Category: Palengvinimui

Tikėkimės geriausio

~ kzL ~ Leave a comment

“Tikėkimės geriausio” – tai vienos jaunos moters gyvenimo kelionė, netekus gyvenimo partnerio. Karolina lieka viena su aštuonių mėnesių kūdikiu. Šioje nelaimėje didžiausia laimė, kad Karolina turi didžiulę šeimos ir draugų palaikymo komandą, kuri padeda jai viskuo, kas įmanoma padaryti kitų rankomis ir galvomis. Nereali ta palaikymo komanda buvo – negalėjau atsižavėti. Deja, visko, kas verda viduje – skausmo, savigraužos, nevilties niekam neperduosi ir nepasidalinsi. Ir nepagreitinsi kapanojimosi iš gedulo liūno. Gal dėl to, kad nėra to “pagreitinimo”, knyga vietomis užsitęsia, bet gal žmogui, išgyvenančiam tą patį, ką Karolina, tas užtęsimas yra savotiška paguoda, kelio ženklas, leidžiantis suprasti, kuriame kelionės etape yra gedintis žmogus.

Knygos pabaigoje sutinkame Karoliną po beveik dviejų metų po nektekties. Kai visi daugmaž grįžę į savo gyvenimus ir to paties tikisi iš gedinčiojo. Tiesiog judėti pirmyn. O jei nesijuda? Kaip netapt žmogumi, kurio vengiama? Moteris pradeda megzti naujus santykius, į kuriuos puola visa galva, ji išsiilgusi artumo ir bendrystės. Dar vienas gyvenimo etapas, apie kurį pasakodama autorė atvers savo širdį skaitytojams. Jų vertinimui Karolina atvirai pateisk savo sunkius pasirinkimus, kurie privers dar kartą apmąstyti moralines dilemas ir pritarti, ar nepritarti autorės pasirinkimams. Stipri pabaiga – man buvo įdomiausia knygos dalis.

________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Uraganų sezonas

~ kzL ~ 2 Comments

Nesitikėkit švelnumo nė gramo šitoj knygoj – net viršelis kaip švitrinis popierius. Grubus toks. Fernandos Melchor žodžiai apie savo knygas, kurios kalba apie tai, “ką reiškia būti labai jaunam ir labai piktam subyrėjusioje šeimoje, gyventi šalyje, kurioje tau nėra jokios ateities, gyventi pasaulyje, kuris skęsta” – sudeda visus taškus ant i – pasaulis, į kurį pakviestas skaitytojas yra niūrus, beviltiškas ir žiaurus. Tai yra kovos už būvį ringas. Ir nėra čia jokių stebuklingai iš dangaus krentančių lengvinančių aplinkybių (netikėtai mirusių turtingų giminaičių) ar graudenančių aplinkinių gerumo momentėlių, kuriuos surasite Jeanine Cummins “Amerikos purve”. Jei jau esi ten, kur esi, greičiausiai gimei nepilnametei motinai, pražuvėliui tėvui ir neduok dieve, esi mergaitė – tada, greičiausiai, kažkieno tarnaitė, geidulių tenkintoja, kekšė. Ir gyvenimo pasirinkimams skaičiuoti vienos rankos pirštų – perdaug.

Tai yra pasaulis, iš kurio, jei tik gali ir žinai, į kurią pusę bėgti – bėgi. Nes tik pagyvenus Melchor pasaulyje, legendinis šiaurėn keliaujantis traukinys Bestija (“The Beast”) tampa vilties traukiniu, o rizikinga kelionė per dykumą – kelione į rojų (šiapus arba anapus – kaip pasiseks).

