Šiandien Antoine de Saint Exupery gimtadienis. 
Ta proga kelios jo citatos:
Būti žmogumi – tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam.
Akyla vien širdis: paties svarbiausio akimi nepamatysi.
Man atrodo, kad žmogus negali būti laimingas, jei nemoka džiaugtis mažais dalykais. Arba ne negali, o nemoka. Šiandien man bibliotekos diena – net jauduliukas kirba, kaip prieš kokį labai ypatingą įvykį. Aš tikiu, kad yra Mažmožių dievas, o tu?
|maloni smulkmena|
Knygos pradžia įtraukė, galvojau, kad vėl mėgausiuosi, kaip ir savo numylėtuoju Chaosu, pavydėsiu sau kiekvieno skaitomo puslapio. Deja. Tokia gera tema, ir kažkaip man ji pasirodė neišvystyta iki galo. Na, nepateisino mano lūkesčių, kurie, savaime suprantama, buvo labai dideli. Atsargiai reikia su tais patikusių knygų autoriais. Gal reikia duoti jiems atsivėpti, pasimiršti (Rushdie – negalioja).
Vėl prie knygos. Knygos herojus sužino, kad jo tėvas buvo visai ne jo tėvas. Tiksliau, kad jis savo tėvo visai nepažinojo, nes js gyveno vieną matomą gyvenimą ir vieną nematomą. Atrodo, rašyk ir rašyk, kaip tai paveikia herojų, aplinkinius žmones, pasaulio suvokimą, bet 
Veronesi kažkur užbuksuoja, nuklysta nereikšmingais (mano manymu) takeliais ir tos superinės paliestos temos normaliai neišvysto. Man taip gaila gaila gaila. Ir aš tikiuosi, kad aš klystu klystu klystu ir dar džiaugiuosi, kad man Ramus chaosas pirmasis pateko į rankas, nes po šitos knygos tikrai nebūčiau ryžusis dar vienai Veronesi knygai. O dabar tik norisi parašyti: “Brangieji, apie Veronesi arba gerai, arba nieko”. Tai aš – nieko. Šį kartą. Bet vis tiek labai tikiuosi, kad tai nebus paskutinė mano pažintis su autorium.
|atsidūstu|
Tikriausiai vienintelė neigiama skaitymo pasekmė yra akių nuovargis. Ir blogas regėjimas. Mūsų klasėje iš 19 baigusių žmogeliukų tik 3 nebuvo “ačkarikai”. Nepatikėsite, bet KŽG buvo viena iš trijų, na, o aš, buvau viena iš likusiųjų. G., linkėjimai mamai ir tėtei perdavusiems tau nuostabius regėjimo genus!
Nežinau, ar nuo neperstojamo skaitymo, ar šiaip nuo neprimiegojimo ir pervargimo, mano regėjimas dabar ganėtinai suprastėjęs :(. Važiuosiu prie jūros ir žiūrėsiu į tolius. Į knygą, į tolį (ten, kur juž jūrų marių skaito KŽG), į knygą, į tolį ir tt.
Gerai, kad yra audio knygų, tai nebūtina varginti akių, bet, man pvz., ne visada viską gerai pasiseka suprasti klausant, labai priklauso nuo skaitančiojo balsu akcento, intonacijų ir tt. Na, čia, aišku, turėjau omenyje angliškus audio, lietuviškai kol kas dar suprantu :). Audio knygos yra geras kelionių laiko užmušimo būdas – Vilnius-Klaipėda beveik = perklausytai knyga. Tiesa, yra viena papildoma sąlyga – ramiai miegantys kukuliai 🙂
Ar klausai audio knygas? Ar žiūri į pasaulį pro langelius, kabančius ant nosies (arba kitokius modernius sutvėrimus)? 🙂
|apgraibomis|
Ar galima lanstyti knygos kampučius, kad žinotum, kur baigei skaityti knygą? Nežinau, kodėl, bet man kampučių lankstymas kaip kokia šventvagystė. Bandau prisiminti, kas man tai įkalė į galvą, bet tikriausiai tai buvo padaryta taip seniai, kad tiesiog tapo aksioma.
Labai normalūs žmonės skaitydami knygą naudoja skirtuką, o ką daro žiurkė? O žiurkė svajoja naudoti skirtuką, bet kad ir kaip ji stengiasi, jai nesigauna. Man tikriausiai nėra pavykę dvi knygas perskaityti su vienu skirtuku :(. Jie visada kur nors pasideda, aš niekada nežinau, kuri jie dingsta ir slepiasi lyg bijodami, kad vietoj knygos žiurkė sugrauš jį 🙂 Ką daryti, ką daryti?
