Mano likimo broliai

Nebelabai atsimenu, kodėl labai patiko “Vogti arklius”, bet apie tai prieš daugiau nei dešimt metų labai gražiai parašė KŽG, kur sako, kad tai labai vyriškas romanas. Toks pat, kaip ir “Mano likimo broliai”, kurią jau kelios dienos kaip perskaičiau ir nešiojaus galvoje, niekaip negalėjau sudėlioti, kaip apie ją parašyti.

Net kai skaičiau, niekaip nesugalvojau, kaip čia man į tą Arvidą Janseną žiūrėti – kaip į vargšą paliktą, ar kaip į apatišką užsidepresavusį, o gal nevykėlį vyrą? Viskas, kas vyksta knygoje, vyksta Arvido galvoje, jis yra pats su savim savo vienatvėje, ir skaitytojas nelabai gauna gairių susistatyti tą žiūrėjimo perspektyvą – visoje knygoje vos kelios aplinkinių užuominos apie tai, koks jis žmogus. Net atsidūrus tam tikrose situacijose, kur jau atrodo, kad autorius duos daugiau kontekso, skaitytojo smalsumas niekaip yra nepatenkinamas.

Partizanė. Monika Alūziatė – moteris laisvės kovose

Prisipažinsiu, jei ne šis tikriausiai geriausias dešimtmečio viršelis (žinoma, Zigmanto Butaučio), tikriausiai į šią knygą nebūčiau atkreipus didelio dėmesio, bet kai toks viršelis, knygą norisi turėti vien dėl jo, o paskui nejučia imi ir perskaitai (na, dar painfluencina nugirsti geri atsiliepimai).

Ši knyga yra ne tik apie jauną merginą, kuri atsiduria gyvenimo kryžkelėje ir turi pasirinkti gyvenimo kelią, kuris neprasilenktų su jos sąžine, bet ir apie daug dalykų apskritai – partizanų gyvenimo kasdienybę, kuri partizanus tarsi nukelia nuo pjedestalo ir paverčia paprastai žmonėmis; žmogaus tvirtybę ir garbingo gyvenimo principus, bet ir silpnybes, apie kurias patriotiškumo kontekste nutylima, na, nes kaip gi tautos didvyriai bus alkoholikai, ar tuštinsis į kažkokį bidoną bunkeryje.

Manau, labiausia knyga ir patraukia tuo, kad autorius į partizanus žiūri ar bent stengiasi žiūrėti kuo objektyviau, nesmerkti suklydusių, abejojusių savo pasirinkimu, išdavusių. Knygoje netikėtai daug empatijos, pastangų pabandyti suprasti ir paaiškinti žmonių pasirinkimus, ir visai nėra patoso. Be viso to, autorius labai aiškiai su suprantamai išdėsto to meto kontekstą – kas skatino žmones eiti partizanauti, kaip buvo tam ruošiamasi ir t.t.

Labai verta paskaityti net tiems, kuriems sunkiai sekas su negrožine literatūra. Ačiū autoriui už pasirinktą lengvai skaitomą ir aiškų stilių ir pasakojimo būdą, o leidyklai už knygą (skaičiau leidyklos dovanotą egzempliorių).

Aštuntoji diena

Nauji metai pradėti su puikia nauja knyga (labiau gal naujas leidimas, nes buvo leista kelis kartus, vienas iš jų net tarybiniais laikais). Labai patiko, o kai jau labai patinka, tai sunku kažką ir parašyti. Negalėjau niekaip nuo tos knygos atsitraukti, tad tik džiaugiausi ilgu naujametiniu savaitgaliu.

Istorija prasideda vidurio Amerikos miestelyje Koultaune myriop nuteisiamas Džordonas Baringtonas Ašlis. Už tai kad nušovė savo bosą ir kažkiek draugą ir kaimyną Brekenridžą Lansingą. Vežamas į mirties bausmės vykdymo vietą, nuteistasis paslaptingomis aplinkybėmis išslysta iš teisingumo vykdytojų rankų. O tada ir prasideda – kaip jis pabėgo, kas jam padėjo, kur slepiasi, na, ir galiausiai, žinoma, kas iš tikro ten atsitiko?

