Category: Grožinė

Diena 1 Geriausia praėjusiais metais skaityta knyga

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

K.Ž.G:

Aš niekaip nesugebėjau išrinkti vienos geriausios. Tiesiog tiek J.S.Foer “Extremely Loud and Incredibly Close” ir N.Krauss “Meilės istorija” tiek stilistiškai, tiek tematiškai labai panašios, todėl niekaip nesugebėčiau pasirinkti vienos iš jų.

J.S.Foer taip nuostabiai žaidžia su potmodernistinėmis teksto išraiškos priemonėmis, kad aš- postmodernistinės literatūros mylėtoja, absoliučiai kapituliuoju. Keičiasi teksto dydis, nuotraukos kaip niekada tampriai susijusios su pasakojimu, subraukytas tekstas- rodo sugebėjimą traktuoti tekstą daug plačiau nei juodai baltas raides ant balto lapo.

Ir N.Krauss neatsiduoda tradicinei romano formai ar chronologijai. Ji moka greitai keisti pasakojimo perspektyvą, tokiu būdu suteikdama knygai stereo tekstą- pasakojimas pas skaitytoją keliauja per skirtingus žmones, per skirtingus laikus, o kai tos istorijos susiliečia, mano skaitytojišku kūnu bėgioja šiurpuliukai.

Tai, kas mane ypač įstrigo abiejose knygose yra tiek J.S.Foer, tiek N.Krauss sugebėjimas pasakoti iš vaiko pozicijos. Tiek Oscaro, tiek jaunosios Almos, tiek jos brolio istorijos parašytos su gražia pagarba vaikui/paaugliui, su tikėjimu, jog nebūtina būti suaugusiu, kad pajustum šio pasaulio sudėtingumą. Man net baisu pagalvoti, kokios įdomios ir komplikuotos asmenybės yra mūsų vaikai. Baisu, nes bijau sugadinti, pakeisti savo vaiką, apriboti jį ir kišti jį į kažkokius rėmus… kai jis jau dabar yra daugiau nei stebuklas.

Ir kaip man gaila Leo Gursky iš “Meilės istorijos”, kuris niekada taip ir nepažinojo savo sūnaus ir siaubingai gaila Oscaro, kuris turi augti be savo tėčio.

Kita abi knygas jungianti tema- praeitis ir jos nesibaigianti tąsa mūsų gyvenimuose. Ir apie tai, kad nors ir galime jaustis patys vienišiausi šitame pasaulyje, esame neišvengiamai susaistyti meilės, bendražmogiškumo, bendros istorijos, ilgesio saitais su kitais žmonėmis.

*******************************************************************************************************************************

KŽL

Sandro Veronesi “Ramus chaosas” – Nes toks tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Apie tai, kaip reikia mylėti save, neignoruoti savo jausmų ir norų, nes vidinė ramybė yra vertingesnė ir vaisingesnė, nei neapsakomą galybę energijos suryjantis vidinio chaoso slėpimas po ramybės kauke.

Tora. Beodis dangus

~ kzL ~ 6 Comments

Kandangi jau prasidėjau su ta trilogija, tai ką jau darysi, teko ir užbaigti, tuo labiau, kad gavau pasiskolint. Tai apie trilogiją pasakysiu taip: perskaičius kilo mintis – o kam viskas padalinta į tris dalis? Juo labiau, kad tų trijų dalių atkirai skaityti nelabai įmanoma, kodėl nebuvo galima išleisti vienos, na gerai, tikrai storos knygos (nemanau, kad už Irvingą būtų buvus storesnė)? Net juokinga, kaip pasimiršta visa, kas buvo preitose knygose. Aš tik į kokį pirmą trečdalį trečiosios įkopusi, pagaliau prisiminiau, kas antrojoje Torai buvo atsitikę – tiesiog mano fantazija prisiminė visai kitą versiją… Na, bet eilinį kartą įsitikinau, kad Dinos daugiau nebus, kad visos kitos autorės knygos, nors ir buvo įdomios, manęs jau nebeužbūrė.

Nepaisant visos tos viršuj parašytos tirados, knyga buvo visai nebloga. Gal man net labiausiai patiko iš visų trijų dalių, kiek aš ten jas atsimenu. Kažkaip šita knyga išsiliejo prieš mane vaizdais – fiordais, raudonais besiplaikstančiais plaukais, mėlynu paltu ir avimis (vaizdinį įspūdį dar sustiprino vakar matytas filmas Firelight, kuriame daug rūko ir avių). Trečiojoje dalyje daug Rakelės, kuri, priešingai nei daugelis veikėjų – Tora, Toros mama Ingrida – neplaukia pasroviui, nėra nuolanki ir besilenkianti pavėjui – gal dėl to knyga įgauna energijos ir nebėra tokia neviltinga, kaip pirmosios dalys. Įdomus ir Toros susidvejinimas, įsijautimas į Rakelės vaidmenį (taip ir matau savo “filme” tuos raudonus abiejų plaukus), bet kažkaip į knygos pabaigą viskas vėl išblykšta, aštrūs jausmai bunka, lyg rūke plaukia ir pabaiga kažkokia man nei šiokia nei tokia. Ir kažkaip nepasijaučia man tos šviesesnės spalvos, apie kurias rašoma knygos anotacijoje. Iš tikrųjų, gal net nesupratau tos pabaigos – gera ji ar bloga – dėl to ir atsiverčiau galą pažiūrėti…

