Category: Tinka atostogoms

Florida

~ kzL ~ 5 Comments

Na, tai padedu save į statistinę lentynėlę, kuri vadinasi “jei nepatiko “Moiros ir furijos”, tai patiko “Florida”. Tikriausiai niekada neatspėčiau, kad čia tos pačios autorės knygos – taip viskas skirtinga. O didžiausias skirtumas, kad Moiros manęs neįtikino, fainai parašyta, gerai skaitėsi, bet nepatikėjau. O su “Florida” tai paskendau knygos atmosferoj, jaučiau knygos veikėjus, nors ten daugiausia moteriškos giminės veikėjų, ypatingai jaučiau moteris – motinas, prisiminiau savo nuotaikas, jausmus ir mintis – tokias pat, kaip knygos veikėjos.

Atsimenu, kaip visą laiką viena likusi su mažais vaikais bijodavau situacijų kaip ir “Vidurnakčio zonoje” – jei nukrisiu, susižeisiu, nualpsiu, kas kada tai pamatys, pastebės, ką darys vaikai – motiniška baimė, kad jais nebus pasirūpinta, kad kažkas nutiks. Ir dar toks per visus apsakymus tįstantis kažkiokio neapibrėžto ilgesio, vienatvės siūlas. Nors visai nesi viena, nuolatos kažkieno apsupty, su pilnomis rankomis vaikų, bet…

Tai, trumpai, jei patiko Moiros, gal palikit Floridą gyventi sau. O jei neskaitėt Moirų ir nekreipiat dėmesio, kokios knygos patinka Barakui Obamai, nerkit į Floridos pelkynus ir gyvatynus ir pajuskit tą ypatingą atmosferą.

__________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Daisy Jones & The Six

~ kzL ~ Leave a comment

Na, šį kartą nestosiu į fanų gretas. Laukiau laukiau to wow, o tas wow neatsitiko man, deja. Kažkaip man biškį per daug pūkuota pasirodė knyga, nepaisant visų girtuoklysčių ir narkašinimųsi. Tikriausiai dėl pabaigos, kurios nesinori spoilint, bet ji tikrai visai ne rokenrolinė.

Bravo autorei už kūrinio formą (visa istorija sudėliota iš interviu gabaliukų), bet po George Saunders Linkolno čia jau visai nenaujiena, bet nesvarbu, klausyti buvo smagu, man gal pritrūko dramos, buvo aišku, kas ten ką įsimylės, kaip bus “myliu-noriu-negaliu”.

Daisy Jones personažas man patiko savo atžagarumu, bet tas atžagarumas toks išlepinto vaiko biškį (ne tėvų demesio, deja). Dar labiau gal man patiko Karen (tikriausiai, nežinau, kaip rašosi, audio klausiau) – labai motyvuota muzikantė, gerai suprantanti, kokia yra vienokių ar kitokių reikalų kaina ir labai tikslingai pasirinkusi savo gyvenimą, o ne kitų lūkesčius.

Toks pliažinis skaitymėlis, neabejoju, populiarus ir t.t. Bet jaučiu, beveik galima štampuoti tokias apie visas pasaulio roko grupes. Negaila, kad perskaičiau, na, bet, sakau, į fanų gretas nestoju.

Vernonas Subutexas

~ kzL ~ Leave a comment

Vernono Subutexo turputį prisibijojau, kažkaip nelabai man patiko knygos aprašymas ant knygos, dar įtarinėjau, kad bus eiliniai narkomaniški kliedesiai, kaifai ir panašiai, kažkaip šita tema man nepaeina, o bet tačiau šitam viršeliui visi visiškai nepajėgiau atsispirt (autorius Karim Adduchi). Ir ačiū dievui, kad visi mano prisibijojimai buvo nieko verti. Šita knyga yra tokia wow, tikrai išskirtinė, verta dėmesio ir rekomenduojama.

Visų pirmiausia wow yra knygos kalba. Aišku, sunku įsivaizduoti, kokia ta originali kalba, bet vertimas tai yra kosmosas. Ten viskas taip teka, taip važiuoja, taip originalu, taip organiška, neįtikėtina ir jokių ten kursyvų ir kitų kalbaininių nesąmonių. Kažkoks čia laisvo oro gūsis mūsų lieteratūroj. Bravo vertėjui (nors žiauriai keista buvo 15min.lt podcaste nugirst, kad jam knyga buvo linksma ir net juokinga, nes man tai juokinga buvo lygiai vienoj vietoj. Hmm..)!

