Nėra vietos dviem

Nėra vietos dviem | Kristijonas Kaikaris | ŽMONĖS Knygos

Pradėsiu nuo disclaimer – knygą perskaityti pasiūlė autorius, ir kadangi sutarėm, kad dėl to apžvalga nebus papimpinta, o jei nepatiks, tai gali būti kaip su “Gaono kodu” (su ta apžvalga Kristijonas Kaikaris prisipažino jau susipažinęs), tai sutikau paskaityt, o ir buvo smalsu, nes gi optimistiškai ir su viltim žiūrim į ateitį ir gimtosios šalies autorius bei jų kūrinius.

Pradėjus skaityti knygai neturėjau visiškai jokių lūkesčių, nebuvau skaičius jokių apžvalgų ir net nugarėlės neperskaičiau, kad alia autoritetai neįtakotų mano neutralaus nusiteikimo ir norom ar nenorom apskritai nesugadintų reikalo, kad paskui čia nereiktų ugnim spjaudytis. Buvau nusiteikus, jei bus šūdmala, tiesiog negaišt laiko. Ir turiu prisipažint, kad man šis trileris kaip visuma visai patiko (jei nekreipsiu dėmesio į tai, kas patiko nelabai). “Nėra vietos dviem” turi svarbiausią trilerio elementą – noris kuo greičiau perskaityti ir sužinoti, kaip ten viskas baigės. Ir jei šitas reikalas nesugadinamas, tai skaitytojai lieka laimingi ir patenkinti.

Fainiausia man buvo pirmi 200 puslapių – intriga gera, įtampa nebloga, ir net buvo galima praignoruoti vieną super veikėją, kuri ir pritrenkiančiai graži, ir blondinė, ir rytų kovos menų čempionė, ir slaugė ir nu, comme on, dar ir finansų analitikė! Vienintelė priežastis, kodėl suvirškinau šią veikėją buvo ta, kad ši superveikėja yra moteris ir, autorių išgelbėjo, kad neprikabino jai didelių krūtų (patikslinimui, prikabino mažas, jei neklystu, kažkas panašaus į mažus kietus kamuoliukus). Nu, whatever, pavarčiau akis, let it be, geriau tokia, nei kokia rožinė durnelė.

Dabar tikriausiai galvojat, o kas ten atsitiko kituose 200 puslapių? Na, ten ėmė ir įsivėlė fantastinis elementas. Tai pirma reakcija buvo “nu, really?”. Na, ta vieta, kai galvoji, kaip autorius išriš visą tą įtampą, o jis ima suverčia viską marsiečiams (Šimonytei nepatiktų, sakytų, nenenene!). Bet kadangi nuo to taško nebuvo labai toli nugrybauta, tai, nu, ok, priėmiau tas naujas žaidimo taisykles ir skaičiau toliau. Biškį kliuvo ir labai turtingi veikėjai (panašiai kaip “Amerikos purve”). Reikia kažkur nuskrist – “o, mano tėtė turi privatų lėktuvą”, reikia specialios medžiagos “o, ką tik grįžau iš tokios konferencijos, kur apie tai buvo kalbama”, ir t.t. Logiškai sukalta tie ryšiai, bet jau toks atsitiktinių sutapimų “pole čiudes”, kad pavirsta į pasakėlę suaugusiems.

Na ir pabaiga. Nesinori spoilint, bet neapsisprendžiu, patiko ji man ar ne. Kaip ir patiko toks visko paleidimas dūmais (o gal nieko čia nebuvo, viskas tik sapnas), bet iš kitos pusės didžiausias knygos gerietis per dešimt sekundžių virsta į blogietį ir praktiškai užsitarnauja Žvaigdžių karų tęsinį. Summa sumarum, jei nesikabini prie blondinių ir marsiečių, viskas kaip ir fine sukalta. Visai net duočiau keturias iš penkių, bet galiu ir persigalvot.