Tai instrukcija knygai būtų tokia: kas jau prasidėjot, pabaikit, nebeturit kur dėtis, kas neskaitėt, tai bent jau skaitykit visas tris iš karto, nors jei neperskaitysit, nors ir esat Wassmo gerbėja/as – nieko tokio.

|3,5/5|

Traktatas apie pupelių gliaudymą

~ kzL ~ 5 Comments

Ar esi gliaudęs pupeles? Nelabai mielas darbas: pupelių ankštys sudžiūvę, kietos, sunku aižyt, pjauna pirštus. Ir knygų herojus nemėgsta, nekenčia pupelių gliaudymo, na, gal tik pakenčiama, jei visa šeimyna gliaudo, o kažkuris neįtikėtinai įdomią istorijas pasakoja. Kaip kad senelis: “Staiga beldimas į duris: „Atidaryti!“ Kareiviai. Akys pasruvusios kraujais. Įniršę veidai. Kaip nieko būtų visus sukapoję. Bet pamatė, kad visi lukštena pupeles, pastatė šautuvus, nusisegė kardus, liepė duoti jiems kėdutes, atsisėdo ir ėmė kartu lukštenti.”

Kai skaičiau, aišku, galvojau, ką čia reikės apie knygą papasakoti. Ne popsas knyga, sakyčiau, tokia labiau “iš privalomos literatūros” sąrašo (čia turėčiau omenyje, kad labiau ta tikroji grožinė, o ne pramoginė grožinė). Ne visiems rekomenduočiau, bet Giedrei taip, savo sesei tikriausiai ne. O man patiko.

Apie knygą iš viso nieko nežinojau, kol neužtikau tarp pretenduojančių į geriausią vertimą, tada ėmiau ieškoti sąraše esančių knygų, atradau savo numylėtą Sandro Veronesi, ir dabar atsimenu, kaip po gan ilgo laiko tarpo net sustingau knygyne pamačius tą Traktatą. O jis taip šaipės iš manęs su savo kaina “kam per 40 LTL” – aš juk tokių brangių nebeperku iš piktumo. O nusipirkau, ech, tos pupelės paviliojo – pavadinimas toks traukiantis.

W.Mysliwski

O knygoj? Pas vienišą vyriškį užsuka svečias. Pasisako, kad pupelių pirkti. Tik kad pupelės tai negliaudytos, prašom, pone, sėskit, kartu išgliaudysim ir galėsit neštis. O gliaudant gi istorijos tarsi savaime liejas. Galima sakyti, visa knyga vienas ilgas monologas apie pupelių savininko gyvenimą – sunkų ir vienišą. Vienas liko dar vaikystėje per karą, kai atsitiktinai liko gyvas bulvių duobėje, kai visas kaimas už kelių metrų degė. Atrado toj duobėj jį partizanai, su jais po miškus bastėsi, paskui – triukšminga internato vienatvė, girtos statybų aikštelės (tapo elektriku) ir saksofonas – lyg iš kito pasaulio – į kurį įsitvėrę ir laikėsi visa, kas geriausia tame žmoguje buvo. Daug istorijų, kartais neįtikėtinai pasisukančių, atsisukančių, neatsitiktinai atsitiktinai atsitinkančių: “Nėra tokio dalyko, kaip atsitiktinumas. Kas gi yra atsitiktinumas? Tai tik pateisinimas to, ko nesugebame suprasti.” Atrodo, viskas herojaus gyvenime sukasi ratais, ciklais, kartojasi, kartojasi, kol tie, kam reikia susitinka, nusiima skrybėlę, pasisveikina arba apsimeta nepažįstą – nutiko taip, kaip turėjo nutikti.

Vertimas tikrai geras, sklandus, charakteringas – apsigyvenau toje knygoje – taip lengvai skaitėsi. Ir pribraukiau knygą, herojus prie pupelių mintis visokias, savo dūšią gliaudo. Negaila ten to skaičiaus už knygą, kur ankščiau minejau.

Čia ištrauka iš knygos. Skaitant popierinę – kiekvienam puslapį gauni po pupelę – įkelsiu nuotrauką, kai rasiu kažkur nujotą fotoaparato laidą…

|gliaudytoja|

The Help

~ kzL ~ 17 Comments
Mano skaityta knyga tokiu viršeliu

Mano knygų lentynoj laukia daug angliškų knygų, kol joms eilė ateina ir lietuviškai tas knygas išleidžia. Taip atsitiko ir su Kathryn Stockett knyga The Help, lietuviškai išleista kaip “Pagalba”. Na, nelabai patinka man tas tiesioginis vertimas pavadinimo – kaip ir teisingas, nes tiesioginis, bet ir neteisingas, nes mes žodžio pagalba nelabai vartojame turėdami omenyje darbinius santykius, kas būtent ir yra knygoje.

Žinote, mes vis su Giedre siūlome kam nors pusę savo karalystės už keletą valandų miego. Tai patikėkit, kai skaičiau šitą knygą, galvojau, kad ryte teks siūlyti visą karalystę, nes buvo taip įdomu skaityti, kad negalėjau padėti knygos, kol neperskaičiau. Ir tiesiogine prasme tampiausi knygą visur su savim ir skaičiau kiekvieną laisvą minutę. Kaip koks geras trileris, pagalvojau, taip atsitraukti negalėjau tik nuo kokio Grisham dar tais laikais, kai rytais savaitgalį galėdavau miegoti, kiek telpa.