Kai skaičiau knygą, vis galvojau, kuo visi čia taip žavisi, nes matau tik tai, kuo galima baisėtis. Bet perskaičius, kaip ir dauguma – likau apžavėta autorės sugebėjimu papasakoti istoriją: pilti ilgus sakinius skaitytojui gerklėn, kad net, atrodo, paspringsi, pasakoti vienu ilgu nesibaigiančiu sakiniu, kai skaitytojui tenka knygą nakčiai atidėti vidury minties, meistriškai į vietas surikiuoti pradžios chaosą ir nesusigundyti apdovanoti skaitytoją melagingais pažadais. “Uraganų sezonas” man kažkodėl susišaukė su Gabriel Garcia Marquez pasauliu, iš kurio visiškai išvogta magija.

Breasts and Eggs / Krūtys ir kiaušinėliai

~ kzL ~ 1 Comment

Paklausyti šios knygos užsiinfluencinau nuo kitų knygų skaitytojų. Kaip įdomiai man skaitosi tos japonų knygos. Kažką turi tokio bendro, tos kažkokios japoniškos nuotaikos, specifinės vienatvės, man net spengia ausyse ta vienatvė, kaip aš ją įsivaizduoju tarp dangoraižių, ar traukinių stotyse, pačiuose traukiniuose – nesumaišoma.

Tai ši knyga irgi trykšta ta vienatve. Vienatve žmonių, kurie kaip ir porose, ne vieni, bet niekaip neišsipildo dėl nevaisingumo (čia man labiausiai surezonavusi tema, kuri susijus su pavadinimo “Eggs” dalim, “Breasts” dalis biškį crazy tokia buvo, paliksiu ją šį kartą ramybėj). Tada sugalvoja pasinaudoti donorais moteriškų ar vyriškų lytinių ląstelių ir ta tėvų vienatvė persismelkia į jų sukurtų vaikų vienatvę, sužinojus ir supratus, kad tavo tėvai (ar pusė tėvų) iš tikro ne tavo biologiniai. Tokia kosminė vienatvė, kai staiga netenki savo praeities, kai tavo močiutė tampa nebe tavo močiute, kai ji net nebesivargina vaidint ir staiga tampa svetimu žmogumi, kai pašlijus poros, taip troškusios kūdikio santykiams, tas taip išlauktas kūdikis tampa kažkokiu svetimkūniu, pasmerktų amžinoms spermotoziodo savininko paieškoms.

Ir visame šitame malasi tokia savo pasaulyje gyvenanti moteris, kuri svarsto, kaip jai, neturinčiai partnerio ir negalinčiai pakęsti sekso, šiam pasauly nelikti vienai. Ir tas biologinis laikrodis, aišku, taip garsiai tiksi ir šiaip visokių reikalų ten emocinių. Ir kaip ji svarsto sukurti būtent tokį kūdikį, kurio jai labai reikia, bet kuris, didelė tikimybė, bus pasmerktas tai iš donoro spermos atsiradusio vaiko bešaknystei ir vienatvei. Ar vieno žmogaus didelis noras įgalina jį sukurti kitą žmogų? Sočiai medžiagos pamątymui.

______________________

Už rekomendacijas dėkoju normalioms knygų skaitytojoms.

Franės Langton išpažintis

~ kzL ~ Leave a comment

XIX amažiaus pradžia Jamaikoje ir Londone. Plantacijos, iš kurių į Londoną keliauja cukrus, kraunantis turtus plantacijų savininkams, ir juodaodžiai ar mulatai, kurie atkeliauja kartu su buvusiais savininkais, Londone pavirstančiais šeimininkais, nes Europoje vergijos nėra. Formaliai nėra, bet realybėje atgabentas buvęs vergas nebūtinai suvokia pasikeitųsi savo statusą, o ir kas iš statuso, kai nėra nei kur eit, nei iš ko valgyti. Formaliai laisvas – realiai geriausiu atveju prilygintas primatui.