Dažniausiai vietoj skituko aš naudoju:
a) jei knygą pirkau, dažniausiai pirkimo čekį knygyne įdedu į knygą ir jį naudoju kaip skirtuką;
b) nukenčia po ranka esantis laikraštis ar žurnalas – atplėštas gabaliukas perlenkiamas ir naudojamas kaip skirtukas;
c) blogiausi, kai knygą pradedau skaityti prieš miegą lovoje ir aplink nėra nei ką suplėšyti; tada laikinai susierzinu, bet kampuko vis tiek nelenkiu :), o pažiūriu į puslapio skaičiuką ir tikiuosi, kad atsiminsiu. Beje, turiu kažkokį keistą įprotį: pradėjus skaityti pažiūriu, kiek knygoje puslapių 🙂 (O tu turi kokių nors knyginių ritualų?)
Beje, man ir šiaip ne visi skirtukai tiktų, nes jie turi atitikti tam tikrus reikalavimus (juos puikiausiai atitinka laikraščio skiautė 🙂 ) :
a) knyga su įdėtu skirtuku turi normaliai užsiversti, t.y, kad ir koks gražus būtų skirtukas, jis man blogas, jei lengvai iškrenta,
b) jis negali būti medžiaginis, nes negaliu pakęsti kai popierius liečiaisi ar brūžinasi su audiniu (na, trumpai tariant, man šiurpas eina per kūną, jei vyksta toks veiksmas),
c) sirtukas turi neiškristi iš skaitomos knygos, kai jis įdėtas belekur,
d) skirtukas visada turi būti ten, kur man jo reikia (o ten jis niekada nebūna).
Daug kartų esu bandžiusi turėti skirtuką, įsivaizduoti, kiek daug knygų kartu su juo esu perskaičius ir viskas veltui. Nesusidraugavau su jais, todėl į internete esančius skirtukus tik pavarvinu seilę, pasigrožiu ir viskas. Labai labai norėčiau tik šitokio tamspoje šviečiančio skirtuko:
Čia dar visokie skirtukai:
Nuobodžios knygos skirtukas 🙂 :
|niekaip nesusidraugaujanti su skirtukais|
Tikriausiai pastebėjot, kad nusipirkau vieną knygą ispaniškai. Nusipirkau, nes labai noriu (dabar) perskaityti knygą ispaniškai ir tuo pačiu truputį prisimint, ką “seniai pamiršau”, nors kelionės metu vis pagaudavau save suprantančią, ką žmonės sako. Norėjau nusipirkti ispanų rašytojo knygą vaikams/jaunimui (kad būtų lengviau skaityti), bet neradau tinkamos, tai pasiėmiau verstinę. Aišku, labai norėjos kokią Isabel knygą pasiimt, bet jos kalba toookia…
Knygų skaitymas originalo kalba yra vienas iš būdų nepamiršti/prisiminti kalbą, mokytis kalbos. Aš žinau, kad ko noriu yra beveik neįmanoma, bet, nepameluosiu sakyti, kad ir šitas blogas buvo neįmanomas reikalas. Bet, voila, jis yra ir dar kaip yra. Ir bent jau dabar man atrodo, kad tikrai ją perskaitysiu. Nežinau, per kiek laiko, bet perskaitysiu. O kaip tau atrodo?
|svajotoja|
Jau rašiau, kad Ispanijoj buvau knygyne. Visada stengiuos nueit į knygyną svečioj šaly. Atsimenu, kaip mane tiesiogine žodžio prasme apėmė panika knygyne Londone. Iš jo išėjau tik todėl, kad įtikinau save, kad tikrai nespėsiu visų knygų peržiūrėti iki knygyno uždarymo, tai geriau reikia eiti šiaip pasidairyt po miestą. Man baisingai keista, kad kai visa Lietuva yra beveik išvažiavus į Londoną gyventi, aš jame net nesu normaliai buvus, na, išskyrus tą knygyną :).
Madride panika neapėmė, nes mano ispanų kalbos žinios nesiekia knygų skaitymo lygio, tad aš tik perskaičiau visų angliškų knygų pavadinimus kokiose trijose lentynų stovuose – ir tai turėjau sunkumų išsirinkt, ką pirksiu. Beje, gerai, kad nusipirkau, nes dėl skrydžio užlaikymo oro uoste būčiau nespėjus nieko nusipirkt!!! Na, ir pasikuičiau truputį ispaniškose lentynose. Žiūr. žemiau 🙂
|čiumodanų svėrėja|
Žinot tą jausmą, kai kokia nors didelė šventė baigėsi, ir ryte pabundi, o stebuklo, to linksmybių viesulo, kuris gniaužė kvapą, nebėra? Gerokai “nušokti “bateliai guli ant slenksčio, suknelė permesta per sofos atkaltę, ir nebekyla 
abejonių, jog naujos dienos saulė visiškai sunaikino vakarykštę magiją.