“It is 1963. The Space Age they’re calling it. A man has circled the earth in a rocketship. They’ve invented a pill so married woman don’t have to get pregnant. A can of bear opens with a single finger instead of a can opener.” Pasaulis, nesustojamai juda į priekį, tačiau tik ne Jackson, Misisipės valstijoj. Čia gyvenimas susistingęs, ir nesvarbu, kad kažkur New York balti ir juodi žmonės klauso apie M.L.King svajones, Misisipėj bet kas, kas kalba apie žmogaus teises arba pažeidžia rasių atskyrimo įstatymus, gali būti pasodintas į kalėjimą. Tokia tad Misisipė. Per daug rami, nusčiuvusi ir susitaikiusi – lyg prieš audrą.

Tokios Misisipės poničkos 1960 m. (čia pasislėpus po šukuosena knygos autorė K.Stockett)

Knyga pasakoja trijų moterų vardu: Aibileen ir Minni – dvi juodaodės tarnaitės (tais laikais niekas nesivargina jų kaip nors kitaip vadinti, kaip Nigra), visą gyvenimą tvarkiusios baltųjų ponių namus ir auginusios baltųjų ponų vaikus (Aibileen užaugino septyniolika) ir panelė Skeeter, baltoji, su savo norais, ambicijomis ir pasaulio supratimu niekaip neįsipaišanti į savo aplinką, nepritampanti prie savo jau seniai ištekėjusių draugių (vyrai būdavo ieškomi koledžuose, o susiradus savajį, mokslai būdavo nutraukiami).

Ieškodama darbo, rašytoja norinti tapti Skeeter gauna laiškelį iš vienos leidėjos New York’e. Leidėja pasisiūlo paskaityti ką nors įdomaus, jei Skeeter tokio turi parašius. Skeeter mintys vis sukasi apie ją pačią užauginusią labai mylėtą tarnaitę Constantine, kuri nežinia kur pradingo jai studijuojant koledže. Taip Skeeter kyla mintis parašyti apie tai, kaip jaučiasi juodaodės moterys, dirbdamos baltųjų namuose, kokie būna šeimininkų, jų vaikų ir tarnaičių santykiai. Atrodytų, nieko čia tokio, jei šis sumanymas to meto Misisipėj nebūtų nelegalus, tiesiog neįmanomas – visų pirma iš kur gauti tas tarnaites, kurios sutiktų rizikuoti būti sumuštos, apakintos, sužalotos ar nužudytos Ku Klux Klan’o, kur susitikti, kaip nuvažiuoti į juodaodžių kvartalą nesukėlus policijos įtarimų? Kaip susišneka ir susitaria Skeeter su Aibileen, su Minni – viskas toliau labai įdomioje knygoje (tikiuosi, kad gerai išversta Jotemos), kurios neįmanoma padėti, kol neperskaitai.

Lietuviškas viršelis panašus į šitą - su paukštukais

Knygoje rasite ne tik baltųjų – juodųjų santykių, bet ir moters – vyro, moterų – labai daug kas priminė filmą Stepford Wives – visas tas saldus rožinis fasadas, mandagumai ir šypsenos, po kuriomis slepiasi gerai papuvęs pasaulis.

Sakyčiau, bėkit, skubėkit į knygyną, pirkit skaitykit, bet jei skaitot angliškai, www.bookdepository.com knyga kainuoja 6 eurus (21 LTL) ir tada tikrai nereikės nervintis dėl vertimo, pajusit sodrią pietietišką juodaodžių klabą (neslepiu, su ja teko ir pavalgt, bet nuo to knyga gi tik spalvingesnė). Kas rikiuojasi į eilę prie manosios?

Sula

~ kzL ~ 8 Comments

Nežinau, niekaip neapsisprendžiu, koks mano santykis su šita knyga. Knyga iš tikrųjų pilna visko – įdomių charakterių, vietų (miestelis, kuriame gyvena vien baltieji, ir “Dugnas” – kalvos, kur gyvena beveik vien juodieji), siužeto linijų, tiesiog, nors lyg ir jaučiu ją, bet kartu ir neįsijaučiu, nepajaučiu iki galo. Ir kadangi knyga niekaip manęs nepaleidžia, vis apie ją galvoju, vien dėl to negaliu sakyti, kad man nepatiko, nors, kad patiko taip pat negaliu sakyti. Ir jau pradedu griežti dantį ant, kaip bebūtų keista, Baltų lankų leidyklos, nes… labai noriu prikibti prie vertimo (vertėja Ina Rosenaitė). Kadangi nesu knygų leidybos specialistė ir nežinau, kas už ką leidykloje atsakingas, tai nežinau, kieno kaltė yra ganėtinai daug klaidų, paliktų knygoje (redaktoriaus?). Bent jau tokie šposai, kai tris kartus skaitau sakinį ir nesuprantu, apie ką jis, tai tikriausiai vertėjo klaidos, o paskui jau apskritai, redaktoriaus nebuvimas, jei tokios klaidos yra neištaisytos. Pvz., knygos skyriai – metai. Skyriuje 1923 rašoma “1985m. nieks nežaidė”. Juk akivaizdu, kad ne apie XXa. knygos veikėjai kalba, o apie XIX… Gal tokie dalykai ir apsunkino įsijautimą į knygą?

Viskas vyksta jau minėtoje vietovėje, Ohajo valstijoje, JAV. Knygoje gyvenantys žmonės juodieji  (tais laikais (1920) dar nebuvo jokio politinio korektiškumo), tai jie visi dar buvo negrai, vis dar nelabai mokantys tvarkytis su jiems duota laisve. Vyrai dažniausiai bedarbiai, visą gyvenimą laukiantys didelių darbų, prie kurių (darbų ir pinigų) baltieji jų neprileidžia, dažniausiai palikę savo šeimas, vaikus. Bet ne apie vyrus šiaip knyga, apie moteris.