Na, o būti juodaode ir dar moterim, kai ir baltosios moterys gyvena pusiau vergovės sąlygomis, visiškai priklausomos nuo šeimos ar vyro – situacija nepavydėtina. Ypač, kai esi išlavinta eksperimentiniais tikslais – taip, kaip Franė. Išsilavinimas, suteikęs suvokimą, bet tuo suvokimu labiausiai ir žeidžiantis, ir skaudinantis. Kai žinai, kad neteisinga, bet taip pat žinai, kad niekas nepasikeis. Kraupu būtų savu laiku žinoti, kad nepasikeis dešimtmečius, vos ne šimtmečius.

Knyga ir buvo įdomiausia dėl istorinio rakurso, tuo, kad prabyla mulatės balsu, tai patiktų visoms/iems besidomintiems panašiomis temomis. Susiskaitė gerai, bet iki labai geros knygos man kažko pritūko, sunku net pasakyti ko – gal atmosferiškumo, nelabai man pavyko susukt knygos filmą galvoj, kažkaip vietom pritrūko Franės elgesio įtikinamumo, atrodo, kad būdama protinga ir gerai situaciją suvokianti moteris, turėjo elgtis labiau apgalvotai, labai jau ji man pasirodė aistrų nunešta, negalvojanti apie rytdieną, na, bet gal čia aš tokia neaistringa.

Beje, viršelis tiesiog puikus, o už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Apeirogon

~ kzL ~ 2 Comments

Nelengvas buvo skaitymas, bet labai vertas. Skaityti teko su telefonu rankoje nuolat verčiant žodžius, nes norėjau išgyventi tekstą nespėliojant, koks ten maždaug žodis, o autorius tikrai pasistengė žodžių parankiot. Taip pat ir googlintant, nes knygoje tiek visokių nuorodų, kontekstų, meno kūrinių, paveldo vertybių, keistenybių (pvz., medžioklės sakalų šalmelių-kepurėlių), kad tenka pagooglint, kad spėtum su autoriaus vaizduote.

Du tėvai – palestinietis ir izrealietis – abu netekę savo dukterų (true story). Rami dukra žuvo susisprogdinus savižudžiams, Bassam’o dukra – nuo Izrealio kario paleistos kulkos. Abu galėję stoti į nesibaigiančio keršto estafetę, abu supratę, kad gedulas ir netekties skausmas neturi tautybės. “The victims of victims.” Istorijos klaidų, kažkieno blogų sprendimų, nesusipratimų, politikos, religijos ir kieno tik norit aukos, žmonės, įmesti gyventi ten ir dabar, be pasitinkimo nebūti kažkieno pusėje.

Tokios knygos ilgai, galima sakyti – niekada – neišeina iš galvos. Ir man liūdna galvojant apie tą nesibaigiantį Izraelio – Palestinos konfliktą, ir neįsivaizduoju, kokia turi būti abipusė lyderystė, kad net kažką sutarus abiem pusėms, nekaišiotų kojų senos nuoskaudos, nebūtų draskomi šašai, pro visus įmanomus plyšius nelįstų interesai ir užnugariai.

Labai rekomenduoju paskaityti, kai tik sulauksime (greitai) lietuviško leidimo.

Unaccustomed Earth

~ kzL ~ Leave a comment

10 balų. Esu absoliuti Jhumpa Lahiri fanė, o ypač, net pačiai keista sakyti – jos apsakymų (short stories), su kuriais paprastai man sunku užmegzti gerą santykį – na, vos tik įsijauti, o jau baigias. Jos Interpreter of Maladies buvo viena geriausių 2018 metais skaitytų knygų, The Namesake – viena geriausių 2014-ais (lietuviškai Bendravardis ir dabar patogupirkti.lt kainuoja juokingus 2,99), The Lowlands gal mažiausiai patiko, bet gal netinkamu laiku klausiau.