The Sun is a Compass

Suklausiau tokią knygą, kurią klausydama negalėjau patikėti, kokią istoriją pasakoja autorė. O is torija tokia, kad ji su savo vyru be jokių motorinių priemonių nukeliavo 4000 mylių iki pasaulio pakraščio Alaskoje. Kai perklausius knygą pradėjau googlint ir atsidariau kelionės žemėlapį, tai tiesiog sustingau į jį žiūrėdama – tiesiog atrodė neįmanoma. Štai kokia buvo kelionė –

Nors net seilė tįsta pamačius vaizdus, kurie atsivėrė šiem dviem gamtos mylėtojams ir visiškiems bepročiams, bet realiai suprantu, kad tikriausiai nenorėčiau tokio ekstrymo patirti ilgiau nei kokį tris dienas. Labai jau mėgstu sausas ir šiltas kojas. Apie savo valties ar kanojos, ar kas ten per laivas, tempimą ant nugaros net nenoriu galvot, jaučiu, jei kas liepų tokią tempt, pradėčiau lygioj vietoj isterikuot ar žvengt, nebent grėstų pavojus vaikam, kai, žinia, gamta motinose užkuria super galias ir jos tokius laivus nešiojas kaip skiedras pasikišusios po pažasčia. Bet jei pavojus negresia?

Tiesa, kiek ramina autorės prisipažinimai apie sunkius momentus, kaip norėjos viską mest, kaip nori šilto maisto ar maisto apskritai. Gal lietuvių pasąmonėj dar per stiprūs sunkmečių prisiminimai, kad ieškotume laukinės gamtos nuotykių – nereikia toli eiti – iki artimiausio bunkerio miške ar žmogaus, išgyvenusio Sibire.

Na, o be visų ektremalių išbandymų, knygoje sužavi autorės meilė gamtai, noras ir mėgavimasis buvimu visiškai laukinėje gamtoje (išskyrus atsitemptą maistą), lėtas laikas, maži poreikiai, supratimas, kiek mažai iš tikro reikia.

O čia filmukas iš kelionės, kurioje negresia užsikrėsti korona, bet gresia visa kita, ką tik galite sugalvoti – https://vimeo.com/60622639

2001: A Space Odyssey

Laikas nuo laiko vis bandau užkaišiot visokias spragas, tai Arthur C. Clarke knygą užskaityčiau už spragos užkaišymą. Knyga A.C. Clarke buvo rašoma kartu su režisieriumi S.Kubricku, kuris pagal knygą tuo pačiu metu kūrė filmą; knyga išleista netrukus po filmo pasirodymo. Ai, ir tai buvo 1964-ieji. Tai šiaip, buvo įdomu skaityti praeities knygą apie ateitį, kuri šiandien jau yra tapus tokia rimta praeitimi. Bet, matyt, turės būti 2038 (tiek, kiek metų praėjo nuo knygos išleidimo į pasaulį iki aprašomos 2001 metų ateities), kad žmonija pasiektų tokį technologijų išsivystymo ir dirbtinio intelekto lygį, apie kokį rašo knygos autorius.

Knyga prasideda prieš tris milijonus metų, kai alkanos žmogbezdžionės aptinka keistą taisyklingos formos monolitą, kuris, suprask, yra aukštesnių civilizacijų sukurtas objektas, skatinantis potencialiai būsimų protingų būtybių vystymąsi. Atsiradus monolitui, žmogbezdžionės atranda įrankius, išmoksta medžioti ir nustoja badauti.

Šokam į 1999, kai vienas mokslinikas siunčiamas alia eilinės, bet iš tikro slaptos kelionės į Mėnulį, kur amerikiečiai rausdami palydovą, aptinka mūsų jau pažįstamą monolitą, kuris, mokslininkai spėja, siunčia signalus į vieną iš Saturno palydovų. Na, ir toliau jau knygoje astronautai skrenda į Saturną, susiduria su dirbtinio intelekto, valdančio erdvėlaivį iššūkiais ir toliau nepasakosiu, nes jau, žiūriu, ir taip prispoilinau.

Buvo labai įdomu klausyt, o kadangi vis tiek apie tokius nežemiškus dalykus kai klausai, tai nesupranti iki galo, ar teisingai supranti. Tai pasigooglinau apie filmą ir apie knygos/filmo pabaigą, tai ten pasirodo, yra atskira diskusija, nes pabaiga yra atvira interpretacijoms ir kaip nori, taip gali suprasti, kokia ten jos reikšmė ir šiaip ten jau yra kosmosas, panašus jausmas, kaip kad skaitai Carlo Rovelli “Laiko tvarką” ir maždaug nuo vidurio nieko nebesupranti.