Dvi mergaitės Nelė ir Sula, užaugusios visiškai skirtingose šeimose, susidraugauja ir tampa neperskiriamos: “Kai jos susitiko, pirmiausia tuose ruduose koridoriuose, paskui – ties sūpynių virvėmis, pasijuto laisvai ir patogiai tarsi senos draugės. Nes jau prieš metų metus suprato nesančios nei baltaodės, nei vyrai, suvokė, kad joms draudžiama ir laisvė, ir pergalės, ir ėmėsi kurti kažką kitą, kuo būti.” Kaip visada, neperskiriamos tam tikram laikui, iki tam tikro įvykio, iki išdavystės, kuri tikriausiai taip jau lemta draugystėms, yra neišvengiama. Jų aplinka savotiškai išprotėjusi, kartais tikrai magiškai realistiška – močiutės, mamos, tetos, visos su vienokiomis ar kitokiomis keistenybėmis. Iš tikrųjų Sula knygoje pradeda dominuoti tik į knygos antrą pusę, kai po ilgo nebuvimo sugrįžta į Dugną. Ko ji ten sugrįžo? Sujaukti draugės gyvenimo? Sutvirtinti bendruomeniškumo Dugne (visi prieš ją nesitarę susivienijo – buvo vieni kitiems geresni, pakantesni). Man taip iki galo ir liko neaiškūs kai kurie Sulos motyvai, o gal jų net ir nebuvo, neturėjo būti? Gal dėl to ir liko tas klaustukas pakibęs virš knygos?

Toni Morrison

Pažiūrėjus į knygos parašymo laikotarpį – 1973 m., į galvą lenda mintis – autorė gi ne tik moteris, o dar juodoji moteris. Tai kokia iš viso jos padėtis kaip rašytojos? Kokiai nerealiai jai tenka būti, kad išsikovoti vietą baltam vyriškam pasauly? Toni Morisson “who in novels characterized by visionary force and poetic import, gives life to an essential aspect of American reality”1993 m. gavo Nobelio literatūtos premiją. Kaip sako Wiki, žinomiausios jos novelės yra The Bluest Eye, Song of Solomon ir Beloved. Neskaičiau kitų jos knygų, bet ar nebuvo Nobelio premija suteikta atiduodant duoklę moteriai ir jos odos spalvai? Tikiuosi, kad aš labai neteisi.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į knygos viršelius. Lietuviškasis viršelis visiškai neduoda nuorodos į knygos turinį, tiesiog neutralus, net sakyčiau neatitinkantis knygos dvasios (imdama skaityti knygą, net galvojau, kad pavadinimas reiškia beržų sulą), galėtų tikti bet kuriai kitai knygai (tikriausiai dailininkas patingėjo knygą paskaityti, kaip ir vertėja – dar kartą perskaityti, ką išvertė). O štai rastieji internete kitokie – vienas labiau orientuotas į jauną Sulą, o kitas – į suaugusią, apie kurią ir yra ši knyga (bent jau man taip rodos) ir šitas viršelis man labiausiai prie to įsivaizdavimo, kaip įsivaizdavau knygą. Taigi perskaičiau, bet nesusigyvenau. Gal ir radau priežastį – “šią knygą reikia versti iš naujo”…

| 😦 |

Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija

~ kzL ~ 2 Comments

Jau seniai neskaičiau tokios šiltos ir jaukios knygos (nepaisant visų joje aprašomų karo baisybių). Visą knygą nuostabiausiai aprašė Giedrė, tai aš nelabai ir beturiu, ką pridėti. Ypač sutinku dėl to sentimentalumo, kuris neperžengia rožinės cukruotos linijos. Būtent dėl to knyga ir šilta, ir su tokia pabaiga- ne pasakos, bet vis tiek teisybės triumfu – o kartais gi norisi tokių knygų ir filmų – dvasiai atgaivinti. Taigi, visiems norintiems dušios atgaivos ir siūlau. O aš dar įdėsiu keletą Gernsio knygos sakinių ir salos vaizdų.

“Because there’s nothing I would rather do than rummage throug bookshops. I went at once to Hastings & Sons upon receiving your letter. I have gone to them for years, always finding the one book I wanted – and then three more I hadn’t known I wanted.”

Okupacijos liekanos Gernsio saloje

“That’s what I love about reading: one tiny thing will interest you in a book, and that tiny thing will lead you to on to another book, and another bit there will lead you on a third book. It’s geometrically progressive – all with no end in sight, and for no other reason than sheer enjoyment.”

Gernsis - taip ir norisi važiuoti pasidairyti

“The old adage – humour is the best way to make the unbearable bearable – may be true.”

|***|

Baltos lietuviškos lankos, juodos angliškos avys

~ kzL ~ Leave a comment

Užtikau Bernardinuose vieną straipsnį apie dar vieną Amerikos lietuvaitę, dėstančią creative writing :). Parašė knygą, kurioje angliškai baltose lankose ganosi juodos avys (ši mįslė man tikriausiai yra pati gražiausia lietuviška mįslė). Knygoje autorė Daiva Merkelis rašo apie vaikus emigravusių, apie vaikus, kurie augo tarsi tarp dviejų ugnių – tėvų tėvynės ilgesio ir lietuvybės saugojimo iš vienos pusės ir taip traukiančios naujos (tėvams, ne vaikams) tėvynes. Didelė ir skaudi problema visų įmanomų bangų emigrantams. Manau vertėtų knygą išversti, duoti paskaityti tėvams, kad geriau suprastų, kaip jaučiasi jų vaikai emigracijoje dabar, ir kad nereiktų jiems užaugusiems rašyti knygų, kurios jau parašytos.

