Suklausiau tokią knygą, kurią klausydama negalėjau patikėti, kokią istoriją pasakoja autorė. O is torija tokia, kad ji su savo vyru be jokių motorinių priemonių nukeliavo 4000 mylių iki pasaulio pakraščio Alaskoje. Kai perklausius knygą pradėjau googlint ir atsidariau kelionės žemėlapį, tai tiesiog sustingau į jį žiūrėdama – tiesiog atrodė neįmanoma. Štai kokia buvo kelionė –
Nors net seilė tįsta pamačius vaizdus, kurie atsivėrė šiem dviem gamtos mylėtojams ir visiškiems bepročiams, bet realiai suprantu, kad tikriausiai nenorėčiau tokio ekstrymo patirti ilgiau nei kokį tris dienas. Labai jau mėgstu sausas ir šiltas kojas. Apie savo valties ar kanojos, ar kas ten per laivas, tempimą ant nugaros net nenoriu galvot, jaučiu, jei kas liepų tokią tempt, pradėčiau lygioj vietoj isterikuot ar žvengt, nebent grėstų pavojus vaikam, kai, žinia, gamta motinose užkuria super galias ir jos tokius laivus nešiojas kaip skiedras pasikišusios po pažasčia. Bet jei pavojus negresia?
Tiesa, kiek ramina autorės prisipažinimai apie sunkius momentus, kaip norėjos viską mest, kaip nori šilto maisto ar maisto apskritai. Gal lietuvių pasąmonėj dar per stiprūs sunkmečių prisiminimai, kad ieškotume laukinės gamtos nuotykių – nereikia toli eiti – iki artimiausio bunkerio miške ar žmogaus, išgyvenusio Sibire.
Na, o be visų ektremalių išbandymų, knygoje sužavi autorės meilė gamtai, noras ir mėgavimasis buvimu visiškai laukinėje gamtoje (išskyrus atsitemptą maistą), lėtas laikas, maži poreikiai, supratimas, kiek mažai iš tikro reikia.
O čia filmukas iš kelionės, kurioje negresia užsikrėsti korona, bet gresia visa kita, ką tik galite sugalvoti – https://vimeo.com/60622639
knyguziurkes.com 