Perskaičiau ko gero labiausiai man atipišką knygą, kuri tik gali egzistuoti. Perskaičiau, bet vistiek nesuprantu, kaip aš ją nusprendžiau skaityti, nors iškart buvo aišku, kad ji labai skiriasi nuo kitų mano skaitomų knygų.
Vienądien per tv žiūrėjau kultūros programą, kurį tąkart buvo skirta Rusijai. Buvo kalbama apie dabartinę politinę ir kultūrinę padėtį, apie žmones, apie knygas ir t.t.
Ir kaip tik toje laidoje buvo rodomas Maskvos metro ir jame buvo kalbinamas rašytojas Dmitrij Gluchovskij, kurio debiutinis romanas “Metro 2033” sulaukė didžiulio pasisekimo tiek Rusijoje (parduota daugiau nei pusė milijono knygų, dar daugelis ją skaitė internete, kur autorius ją pirmiausia ir publikavo), tiek užsienyje.
Moscow Times šitą romaną paskelbė metų knyga, o 2007-aisiais autorius gavo paskatinamąjį European Science Fiction awards prizą.
2033-ieji. Maskvos metro.
Po atominio karo, po baisių biologinių ginklų panaudojimo iš Maskvos beliko tik niūrūs, radioaktyvus griuvėsiai ir apleisti, žmonėms netinkami gyventi namai. Kadangi Maskvos metro buvo statomas taip, kad atlaikytų net atominio ginklo panaudojimą, būtent ten, po žeme, metro tuneliuose ir stotyse gyvena keliasdešimt tūkstančių žmonių, kuriems pavyko ten pasislėpti, ir tie, kurie jau gimė metro ir niekada nėra matę saulės ar buvę ant žemės paviršiaus.
Knygos herojus Artiom gyvena VDNKha stotyje, kurią paskutiniu metu puola mutantai (niekad nemaniau, kad teks apie juos skaityti ir net rašyti), ir kad galėtų išgelbėti savo stotį, jam tenka juodais tuneliais keliauti į miestą Polis, kur galėtų gauti pagalbos.
Žinau žinau, žodis “mutantai” jau atbaidė didelę dalį mūsų blogo skaitytojų, ir jie jau apsisprendė, kad šitos knygos tikrai neskaitys. Neskubėkit.
“Metro 2033” tikrai nėra prasta mokslinė fantastika. Atvirkščiai.
Knygoje labai įtaigiai aprašomas nykus, tamsus ir klaustrofobiškas pasaulis, mini-atspindys to, jau išnykusio, gyvenimo, kuris buvo ne po žeme, o ant jos. Kiekviena stotis- tarsi mažas miniatiūrinis miestas, su savo ideologija.
D.Gluchovskio metro gyvena ir raudonieji komunistai, kurie vėl stotis pervadino komunistiniais pavadinimais. Keletą stočių kontroliuoja fašistai, įkūrę ketvirtąjį reichą ir žudantys kaukaziečius. Yra čia ir religinių sektantų, o Кольцевая линия stotyse įsikūrusi Hansa, savotiškas kapitalizmo atitikmuo.
Žmonių gyvenimas metro tuneliuose varganas ir skurdus, tiek gyvenimo standartas, tiek moralės normos smuko, ir visur vyrauja pesimistinės depresinės nuotaikos. Komunikacijos kanalai yra nutraukti, tad metro sklando daugybė gandų, mitų ir netiesų, ir tai, žinoma, dar labiau sutirštiną siaubą keliančią tunelių tamsą.
Ir nors knyga yra puikiai parašytas veiksmo pilnas apokaliptinis romanas, jame yra gvilenamos ir filosofinės egzistencialistinės problemos. Ar verta gyventi tokiomis salygomis? Kiek civilizacijos luobos galima nulupti nuo mūsų egzistavimo? Gal verčiau yra tiesiog nuleisti šautuvą, užsimerkti ir laukti pabaigos juodame tamsiame tunelyje, kur mūsų tyko kažkas baisaus. Kiek mes galime išgyventi juodoje baimėje? Ir ar žmonija nusipelno išgyventi?
Ir nors vakar skaitydama taip įsibaiminau, jog turėjau užmigti prie uždegtos šviesos, nors knygos žanras tikrai ne mano “teritorija”, labai džiaugiuosi, jog knygą perskaičiau. Nes įveikiau savo baimę ir praplėčiau savo skaitytojišką akiratį, kurį, kaip man atrodo, kartais be jokios svarios priežasties riboju.
Jau pasirodė knygos tęsinys- “Metro 2034” ir kompiuterinis žaidimas.
Skaitykit ir žaiskit. Jei išdrįsit.
Ir neišjunkit šviesos, kai eisit miegoti, nes nežinia, kas tyko tamsoje.
K.Ž.G
Vakar buvo keletas svarbių premjerų.
Pirmoji- Valgiau šiųmetinių braškių su plakta grietinėle.
Antroji- skaičiau hamake mūsų sode. Po truputį pradedu tikėti, kad vasara ateis.
K.Ž.G
Labai sunku atrinkti, ką įdėti į postą… Nes visi man gražūs. Na, beveik :)…
Vakar sėdėjom su mamyte kambaryje, ji siuvo savo megztinį, o aš mums tuo metu garsiai skaičiau A.Achmatovą ir H. Radauską.
Vienas pačių gražiausių sekmadienių per paskutiniuosius šimtą penkiasdešimt metų:-)
Vakar iš visų skaitytų mums labiausiai patiko šitas:
Kaštanas pradeda žydėt
Velniop nueina aukštas menas, Ir nebegalima liūdėt, Kada pavasarį kaštanas Už lango pradeda žydėt. Jis verčia lyti karštą lietų Ir pūsti vėjus iš pietų, Jis žydi taip, kad išsilietų Kaip upės širdys iš krantų, Kad nuo stalų nulėktų knygos, Kad alptų tvankūs vakarai, Kad imtų siausti tokios ligos, Kurių nežino daktarai, Kad viskas degtų ir putotų, Kad paukščiai švilptų, kol užkims, Kad naktį motinos raudotų, Namo negrįžtant dukterims... O medžiuos dega tylios žvakės - Baltuos žieduos rausvi taškai, - Ir pareini namo apakęs, Ir plunksna rašalą taškai. K.Ž.G
knyguziurkes.com 