Kaip susidūrus kultūroms elgtis “Prijaukintoje Anglijoje” pataria A.Užkalnis: “O dėl vaikų, augančių skirtingų kalbų terpėje, paprasta teisybė tokia: vaiką labiau veikia ta aplinka, kuriose jis auga, ir ji – mokykla, televizija, spauda ir draugai – jam turi daug didesnę įtaką nei tėvai. Jei lietuviškai kalba tik vienas iš tėvų, vaiko ryšys su lietuvių kalba yra dar menkesnis. Vienintelis dalykas (ne toks jau ir menkas), kurį gali pasiekti lietuviai tėvai užsienyje (arba vienas iš tėvų), yra supažindinti vaiką su savo kalba ir jos išmokyti, suteikti kuo daugiau informacijos apie savo šalį ir tuomet tikėtis, kad vaikas, kai pasieks protingą amžių, susidomės savo kilme ir praeitimi. Nes paauglystėje visi nori kuo mažiau išsiskirti iš aplinkinių, ir tik paskui aplanko supratimas, kad būti tokiam, kaip visi – anoks pranašumas, ir tinka jis nebent tuomet, kai nori pranykti minioje. Norinčiam pirmauti kitoniškumas yra pranašumas. Štai tuomet – tik tuomet, ne ankščiau – jaunas žmogus grįžta prie to, ką sužinojo ir išmoko vaikystėje: tėvų kalbos ir žinių, kurių neturi kiti.”

Tai va, rašiau apie vieną knygą, o gavosi apie kitą 🙂

|L|

Lietuviai nelietuvių literatūroje II

~ kzL ~ 1 Comment

Jau vieną kartą skaičiavome lietuvius nelietuvių literatūroje. Šiandien viename iš dienraščių perskaičiau apie dar vieną žymią (ne Lietuvoje) knygą, kuri ne Lietuvoje žymesnė, nei Lietuvoje, nors ir buvo išversta į lietuvių kalbą. Tai – Upton Sinclair knyga “The Jungle” apie lietuvių darbą XX a. pradžios Čikagos skerdyklose. Ši knyga iki šiol Amerikoje priklauso prie privalomų skaitymų, o štai Lietuvoje, įtariu, neišpopuliarėjo dėl to, kad sugrįžtantiems visai nesinorėjo, kad giminaičiai žinotų, kokiais pragaro ratais jie pažadėtoje svajonių žemėje vaikščiojo – juk grįždavo užsidirbę tiek, kad galėdavo ūkelius nusipirkti, galbūt prieš savus pasipuikuoti, niekas neskubėjo girtis, kokiu kruvinu darbu visa tai užsidirbo. Na, čia spėlionė mano.

Staripsnį galite paskaityti čia.

O knygą – čia.

Youtube’as pilnas Upton Sinclair nuorodų.

||

On Chesil Beach

~ kzL ~ 4 Comments

Neslėpsiu, Giedrė daro man didelę įtaką 🙂 Na, bent jau knygų skaityme tai tikrai. Ypatingai tų autorių, kurių aš vis dar esu virgin. Taip pasakyčiau ir apie Ian McEwan. Sakyčiau, kad iki kokio užvakar vis dar buvau virgin, nes, nors ir skaičiau jo ‘Amsterdamą’, viską, ką apie jį atsimenu, tai, kad man visai nepatiko, dėl to kitos jo knygos, savaime suprantama, buvo tiesiog praignoruotos, o į Giedrės meilę McEwan’ui būdavo žiūrima šnairomis, iš padilbų (jei taip galima žiūrėti). Na, o bet tačiau, kadangi Giedrė daro didelę įtaką, tai knygyne užėjusi nupigintą Ian knygą, aš (ta pati, kuri prieš eidama į knygyną pasižadėjo TIK pažiūrėti) čiupau ploną knygiūkštę – nusprendžiau Ian’ui duoti dar vieną šansą. Giedreeee, jis manęs šį kartą tikrai nenuvylė.

Nors knygos tekstas vietomis mane ir paleisdavo, bet aprašytoji situacija, knygos veikėjai slankiojo paskui mane visą laiką, kol skaičiau knygą ir dar kelias dienas po to. O tai tikriausiai yra geros knygos požymis, ane? Labai gaila, kad Jotema ant knygos nugarėlės praktiškai atpasakojo visą knygą, uždavė knygos nuotaiką ir net pacitavo problemos sprendimą – vieną svarbiausių knygos vietų (!!!), tai beliko tik perskaityti ir pasitvirtinti, kas ant nugarėlės parašyta 😦 Tikrai nemanau, kad tiek reikia atskleisti pačio knygos veiksmo, todėl, jei sugalvosite knygą skaityti, būkite kantrūs ir neskaitykite knygos aprašymo. Tiek kiek reikia parašyti, rašau čia:

Chesil Beach

 ”Edvardas ir Floransa, jauni ir skaistūs, tą rytą susituokę, atvyksta medaus mėnesiui į viešbutį Dorseto pakrantėje. Per pietus savo numeryje abu stengiasi nugalėti kiekvienas savąsias baimes dėl jų laukiančios vestuvių nakties…”