O pati knyga tai tokia mozaika. Vernonas yra toks centrinis personažas, apie kurį viskas rutuliojasi, tai jo kelias nuo bedarbio iki benamio, tačiau, jis nugultas visokio plauko personažais, kurie net tik pasakoja savo gyvenimus, baimes, sėkmes ir vienatves, bet piešia labai atvirą Prancūzijos visuomenės paveikslą. Politkorektiškumo ten tikrai mažai rasit. Bet tikrai rasit žmones, su kuriais prasilenktumėt Paryžiaus gatvėj, jei tik dabar tai būtų įmanoma. Despentes personažų spektras tokio platumo ir taip išjaustas, kad visiškai su jais gyveni, jie visiškai tikri. Autorė neatiduoda tų personažų skaitytojo teismui. Gal labiau sustato skaitytoją ir personažą akistaton ir kiekvienas jų stovi prieš savo gyvenimą ir kasdienybę, ir bando su jais susidoroti, laimėti kiekvienos dienos kovą, menamą ir tikrą konkurenciją betoninėse džiunglėse. Dažniausiai, nepaisant šitokio pažįstamų ir draugelių tinklo – labai vienišą.

Ir ta Vernono Subutexo fizinė nuopolio kelionė, blaškymasis po pažįstamų ir nelabai butus, kažkaip vidujai nesijaučia degradiškai. Kažkoks nuostabos jausmas išlieka – kas dabar bus? O dabar dar ne dugnas? Lyg skaitytojas žvelgtų tom hipnotizuojančiom mėlynom Subutexo akim į tą patį, bet ir kitokį pasaulį, nes jis gyvenamas kitoje perspektyvoje (ne žmonių akių, bet jų rankinių ir batų lygyje su grėsme tapti visiškai nebematomu žmogumi). Ir nors kyla visokiausių klausimų dėl jo elgesio, jis kažkaip vis tiek balansuoja ant kažkokios juoda/balta ribos, kuri neleidžia skaitytojui jo nurašyti. Ir šiaip šis romanas – kasyklos visokiems pamąstymams. Knyga, po kurios reikia daryti pauzę.

Labai rekomenduoju.

Small Island

~ kzL ~ Leave a comment

Tai jau išėjo, kad vienu metu supuolė panašaus tipo knygos – kai klausiau Andrea Levy “Smal Island”, skaičiau B.Everisto “Girl, Woman, Other”. Ir nors abi knygos laimėjo premijas, “Small Island” kiek nublanko. “Girl, Woman, Other” man pasirodė ir platesnė, ir gilesnė, ir geriau sukalta. Ryškesnė.

Knygų panašumai susišaukia Britų imperijos palikimo sukeltos problemos. Daugybė imperijai priklausiusių šalių žmonių užaugo save laikydami britais, besididžiuodami tolimąja motinėle Anglija, daugybė vaikų buvo išauklėti angiška dvasia (su vietiniais niuansais, žinoma). Ir štai tie, kurie tiek prisvajoję ir prifantazavę, vidurinei ar net aukštesnei klasei savo šalyje (šiuo atveju Jamaikoje) priklausę žmonės atkanka į tą išsvajotąją šalį ir nieko aprašyto vadovėliuose ir knygose neranda. Londonas ne toks didingas, namai po karo nutriušę, oras baisus, maistas dar labiau, tamsiaodžiai, kurie buvo tinkami kovoti su nacistine Vokietija staiga pasidaro nebereikalingi, jų išsilavinimas nepripažįstamas ir t.t.

Į tokią nelabai svajonių šalį papuola knygos herojė Hortense. Ją pasitinka, t.y. pradžioje nepasitinka jos šviežutėlis vyras Gilbert ir knygoje mes keliaujame abiejų gyvenimais prieš šį susitikimą ir po. Kur nuves ši santuoka iš išskaičiavimo? Kokie siurprizai jų laukia? Kokia Queenie, tikros anglės, pralenkusios savo laikmetį ir nesibaidainčios juodaodžių imigrantų, gyvenimo istorija ir kaip ji susikerta su Hortense ir Gilbert? Ir ar tikrai gali aplenkti savo laikmetį?

Ir galiausiai, kuri sala yra mažoji – Britanija ar Jamaika? Tiek fiziškai, tiek dvasiškai? Kol surašiau viską, tai supraatau, kad visai patiko, tik patarčiau tada neskaityti viena po kitos su “G,W, Other”. Kad viena kitos neužgožtų.