Narpliodamas visą šią painiavą, autorius nupasakoja ne tik Ašlių ir Lansingų šeimų ir vaikų istorijas, tai, kaip jie susitaiko/nesusitaiko su šiuo įvykiu, kaip bando kabintis į gyvenimą likę be maitintojų, bet ir priešistores, kurios visos vienaip ar kitaip prisidėjo prie šeimas ištikusios nelaimės. Nes juk jei tėvas nemoka mylėti sūnaus, tai jo paties tėvas greičiausiai nemokėjo jo mylėti, o šiojo – jo tėvas ir taip be galo.

Thornton Wilder ne tik pasakoja istoriją, bet mąsto apie žmogaus reikšmę istorijos tėkmėj, apie bendruomenes, miestus ir miestelius, kurie visur – nuo Koultauno iki Vladivostoko – vienodi, apie nuotalinę žmogaus, kaip dievo kūrinio būseną ir būvį dievo plane, jo kūrinio tobulėjimo ir evoliucionavimo savaitėje.

Knygą net norėtūsi pavadinti išskirtinių moterų knyga – abi našlės, jų drąsios ir išdidžios dukterys, panelė grafaitė Dubkova (iš Rusijos) ir kažkur Andų slėnyje gyvenanti ponia Vikeršem, kažkur prašmėžuojanti Ema Goldman – man nustelbia visus vyriškus paveikslus. Nors gal aš ir neteisi, tiek vyriška, tiek moteriška linijos labai ryškios, įdomios ir pagaulios. Labai rekomenduoju.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto alba

Apie knygą diskutuojama LRT laidoje “Pirmas sakinys”. Joje vedėjai paspoilina svarbų knygos įvykį, bet apie jį įspėja, tai po įspėjimo siūlyčiau kokį 15 sekundžių neklausyt – aš nustojau “neklausyt” tiesiai ant paspoilinimo 😦

2020

Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko perskaityt daug puikių knygų – čia vienintelis mano kiekvienų metų pasižadėjimas ir, atrodo, šiemet jį tikrai įvykdžiau – galiu ramiai palydėti keistuosius 2020 į praeitį (su viltim, kad keisčiau nebus).

Ačiū leidykloms, autoriams, tinklaraštinikėms (-ams) už naujas pažintis, draugystes, bendradarbiavimą, goodreads knygų kritikėms ir kritikams – už aštrią akį ir ne mažiau aštrų liežuvį, juoką ir gerą nuotaiką.

Kitiems metams palinkėjimas išlieka toks pat ir dar stengsiuosi sumažint neskaitytų knygų lentynas.

Geriausios negrožinės

Gabija Lunevičiūtė “Vilniaus atminties punktyrai”

Patrick Svensson “Apie ungurius ir žmones”

Grafinė

Nora Krug “Heimat”

Geriausios iš geriausių grožinių

Elizabeth Strout “Olive Kitteridge” ir “Olive, again”

Shokoofeh Azar “The Enlightment of the Greengage Tree”

Richard Powers “Medžių istorija”

Kate Atkinson “Anapus fotografijų”

Bernardine Evaristo “Girl, Woman, Other” (lietuviškai išversta “Mergaitė, moteris, kita”

Marina Stepnova “Sodas”

Kim Leine “Amžinybės fjordų pranašai”

Irgi geriausios, nes turtingi metai

Virginie Despentes “Vernonas Subutexas”

Jurga Tumasonytė “Undinės”

Sergej Dovlatov “The Suitcase”

Jon Fosse “Vaizdai iš vaikystės”

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”

Grigorijus Kanovičius “Šėtono apžavai”

Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”

Laura Groff “Florida”

Mathias Enard “Vagių gatvė”

Jose Eduardo Agualusa “Bendroji užmaršties teorija”

Arthur C. Clarke “2001: a Space Odyssey”

Veronika Urbonaitė “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”

Saulius Tomas Kondrotas “Kolekcionierius”

Paauglių

Annet Huizing “Kaip aš netyčia parašiau knygą”

Jasminka Petrovic “Viskas bus gerai”

Katherine Paterson “Smarkuolė Gilė Hopkins”

Gudrun Skvetting “Mėnulis ir kitos nelaimės”

_____

Iš visų perskaitytų – 22 audio knygos, 18 lietuvių autorių, 4 grafinės ir tik 2 popierinės anglų k.

Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

Tai bent pakliuvau į pasaulį – vaizduotės, praeities ir dabarties miksą, pasaulį, kuris išgyveną lūžį ir pabaigą, pasaulį, kuris egzistuoja tarp pasakos ir realybės. Būtent tarp, nes tiek tie, kurie pasakoje, tiek tie, kurie realybėje yra tiesiog kvailiai, nes nepripažįsta nieko, kas yra už jų realybės ribų. Tikriausiai dabar pagalvojot, ką čia per velnius rašau. Bet toje knygoje tikra ir velniava dedasi, tikrai.
Knygos veiksmas vyksta laike, kai Estija susuduria su geležiuočiais, ir estai iš laukinių ir pagonių tampa krikščionimis. Vos keli paskutinieji estai likę miške ir vis dar moka gyvačių užklabėjimus. Vienas jų – Lėmetas, pagrindinis mūsų herojus, vienas iš tų gyvenančių tarp dviejų realybių ir atstovaujantis kažkokį savotišką knygos “sveiką protą”, jei taip galima pavadint. Jis ironiškai žiūri tiek į ateinančius pokyčius, tiek į praeities garbinimą, jis toks savotiškas to meto “šiuolaikinis žmogus”, kalbantis šiuolaikine kalba, žinantis ne tik gyvačių kalbą, bet taip pat suvokantis evoliuciją ir panašius reikalus, pvz., kur evoliucijos grandinėje stovi žmogbezdžionės ir ar jos turi reikalų su bezdžionėmis. Aha, įsivazduokite viduramžių estą, kuris yra matęs bezdžionę.
Ši knyga labiausiai ir žavi tuo senovės-dabarties-pasakos pynimėliu, kurį skaitai supintą į nuotykinę istoriją. Ir dar ironija ir pašaipos, kurios trykšta iš kiekvieno miško šaltinio. Žodžiu, jei skaitytojas pasiruošęs dalyvauti vaizduotės be suvaržymų puotoje, tai knyga kaip tik jam/jai.
Kas man labiausiai kliuvo knygoje – vietomis gal per daug ištęsta ir užsižaista su kai kuriais dialogais, tai atitrūkau nuo siužeto ir biškį vietom buvo nuobodoka, galvojau, vaikštom po mišką, šnekam su gyvatėm ir kas toliau? Bet nuo vidurio viskas taip gerokai įsibėgėja ir nuo tos pusės suskaičiau viską per dvi dienas, nes buvo ir smalsu ir įdomu, ir net sunku atsitraukt, tai džiaugiaus, kad daskaičiau iki to vidurio.
O šiaip skaitant vis galvojau, ar lietuviai galėtų kažką panašaus parašyti apie mūsų didingą senovę, kur kokioj pilyje lėbauja kunigaikščiai, Gediminas visai negerbia ir neklauso žynio, išaiškinusio sapną apie geležinį vilką, o Birutė nuo savo aukuro pabėga į mišką su medumi kvepiančiu lokiu. Maždaug tokio siužeto galite tikėtis. Jei atrodo kaip visiška nesąmonė, geriau ir neprasidėti.

Mėnulis ir kitos nelaimės

Man labai patiko ši knyga šviežiems paaugliukams. Man patiko tas balsas, kuriuo kalbama knygoje ir taip, kaip autorė sugebėjo perteikti pagrindinio veikėjo Antono mąstymą ir elgesį – taip viskas natūraliai vyksta, niekas nei sudramatinta, nei dirbtina, skaičiau ir visiškai tikėjau tuo pasauliu. O be to viskas parašyta su gera humoro doze, tad, nors rašoma apie rimtus reikalus, bet su tokiu lengvumu ir skaidrumu, ir viltim, kad visos paauglystės nesąmonės, kurios vyksta ir su asmenybe, ir su pasauliu, ir su kūnu viena dieną baigsis.

Jei trumpai apie siužetą – Antonas gyvena su savo tėčiu, jo mama žuvusi. Tėtis pasinėręs rutinoje, nelabai rūpinasi buitimi, tvarka ar namų jaukumu anei švariais rūbais, tad Antonas su savo geriausia drauge Ine nusprendžia suorganizuoti tėčiui progų susipažinti su kokia žavia moterimi, kuri jį išjudintų iš to letargo, kuriame tėtis paskendęs. Tik draugužiai nepagalvoja, kad ne visos moterys tokios žavios ir nuotabios… O kai kurios taip priskrenta, kad tenka imtis atsiratymo veiksmų.