Va taip aš jaučiuosi vakar pabaigusi skaityti S.Rushdie “Paskutinį Mauro atodūsį”. Lyg karnavalas būtų pasibaigęs. Lyg sausio pirmosios rytas, pilnas ne ore virpančių, o ant grindų prilipusių spalvotų konfeti. Galvoje vis dar skamba Rushdie kalbos muzika, persipynusių stebuklingų istorijų eufonija, pasakojimo spalvotas fejerverkas.
Tas Rushdie lyg koks burtininkas į skaitytoją paliedžia kerėjimų ir burtažodžių virtinę, apsuka jam galvą, apsvaigina, ir atrodo, kad daugiau spalvų, žodžių, pasakojimų nebesugebėsi priimti. Jog jau pasiekei savo skaitytojišką ribą. O tada autorius paleidžia dar vieną salvę, po to dar vieną. O po to dar ir dar ir dar. Ir man kaip skaitytojai nelieka nieko kito kaip kapituliuoti, pasiduoti magiškojo realizmo srovei ir leistis būti apstulbinama kiekviename puslapyje.
Ir niekaip niekaip nesuprantu, kaip Laimantas Jonušis sugebėjo šitokią knygą šitaip gerai išversti.Bravo.
Apžavėta.
Apie Rushdie jau rašė mano draugė K.Ž.L čia ir čia
K.Ž.G
Rašytojai gali išmokyti įvairių dalykų. Štai pavyzdžiui Achmatova mane išmokė išdidumo, Liūnė Sutema parodė, jog nėra reikalo nagais ir dantimis įsikabinti į savo praeitį, vietoj to geriau kurti namus ir gyvenima ten, kur esi.
Na, o Ernest Hemingway prisidėjo prie mano seksualinio švietimo 🙂
Kalba, žinoma, eina apie žymiąją knygos “Kam skambina varpai” citatą (nepamenu jos tiksliai lietuviškai)
“Did the earth move for thee?”
Pamenu skaitau knygą mokykliniais laikais ir galvoju “Aha! Tai štai, koks jausmas būna, kai myliesi. Štai taip TAI turi jaustis. “
O apie Hemingway aš šiandien pradėjau galvoti todėl, jog buvo paskelbta, kad apie jį bus kuriamas filmas
“Hemingway & Gellhorn”. Gellhorn – Hemingway trečioji žmona – rašytoja ir viena žymiausių karo žurnalisčių Martha Gellhorn.
Marthą vaidins Nicole Kidman, o Hemingway vaidmeniui pasirinktas Clive Owen, vaidinęs filmuose “Sin City” ir “Elizabeth- The Golden Age”.
Vakar buvau Fnac knygyne. Prancuzisko kapitalo knygyne Ispanijoj 🙂 Na, ten ne tik knygos buna, bet ir DVD, CD, visokios elektronikos priemones tiems D groti. Gerai, kad anglisku knygu nebuvo siaubingai daug, tai nereikejo tam knygyne apsigyventi tiek, kad sunervinciau mane atlydejusia drauge. Bet vis tiek pasirinkau kelias knygas.
Apie pati knygyna gal veliau, o dabar noriu papasakot, kas labai uzkliuvo vaikstinejant tarp lentynu. O gi daugybe Alisos stebuklu salyje leidimo suagusiems variantu. Plonu ir storu, dideliu ir mazu. Naturalu, kad knyga buvo dar karta atgaivinta pasirodzius filmui, bet vis tiek, kazkaip keista, kad visos imanomos leidyklos puole ir isleido savo varianta. O cia virseliai
/Alice virgin/
Šiandien Erich Maria Remarque (1898-1970) gimtadienis.
Tarp jo parašytų knygų yra “Vakarų fronte nieko naujo” (1929), “Juodasis obeliskas” (1956) ir kt.
Naciai degino Remarque knygas, nes buvo paleistas gandas, jog jis yra žydas, o jo tikroji pavardė Kramer.
Gimtadienio proga klausomės Eltono Johno dainos “All Quiet on the Western Front” ir (džiaugiamės, kad gyvenam ne karo metu)
Ach, tie malunai, su kuriais daznai kovojame mojuodami rankomis, is anksto zinodami, kad nieko nelaimesime, nes kova beprasme. Lenkiuosi pries Miguel Cervantes, moderniosios vakaru literaturos pradininka, viena is Atlantu, ant kuriu peciu laikosi visos musu dabar skaitomos knygos.