Ian McEwan

Viskas vyksta 1962 m. Skaičiau ir galvojau, kaip man gaila tų jaunučių žmonių, kurie abu dar nebuvo subrendę gyventi  kartu, šeimoje. Jiems abiems šito nereikėjo, bet tuo metu santuoka buvo vienintelis nežiaurus priimtinas kelias pabėgti nuo tėvų ir pagaliau tapti laisvu, už save atsakingu žmogumi. Iš čia (tradicijos, įpročių, visuomenės normų) tikriausiai ir kyla visa pasakojimo tragedija. Lyg veikėjai būtų gimę per anksti, nesulaukę seksualinės revoliucijos, kuri būtų išsprendusi jei ne visas, tai  bent jau didžiasias jų problemas. Skaičiau ir žavėjausi, kaip meistriškai McEwan atskleidžia abiejų lyčių mintis, poreikį, baimes, kaip supranta moters jausmus, Floransos dilemą (norą būti laisvai nuo tėvų, profesines ambicijas ir netiesioginę, o gal ir tiesioginę to kainą).

Tokios beprotiškai norėčiau

Džiaugiausi šia knyga, nes po keleto tokių sakyčiau labai vidutiniškų knygų (su Grisham Kalėdom nors ir pradėjau, bet neprasidėjau), pagaliau gavau savo sielai ir galvai peno. Ačiū Giedrei ir McEwan. Giedre, kokia ten ‘sekanti’ McEwan knygą? 🙂

|užpustyta|

Kalėdos bus?

~ knyguziurkeG ~ 15 Comments

Keturios dienos iki Kalėdų.
Man tik trys, nes Švedija švenčia visą Kūčių dieną nuo pat ryto.
Tai tuo metu, kai turguje pirksit riešutus, kai namuose kvepės menke, kai jūs ruošitės gražiai Kūčių vakarienei, aš jau švęsiu.
Nors as šventimas toks keistas- aš pasninkauju, valgau žuvį, o visi kiti valgo mėsos kukulius, kumpį, dešras ir šonkaulius.
Visiems šventė jau prasidėjusi, o mano vidinis laikrodis sako, jog dar per anksti dovanų atidarymui ir šokoladui.
Kai švedai trečią valandą žiūri Disnėjaus multikus (tuos pačius nuo 1959ųjų- neklauskit manęs kodėl ir nebandykit suprasti, tokia tradicija), aš mintyse grūduosi su sese tėvų namų virtuvėje ir galvoju, ar jai šiemet pavyko pagaminti tuos koldūniukus su grybais.

O kas jei tiesiog nešvęsti Kalėdų?

O kodėl neignoravus šitų švenčių, ir pavyzdžiui, neišvažiavus tuo Kalėdiniu periodu ten, kur šilta?

Kur nereikia puošti eglutės, kviestis draugų, pirkti dovanų?
J.Grisham knygos “Kalėdų nebus” (“Skipping Christmas” išleista ir lietuvių kalba) herojai Luther ir Nora būtent taip ir sugalvoja pasielgt prieš šias Kalėdas. Juk vienintelė dukra išvyko į Peru, tad be jos ir taip toks Kalėdos būtų netokios.

O Luther dar paskaičiavo, kad praėjusios Kalėdos jam kainavo 6100 dolerių, tai šiemet jis pasiryžęs sutaupyti tiek dolerius, tiek nervus.

Atrodytų, na kas čia tokio?

Bet jų sprendimas pasirodo esąs labai provokuojantis. Ir jiems tenka aiškintis ir draugams, ir policijai, ir skautams su kalėdine eglute, ir bendradarbiams, ir kaimynams, kurie labai jau kiša nosį ne į savo reikalus ir dejuoja dėl nepuoštos eglutės, nepapuošto namo, neišsiųstų atvirukų ir kitų milijono dalykų.

Knyga man pasirodė tokia labai labai amerikietiška, kai kuriuos žmonių keistumus ir neadekvačias reakcijas nurašiau “amerikonams”, bet daug dalykų buvo pažįstami: nereikalingas stresas, gal per didelis pinigų leidimas, skubėjimas ir pan.

Nelabai patiko tai, kad visi tie į Luther gyvenimą besikišantys žmonės knygoje tarsi turi aukštesnę moralę, o Luther per daug vaizduojamas kaip Grinčas, gadinantis Kalėdų stebuklą

Bet!
Knyga man pasirodė linksma, situacijos juokingos (bet gana nuspėjamos), tekstas labai nesudėtingas, tai knyga, sakyčiau, labai tinka skaityti per artėjančias šventes.

 

Ypač jei norisi kažko lengvesnio ir susijusio su šventėmis.

J.Grisham rašymo stilius- lyg rašytų filmo scenarijų, (filmas “Christmas with Kranks” gavo žiaurias recenzijas) labai lengva įsivaizduoti tas komiškas-nekomiškas situacijas.

Linksma Kalėdinė komedija juodu ant balto

K.Ž.G

Tylus tikėjimas angelais

~ kzL ~ 3 Comments

 Nu, šakės, man ir sekas paskutiniu metu užsirauti ant visokių baisybių, žmogžudysčių ir kitų “nuostabių” dalykų. Na, iš dalies pati kalta, nes jau labai reikėjo šitą ant viršelio išgirtą knygą (“vienas laukiamiausių ir perkamiausių skaitinių Didžiojoje Britanijoje 2008 m.”) grąžinti į biblioteką, na, žinot, Kalėdos, skolos ir visa kita. O aš taip nemėgstu mest knygų į šoną, o apie vidurį taip norėjos, bet paskui persiritau į antrą pusę ir visai susiskaitė.