Tiesa, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą, kuris lietuvius skaitytojus gali truputį lengvai pritrenkti. Šios knygos veikėjai yra dvylikamečiai septintokai, ir pagal knygą galima suprasti, kad septintoje klasėje Norvegijoje labai rimtai užsiimama lytiniu švietimu. Pvz., knygos septintokai mokosi apie žmonių dauginimąsi ir kontracepciją, be to, knygos veikėjas knygos pradžioje sužino, kad jo mama pastojo netyčia, plyšus prezervatyvui. Kita knygos veikėja Inė žino, kad ji pradėta mėgintuvėlyje.

Iš pradžių tema gal kiek sustabdo akių bėgimą eilutėmis, bet tada pagalvoju, kokia yra statistika, kai vaikai susiduria ir pradeda ieškoti informacijos apie seksą, ir truputį pakreipiau savo mąstymą link realaus gyvenimo. Tai, kad mūsų švietimo sistemoje viskas kuokelių ir piestelių lygyje, nereiškia, kad vaikams tokia informacija nereikalinga arba turi būti pateikta sulaukus aštuoniolikos, kai visi viską ir patys jau žino. Prisiminiau, kaip kažkurioje gimnazijos klasėje mūsų mokykloje lankėsi pedagogai iš Švedijos (buvo kokie gūdūs 1995-6) ir mūsų klasei pravedė lytinio švietimo pamoką. Labai natūraliai, paprastai ir su visais kontracepcijos pavyzdžiais. Ir net išdalino visiems prezervatyvų, kuriuos paskui namuose turėjau slėpti, nes mama būtų nugriuvus, jei būtų radus. Taigi, nemanau, kad dvylikos žinoti apie dauginimąsi ir kontracepciją yra kažkaip ten per anksti ar dar kaip nors.

Taigi, visiškai puiki, nuotaikinga knyga plius lytinis auklėjimas kaip papildomas bonusas. Ir dar labai gražus viršelis.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Debesų ganyklos.

Nėra vietos dviem

Nėra vietos dviem | Kristijonas Kaikaris | ŽMONĖS Knygos

Pradėsiu nuo disclaimer – knygą perskaityti pasiūlė autorius, ir kadangi sutarėm, kad dėl to apžvalga nebus papimpinta, o jei nepatiks, tai gali būti kaip su “Gaono kodu” (su ta apžvalga Kristijonas Kaikaris prisipažino jau susipažinęs), tai sutikau paskaityt, o ir buvo smalsu, nes gi optimistiškai ir su viltim žiūrim į ateitį ir gimtosios šalies autorius bei jų kūrinius.

Pradėjus skaityti knygai neturėjau visiškai jokių lūkesčių, nebuvau skaičius jokių apžvalgų ir net nugarėlės neperskaičiau, kad alia autoritetai neįtakotų mano neutralaus nusiteikimo ir norom ar nenorom apskritai nesugadintų reikalo, kad paskui čia nereiktų ugnim spjaudytis. Buvau nusiteikus, jei bus šūdmala, tiesiog negaišt laiko. Ir turiu prisipažint, kad man šis trileris kaip visuma visai patiko (jei nekreipsiu dėmesio į tai, kas patiko nelabai). “Nėra vietos dviem” turi svarbiausią trilerio elementą – noris kuo greičiau perskaityti ir sužinoti, kaip ten viskas baigės. Ir jei šitas reikalas nesugadinamas, tai skaitytojai lieka laimingi ir patenkinti.

Fainiausia man buvo pirmi 200 puslapių – intriga gera, įtampa nebloga, ir net buvo galima praignoruoti vieną super veikėją, kuri ir pritrenkiančiai graži, ir blondinė, ir rytų kovos menų čempionė, ir slaugė ir nu, comme on, dar ir finansų analitikė! Vienintelė priežastis, kodėl suvirškinau šią veikėją buvo ta, kad ši superveikėja yra moteris ir, autorių išgelbėjo, kad neprikabino jai didelių krūtų (patikslinimui, prikabino mažas, jei neklystu, kažkas panašaus į mažus kietus kamuoliukus). Nu, whatever, pavarčiau akis, let it be, geriau tokia, nei kokia rožinė durnelė.