Summa summarum, labai patiko ir buvo labai įdomu ir klausyt, ir googlint, ir skaityt interpretacijas. Visada žavi tokios ateitį spėjančios fantazijos, ypač, kai jos tokios taiklios. Autoriai gal ir tikėjos greitesnio progreso, bet įsivaizduoju, kad 1964 metais 2001-ieji atrodė siaubingai toli, net ir 1990-aisiais jie toli atrodė ir net 1999 gruodžio 31 dieną nežinojom, ar bus pasaulio pabaiga kompams nesupratus, kokie čia metai atėjo.

Visai klausyčiau ir kitas odisėjas, tik gal ne audio. Kiek googlas rodo kitos dvi Odisėjos (2010 ir 3001) nėra išverstos. Jei skaitėt, ar verta toliau keliaut?

Šėtono apžavai

Grigorijus Kanovičius yra vienas iš rašytojų, kurio knyga pakeitė mano žvilgsnį į pasaulį, konkrečiai į Lietuvą, į tarpukarį, karą ir pokarį. Su “Miestelio romansu” Kanovičius nutraukė man šydą nuo akių – atvažiavus į miestelį, iš kurio kilus mano mama, aš pirmą kartą savęs paklausiau – o kur miestelio žydai? Atsakymą, žinoma, rodo kokia nors viena iš daugelio rudų pakelės rodyklių, bet iki tol miestelis man stovėjo sau, rodyklė sau. Perskaičius “Šėtono apžavus” dar kartą stoviu prie miestelio senųjų žydų kapinių (dabar jau pažymėtų (bent)) tvoros ir dabar jau klausiu, o kur antkapiniai akmenys?

Šioje knygoje, kaip tikriausiai visose Kanovičiaus knygose niekas neklausia, o ir niekas nesako, kur dingo Miškinių žydai. Lyg nieko niekada ir nebuvo, nes nebėr kam gedėti. Šioje knygoje, kaip ir “Miestelio romanse” nepaliauja stebinti autoriaus jautrumas, nešališkumas ir kažkokia ramybė, kai, atrodo, norėtųsi viską aplink išdaužyt, išspardyt ir išprotėjusiai klykti, nes, tai, kas vyksta yra nei suvokiama, nei pateisinama. Bet autorius empatiškai apmąsto ir vieno, ir kito veikėjo motyvus, istorijas ir kontekstą, kuris pasakojamuoju laiku nepripažįsta jokio neutralumo, o žmogiškumas tampa matuojamas gyvybe – jei ne su mumis, tai tu – priešas. Ir viskas.

Skaitydama vis galvojau, kad ši knygą yra žydiškoji sakmė apie Juzą. Tik nėra ten tokio vieno personažo, Juza išsibarstęs visuose knygos veikėjuose. Taip ši sakmė tampa universali. Sakmė apie mažus žmones, įsuktus istorijos sraigtų.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Šiltinė

“Šiltinę” pasiėmiau tikėdamasi nesudėtingo skaitinio, tai knyga puikiausiai atitiko šį kriterijų, tačiau autorė, mano manymu, kiek per daug užsižaidė su tekstu, na, nes turiu surinkus daug medžiagos, tai kažkur reikia ją sukišti. Vietomis tikrai praskipindavau pastraipas, nes man visai nebūdavo įdomu visokios detalės ir nukrypimai, o vėliau net suabejodavau, kokia yra pagrindinė knygos mintis ir ką ji nori pasakyti. Pavadinimas lyg ir rodo į ligą, epidemiją, bet skaitant tai daugiau yra Merės gyvenimo istorija, su nuokrypiais į jos veltėdžio bičo tinginystes ir girtuoklystes. Jo nepasiuntimas velniop man kažkaip niekaip nesuėjo su kietu Merės charankteriu, na, bet tiek to. Galvojau, kad taip viskas ir baigsis neaiškiai, bet pabaiga, dėkui autorei, vėl sugrįžo į vėžes ir razumnai užbaigė istoriją.

Kas knygoje patiko? Istorinis kontekstas, pasakojimas, kaip XX amžiaus pradžioje gyveno niujorkiečiai ir naujieji emigrantai, kaip grūsdavosi ankštuose būstuose, koks buvo medicinos lygis ir t.t. Tai šią knygos dalį užskaitau, bet daugiau trijų žvaigždučių knygai niekaip neduočiau, labiau tris su minusu. Ir dar. Kažkaip pradžioje visai nesusigaudžiau, kad skaitau jau antrą Mary Beth Keane knygą, pirmoji “Ask, Again Yes” tikrai daug brandesnė ir labiau man patiko, tad ją ir rekomenduoju.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Smarkuolė Gilė Hopkins

Ech, Gilė. Niekaip nesuprantu, kaip ši knyga praslydo mano neperskaityta vaikystėj. Bet atsimenu tokių ne vieną, tame tarpe buvo ir “Hobitas”, kurio iki šio neperskaičiau, matyt, skaitysiu kitais metais, kai sūnus bus šeštokas. Dabar mat skaitau penktokų sąrašą.