Labiausiai mane žavi jos apsakymų subtilumas. Nieko ten per labiausiai nevyksta pačio veiksmo, jis kažkoks tarytum užkulisinis, jausmai apskritai tokie, kur nelabai dera apie juos kalbėti – vedybos iš anksto suorganizuotos, vaikai privalomai inžinieriai ir medikai, temos vėlgi indų emigrantų, migruojančių Londonas, JAV, Indiją bei iš paskos besitampančių savo vaikus. Šį kartą net keliuose apsakymuose dalyvauja mirusios arba mirštančios motinos ir kaip tas netektis išgyvena jų vyrai ir vaikai, kaip vienas greitai peršoka į naują gyvenimą, užsako sau naują žmoną, o kitas nedrįsta dukrai pasipasakoti, kad sutiko gyvenimo pakeleivę, su kuria jam gera. Apie slaptas meiles su perspektyva ir be perspektyvos, apie tai kaip praradimas tampa atradimu ir dovana ir t.t.

Ir šiaip, man atrodo, aš galėčiau juos skaityti be galo (panašiai kaip Elizabeth Strout Olive), galėtų nesibaigianti audio knyga bus. Vos ne norisi vėl iš naujo knygą pradėt klausyt. Labai rekomenduoju, eisiu ieškoti, ką dar jos galima paskaityt.

Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida

~ kzL ~ Leave a comment

Mano sūnus jau sako, kad pastaruoju metu daug knygų apie našlaičius, sako, kad jau gali maždaug papasakoti, koks bus siužetas. Galbūt jis ir teisus, visai neseniai skaitėm apie smarkuolę Gilę, Albis Braitas neturi mamos, na, o Enė irgi keliauja per šeimas ir institucijas. Autoriai mėgsta paaštrinti situacijas su vaikais, kurie netekę vieno ar kito gimdytojo, tikriausiai tokiam vienišo vaiko kontekste geriausia atskleisti, ką reiškia ir kiek gali meilė ir draugystė.

Enė netikėtai turi palikti gerų globėjų šeimą ir patenka į internatą kalnuose. Visas jos gyvenimas ir mintys sukasi apie tai, kaip internate esamuoju laiku išgyventi, o vėliau pabėgti ir nusigauti pas savo įbrolį, globėjų sūnų Nojų. Na, bet prieš tai reikia viską gerai apgalvoti ir pasiruošti.

Man labai patiko knygos kalba, neperspausta ir natūraliai paaugliška – taip kaip maždaug kalba paaugliaia ir vaikai. Kai kur tekstas užbrūkšniuotas ar kitaip paslėptas – ten slepias visokie šikniai ir kitokie riebesni žodeliai – skaitytojas pats gali apsispręsti, kokie. Patiko ir draugystės tema. Gal kiek užkliuvo kai kurie suaugusiųjų personažai, norėjos platesnio jų elgesio konteksto, be to, kai kurie knygos posūkiai pasirodė nelabai realistiški (laipionimai pastoliais), bet čia jau galima mane kaltint senove ir šiaip bailumu, būna gi ir stiprių, ir drąsių žmonių.

Taigi, summa summarum, mano karantininiam namų ūky knyga patiko abiem ją skaičiusiems, tikiuos, patiks ir jums. Beje, pamiršau paminėti, kad knyga iliustruota!

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Visos dingusios

~ kzL ~ Leave a comment

Kažkaip man jau reikėjo poilsinio skaitalo, tai kas praeinant arčiausiai buvo po ranka, tą ir ėmiau. Na, ir dar su tikslu apmažint neskaitytas seniai laukiančias eilėj. Tai kaip rinkausi nesidomėdama nei vertinimais, nei kitų skaitytojų įspūdžiais, taip ir susiskaitė poilisiniais savaitgalio prisėdimais. Bet nebuvo taip, kad norėtųsi per naktį skaityti, kad sužinot, kaip baigės – vis tik skandinaviški gal vis dėlto man labiau prie širdies nei amerikietiški.