Na, knyga lyg ir detektyvas, lyg ir psichologinis romanas su detektyvo elementais, kažkas panašaus. Ir  antroji knygos pusė mane kažkaip įtraukė, knyga manęs neįtikino ir tikrai nematau nieko tokio ypatingo, dėl ko čia ją jau taip reikėtų pulti ir pirkti. (Tik jau nedovanokit niekam dovanų!) Gal net keista, bet kelias mintis net pasibraukiau, bet tai tikriausiai ir viskas, ką gero gali čia rasti. Nors dabar ir svarstau, kad gal ir negalėčiau taip sakyti, pagrindinio herojaus Džozefo paveikslas toks visai nieko. Įdomu, kad jis knygoje jis yra rašytojas ir netgi parašo dvi knygas, kas sakyčiau yra neįtikėtina sėkmė, turint omeny, kiek nelaimių autorius šiam herojui užkrovė. Tai va toks ir gaunas klaudžiojimas tarp visai gal neblogos knygos ir nieko gero knygos.

R.J.Ellory

“Gedėjimas turėtų tęstis tiek, kiek žydi gėlės. Gyvenimas nestovi vietoje. Nori tiesos? Pasakysiu tau tiesą. Šiandien daug kalbama apie karą. Ankščiau kalbėdavo apie Depresiją. Kad ir kas būtų, žmonės miršta kiekvieną minutę. Nesvarbu – iš bdao, nuo šalčio, ligų ar Ei-dolfo Hitlerio kulkų. Miręs yra miręs, nesvarbu, kaip jis atgula į žemę ar pakyla į orą. Būtent tada žmonės sukrunta lovose. Nauji žmonės gaminami beveik taip pat greitai, kaip seni miršta. Nauji žmonės gaminami papraščiau ir lengviau nei vyšniniai blynai. Taip gamta apsivalo nuo praeities ir pasiruošia ateičiai. Ar supranti mane?”

“Kartais aš manau, kad metai yra tiesos priešas.

Mums senstant, mumyse kaupiasi cinizmas ir kartėlis, mes prarandame vaikšiką nekaltumą, o kartu su juo išblėsta įžvalgumas, leidžiantis mums suprasti žmonių širdis. Pažiūrėk jiems į akis, sakau sau, ir žiūrėdamas pamatysi tiesą, kokie jie iš tiesų yra. Akys yra sielos langai; žiūrėk atidžiai, ir tu pamatysi juose tamsiausių minčių atspindžius.”

|trokštanti gražios knygos|

Apie gramofonus, ginklus ir Driną

~ kzL ~ 2 Comments

Tokia graži ir šviesi vaikystė senelio pašonėj. Gražiam krašte tarp kalnų, prie nuostabios upės. Taip smagiai skaitės knygos pradžia – su pakikenimais ir žavėjimusi, kaip lengvai apie tą nerūpestingą vaikystę galima parašyti. Bet iš tiesų tai knyga visai nelinksma, nes kartais žmonėms ima ir susisuka protas, o šalia gyvenantys kaimynai ima pro padidinimo stiklą tyrinėti vienas kito kraujo kilmę. “Aš esu mišrūnas. Pusė to, pusė ano. Esu jugoslavas – toks pat pasidalijęs. Mokyklos kiemas stebėjęsis, kaip galiu būti toks sumaišytas, buvo ginčų, kieno kraujas stipresnis, vyro ar moters, aš norėjęs tapti kuo nors aiškesniu arba kuo nors išgalvotu, ko Vukojė Kirminas nebūtų žinojęs, arba kuo nors, iš ko jis nebūtų galėjęs šaipytis, Vokietijos autostrada, vyną geriančiu skraidančiu žirgu, šūviu į namo kaklą.”

Na, ir prasideda visa ta makalynė, kurią turėčiau vadinti košmaru. Net nenoriu rašyti apie knygą, nes galvoje sukasi košmarai, kurių ką tik prisižiūrėjau internete, ir aš nenoriu nieko apie tai žinoti, nes tuoj Kalėdos, stebuklų metas, ir joks stebuklas negali ištaisyti to, kas įvyko Bosnijoje 1995 m. Po tokių įvykių tiesiog nustoji tikėti stebuklais, o aš vis dar noriu jais tikėti.

Drina, upė, kuri teka Aleksandrui per širdį

Tiesa, visa šita niūrybė tai ne iš knygos, iš mano prisiskaityto interneto. Žiūriu į autoriaus nuotrauką ir taip džiaugiuosi, kad jo tėvai jį susipakavo ir pabėgo į Vokietiją. Jo ten, Bosnijoje, nebuvo, tik visi kiti likę, kurie papasakos jam, grįžusiam, užaugusiam, nebe saviškiui. Čia ne Kalėdų knyga, bet turime tokias skaityti. Galvoju, kodėl turime, juk vis tiek niekada nepasimokome…

Niekaip negaliu šiandien rašyti apie literatūrines knygos puses, na, tiesiog kažkodėl man šiandien atrodo, kad tai visiškai nesvarbu.

L

51metai, 9 mėnesiai ir 4 dienos

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Vienas G.G.Marquez knygos “Meilė choleros metu” veikėjas Florentino Ariza netgi atstumtas savo mylimosios laukė jos 51erius metus, 9 mėnesius ir 4 dienas.

Ar tu tiek lauktum?