Gilė, Galadrielė, mergaitė keliaujanti iš vienų globėjų namus į kitus ir, žiūrėdama į gražuolės mamos fotografiją, vis svajojanti, kaip šioji su griausmu atvažiuos jos pasiimti. Vargšė Gilė, vargšai visi pasaulio vaikai, laukiantys ir nesulaukiantys savo mamų!

Pasakojimas prasideda, kai Gilė patenka pas keistą globėją, kurios niekas, kas susiję su Gile ir jos elgesiu nešokiruoja ir neerzina (kad ir kaip Gilė stengtųsi). Gal pagaliau Gilė papuolė ten, kur bus mylima tokia, kokia yra? Tiek kartų įskaudinta ir palikta mergaitė ir pas šią globėją kasdien susisuka į spygliuoto ežiuko kamuoliuką ir niekam neleidžia per daug prisiartinti. Ji parašo savo beveik neegszistuojančiai mamai skųsdamasi savo esama padėtimi, globėja ir aplinkiniais, apsivagia, bando bėgti iš globėjos Troter namų. Laiškas tuo metu keliauja per rankas ir užveda nesustabdomą procesą, kuriam užsisukus net smarkuolė Gilė nebegalės nieko pakeisti, nors ir kaip norėsis.

Tas mano jaunasis skaitytojas penktokas visą knygos skaitymą mąstė panašiai kaip Gilė. Taip įdomu stebėti, kaip ten dėliojasi jo mintys – kaip tau atrodo, kodėl ta mama neatvažiuoja, kaip tau atrodo, ar dabar Gilė laiminga, kodėl ji nebenori važiuoti su močiute? Na, žodžiu, yra reikalų. Autorė viską pasakoja užuominomis ir patylėjimais, kurie dažniau bus suprantami tėvams nei vaikams, tad rekomenduočiau, pasitikslint, ar jaunieji skaitytojai viską suprato (kiek įmanoma). O šiaip tai labai labai rekomenduoju mamoms ir tėčiams perskaityt – puiki knyga.

Numylėtinė

Šį savaitgalį jaučiuos kaip trenkta maišu, tai nusprendžiau, kad reikia man kokių lengvų skaitinių, kur nereikia per daug galvos sukt – tad traukiau trilerį iš lentynos, taip ir perskaičiau dviem prisėdimais. Patiko, geras, nėr visokių nereikšmingų dialogų (gal tik krislelis), biškį autorė skaitytoją paklaidina, kad nebūtų viskas ten super aišku – viskas ko reikia geram ir greitam trileriui.

Pats veiksmas vyksta tamsioje miško trobelėje, kur uždaryta gyvena Lena ir du jos vaikai. O gal ir ne jos, ką gali žinot. Pradingusios dukros, taip pat vardu Lena, iki šiol laukia Matas ir jo žmona, tad išgirdę apie ligoninėje atsidūrusią automobilio sužalotą panašaus amžiaus moterį, kurią jos dukrelė taip pat šaukia Lena, kuo skubiausiai lekia jos atpažinti.

Čia tas pat žmogus, ar ne? Ar Lena yra vaikų motina? O kas vaikų tėvas? Žodžiu, mįslių užteks iki knygos pabaigos, net jei ir įtarsite, kas tas didysis niekadėjas. Na, ir tikėkimės, kad aukų nebus daugiau nei reikalauja žanras, nelabai man patinka, kai skerdžiami visi, kas pakeliui pasitaiko, kaip buvo “9 kape”.