Dabar tikriausiai galvojat, o kas ten atsitiko kituose 200 puslapių? Na, ten ėmė ir įsivėlė fantastinis elementas. Tai pirma reakcija buvo “nu, really?”. Na, ta vieta, kai galvoji, kaip autorius išriš visą tą įtampą, o jis ima suverčia viską marsiečiams (Šimonytei nepatiktų, sakytų, nenenene!). Bet kadangi nuo to taško nebuvo labai toli nugrybauta, tai, nu, ok, priėmiau tas naujas žaidimo taisykles ir skaičiau toliau. Biškį kliuvo ir labai turtingi veikėjai (panašiai kaip “Amerikos purve”). Reikia kažkur nuskrist – “o, mano tėtė turi privatų lėktuvą”, reikia specialios medžiagos “o, ką tik grįžau iš tokios konferencijos, kur apie tai buvo kalbama”, ir t.t. Logiškai sukalta tie ryšiai, bet jau toks atsitiktinių sutapimų “pole čiudes”, kad pavirsta į pasakėlę suaugusiems.

Na ir pabaiga. Nesinori spoilint, bet neapsisprendžiu, patiko ji man ar ne. Kaip ir patiko toks visko paleidimas dūmais (o gal nieko čia nebuvo, viskas tik sapnas), bet iš kitos pusės didžiausias knygos gerietis per dešimt sekundžių virsta į blogietį ir praktiškai užsitarnauja Žvaigdžių karų tęsinį. Summa sumarum, jei nesikabini prie blondinių ir marsiečių, viskas kaip ir fine sukalta. Visai net duočiau keturias iš penkių, bet galiu ir persigalvot.

The Sun is a Compass

Suklausiau tokią knygą, kurią klausydama negalėjau patikėti, kokią istoriją pasakoja autorė. O is torija tokia, kad ji su savo vyru be jokių motorinių priemonių nukeliavo 4000 mylių iki pasaulio pakraščio Alaskoje. Kai perklausius knygą pradėjau googlint ir atsidariau kelionės žemėlapį, tai tiesiog sustingau į jį žiūrėdama – tiesiog atrodė neįmanoma. Štai kokia buvo kelionė –

Nors net seilė tįsta pamačius vaizdus, kurie atsivėrė šiem dviem gamtos mylėtojams ir visiškiems bepročiams, bet realiai suprantu, kad tikriausiai nenorėčiau tokio ekstrymo patirti ilgiau nei kokį tris dienas. Labai jau mėgstu sausas ir šiltas kojas. Apie savo valties ar kanojos, ar kas ten per laivas, tempimą ant nugaros net nenoriu galvot, jaučiu, jei kas liepų tokią tempt, pradėčiau lygioj vietoj isterikuot ar žvengt, nebent grėstų pavojus vaikam, kai, žinia, gamta motinose užkuria super galias ir jos tokius laivus nešiojas kaip skiedras pasikišusios po pažasčia. Bet jei pavojus negresia?

Tiesa, kiek ramina autorės prisipažinimai apie sunkius momentus, kaip norėjos viską mest, kaip nori šilto maisto ar maisto apskritai. Gal lietuvių pasąmonėj dar per stiprūs sunkmečių prisiminimai, kad ieškotume laukinės gamtos nuotykių – nereikia toli eiti – iki artimiausio bunkerio miške ar žmogaus, išgyvenusio Sibire.

Na, o be visų ektremalių išbandymų, knygoje sužavi autorės meilė gamtai, noras ir mėgavimasis buvimu visiškai laukinėje gamtoje (išskyrus atsitemptą maistą), lėtas laikas, maži poreikiai, supratimas, kiek mažai iš tikro reikia.

O čia filmukas iš kelionės, kurioje negresia užsikrėsti korona, bet gresia visa kita, ką tik galite sugalvoti – https://vimeo.com/60622639

2001: A Space Odyssey

Laikas nuo laiko vis bandau užkaišiot visokias spragas, tai Arthur C. Clarke knygą užskaityčiau už spragos užkaišymą. Knyga A.C. Clarke buvo rašoma kartu su režisieriumi S.Kubricku, kuris pagal knygą tuo pačiu metu kūrė filmą; knyga išleista netrukus po filmo pasirodymo. Ai, ir tai buvo 1964-ieji. Tai šiaip, buvo įdomu skaityti praeities knygą apie ateitį, kuri šiandien jau yra tapus tokia rimta praeitimi. Bet, matyt, turės būti 2038 (tiek, kiek metų praėjo nuo knygos išleidimo į pasaulį iki aprašomos 2001 metų ateities), kad žmonija pasiektų tokį technologijų išsivystymo ir dirbtinio intelekto lygį, apie kokį rašo knygos autorius.