Ar leistumei būti apsėstas/ apsėsta meilės it choleros?

Kadangi jau esu skaičiusi G.G.Marquezo “Šimtas metų vienatvės”, “Patriarcho ruduo”, “Apie meilę ir kitus demonus” (meilė G.G.Marquez knygose kaip liga arba apsėdimas), tai jau maždaug žinojau, ko galiu tikėtis iš dar vienos Marquez knygos.

Žinau, kad jis mane užburs, įtrauks į tą pasaulį tarp viršelių, o aš vis stebėsiuos “Ale kaip tai galima sugalvoti? Kaip taip įmanoma parašyti?”

Jausmas lyg Marquez tekstai šoktų tango – jausmingai, drąsiai, kažkaip beatodairiškai.

“Meilė choleros metu ” yra apie meilę. Apie visokią meilę, kokia tik begali būti. Apie jaunystės meilę, apie santuokinę ir nesantuokinę meilę, apie tą meilę, kuri apakina ir apie tą, kuri atveria akis. Apie vienos nakties meilę ir apie meilę besitęsiančia daugiau nei 51erius metus.

Florentino jaunystėje sutinka Ferminą, abu beprotiškai pamilsta, susigalvoja gražių slaptų meilės ritualų ir susirašinėja telegramomis. Bet Fermina išteka už daktaro Juvenal Urbino, pragmatiško ir logiško vyro, kuris kovoja su choleros epidemija, o Florentino nusprendžia laukti progos, kai vėl galės būti su Fermina.

Ir kaip dažnai jau būna G.G.Marquez knygose pasakojimo naratyvinė jėga yra ne įvykiai, o tos mažutės kvapą gniaužiančios, turtingos žodiais, kvapais ir spalvomis  istorijos, dėl kurių Marquez nebijo palikti pagrindinio knygos siužeto. Čia nėra “cliffhangerių”, ne įtampa stumia siužetą priekin. Nejaučiau to varančio poreikio “na dar vieną puslapį, na dar vieną”, nes man Marquez kaip geras juodas šokoladas- turi valgyti lėtai, nes kitaip ir neišeitų, manau, kadangi tekste visko tiek įdėta, tiek įpinta, kad reikia laiko visa tai į save įtraukti.

Man patinka, kad Marquez knygose moterys dažnai būna žemiškos, pragmatiškos, o vyrai užsiima meilės laiškų rašymo beprotyste (kaip Florentino) arba lindi kambarėlyje ir nagrinėja visokius mokslinius prietaisus, gerokai atitrūkę nuo gyvenimiškųjų realybių (kaip kad José Arcadio Buendía iš “Šimto metų…”)ir tos moterys (nors ne visos)stiprios, sumanios, priimančios drąsius sprendimus, tvirtai stovinčios ant žemės.

Aš tikėjausi daugiau magiškojo realizmo intarpų (būtent magiškojo realizmo knygos man pačios pačiausios), bet knyga vistiek magiška. Pavyzdžiui, vien Ferminos ir Juvenalio barnis dėl vonioje nepadėto muilo,  man yra nepaprastai graži ir žaviai psichologiška santuokinio gyvenimo ištrauka.

Atsimenu, kaip mokytoja paleido iš pamokos, nes per tv rodė paskutinę “Tiesiog Marija” seriją. Kaip tik mano paaugliškaisiais metais atsirado ta lotynų amerikos serialų lavina, kur meilė tokia trafaretiška (turtingas vyras iš skurdo ištrauks neturtingą vargšę, o jų meilei priešinsis jo tėvai, ypač klastinga pamotė ir tuštutė sužadėtinė).

Ten nėra to, apie ką rašo G.G.Marquez.

Serialuose nerodoma ta kasdieninė santuokinė meilė, kurią gadina pyktis dėl vonioje nesančio muilo.

Ten nekalbama apie senų žmonių meilę, apie jų raukšles bučiuojamų lūpų kampučiuose, apie liūdesį krūtinėje, kai matai, jog mylimosios eisena pasikeitė ir pasidarė panaši į pagyvenusių moterų lėtą lingavimą, apie tai, kaip sunku pasidaro, kai suvoki, kad pats irgi senstelėjai.

O G.G.Marqez knygoje visa tai egzistuoja. Ir dar daugiau.

Ten yra ir ta tėvų draudžiama meilė, kai sukasi galva nuo gražių žodžių  ir nuo gardenijų.

Ir ta meilė, kuri yra be atsako, kuri verčia eiti ten, kur galbūt bus ir meilės objektas, kad bent tą kartelį galėtum ją pamatyti.

Ir ta trumputė geidulinga meilė, kuri pasibaigia ryte išgėrus stiprios kavos iš Florentino termoso.

Citata: The problem with marriage is that it ends every night after making love, and it must be rebuilt every morning before breakfast.

Beje, apie šitą knygą rašyta ir Šiukšlynėlyje

O tu ar lauktum 51erius metus?

K.Ž.G

Pavadinimai: Sala

~ kzL ~ 16 Comments

Pasirodo, žodis “sala” pavadinime daug dažniau, nei “jūra”, na, ir žinoma viskas labai labai paslaptinga. Beveik sala=paslaptis. O “sala” šovė į galvą, nes greitu laiku turiu perskaittyti vieną skolintą “Salą”, o kita vis man bibliotekoje pakliūna po ranka ir vis sakau, na gerai, kitą kartą tikrai šitą paimsiu. Taigi, kokios salos šį kartą neįtraukiau?

KŽL