__________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Jonas Valančiūnas: su kamuoliu – paskui svajonę

Kadangi turiu visokių lyčių ir amžių vaikų, tai ir knygų skaitau pačių įvairiausių. Šią skaičiau dar ir prisimindama savo vaikystės kultinę knygą “Žalgirio vyrai”, kurią vartydama bandydavau išsirinkti, kuris “Žalgirio” vyras pats gražiausias (net dabar juokinga). Gražuolių konkursas būdavo. Sunkiai sekdavos su tais rinkimais, kiek atsimenu, nes, matyt, gražuoliai nelabai mano skonio buvo.
Šios knygos tikslas tikriausiai turėtų būti per Jono Valančiūno gyvenimo istoriją papasakoti, kaip galima iš mažo paprasto berniuko užaugti didele žvaigžde ir milijonierium. Tik kad tie pramuštgalviai perskaitę nelabai prisimena, o gal knygoje per mažai akcentuota, kiek iki tų milijonų kibirų prakaito išlieta, kiek reikia valios, užsispyrimo ir t.t. Na, bet tikriausiai, kaip aš skaitydama “Žalgirio vyrus” ieškojau gražuolių, taip mano sūnus, perskaitęs šitą prisimena, kokia buvo pirmoji Jono mašina, kaip jis išdykavo su draugais ir vienas pirmųjų Utenoje turėjo motorolerį su primontuotu magu. Žodžiu, kas ko ieško, tas tą ir randa.

Šiaip man patiko, kad autorius užsimena apie finansinius dalykus, pvz., kiek mokesčių nuo savo pirmos diiiidelės algos Jonas turėjo sumokėti ir kas jam liko, apie tai, kaip NBA jaunuosius turtuolius moko, kaip elgtis su finansais, ko vengti ir t.t. Taip gražiai nuima rožinius akinius ir įmeta į prakaito kibirą. Na, tikiuosi, kad bent pasąmonėj kažkur nugulė finansinio raštingumo pamokėlė.

Tiesa, mamos, kurios tikisi, kad bus kažkokia paskata mokslų prasme – na, kad Jonas gerai mokės ir buvo geras krepšininkas, tai gal nelabai. Su mokslais išsisukta čia. Bet labai daug kalbama apie Jono paprastumą, nuoširdumą ir gerą širdį apskritai, ir kiek durų šie būdo bruožai bei neišpuikimas jam atidarė. Sužvaigždėti ir pasikelti, žinia, labai paprasta. Tad po daugelio metų gražiausiu “Žalgirio vyru” skelbiu Joną Valančiūną. Case closed. 🙂

Faina, gerų emocijų pilna knyga.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Melagingas suaugusiųjų gyvenimas

Pirmiausia, tai aš esu didelė Ferrantes tetralogijos fanė. Ne visų dalių vienodai (labiausiai man patiko pirmoji dalis), bet fanė. Antriausiai, “Apleisties dienos” man beveik nepatiko net, jei nebūtų Ferrante, tai net visai nepatiktų. Na, o “Melagingas suaugusių gyvenimas” (mama mia, koks nuostabus pavadinimas) man yra kažkas tarp “Nuostabiosios draugės” ir “Apleisties dienų”.

Suprantu, kad kažkaip tai reikia atskleisti tą neapolišką mentalitetą, bet dieve mano, tos visos dramos dėl nieko ir apie nieką mane varė iš proto. Noriu apyrankės, dabar jau nebenoriu, imk tu, dabar atiduok atgal, pasilaikyk, grąžink, neberodyk man jos akyse. Galima išprotėt. Kokiom skandinaviškam romane apyrankė tikriausiai tiesiog būtų pagulėjusi dėžutėje ar ant naktinio stalelio. Vis dėlto nor ir erzinančiai, Ferrante taip talentingai skaitytoją vedžioja po tas dramas, kad aš jau keliose vietose įsivaizdavau, kaip klykiu visiems užsikišt, baisiausiai keikiuosi ir net mušuosi. Nors vietomis tikrai pabosta, vis tiek negali neįsijausti.

Bet jei pakilsime virš to verdančio neapolietiško katilo, išvysime mergaitės transformaciją. Kelionę iš iliuzinio šviesaus vaikystės pasaulio, pilno meilės, supratimo ir švelnumo, į šešėliuotą, juslingą paauglystės ir brendimo kelią, kuris, kaip jau rašiau, pilnas intrigų, melagysčių, pavydo, brutalumo, isterijų, bandymo suprasti savo seksualumą, išbandymų ir eksperimentų su besikeičiančiu kūnu.

Knygos veikėjų tarpe sunkiai rasite simpatingų, tačiau man tie bjaurieji simptiški savo bjaurumu – ypatingai įdomi pasirodė pagrindinės veikėjos teta Vitorija.