Lara. Nepapasakota meilės istorija, įkvėpusi “Daktarą Živagą”

~ kzL ~ Leave a comment

Knygų keliai nežinomi… Keletą metų pastovėjus lentynoj, išaušo ir šiai knygai diena. Beje, po Laros Prescott “Mūsų čia nebuvo” knietėjo skaityt ir patį “Daktarą Živagą”, ir šią. Ir paviliojo šios negrožinės knygos nuotraukos, nes kai skaičiau “Daktarą Živagą” pirmą kartą, tai nebuvo dar internetų ir autorių foto, nelabai galėdavai pasigooglint, tad kaip atrodė Borisas Pasternakas pamačiau tik prieš kokią savaitę. Oho, kaip atrodė!

O knyga parašyta Pasternako giminaitės. Lara yra “Daktaro Živagos” meilės vardas, o įkvėpė Laros personažą pirmiausia antroji Pasternako žmona Zinaida, o paskui jo gyvenimo meilė Olga, taip niekada ir netapus trečiąja. Oi, kiek ten dramos rašytojo gyvenime! Bet dar daugiau istorinės perspektyvos (Pasternakas buvo mėgstamas Stalino poetas, “debesų ganytojas” išvengęs jo susidorojimo. Bet yra ir kitų būdų padoryti galią. Per aplinkui, per mylimuosius.

Olga iki šiol neturi gero vardo Pasternakų giminėje, tad Anna Pasternak šioje knygoje savotiškai bando ją reabilituoti, atknisti tikrąsias senas istorijas, nešališkai pažvelgti ir suprasti tiek Borisą Pasternaką, taip ir nesiryžusį įteisinti santykių, tiek Olgą Ivinskają. Ar Borisas naudojosi Olgos meile, o gal Olga Boriso? To tampymosi pirmyn atgal tarp tų moterų gal buvo ir per daug, ir per smulkiai prirašyta, bet kažkaip atleistina, nes, manau, taip ten ir buvo tampomasi. O šiaip tai knyga labai įdomi, aiškiai parašyta, kas ir kodėl buvo, ko pasigedau Laros Prescott knygoj, kur visai nepaaiškinta, kodėl sovietai taip gainiojosi į kitas kalbas verčiamą knygą ir daug kitų dalykų, kurie skaitytojui, nežinančiam tų laikų konteksto, tikrai yra nesuprantami.

Tai visiems susidomėjusiems “Daktaru Živaga” labai rekomenduoju paskaityti ir Larą. Tik nežinau, kurią skaityti pirma.

Mūsų čia nebuvo

~ kzL ~ 2 Comments

Mūsų čia nebuvo | Baltos lankos

Šiai autorei būsiu dėkinga, kad priminė apie Borisą Pasternaką ir net motyvavo padaryti, ko šiaip nedarau – pasiryžti antrą kartą perskaityti “Daktarą Živagą” (dar neperskaičiau, bet perskaitysiu). Tai tiek užskaitau, bet kad labai būčiau mėgavusi pačia knyga – negaliu pasakyti. Ir šiaip likau truputį pasimetusi – knygoje pasakojamos dvi labai įdomios istorijos – Boriso Pasternako gyvenimas, kai jis rašė ir bandė išleisti knygą, kaip buvo nominuotas premijai, kaip buvo priverstas jos atsisakyti, paraleliai dar pasakojant jo meilės Olgos, mūzos, įkvėpusios pagrindinės knygos veikėjos Laros personažą, istorija.

Kita knygos istorija – apie knygos platinimą vakaruose. “Daktaras Živaga” JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) buvo pasirinktas kaip propagandos ginklas sovietų žmonių akims atverti, kadangi knygoje atvirai rašoma, ką šaliai padarė spalio revoliucija. Tad rusiškąjį leidimą būtent ir parėmė, ir suorganizavo ši Amerikos agentūra.

Abi istorijos labai įdomios ir kadangi, sudėtos į vieną knygą, tad labai kažkaip norisi tikėtis, kad galiausiai jos labai artimai susipins. Bet nesusipina kažkaip. Taip ir lieka dvi atskiros. Tada man kyla klausimas, o tai kam pasakoti taip detaliai knygos platinime dalyvavusios merginos, net jos tėvų istorijas, nukrypstant į visokius seksualinius reikalus, bandant giliai užgriebt CŽV darbo metodus, griebiant, bet taip ir neužgriebiant? Bandant lyg pasakoti, kaip solidesnio amžiaus agentės paliekamos ant ledo, nes nebe tokios gražios, kad galėtų išpešti reikalingą informaciją iš susižavėjusių vyriškių. Būtų įdomi knyga apie agentes, jų karjerą tokioje vyriškoje kompanijoje, taip pat apie tą palikimą ant ledo, bet tada prie ko čia Pasternakas?

