A.Makine “Prancūziškas testamentas”

Laukiu vieno tikro pavasarinio ženklo. Šią arba ateinančią savaitę turi nuvalyti gatves mūsų rajone ir surinkti žvyrą ir smėlį, kuriuo barstė gatves šią žiemą, kuri atrodė niekada nesibaigs. Bet baigėsi.

Kitas pavasario ženklas- geltonos ir mėlynos krokų gerklės.  Kai gyvenau Klaipėdoje, pavasariniai ženklai buvo kitokie.

Greitai bus 12 metų, kaip aš gyvenu Švedijoj ir niekaip negaliu nustoti stebėtis, kaip mano pasaulis padvigubėjo, kai aš persikėliau čia gyventi. Skaitau švediškas knygas, žiūriu švediškus filmus,  turgelyje perku plunksnomis puoštas dar neišssikleidusias beržų šakeles (pasiruošimas Velykoms) ir klausausi Lars Winnerbäck muzikos

Ir ne tik mano pasaulis išaugo. Mano K. mašinoje visada klausosi A.Mamontovo ir su pačiu gražiausiu švedišku akcentu dainuoja “Tik saldi, juoda naktis/Pasibeldžia į duris/Iš giliausių vandenų/Kyla tūkstančiai laivų“, o po to manęs klausia “Giedre, ką reiškia žodžiai “Kaip kunigas šviečiantis visas po meilės nakties?”

Todėl nėra geresnės dovanos, kurią galėčiau duoti savo mažajam trupinukui K. nei išmokyti jį kalbėti lietuviškai. Kad ir jis galėtų skaityti “Grybų karą” ir “Karaliūną Gargaliūną” ir “Danuko Dunduliuko nuotykius”. Kad ir jis galėtų išgirsti visus tuos pasakojimus apie mano tėvų vaikystę, apie gyvenimą už geležinės uždangos. Labai noriu, kad ir jis rinktų gintarą Klaipėdoj, kad ir jis žinotų skulptūrų pavadinimus Skulptūrų parke. Kad ir jam stebuklinga būtų stovėti ant Parnidžio kopos.

Galvojau vakar apie visus tuos dalykus, nes kaip tik baigiau skaityti A.Makine “Prancūzišką testamentą”- knygą apie brendimą ir humaniškumą (ir jo visišką priešingybę) ir apie tai, kaip savo vaikui galima perduoti vieną gražiausių įmanomų palikimų-  galimybę pažinti didesnį pasaulį.

Aliošos vaikystę sovietinėje, pilkoje, industrinėje realybėje pagražina ir papildo jo prancūzės senelės Charlotte Lemonnier pasakojimai apie tolimąją Prancūziją.

didžiulio lagamino ji traukia įvairias laikraščių iškarpas, aprašančias senus įvykius, ji garsiai skaito Baudelaire, pasakoja apie prezidentą mirusį meilužės glėbyje, apie Paryžiaus restoranuose pateikiamą maistą.

Ir visi tie senelės pasakojimai Aliošai skambantys tarsi burtažodžiai, apkeri jį, keičia visiems laikams ir priartina prie suvokimo, jog jo, Aliošos, identitetas yra nevienalypis.

Jog jame kažkokiu turi susigyventi rusiškoji ir prancūziškoji dalys. O tu pabandyk sujungti tuos du skirtingus pasaulius savyje, kai gyveni tipišką sovietinį gyvenimą, kai tavo tėvai bijo nelauktų skambučių į duris, kai tiek senelis vedės prancūzę, tiek senelė laikomi liaudies priešais šnipais.

Kaip suderinti prancūziškąją estetiką su sovietiniu vulgarumu? Kaip gyventi, jei senelės pasakojimai apie prancūziškąją Atlantidą primenantys gražius meniškus sapnus ir  neryškias vizijas taip stipriai kontrastuoja su virtuvine realybe, sovietinės mokyklos kalama ideologija, su kasdiena, kurioje esi priverstas gyventi?

A.Makine meistiškai parodo mūsų identiteto kūrybos sudėtingumą ir daugiasluoksniškumą. Nors rusiškasis ir prancūziškasis pradas sukelia tam tikrų konfliktų Aliošos gyvenime, niekada nekyla minčių, jog reikėtų pasirinkti vieną iš jų.

Kaip ir N.Krauss, kaip ir B.Schlink, A.Makine kalba apie tai, jog mūsų asmenybės ir mūsų gyvenimus formuoja ne vien mūsų pačių dabartis, bet ir ankstesniųjų kartų išgyvenimai ir patyrimai. Kad visi tie prieš mus buvę egzistuoja ne vien pageltusiose karpytais kraštais nuotraukose ar pasakojimuose. Kad jie yra mūsų sąmonėje, mūsų identitete, mūsų veiksmuose.

Neabejotina knygos stiprybė- A.Makine meniška impresionistinė poetiška kalba. Ji yra visiškai nuginkluojanti.

Neturiu jokio priekaišto. Jokios pastabos.

Kaip kad Alioša buvo užburtas savo senelės pasakojimų, taip ir aš esu A. Makine kalbos pakerėta.

K.Ž.G

18 thoughts on “A.Makine “Prancūziškas testamentas”

  1. O man prancuziskai kazkaip sunkokai skaitesi, ta kalba kazkokia jauciasi, kad netikra. Nu bet patiem prancuzam patinka.

  2. Taip graziai parasyta…Net i saviske dukra siandien svelniau paziurejau, kad ir kaip svelniai ir mylinciai tai buna kasdien bet kokiu atveju. “Dvikalbe” vaikyste ir gyvenimas turi labai daug pliusu. Visada sakiau, kad jeigu ne as pati, tai bent mano vaikai tures “didesnes akis” i pasauli. Rasiau kazkuriam irase pas save apie tai.
    O knyga bandysiu perskaityti. Kai tik rasiu laiko perskaityti visa norimu knygu sarasa…

    1. o nusipirkau tai Pilkosios sielos is pretenduojanciu i geriausia vertima. vagoj 15lt nukainuoja, tai kazkaip ir neatsispyriau. paprastai is to saraso nenuvilia

  3. Dabar galvoju, gal reikia nustot miegot ir tas 8 val paskirt knygu skaitymui? Ot sutrumpetu mano neperskaitytu knygu sarasas!

  4. gal net uzknistu tiek ilgai skaityti? gal del to toks ir malonumas nerealus, kad tas skaitymo laikas toks brangus?

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s