Labiausiai knygoje patiko tai, kaip pateikta laiko juosta: sakykim, užbėgam veiksmui dvi savaites į priekį ir tada sekam atgal – vis vakar, o tada vėl vakar ir vėl vakar, kažkaip neprisimenu, kad su panašiu žaidimu laiku būčiau susidūrus, tai buvo smagu stebėt, kaip autorė savo žaidime varijuoja ir reguliuoja įtampą. O neįtikino gal, kaip nebuvo savo laiku išnarpliotas pirmasis nusikaltimas (pirma dingusi mergina). Kažkaip toks jausmas, kad labai jau per gudrūs buvo paprasto miestelio gyventojai. Na, bet per daug nesikabinėjau, nes kažkaip nebuvo kažkokių užknisančių nesamonių.

O siužetas – Nika grįžta gimtajan miestelin pardavimui paruošti slaugos namuose gyvenančio tėvo namo. Iš gimtinės ji pabėgo prieš dešimt metų, po to, kai dingo jos geriausia draugė, o jos dingimas taip ir nebuvo išaiškintas. Ir štai jai beviešint vėl dingsta mergina. Koks netikęs sutapimas! Gal ir Nikai gresia pavojus? Kas šmirinėja naktim aplink namą? Ūūūūū!

Poilsiniam nepretenzingam skaitymui.

The Mountains Sing

~ kzL ~ Leave a comment

Audioknyga, kurią užskaitau – lengvai klausėsi ir papasakojo apie Vietnamo karą vietnamiečių akimis. Literatūrine prasme nėra kažkoks ten šedevras, sakyčiau tokia alia vietnamietiška “Tarp pilkų debesų”, tik kad mums labiau suprantama, nei komunizmo rytojuje negyvenusiems. Bet papuola į tą “pasaulio praplėtimo” knygų kategoriją, kuri tinka klausymui.

Kad ir kaip būtų keista taip sakyti, bet knyga lietuvio mentalitetui daug artimesnė, nei galima būtų tikėtis – panašiai išgyvenome komunistinio ir kapitalistinio pasaulių susidūrimą, nuosavybės nusavinimą ir niokiojimą. O viso šito pasekoje, šeimų išdrąskymą, propagandos išplautus smegenis, šeimos narių supriešinimą.

Man patiko, kad autorė kaip pagrindinį pasakotoją pasirinko šeimą, atsidūrusią po komunistų sparneliu šiaurėje – būtų per daug paprasta vakariečiams pasakoti iš pietų vietnamiečio perspektyvos – va, tie blogiečiai komunistai taip ir anaip, būtų buve plokščia. O čia šiauriečiai – kaip jie ten “pavirto” komunistais, kaip buvo išbuožinti, išprievartauti ir perauklėti. Kaip turėjo su ginklu eiti prieš savo tautiečius, bijodami priešininko pusėje pamatyti savo brolį, pusbrolį ar kaimyną. Kaip buvo “nukenksminti” ant galvų pilamais chemikalais. Baisiau už karą yra tik pilietinis karas, kuriuose įsivėlę “gelbėtojai”.

Tokio tipo knygos tikrai turi mėgėjų ratą, tad jiems ir rekomenduosiu.

Mano likimo broliai

~ kzL ~ Leave a comment

Nebelabai atsimenu, kodėl labai patiko “Vogti arklius”, bet apie tai prieš daugiau nei dešimt metų labai gražiai parašė KŽG, kur sako, kad tai labai vyriškas romanas. Toks pat, kaip ir “Mano likimo broliai”, kurią jau kelios dienos kaip perskaičiau ir nešiojaus galvoje, niekaip negalėjau sudėlioti, kaip apie ją parašyti.

Net kai skaičiau, niekaip nesugalvojau, kaip čia man į tą Arvidą Janseną žiūrėti – kaip į vargšą paliktą, ar kaip į apatišką užsidepresavusį, o gal nevykėlį vyrą? Viskas, kas vyksta knygoje, vyksta Arvido galvoje, jis yra pats su savim savo vienatvėje, ir skaitytojas nelabai gauna gairių susistatyti tą žiūrėjimo perspektyvą – visoje knygoje vos kelios aplinkinių užuominos apie tai, koks jis žmogus. Net atsidūrus tam tikrose situacijose, kur jau atrodo, kad autorius duos daugiau kontekso, skaitytojo smalsumas niekaip yra nepatenkinamas.