Knyga prasideda prieš tris milijonus metų, kai alkanos žmogbezdžionės aptinka keistą taisyklingos formos monolitą, kuris, suprask, yra aukštesnių civilizacijų sukurtas objektas, skatinantis potencialiai būsimų protingų būtybių vystymąsi. Atsiradus monolitui, žmogbezdžionės atranda įrankius, išmoksta medžioti ir nustoja badauti.

Šokam į 1999, kai vienas mokslinikas siunčiamas alia eilinės, bet iš tikro slaptos kelionės į Mėnulį, kur amerikiečiai rausdami palydovą, aptinka mūsų jau pažįstamą monolitą, kuris, mokslininkai spėja, siunčia signalus į vieną iš Saturno palydovų. Na, ir toliau jau knygoje astronautai skrenda į Saturną, susiduria su dirbtinio intelekto, valdančio erdvėlaivį iššūkiais ir toliau nepasakosiu, nes jau, žiūriu, ir taip prispoilinau.

Buvo labai įdomu klausyt, o kadangi vis tiek apie tokius nežemiškus dalykus kai klausai, tai nesupranti iki galo, ar teisingai supranti. Tai pasigooglinau apie filmą ir apie knygos/filmo pabaigą, tai ten pasirodo, yra atskira diskusija, nes pabaiga yra atvira interpretacijoms ir kaip nori, taip gali suprasti, kokia ten jos reikšmė ir šiaip ten jau yra kosmosas, panašus jausmas, kaip kad skaitai Carlo Rovelli “Laiko tvarką” ir maždaug nuo vidurio nieko nebesupranti.

Summa summarum, labai patiko ir buvo labai įdomu ir klausyt, ir googlint, ir skaityt interpretacijas. Visada žavi tokios ateitį spėjančios fantazijos, ypač, kai jos tokios taiklios. Autoriai gal ir tikėjos greitesnio progreso, bet įsivaizduoju, kad 1964 metais 2001-ieji atrodė siaubingai toli, net ir 1990-aisiais jie toli atrodė ir net 1999 gruodžio 31 dieną nežinojom, ar bus pasaulio pabaiga kompams nesupratus, kokie čia metai atėjo.

Visai klausyčiau ir kitas odisėjas, tik gal ne audio. Kiek googlas rodo kitos dvi Odisėjos (2010 ir 3001) nėra išverstos. Jei skaitėt, ar verta toliau keliaut?

Šėtono apžavai

Grigorijus Kanovičius yra vienas iš rašytojų, kurio knyga pakeitė mano žvilgsnį į pasaulį, konkrečiai į Lietuvą, į tarpukarį, karą ir pokarį. Su “Miestelio romansu” Kanovičius nutraukė man šydą nuo akių – atvažiavus į miestelį, iš kurio kilus mano mama, aš pirmą kartą savęs paklausiau – o kur miestelio žydai? Atsakymą, žinoma, rodo kokia nors viena iš daugelio rudų pakelės rodyklių, bet iki tol miestelis man stovėjo sau, rodyklė sau. Perskaičius “Šėtono apžavus” dar kartą stoviu prie miestelio senųjų žydų kapinių (dabar jau pažymėtų (bent)) tvoros ir dabar jau klausiu, o kur antkapiniai akmenys?

Šioje knygoje, kaip tikriausiai visose Kanovičiaus knygose niekas neklausia, o ir niekas nesako, kur dingo Miškinių žydai. Lyg nieko niekada ir nebuvo, nes nebėr kam gedėti. Šioje knygoje, kaip ir “Miestelio romanse” nepaliauja stebinti autoriaus jautrumas, nešališkumas ir kažkokia ramybė, kai, atrodo, norėtųsi viską aplink išdaužyt, išspardyt ir išprotėjusiai klykti, nes, tai, kas vyksta yra nei suvokiama, nei pateisinama. Bet autorius empatiškai apmąsto ir vieno, ir kito veikėjo motyvus, istorijas ir kontekstą, kuris pasakojamuoju laiku nepripažįsta jokio neutralumo, o žmogiškumas tampa matuojamas gyvybe – jei ne su mumis, tai tu – priešas. Ir viskas.