Tai tokie dviprasmiški įspūdžiai. Bet, jei autorė tęs knygą, kas tikėtina pagal taip staigiai nukirstą pabaigą, tikrai skaitysiu toliau.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai Alma Littera

Kartais aš meluoju

Kartais aš meluoju | Knyguklubas.lt

Kaip dažniausiai būna, apie trilerius sunku ką nors labai rašyti, jei nenori aprašinėti turinio. Sakyčiau net užtenka parašyti, geras, nelabai geras ar neįdomus. Tai šis trileris nebuvo kažkoks ten stogą nuraunantis, bet puikiausiai tinka galvai nuo rimtų skaitinių pailsinti. Man šiaip visai patiko paskojimo perspektyva – pagrindinė veikėja guli ligoninėje komos būsenoje, taip kad įvairios aplinkybės tampa dar labiau neaiškios, nes ji arba jų neatsimena, arba apskritai įvykiuose sąmoningai nedalyvavo, nes buvo dar gilesnėj komoj, nei dabar. Tai, sakyčiau, čia gal ir didžiausias knygos originalumas, tik nežinau, ar labai didelė naujovė, ar kas kitas panašiai yra rašęs.

Autorė visai gerai pažaidžia su skaitytoju, kas čia blogietis, o kas gerietis, taip kad irgi neskubėkit spręst. Beje, aš kažkaip niekada nespėju, kuris čia didžiausias ir blogiausias žudikas, tik būna, kad apie kokį vidurį staiga sugalvoju, kad autorius jau visus veikėjus įvedė ir pristatė, tai omg, aš jau pažįstu nusikalėlį arba, kitaip sakant, visada tikiuosi būti autoriaus išdurta, tad iš anksto morališkai ruošiuosi. O šioj knygoj gal visi biškį blogi ir nė vienas nėra iki galo simpatingas, todėl tik įdomiau.

Ar skaitysiu kitas autorės knygas nežinau, jei matysiu, kad labai giria, tikriausiai skaitysiu/klausysiu.

Mano šeima europiečiai. Pastarieji 54.000 metų

Mano šeima europiečiai - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Karin Bojs mokslo pažintinę knygą perleidžia per savo kilmės perspektyvą – man šis knygos aspektas ir buvo įdomiausias – kiek įmanoma toliau sekti pėdsakais, ir taip nukeliauti iki promotės, kuri atkeliavo į Europą prieš tiek metų, kiek parašyta ant knygos viršelio. Gal ir skamba visiškai beprotiškai, bet daugmaž įmanoma atsekti, kuriai genetinei grupei ir atšakai priklausai, kur vienu ar kitu metu tokio genetinio kodo promotės pasuko – dabartinėn Ispanijon, ar į žemes dabar paskendusias jūroje tarp Škotijos ir Danijos. Neįsivaizdavau, kad galima iki tokio detalumo galima atknist.

Autorė iš peties pasidarbavo rinkdama ir apibendrindama medžiagą ir man knygoje kartais ta medžiaga gal buvo per daug smulkiai ir detaliai pateikta. Bet gal kitaip nelabai gaunas, kai reikia aprėpti šitieką metų ir tiek archeologų atradimų, kurie, tobulėjant tyrimų galimybėms, vis labiau praskleidžia laiko užuolaidą. Skaitant galvoje visiškai pasikeičia laiko perspektyva: staiga, knygai einant pabaigon, skaitai apie vikingus ir negali patikėt, kad jie buvo taip neseniai – vos prieš tūkstantį metų. Vikingų-airių-škotų genų miksas Islandijoje jau nebestebina, bet, va, kai pas prieš tūkstantį metų gyvenusius islandus atranda tuometinių dar tik būsimos Amerikos čiabuvių pėdsakų, tai visi vaizduotės sraigteliai galvoje įsijungia bandant įsivaizduoti tai, kas dėjosi pasaulyje.

Nu, ir, aišku, užsimaniau pasidaryti tą genetinį testą ir sužinoti, koks kraujas maišosi mano gyslose. Beje, viena mano giminaitė tokį pasidarius sužinojo, kad yra visiška baltiškų genų nešėja. Tai mano 25% irgi bus tokie, na, o kiti 75% kol kas visokie, kokius tik leidžia mano fantazija. Bet galiausiai eidami atgal, visi susitiktume ir nusilenktume tai pačiai promotei Afrikoje. Net nebandau įsivaizduoti, kaip tokia mintis turėtų iš proto vesti visokiausius homofobus. Jie tikriausiai atkeliavo iš Marso. Bet čia jau kitas žanras ir kita istorija.