Draugas

~ kzL ~ Leave a comment

Nei anotacijomis, nei nugarėle nesidomėjau, tiesiog atsiverčiau pasitikėdama patikimų rekomenduotojų rekomendacijomis ir skaičiau. Iš pradžių gal ir buvo keista susivokt, kokio tipo knygą skaitau, nes parašyta, kad romanas, bet atrodo kaip memuarai, o ir šiaip, visą laiką buvo apėmęs jausmas, kad sėdžiu ir kalbuosi su pažįstamu žmogumi apie tai, kaip ji išgyvena draugo netektį.

Kadangi ta mano “draugė” rašytoja ir jos išėjęs draugas irgi, tai daug kalbame apie rašymą, apie kūrybinio rašymo dėstymą universitete, apie tai, kaip keičiasi tiek rašytojai, tiek skaitytojai, tiek studentai. Apie draugystes, santuokas, savižudžius, žmones, gyvūnus.

Kundera žmonių santykius su gyvūnais vadina idiliškais. Idiliškais todėl, kad gyvūnai nebuvo drauge su mumis išvaryti iš rojaus. Ten jie lieka, nesijaudindami dėl kūno ir sielos priešpriešos, ir mes dėl savo meilės ir draugystės su jais galime atnaujinti ryšį, tegu ir silpnutį, su rojumi.

Šiaip man patiko, pasakotojos ir jos draugo santykis – ji tikriausiai yra ilgaamžiškiausia jo draugė, dar nuo tada, kai buvo jo studentė – viena iš jos kurso draugių galiausiai tapo pirmoji jo žmona – o paskui buvo ir kitos žmonos, kurios daugiau ar mažiau pavydėjo tos draugystės, kuriai niekada negresia baigtis skyrybomis. Žinoma, ji buvo jį įsimylėjusi, tikriausiai ir dabar dar myli, bet įsimylėjelės meilė transformavosi į vyro ir moters draugystę, kuria šiaip žmonės netiki ir sako, kad tokia neegzistuoja. Skaitant galima pasvarstyt tyliai, ar sutinkat su tuo, ar ne.

Meilės nepaskubinsi, sakoma dainoje. Nepaskubinsi ir sielvarto.

O paskui knygos pasakotojos gyvenime atsiranda šuo. Draugo (to išėjusio) draugas. Didžiulis, nepaslankus, jau senas ir dėl visų išvardintų savybių nelabai kam bereikalingas. Draugo draugas atitenka draugei. Abu vienas kito prisilaikydami gedi ir kartu leidžia laiką, kuris, sakoma, turi išgydyti.

Gera, rekomenduoju.

_______________

Už knygą dėkoju leiduklai Balto.

Bendroji užmaršties teorija

~ kzL ~ 5 Comments

Žmogus su gera istorija – beveik karalius.

“Bendroji užmaršties teorija” – viena tų knygų, nuo kurių atsiveria nežinomi pasauliai. Panašiai kaip senam Windows žaidime Minesweeper, kur teisingai pažymėjus bombikę, atsiveria didžiulis saugus laukas (įdomu, kiek skaitančių šitą postą iš viso dar žino bombikių žaidimą).

Taigi, iki šios knygos niekada nebuvau Angoloje, niekada nebuvau girdėjus, kad išbadėję žmonės lesintų balandžius deimantais, tam, kad galėtų pagavę juos suvalgyti. O įsivaizduok, jei tas prakeiktas deimantą sulesęs balandis, nuskrenda. Nei diemanto, nei balandžio. Arba deimantas per didelis jį sulesti – “turtingasis” deimanto savininkas ir toliau lieka alkanas. O įsivaizduok, jei tu ruošiesi valgyti balandį ir randi jame deimantą? Ne iš gero gyvenimo gi ruošeisi tą paukštį valgyti.