Ir atvirkščiai, jei knyga apie Pasternako knygos rašymo ir leidimo aplinkybes, tai prie ko čia agenčių seksualiniai ir karjeros reikalai? Nei padėjo tos knygos išleisti, anei platinti. Man toks jausmas, kad autorė turėjo per daug medžiagos ir viską norėjo panaudoti. Bet surišti istorijų, mano manymu, deja, nepavyko. Agentės sau, Pasternakas sau.

O šiaip, nežinau, kuri knyga išėjo pirma, kuri, vėliau, bet ką tik baigiau skaityti Annos Pasternak knygą “Lara. Nepapasakota meilės istorija, įkvėpusi “Daktarą Živagą”, ir man kai kurios vietos biškį deja vue arba biškį copy paste. Gal sutapimas, bet gal ir ne? Visiškai vienodo stiliaus. Vienoj vietoj net sustingau skaitydama, negalėjau patikėt, kaip ką tik buvo girdėta. Gal abi nuo kur nors nusirašė? Ir dar tokios knygos vietos, kai sovietinės moterys knygos puslapius alia slėpė tamponų dėžutėse. Seriously? Reikėjo pasidomėt, ar šeštam dešimtmety tarybinės moterys žinojo, kas yra tamponas.

Tai va tokia situacija – įdomios temos, vietomis neblogai visai parašyta, bet visuma – nea, nepraėjo man. Sorry…

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos

Gilios žaizdos

~ kzL ~ Leave a comment

Nors iš pradžių knygos stilius (o gal vertėjos) kiek erzino ir vis galvojau, kaip man ilgu J.L.Horst nedaugiažodžiavimo, bet paskui kažkaip visai gerai įsivažiavau ir papuoliau tiesiai į pageturner pinkles, kai gresia skaityti iki ryto.

Trumpai – garbaus amžiaus senukas žydas, senatvėje grįžęs į Europą, nušaunamas savo namuose. Prie jo ir dar dviejų žudiko aukų palikta paslaptinga skaičių kombinacija, įdomių dalykų paaiškėja darant skrodimus. Lyg būtų maža lavonų, nužudomi dar keli žmonės, su keliais siekiama susidoroti, žodžiu, tad veiksmo nemažai. Bet čia tokie įprasti trilerių reikalai. Knygai gero prieskonio prideda istorinis Rytprūsių kontekstas ir pokario mėsmalėje pasinaudojus situacija pavogtos tapatybės. Iš tikro tai čia ir buvo visas įdomumas, kaip ten tas tapatybes pavogė, įdomiau net, kas žudikas buvo.

Į knygos pabaigą, biškį jau atrodė, kad gal persistengta, nes pradėjo visokie naciai iš visų pakampių lįst, bet, kadangi autorei pavyko išvengt didelių nesąmonių ir nelogiškumų, tai trilerį (o gal detektyvą) ir užskaitau, ir rekomenduoju. Ypač lietingoms vasaroms dienoms tinka.

Maldos pagrobtosioms

~ kzL ~ 2 Comments

Visai neturėjau jokių lūkesčių knygai, o ji mane tiesiog prikaustė. Tik šiandien baigiau, o vis dar ją gromuliuoju ir bandau sugalvot, kaip čia parašyti, kodėl man taip patiko. Net negaliu pradėt skaityt kitos knygos.

Pirmiausia, man ši knyga labai vaizdiškai susidėliojo, kaip filmas. Greičiausiai tie mano vaizdai yra nelabai teisingi, nes Meksikoje nesu buvusi, bet čia tikriausiai ir yra autorės talentas taip parašyti, kad jauti besilydančio asfalto karštį ir jauti, kaip prie jo limpa plastmasinės šliurės ar kaip vėjyje plevėsuoja džiūstančios mažos mergaitės suknelės, kaip drėgme ir šalčiu dvelkia kalėjimo betonas.