O kam rekomenduoju, tikriausiai jau aišku – smalsuoliams, besidomintiems genais, archeologija, istorija ir pletkininkams, besidomintiems protėvių nuodėmėmis.

_____________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

P.S. Beje knygoje minima ir Marija Gimbutienė. Irgi iš įdomios perspektyvos. Net archeologijoje pilna politinių ir ideologinių reikalų.

 

 

 

Laukiniai žaidimai: mano motina, jos meilužis ir aš

Laukiniai žaidimai: mano motina, jos meilužis ir aš - Adrienne Brodeur

Toks greitas skaitinukas. Ir lengvai skaitosi, ir noris sužinot, ar tikrai baigsis, taip, kaip įsivaizduoji, kad pasibaigs, tad, net pačiai keista, kad skaičiau iki labai vėlyvo vakaro, lyg būtų koks trileris. Pats turinys tai ne toks šviesus, kaip viršelis, ar kaip gali pasirodyt iš to teksto skaitymo lengvumo.

Vieną naktį savyje nenustygstanti motina pasižadina keturiolikmetę dukrą, kad papasakotų, jog ją pabučiavo šeimos draugas. Visą laiką šeimoje dėl dėmesio konkuravusi mergaitė švelniai priverčiama būti motinos meilės istorijos sąjungininkė, jos guodėja, užtarėja ir alibi. Viskas tam, kad mama būtų laiminga, švytinti ir išsipildžiusi. Vaikui mama yra viskas, kaip ir mamos dėmesys.

Visą knygą sekame motiną ir dukrą, moterį ir mergaitę, o paskui ir dvi moteris per jų gyvenimus, matome, kaip paslaptys ir motinos elgesys įtakoja dukrą, jos gyvenimą, jos požiūrį į santykius, jos lėtą nuopolį, iš kurio tik ji pati gali rasti kelią. Kadangi pačiai neteko susidurti su tokiu motinišku egoizmu, visą laiką negalėjau atsistebėti, kur yra ta riba, kur motina nustos išnaudoti dukrą ir ja manipuliuoti. Na, o vaikas visada sugalvos milijoną priežasčių savo tėvams pateisinti.

Į antrą knygos pusę tie nesveiki santykiai jau kiek ir pradeda varginti, bet, kadangi čia yra autorės gyvenimas, tai nei pagreitinsi, nei palengvinsi, kaip buvo taip. Tiesa, man labai patiko knygos pabaiga, autorės reziumavimas, ar tikrai knyga teisingai atskleidė motinos paveikslą ir ar tikrai ji buvo tokia siaubinga energetinė monstrė ir manipuliatorė. Kiek motina pati buvo savo gyvenimo auka? Autorė svarsto, jei knygą būtų pradėjusi visai kitu gyvenimo įvykiu, pažvelgus iš kiek kitos perspektyvos, gal viskas atrodytų ne taip aštru, ne taip nusikalstama? Ši nauja perspektyva suteikė knygai erdvės ir pridėjo svorio, kompensavo bepradedančią kirbėti “na, kiek gi galima” mintį.

Rekomenduočiau besidomintiems sudėtingais motinų ir dukrų santykiais, autobiografiniais romanais, ir dar tiems, kam patinka skaityti apie maistą – Renė mama yra išskirtinių sugebėjimų šefė ir tie sugebėjimai puikiai atskleisti knygoje. Yra tikrai puikių su maistu susijusių scenų. Kaip gi ten sako apie tiesiausią kelią į vyro širdį?

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Sodas

Marinai Stepnovos knygoms reklamos nebereikia. Jos knygų mylėtojams tik reikia pranešti, kad jau yra nauja knyga. Vos spėja knyga įgauti fizinį pavidalą, tai šalin metami visi darbai, lekiama į leidyklą per pietų pertrauką ir gyvenimas laikinai sustoja. Na, čia man taip. O dabar reikia kažką parašyti, bet čia viena iš tų knygų, kur nei noris rašyti, nei labai žinai ką, nes, nu, ji tiesiog tokia knyga, kuri bus įsiūlyta visoms mano draugėms ir rekomendacijų prašytojoms.