Jie visi kartu is priekio atrodo taip:
/dulsineja/
Man patinka tureti laiko oro uoste. (rasant man dainuojasi sita daina, kazkodel galvojau, kad joje dainuoja apie oro uostus, bet atrodo, kad tik apie radarus, kuriuos mano kukulis pamacius oro uoste pasake:´o, malunas´) Nesakysiu, ka ten veikiu, jau tikriausiai sypsotes ir zinot 🙂 Arba zinot ir sypsotes 🙂 Aha, stoviu knygyne, panikos apimta skaitau knygu pavadinimus. Panika, nes knygyne taip greitai laikas bega, kad gali paveluot i lektuva, o baisiausia, jei tave prades saukti per garsiakalbi – taip siaubingai tardami tavo pavarde, kad tu niekada gyvenime nesuprasi, kad ten tave saukia. Panika, kad turi tiek mazai laiko, kad nespesi visu apziureti, apuostineti ir issirinkti kokia viena. Kad ir kaip siaubingai brangiai kainuoja knygos oro uostuose, dazniausiai as neatsilaikau. Kad prisiminciau, kur buvau, kur keliavau, kad knyga gautu savo oro uosto istorija. Skrendant i prieki nespejau issirinkt. Nazinau, ar spesiu griztant. O taip noreciau. Ech…
/¿o oro uoste ar buna ziurkiu?/
Šiandien mes pasipuošėme, užsidėjome pačias gražiausias diademas
Ir su šampanu, tortu ir saldainiais kartu su visais kitais Švedijos gyventojais įsitaisėmė sofose prieš televizorių žiūrėti princesės Victoria vestuves
Vestuvės buvo labai gražios, o jaunieji atrodė labai laimingi
Jau keletą mėnesių Švediją krečia vestuvinė karštinė. Apie vestuves buvo kuriamos tv programos, leidžiami specialūs laikraščiai, pagaminti vestuviniai suvenyrai.
O aš vestuvių proga skaitau žurnalisto J.Lindwall nepaprastai blogai parašytą knygą apie princesę Victoria. Pats rašymo stilius tai mane siaubingai erzina, bet detalės apie princesišką gyvenimą yra gana įdomios. T.Lindwall yra vienas tų žurnalistų, kuriuos karališkoji šeima prisileidžia arčiausiai, tai knygoje yra aprašomi dalykai, kurie yra žinomi ne visiems.
2008aisias metais viename interviu Victoria prisipažino, jog tik prieš keletą metų ji pirmą kartą savo noru perskaitė knygą. Ne todėl, kad būtų per daug užsiėmusi. Ne todėl, jog skaityti jai tiesiog nepatinka. Princesei Victoria (kaip ir jos tėčiui ir broliui) yra diagnozuota disleksija. Skaityti mokykloje jai buvo labai sunku, klasiokai iš jos juokdavosi, o ji pati prisipažino, jog jautėsi esanti kvailesnė už savo klasiokus. Kai pagaliau buvo konstatuota, jog princesė turi šį sutrikimą, buvo pasirūpinta, jog jai padėtų keli mokytojai. Rašoma, jog valandą prieš pamokas ir valandą po ji sėdėdavo ir rašydavo mokytojų užduotus žodžius.
Įsivaizduojat, kaip sunku, kai tekstas vos vos persiskaito, kai raidės šokinėja, apsikeičia vietomis, o kartais net ir savo vardo parašyti be klaidų neišeina (kartą princesės Victoria tetis savo vardą parašė su dviem klaidom, ir visi tai sužinojo).
Tikiuosi, kad apie disleksiją bus daugiau ir daugiau informacijos, ir kad kuo mažiau žmonių vargs nežinodami, kad šitą sutrikimą turi, o sužinoję gaus reikiamą pagalbą.
K.Ž.G
Viena iš mano silpnybių yra įkvepiančios, uždegančios kalbos. Pasiklausius tokios kalbos jaučiuosi labai pakylėta ir pasikeitusi. Iš visos širdies rekomenduoju pasiklausyti rašytojos J.K.Rowlings (Hario Poterio autorės) kalbos, kurią ji sakė 2008aisias Harvarde.
Keletas labai stiprių citatų iš šitos kalbos:
So why do I talk about the benefits of failure? Simply because failure meant a stripping away of the inessential. I stopped pretending to myself that I was anything other than what I was, and began to direct all my energy into finishing the only work that mattered to me. Had I really succeeded at anything else, I might never have found the determination to succeed in the one arena I believed I truly belonged. I was set free, because my greatest fear had been realized, and I was still alive, and I still had a daughter whom I adored, and I had an old typewriter and a big idea. And so rock bottom became the solid foundation on which I rebuilt my life.
***
Choosing to live in narrow spaces leads to a form of mental agoraphobia, and that brings its own terrors. I think the wilfully unimaginative see more monsters. They are often more afraid. What is more, those who choose not to empathise enable real monsters. For without ever committing an act of outright evil ourselves, we collude with it, through our own apathy.
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