Tas karščiu alsuojantis asfaltas – kalno bendruomenę perskyręs naujas greitkelis, nuo kurio, pasak kaimo gyventojų ir prasidėjo visos bėdos – vaikai nebegali be pavojaus gyvybei nueiti pas motiną, o blogiausia, kad tuo keliu visi kalno vyrai išvažiuoja į valstijas dirbti. Taip kalno bendruomenėje gyventi lieka tik moterys ir mergaitės, kurių didžiausias prakeiksmas yra būti gražia ir patraukti nakrobaronų dėmesį.

Nepaisant nesančių vyrų, kalno gyvenvietėje verda meksikietiškojo serialo aistros – dėl praeities, dabarties ir net ateities, kuri dažniausiai visai ne tokia, kaip buvo pranašauta. Vienintelis langas į pasaulį ir į išsilavinimą – televizorius. O šiaip aplink vien neviltis ir beprasmybė – korumpuota policijos niekas net radęs lavoną nekviečia, aguonų laukams naikinti skirtus chemikalus ta pati policija išpila tiesiai žmonėms ant galvų, žmonės dingsta, vyrai negrįžta, o mergaites tiesiog išsiveža. Vienintelė išeitis – neišeitis – brautis į šiaurę, kur, jei pasiseks, pasienio patruliai tiesiog nušaus tave į nugarą (čia, pasirodo, mažiausia blogybė).

Tačiau tarp brutalios aplinkos ir ne mažiau brutalios kalbos manieros, už šiurkščių žodžių, aistringų išdavysčių ir girtuoklysčių, tarp teksto eilučių sruvena tokia visiškai tyra ir bekompromisė meilė – motinos dukrai, dukros motinai, netikros sesers savo seseriai, moters – savo dukros seseriai, draugei, kalėjimo “kompanjonei”. Ir visas tas spalvingas mirguliuojantis pasaulis autorės pasakomas visiškai paprastais, neįmantriais žodžiais ir sakiniais, nepasakymais, tarsi žvilgsnio nukreipimu ar galvos linktelėjimu – žiū, tenai.

Visiškai nesaldus, pavojingas, žinant Meksikos situaciją ir bandymą kovoti su karteliais, ir beviltiškas pasaulis. Ir kartu kažkaip vis tiek – viltingas, nors ne, vis tiek beviltiškas. O gal?

_______________________

Knyga iš nuostabiosios Girulių bibliotekos. Daug konteksto knygai turėjau iš kontraversiškojo Jeanine Cummins “Amerikos purvo“

Vakaro miglų sodas

~ kzL ~ 2 Comments

Summa summarum iš šios knygos, kaip Bookerio nominantės tikėjausi kažko daugiau (arba kažko nuostabaus, kaip nuostabus yra knygos viršelis). Skaityti buvo įdomu, nuolatos galvojau, kaip daug nežinau apie Azijos istoriją ir koks baisus buvo Antrasis pasaulinis. Nuolatos galvojau ir apie “Knygą laiko būčiai” (dėl kamikadzių ir japoniškos pusės).

Jei trumpai apie siužetą – Jun Ling, Malaizijoje gyvenanti kinė, nori sukurti japonišką sodą savo seseriai, neišgyvenusiai japonų belaisvių stovykloje. Ironiška, kaip susiduria teigiama ir negatyvi Japonijos pusės. Japonišką sodą sukurti gali tik japonų sodininkas, vienas toks, pasirodo, gyvena ir tokį sodą kuria Malaizijos kalnuose. Knygos protagonistei tenka perlipti per savo pyktį, neapykantą ir visus vis dar kunkuliuojančius jausmus ir keliauti prašyti sodininko sukurti pažadėtąjį sodą.

Japonas sodininkas Aritomo ir yra tas personažas, kuris suteikia knygai jos skonį ir svorį. Šioje knygoje jis man yra įdomiausias personažas – ką jis be sodo kūrimo veikia Malajos kalnuose, kodėl paliko Japoniją, su kuo bendradarbiavo, koks jo tikrasis tikslas, koks tikrasis veidas? Ar bendravimas su Jun Ling yra savotiška jo atgaila? Kas svarbiau – meilė ar pareiga, o gal garbė?

Tuo tarpu, pagrindinė knygos veikėja pasirodė gan vienpusiška ir nuspėjama, viskas, kas apie ją yra įdomu – susiję su sodininku. Arimoto įtaka lyg ir padeda jai pakilti iš negatyvių jausmų purvyno, bet nežinau, ar čia autoriaus mintis buvo tokia Jun Ling parodyti tokia biškį isteriška asmenybe, kurią skaitytojui kaip ir noris užjaust, bet ne visai gaunas, nes ji pati labai jau kerštinga ir tas kerštas niekaip neatslūgstantis (ką rodo vienas niekaip neišsiunčiamas laiškas).