Skaitydama vis galvojau, kad ši knygą yra žydiškoji sakmė apie Juzą. Tik nėra ten tokio vieno personažo, Juza išsibarstęs visuose knygos veikėjuose. Taip ši sakmė tampa universali. Sakmė apie mažus žmones, įsuktus istorijos sraigtų.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Šiltinė

“Šiltinę” pasiėmiau tikėdamasi nesudėtingo skaitinio, tai knyga puikiausiai atitiko šį kriterijų, tačiau autorė, mano manymu, kiek per daug užsižaidė su tekstu, na, nes turiu surinkus daug medžiagos, tai kažkur reikia ją sukišti. Vietomis tikrai praskipindavau pastraipas, nes man visai nebūdavo įdomu visokios detalės ir nukrypimai, o vėliau net suabejodavau, kokia yra pagrindinė knygos mintis ir ką ji nori pasakyti. Pavadinimas lyg ir rodo į ligą, epidemiją, bet skaitant tai daugiau yra Merės gyvenimo istorija, su nuokrypiais į jos veltėdžio bičo tinginystes ir girtuoklystes. Jo nepasiuntimas velniop man kažkaip niekaip nesuėjo su kietu Merės charankteriu, na, bet tiek to. Galvojau, kad taip viskas ir baigsis neaiškiai, bet pabaiga, dėkui autorei, vėl sugrįžo į vėžes ir razumnai užbaigė istoriją.

Kas knygoje patiko? Istorinis kontekstas, pasakojimas, kaip XX amžiaus pradžioje gyveno niujorkiečiai ir naujieji emigrantai, kaip grūsdavosi ankštuose būstuose, koks buvo medicinos lygis ir t.t. Tai šią knygos dalį užskaitau, bet daugiau trijų žvaigždučių knygai niekaip neduočiau, labiau tris su minusu. Ir dar. Kažkaip pradžioje visai nesusigaudžiau, kad skaitau jau antrą Mary Beth Keane knygą, pirmoji “Ask, Again Yes” tikrai daug brandesnė ir labiau man patiko, tad ją ir rekomenduoju.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Smarkuolė Gilė Hopkins

Ech, Gilė. Niekaip nesuprantu, kaip ši knyga praslydo mano neperskaityta vaikystėj. Bet atsimenu tokių ne vieną, tame tarpe buvo ir “Hobitas”, kurio iki šio neperskaičiau, matyt, skaitysiu kitais metais, kai sūnus bus šeštokas. Dabar mat skaitau penktokų sąrašą.

Gilė, Galadrielė, mergaitė keliaujanti iš vienų globėjų namus į kitus ir, žiūrėdama į gražuolės mamos fotografiją, vis svajojanti, kaip šioji su griausmu atvažiuos jos pasiimti. Vargšė Gilė, vargšai visi pasaulio vaikai, laukiantys ir nesulaukiantys savo mamų!

Pasakojimas prasideda, kai Gilė patenka pas keistą globėją, kurios niekas, kas susiję su Gile ir jos elgesiu nešokiruoja ir neerzina (kad ir kaip Gilė stengtųsi). Gal pagaliau Gilė papuolė ten, kur bus mylima tokia, kokia yra? Tiek kartų įskaudinta ir palikta mergaitė ir pas šią globėją kasdien susisuka į spygliuoto ežiuko kamuoliuką ir niekam neleidžia per daug prisiartinti. Ji parašo savo beveik neegszistuojančiai mamai skųsdamasi savo esama padėtimi, globėja ir aplinkiniais, apsivagia, bando bėgti iš globėjos Troter namų. Laiškas tuo metu keliauja per rankas ir užveda nesustabdomą procesą, kuriam užsisukus net smarkuolė Gilė nebegalės nieko pakeisti, nors ir kaip norėsis.

Tas mano jaunasis skaitytojas penktokas visą knygos skaitymą mąstė panašiai kaip Gilė. Taip įdomu stebėti, kaip ten dėliojasi jo mintys – kaip tau atrodo, kodėl ta mama neatvažiuoja, kaip tau atrodo, ar dabar Gilė laiminga, kodėl ji nebenori važiuoti su močiute? Na, žodžiu, yra reikalų. Autorė viską pasakoja užuominomis ir patylėjimais, kurie dažniau bus suprantami tėvams nei vaikams, tad rekomenduočiau, pasitikslint, ar jaunieji skaitytojai viską suprato (kiek įmanoma). O šiaip tai labai labai rekomenduoju mamoms ir tėčiams perskaityt – puiki knyga.