Aš pati tai vis dar “Sode”, devynioliktojo amžiaus Rusijoje, su knygos personažais, turtingoje kunigaikščio Boriatinskio sodyboje. Įdomu, kad tikėjaus greit sugraužt, bet nelabai pavyko. Nors tai ir nėra lėta knyga, bet iš manęs pareikalavo susikaupimo, įsiskaitymo į žodį, įsijautimo ir įsigyvenimo. Autorė laiką knygoje supynus į kasą, neperspėjus šokinėja nuo vieno laikmečio prie kito, tad reikėdavo stabtelėt, vos ne grįžt keletą pastraipų atgal, kad susivokt, kad jau kitam laike personažai. Bet ta kasa, nesigasdinkit, labai daili, išglostyta, niekas ten neišsipešioję ir neprivelta, kai ateina laikas viskas stoja į vietas.

Knygoje labiausiai surezonavo moters visuomenėje tema. Nelabai svarbu, turtingos ar vargšės. Kiekvienai griežtai apibrėžta vieta lentynėlėje ir – kokia tragedija! – jei gavai paragaut kitokio pasaulio skonio. Pasaulio, kuriame esi žmogus, kur moteriai pridera ne tik klapsėjimas blakstienomis, savo nuomonės pasilaikymas sau, na, ir žinoma, palikuonių gimdymas. Ar teisūs mergaitę auginantys ir parodantys uždraustą vaisių, bet neleidžiantys jo ragauti? Ar teisūs auginanę laisvą sielą, kurią paskui suveržę į korsetus bando prakišti tai pačiai visuomenei, kurioje lentynėlės tokioms personoms dar niekas nesukalė?

“Sodas” tai toks pasaulio pakraštys, kur galima kažkiek kitaip, savaip, nesitaikstant, kur laisviau plaikstotsi plaukai, atpalaiduoti korsetai. Ten labiau moterų pasaulis nei vyrų. Nors pastarasis srūva ir veržias į sodą, net iš tolimų tolybių, net iš sostinės. Ir šviesos, ir tamsos pavidalais. Sodybos ir jos sodo prieglobstin. Kiek galima nesitaikyt su tuo pasauliu, kur sodo riba? Gal ji ne vietoj, gal labiau laike?

Labai rekomenduoju. Negraužkit, mėgaukitės, gyvenkit toj sodrioj istorijos ir sodrioj tą istoriją papasakojusioje kalboj. Kiekvienam žody, kiekvienam siužeto vingy ir su kiekvienu personažu.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto Alba. Neįtikėtina, bet lietuviškai knyga pasirodė ankščiau nei rusiškai. Čia tai tikrai pirmiau kiaušinis, o paskui višta.

Geografijos įkaitai

Geografija yra kita mano meilė, tad negaliu pasiiaiškint, kodėl tiek ilgai laikiau knygą lentynoje, čia jau, matyt, tas sunkus santykis su negrožine lieteratūra. Kaip jau sakiau fb, prie žemėlapio galiu stovėti taip pat ilgai, kaip ir prie knygų lentynos.

Vienu žodžiu, labai patiko ir buvo labai įdomu ir dabar į pasaulio žemėlapį žiūrėsiu visiškai kitaip. Kiek ten visokių kampų kampelių ir užkabarėlių, kurie sprendžia šalies likimą, strategiją, baimes ir sukelia nemigo naktis valstybių vadovams. Kai kurių sąsaurių ar salų reikšmingumo niekaip nebūčiau išgalvojusi, nes jos tokioj tolybėj nuo pačios interesantės.

Labai rekomenduoju besidomintiems politologija ir istorija, nes autorius pažvelgia ir valstybių vystymąsi/nesivystymą, atsiradimą ir žlugimą iš geografinės (ir ne tik) perspektyvos. Kodėl žmonijos lopšiui Afrikai neteko garbė būti pirmaujančiu žemynu, nors startavo daug ankščiau nei kiti? Kodėl Japonija ginčijasi su Kinija dėl kiekvieno akmens jūroje? Kodėl Šiaurės Korėjai dar ilgai nelemta išspręsti konflikto? Kodėl Bangladešas toks atsilikęs? Koks europiečių, braižiusių valstybių sienas liniuotės pagalba palikimas Artimiesiems rytams ir visoms kitoms valstybėms, kuriose liniuote darbavosi? Na, ir šiam laikui liūdnos žinios apie Baltarusiją…

Ir taip toliau, ir taip toliau. Žodžiu, rekomenduoju.

_____________________________________

Už knygą dėkoju Tyto Albai, kuri tikriausiai seniausiai pamiršo man knygą dovanojusi.