Tai tokie dvipusiai jausmai apie šią knygą. Ir patiko, ir nesigailiu skaičius, bet, matyt, reikia kažkaip atsipratint susikelt lūkesčius su nominacijom visokiom.

Kūnai

~ kzL ~ Leave a comment

Kai smagumas yra būti nustebintai. Maloniai. Pirmiausia, pagyros keliauja knygos viršelio autorei Jolitai Vaitkutei, būtent jos viršelio paviliota susigundžiau knyga. Na, o visos kitos pagyros – knygos autorei Akvilei Kavaliauskaitei.

Patiko autorės kalba – nedaugiažodžiaujant ir per daug nepasakant, imti ir pasakyti – ir įdomiai, ir taikliai, ir su ironija, ir su mintim. Skaičiau ir stėbėjaus, kad čia gi novelės ir nelieka jokio ten neišsipildymo ar nesupratimo jausmo, kaip kad kartais būna su novelėm – skaitai, gražu, o lieki biški kaip musę kandus.

Super! Rekomenduoju trumpų tekstų smaguriams.

____________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto

Melas

~ kzL ~ Leave a comment

Niekaip nesugalvoju, ar patiko knyga, ar ne. Buvo vietų, kurios patiko, bet buvo tokių, kur tikrai galvojau, ar yra tinkamos jaunam skaitytojui, ar ne. Bandžiau visaip atsiribot nuo išankstinių nusistatymų ir nuomonių, bet vis dėlto įžvelgiu kai kurių reikalų, su kuriais reikia ypatingai atsargiai elgtis, kad neištransliuoti netinkamos žinutės. Nors suprantu, ką autorė norėjo pasakyt ir ta žinutė yra labai teisinga ir prasminga, o bet tačiau skaitytojas turi būti toks labai jau nenaivus.

Žodžiu, viskas prasideda labai fainai, kai paauglė Ksenija iš bibliotekos pasiėmusi Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės” iš bibliotekininkės gauna skirtuką su užrašu: “Dalinkis savo skaitymo įspūdžiais su kitais jaunais žmonėmis mūsų interneto puslapyje”. Apsilankiusi forume Ksenija randa labai įdomų atsiliepimą apie knygą ir atsiliepimo autoriui parašo žinutę.

Dabar bus spoileriai, tai suinteresuoti žmonės prašom neskaityt.

Žodžiu, Ksenija susirašinėdama įsimyli įrašo autorių, kuris kaip vėliau paaiškėja sėdi nepilnamečių kolonijoje už žmogžudystę. Knygoje vienas iš šalutinių veikėjų pamini, kad susitikinėti/susirašinėti su internetiniais žmonėmis labai pavojinga, pati mergina apie tai pamąsto, nes tėvai nuolatos tai kala į galvą, bet dabar į galvą yra kalusi meilė ir ji bėga iš pamokų ir visaip kitaip pagal interetines užuominas ieško savo naujos meilės realiam gyvenime.

Dėl kolonijos, tai ramų nelaimingą ir vienišą vaikiną pakiša jo pusbrolis, nes kaip nepilnametis jis už žmogžudystę gaus mažiau metų, bet kaip pavojinga rutulioti tokią temą – kalėjimuose gi visi “nekalti”, o būtent taip kaliniai kabina moteris – “nekaltai” sėdėdami, per užuojautą. Suprantu, ta kolonija siunčia daug naudingų žinučių – kaip jaunu žmogum gali būti manipuliuojama, kaip negalima pasitikėti ir t.t., bet vis tiek man mamiškas pavojaus signalas mirksi nors tu ką. Ar man jau visai paranoja?

Tai va. Šiaip tai gražiai knyga parašyta ir prasmingai – vaikinas gal kiek ir per protingai pasakoja apie situaciją (bet gražiai 🙂 ), kurioje atsidūrė ir šiaip gal per atmestinai nuteisiamas, jei jau rimtai žiūrėt, bet čia jau antrinės priekabės.

Tai va tokios tad mintys. Ką manot?