Numylėtinė

Šį savaitgalį jaučiuos kaip trenkta maišu, tai nusprendžiau, kad reikia man kokių lengvų skaitinių, kur nereikia per daug galvos sukt – tad traukiau trilerį iš lentynos, taip ir perskaičiau dviem prisėdimais. Patiko, geras, nėr visokių nereikšmingų dialogų (gal tik krislelis), biškį autorė skaitytoją paklaidina, kad nebūtų viskas ten super aišku – viskas ko reikia geram ir greitam trileriui.

Pats veiksmas vyksta tamsioje miško trobelėje, kur uždaryta gyvena Lena ir du jos vaikai. O gal ir ne jos, ką gali žinot. Pradingusios dukros, taip pat vardu Lena, iki šiol laukia Matas ir jo žmona, tad išgirdę apie ligoninėje atsidūrusią automobilio sužalotą panašaus amžiaus moterį, kurią jos dukrelė taip pat šaukia Lena, kuo skubiausiai lekia jos atpažinti.

Čia tas pat žmogus, ar ne? Ar Lena yra vaikų motina? O kas vaikų tėvas? Žodžiu, mįslių užteks iki knygos pabaigos, net jei ir įtarsite, kas tas didysis niekadėjas. Na, ir tikėkimės, kad aukų nebus daugiau nei reikalauja žanras, nelabai man patinka, kai skerdžiami visi, kas pakeliui pasitaiko, kaip buvo “9 kape”.

__________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Jonas Valančiūnas: su kamuoliu – paskui svajonę

Kadangi turiu visokių lyčių ir amžių vaikų, tai ir knygų skaitau pačių įvairiausių. Šią skaičiau dar ir prisimindama savo vaikystės kultinę knygą “Žalgirio vyrai”, kurią vartydama bandydavau išsirinkti, kuris “Žalgirio” vyras pats gražiausias (net dabar juokinga). Gražuolių konkursas būdavo. Sunkiai sekdavos su tais rinkimais, kiek atsimenu, nes, matyt, gražuoliai nelabai mano skonio buvo.
Šios knygos tikslas tikriausiai turėtų būti per Jono Valančiūno gyvenimo istoriją papasakoti, kaip galima iš mažo paprasto berniuko užaugti didele žvaigžde ir milijonierium. Tik kad tie pramuštgalviai perskaitę nelabai prisimena, o gal knygoje per mažai akcentuota, kiek iki tų milijonų kibirų prakaito išlieta, kiek reikia valios, užsispyrimo ir t.t. Na, bet tikriausiai, kaip aš skaitydama “Žalgirio vyrus” ieškojau gražuolių, taip mano sūnus, perskaitęs šitą prisimena, kokia buvo pirmoji Jono mašina, kaip jis išdykavo su draugais ir vienas pirmųjų Utenoje turėjo motorolerį su primontuotu magu. Žodžiu, kas ko ieško, tas tą ir randa.

Šiaip man patiko, kad autorius užsimena apie finansinius dalykus, pvz., kiek mokesčių nuo savo pirmos diiiidelės algos Jonas turėjo sumokėti ir kas jam liko, apie tai, kaip NBA jaunuosius turtuolius moko, kaip elgtis su finansais, ko vengti ir t.t. Taip gražiai nuima rožinius akinius ir įmeta į prakaito kibirą. Na, tikiuosi, kad bent pasąmonėj kažkur nugulė finansinio raštingumo pamokėlė.

Tiesa, mamos, kurios tikisi, kad bus kažkokia paskata mokslų prasme – na, kad Jonas gerai mokės ir buvo geras krepšininkas, tai gal nelabai. Su mokslais išsisukta čia. Bet labai daug kalbama apie Jono paprastumą, nuoširdumą ir gerą širdį apskritai, ir kiek durų šie būdo bruožai bei neišpuikimas jam atidarė. Sužvaigždėti ir pasikelti, žinia, labai paprasta. Tad po daugelio metų gražiausiu “Žalgirio vyru” skelbiu Joną Valančiūną. Case closed. 🙂

Faina, gerų emocijų pilna knyga.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”