Jose Eduardo Agualusa yra kuo tikriausias istorijų pasakojimo karalius. O pasakoti jis moka kažkaip stebuklingai – tarp pasakos ir realybės, kuri staiga, kai jau esi patikėjus, kad tai kuo tikriausia pasaka, negailestingai atidengia realybę. Angoliškas magiškasis realizmas, kuriame balandžiai šika tikrais deimantais, iš gyvo žmogaus lieka tik skrybėlė, o moterys sensta užmūrytuose butuose. Taip skaitytojas būdamas beveik nuolatinėj nuostabos būsenoj per žmonių istorijas perskaito ir gabalą vienos šalies istorijos.

Įstabi, labai patiko, viena iš knygų, kuri negali patikėt, kiek sutelpa į šimtą penkiasdešimt puslapių.

Vasara su katšuniu

~ kzL ~ Leave a comment

Gendručio Morkūno knygos, sakyčiau, nepasiduoda būti aprašomos. Jei kažką nori aprašyti, tai reikia kažkaip knygą galvoje “apdoroti” ir kažkaip išgrynint mintį. Su Morkūnu, ech, pabandykit jūs ten pagrynint, užtenka pačio katšunio – super “grynas” sutvėrimas.

Tad nebandysiu čia parašyti, apie ką knyga, nelabai ir žinau. Tik žinau, kad skaitant Gendrutį, iš jo knygų šviečia stebuklinga vaikystės šviesa – ten bet kas gali tapti stebuklu, viskas yra verta dėmesio ir yra įdomu. Niekas nėra keista, keisti nebent suaugėliai, kurie nieko nesupranta ir šiaip yra nuobodylos, kurie nieko aplink save nebemato, tad, jei pavargor nuo suaugėlių pasaulio, visada galima pabėgt paas Gendrutį.

Partizanė. Monika Alūziatė – moteris laisvės kovose

~ kzL ~ Leave a comment

Prisipažinsiu, jei ne šis tikriausiai geriausias dešimtmečio viršelis (žinoma, Zigmanto Butaučio), tikriausiai į šią knygą nebūčiau atkreipus didelio dėmesio, bet kai toks viršelis, knygą norisi turėti vien dėl jo, o paskui nejučia imi ir perskaitai (na, dar painfluencina nugirsti geri atsiliepimai).

Ši knyga yra ne tik apie jauną merginą, kuri atsiduria gyvenimo kryžkelėje ir turi pasirinkti gyvenimo kelią, kuris neprasilenktų su jos sąžine, bet ir apie daug dalykų apskritai – partizanų gyvenimo kasdienybę, kuri partizanus tarsi nukelia nuo pjedestalo ir paverčia paprastai žmonėmis; žmogaus tvirtybę ir garbingo gyvenimo principus, bet ir silpnybes, apie kurias patriotiškumo kontekste nutylima, na, nes kaip gi tautos didvyriai bus alkoholikai, ar tuštinsis į kažkokį bidoną bunkeryje.

Manau, labiausia knyga ir patraukia tuo, kad autorius į partizanus žiūri ar bent stengiasi žiūrėti kuo objektyviau, nesmerkti suklydusių, abejojusių savo pasirinkimu, išdavusių. Knygoje netikėtai daug empatijos, pastangų pabandyti suprasti ir paaiškinti žmonių pasirinkimus, ir visai nėra patoso. Be viso to, autorius labai aiškiai su suprantamai išdėsto to meto kontekstą – kas skatino žmones eiti partizanauti, kaip buvo tam ruošiamasi ir t.t.

Labai verta paskaityti net tiems, kuriems sunkiai sekas su negrožine literatūra. Ačiū autoriui už pasirinktą lengvai skaitomą ir aiškų stilių ir pasakojimo būdą, o leidyklai už knygą (skaičiau leidyklos dovanotą egzempliorių).