_________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Aklas spėjimas

~ kzL ~ Leave a comment

Jei tik norite normalaus neperkrauto detektyvo – šis bus kaip tik. Jokių bereikšmių dialogų ir aprašinėjimų – tik tiek, kiek reikia. Intriga varo per puslapius, nėra kada žiovauti, galima taip ir skaityt iki ryto. Be to, viskas daugmaž logiška ir dvynukais nėščios tuoj gimdyt turinčios inspektorės nelaksto vienos po apleistus pastatus. Viskas, kaip būtų realiam gyvenime, net, jei ir yra viena nėščia veikėja, ir net jei ji pradeda gimdyti visiškai netinkamu laiku – gyvenime visiškai taip ir būna – viskas dažniausiai vyksta netinkamu laiku.

O dėl siužeto, na, nemanau, kad detektyvų siužetus reikia atpasakot – visur yra minimum vienas lavonas, koks nors geras inspektorius-tyrėjas-policininkas, koks nos pasipūtęs komisaras, raginantis kuo greičiau baigti byla, nes kiek galima krapštinėtis, krūtas aitišnikas, kuris ką nors pusiau nelegaliai iškrapšto ir taip toliau. Ramiai rekomenduoju šį detektyvą, kai norisi tokios lengvai skaitomos knygos.

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Vaizdai iš vaikystės

~ kzL ~ 1 Comment

Vaizdai iš vaikystės šioje knygoje gali būti perteikiami vos keliais sakiniais puslapyje, vos pastraipa, iš tiesų, koks skirtumas, kiek žodžių, svarbu, kad jie nudirba savo darbą ir sukuria vaizdą. Jon Fosse jį sukuria. Kartais atrodo vos keliais žodžiais, pavyzdžiui “Esu labai alkanas”. Ir tu jau medituoji savo vaikystės vaizde, kai buvai alkana. Aš tai stoviu babos virtuvėj prie didžiulio aliumininio varinio (puodas žemaitiškai), kuriame baba nesuvokiamai krūvai savo anūkų išvirdavo, ką žinau, kokius gal penkis litrus manų košės (nesušokusios į gumuliukus), kurią valgydavom šiltą pusryčiams, o paskui visa dieną lįsdavom į tą puodą, kuriam košė jau sustingus ir būdavo galima su šaukstu iškabintą gabalą neštis rankoj į lauką, žinoma, prieš tai pasibarsčius cukrum ir cinamonu, jei netingi.

Arba – “Mane aprėkė”. Arba “Jaunimo klube vyksta šokiai”. Arba “Mes su Bjornu lipame į kalnus”. Ir akimis keliauji per Fosse vaikystę, o mintimis per savo. Tokia man meditacinė gavosi pirma knygos pusė.

O didžiausią įspūdį paliko ir vis dar sukasi galvoje apsakymas (tikriausiai) “Rytas ir vakaras”, kuriame, nenoriu spoilint, tik pasakysiu, autorius pasakoja apie vieno žmogaus (Juhaneso) gimimą ir gyvenimo pabaigą. Juhaneso gimimas pasakojamas jo tėvo Olajaus lūpomis, o gyvenimo pabaigoj, žinia, žmogus būna vienas, tad pasakoja pats. Nors gal tik mes esam susigalvoję, kad vienas, gal yra visai kitaip? Labai įdomi ir jauki pabaigos interpretacija. Būtų gerai, jei taip būtų. Švelniai. Paskaitykit.

________

*Leidyklos Aukso žuvys dovana, už kurią labai dėkinga

Girl, Woman, Other

~ kzL ~ 3 Comments

Dar viena knyga, apie kurią galima nieko nerašyti. Ir nesinori. Iš tikro, Bernardine Evaristo nusipelnė viena laimėti Bookerį (kad ir kaip man patiktų M.Atwood), nes ši jos knyga – puiki. Tiesa, turiu keletą prisipažinimų.

Pirma, knygai laimėjus, iš karto parsisiunčiau ir bandžiau klausyti audio ir buvo per sunku. Kai pamačiau tekstą ant popieriaus, supratau, kodėl – tekste nėra taškų ir ne tiek jau daug didžiųjų raidžių (įdomu, kokia čia mintis slypi, apie tai dar negalvojau), o jau skaitant, teko nuolatos turėti šalia telefoną ir pasigooglint žodžius (oiiii, kaip užknisa), nes norėjau suprast niuansus ir nuotaikas iki galo (o ne interpretuoti).

Pradžioje skaityti buvo nelabai lengva, užtruko, kol įsivažiavau, bet paskui jau viskas važiavo, aišku, ne taip greitai, kaip kad skaityčiau lietuviškai, bet čia jau malonumas nugalėjo – kai tikrai verta pavargt. O dar vargas po šios knygos skaitomai – realiai reikia daryti pertrauką arba imti kokią iš viso ne grožinę, nes viskas nublanksta.

Kaip jau sako pavadinimas, knyga yra apie moteris (visokiausio amžiaus), bet ir apie other, kurios gal kada buvo gimę moterimis, bet jomis nebėra, o gal nori jomis tapti (o dar kaip vienos priima kitas ir atvirkščiai. Bet čia man tokia kaip ir šalutinė visų autorės pasakojamų istorijų apie moteris linija. Šiaip pagal struktūrą kiek priminė “Medžių istoriją”, nes pasakojamos moterų istorijos kartais tarpusavyje tik vos vos liečiasi ir galbūt visai netikėtai – jei pasakoja apie vieną moterį, kuri dirba namų tvarkytoja, tai už kelių dešimčių puslapių jau pasakos apie tų namų šeimininkę, kuri ten irgi per devinto vandens nuo kisieliaus atstumą bus kaip nors susijusi su dar kuo nors, na, bet žinoma, daugiau ar mažiau visos knygos pabaigoje žavingai susitinka ir ką nors viena apie kitą pagalvoja.

Bet svarbiausia tų moterų istorijos – šokinėjančio per kelias kartas iki šių dienų – pradedant juodaodžių emigrančių iš Britų imperijos, baigiant jų palikuonių, kurie net nebežino turintys genų iš Afrikos (per Amerikas). Tai kartu ir emigrantų istorijos, kurios, nepaisant odos spalvos, beveik visada yra panašios. Tai sėkmingos ir nesėkmingos istorijos, laimingos ir nelaimingos meilės ir santuokos, gražūs ir bjaurūs šeimyniniai santykiai, you name it. Nuo pogimdyvinės depresijos iki krūtų amputacijos. Nuo manipuliavimo iki visiško atsidavimo. Neišvardinsiu. Ir dar kaip parašyta! Visiškai visiškai pelnytas Bookeris, tik jis tikrai turėjo būti nedalintas.

Labai rekomenduoju, labai džiaugiuos, kad perskaičiau iki knygos vertimo išleidimo. Ir šiaip prirašiau per daug žodžių, o atrodo, nieko apie knygą neparašiau.

Apie ungurius ir žmones

~ kzL ~ Leave a comment

“Apie ungurius ir žmones”, originaliu pavadinimu “Ungurių evangelija” – viena iš tų knygų, kur nieko nesinori rašyti, išskyrus tai, kad ji – puiki. Nuo pat pradžių, jau nuo pačio pirmojo puslapio, pagalvojau – o čia visas tekstas bus toks gražus??? ir dar užpavydėjau biškį, kad kažkas taip gražiai moka rašyti.

Šioje knygoje pasakojama ungurių istorija nuo Aristotelio laikų. Net neįsivaisdavau, kad tai toks paslaptingas gyvūnas, taip nepasidavęs žmogaus stebėjimui, kad net vertė jį galvoti, kad jis atsirandąs iš niekur. Na, geriausiu atveju, iš dumblo. Taip atsitiko todėl, kad niekas nesugebėjo rasti ungurių dauginimosi organų. Net Freudas buvo užsidegęs šia paieška, bet jam nelabai išdegė, kaip ir daugybei kitų mokslininkų. Norite tikėkite, norite – ne, bet dauginimasis iki šiol yra apgaubtas daugybe paslapčių, kurių nespoilinsiu.

Šioje ungurio kelionėje knygos autorius yra pakeleivis. Kartu su tėvu, su kuriuo žvejodami ungurius patirdavo pačias jautriausias ir artimiausias akimirkas. Nieko ten nepaprasto tose akimirkose – tylos daugiau nei pokalbių ar įsimintinų nutikimų – gal dėl to taip ir pagauna tas tiesiog buvimas kartu, dviese, jų tylioje veikloje, patirties perdavime iš vienos kartos kitai. Taip artima daugeliui – nieko stebuklingo, žvejyba ir nujaučiami, bet nepasakomi žodžiai. Ne dėl nenoro, greičiau gal dėl nemokėjimo, tik nujautimo.

Ypatingai talentingai parašyta, grynuolis toks. Labai rekomenduoju.

*Už knygą dėkoju leidyklai Baltos Lankos.