Kader Abdolah “Mečetės namai” – toliau skaitau praėjusių metų geriausius vertimus. Dar viena knyga kultūriniam pažinimui. “Stambulo pavainikė” pasakojo apie Turkiją ir armėnus, “The Kite Runner” – apie Afganistaną, “Raudnoji Azalija” – apie Kinijos kultūrinę revoliuciją, o ši knyga apie Iraną ir irgi apie revoliuciją.
Knygoje pasakojama šeimos, gyvenančios prie mečetės, istorija. Tuo metu Iraną valdo šachas, kurį remia Jungtinės Valstijos. Atmosfera šalyje, ypač didžiuosiuose miestuose gana laisva ir demokratiška, moterys laisvėja, nebesidangsto čadromis, ir, aišku, kaip visada, atsiranda žmonių, kuriems tai nepatinka, kurie tokius reiškinius vadina nudvasinimu, religijos įžeidimu ir panašiai, tad po truputį pradeda judėti jauni šventikai imamai, ajatolos. Atsiranda tokių, kuriems gyventi prie vienos politinės santvarkos ar sistemos nenusiseka, todėl jie mielai prisijungia prie revoliucionierių, kad sugriautų nusistovėjusią tvarką, iš tarno virstu šeimininku ir dar vožteltų buvusiajam šeimininkui šautuvo buože.
Mečetės namuose gyvenanti šeima yra tarsi sumažintas paveikslas Irane ir visuomenėje vykstančių pokyčių. Būtent ši knygos pusė man labiausiai ir patiko. Pažvelgus į mečetės namus atrodytų, kad gyvenimas teka sava vaga, bet kas galėtų patikėti, kad imamo našlė tokia nusivylusi ir nepatenkinta savo gyvenimu, kad puls tiesiai į pirmąsias revoliucionierių gretas, išsižadės savo sūnaus kaip tėvynės išdaviko, bus Dorovės policijos iniciatorė, gaudanti lūpas pasirausvinusias ar netinkamai gatvėje apsirengusias moteris (Dorovės policija Irane egzistuoja iki šiol), kad taps tokia negailestinga, kad kita tos pačios šeimos moteris, Fagri Sadata, namų šeimininkė, gražuolė, nusiims savo papuošalus ir paslėps giliai spintoje. Iš baimės būti per gražia, per ryškia.
Namai pilni įvairių charakterių ir įvairių likimų. Iš tų pačių namų pabėgęs Nosratas – menininkas, fotografas, operatorius, lankstus, sugebantis prisitaikyti prie bet kokios sistemos, piktinantis seneles savo nepagarbiu, jų akims ištvirkėlišku elgesiu, jaunasis imamas, Alsaberio sūnus įnikęs į opijų, pražuvęs narkomanas, prisidėjęs prie namų žlugimo, aklas Muedzinas, nesveikas vaikas, visų vadinamas Driežu, ir žinoma namų galva, Aga Džanas.
Baisu skaityti apie “išgelbėtoją” islamistų diktatūrą, išsigimusią revoliuciją, ryjančią savo paties vaikus. Kam yra istorija, jei iš jos niekada nepasimokoma? Mečetės namai griūva, praranda savo įtaką, netenka gyvybės, pagarbos. Visą šalį apima baisus nuovargis – nuo švento karo su Iraku, nuo vidinių valymų. Sąstingis.
Perskaičius knyga nepalieka niūraus vaizdo. Ji baigias skaidria viltinga nata, nes aukštai kalnuose yra toks rojaus sodas, gaivinantis dūšią, suteikiantis jėgų dar vienam atgimimui. Paskaitykit, pamatysit.
O, mano nuostabusis Kindle! I love it, I love it! Taigi nutiko taip, kad Vėlykų teko kaip visada važiuoti į pajūrį, tos trys su kažkiek valandos galėtų būti puikus laikas skaitymui, tačiau, dažniausiai dėl mašinos lingavimo paskaityti pavyksta kokį pusvalandį. Tai va, nuo viso šito siūbavimo gelbėja Kindle, nes su Kindle knygas galima ne tik skaityti, bet ir klausyti. Brangios ramybės valandėlės (važiuojam mažojo klecko miego laiku, nes kitaip tai jau man pačiai tenka pavirsti į Kindlemamą, dainuojančią MP3) yra šauniai išnaudojamos. Vienintelis, ko pasigailėjau, kad išbandymams pasirinkta knyga labai trumpa – užteko vos pusei kelionės į vieną pusę, o normaliai prisijungti prie interneto ir parisiųsti dar ką nors tiesiog nebuvo galimybių. Na, bet nieko, kitą kartą tikrai būsiu gerai pasiruošus.
Kai Giedrė parašė apie šitą knygą ir net įtraukė ją į savo knygų ataskaitą kaip linksmiausią knygą, aš buvau visai pamiršus, kad kažkada su Alan Bennett jau buvau susidūrusi, o kas įdomiausia, kad prieš milijoną metų būtent šio autoriaus audio knygą klausėme kartu su būsimuoju vyru važiuodami ta pačia autostrada. Įtariu, kad autoriui labai patinka audioknygos, nes jis jas įskaito pats, o aš negaliu sakyti, kad man tai labai patinka, nes gan dažnai turėdavau atsukti skaitymą atgal, nes nesuprasdavau tai to, tai ano, o kai su vyru perklausėme jo knyga Father! Father! Burning Bright!, susižvalgėm tokiais žvilgsniais, reiškiančiais maždaug “supratai, apie ką čia?”.
The Uncommon Reader tikrai smagi knyga, na, kaip jau kažkuriam poste rašiau, rašyk knygų mylėtojams apie knygų skaitymą ir tavo knyga taps skaitoma ir mylima. Aprašyti knygos geriau, nei aprašė Giedrė nesistengsiu, kam to reikia, jei jau yra smagus aprašymas. Knygoje karalienė pavaizduota taip simpatiškai ir žmogiškai, kad net norisi netyčiom su ja susidurti toj bibliotekoj ant ratų, pasidalinti įspūdžiais, sudalyvauti jos organizuotame susitikime su rašytojais ir perskaityti visas knygoje minimas knygas. Žodžiu, buvo pats smagiausias ir labiausiai į temą skaitymas prieš tas didžiąsias penktadienio vestuves – God bless them.
Oho, pasirodo Bridget savo eilės laukė lygiai dešimt metų!!! 2001 m. gavau knygą dovanų nuo Martos. Ir vienintelė mintis, kuri man dabar lenda į galvą yra – vajei, kaip bėga laikas – neįtikėtina, kaip taip galima laukti savo eilės dešimt metų. Baisu. Tai kiek man dabar metų? Vienintelė paguoda, kad su kiekvienu gimtadieniu pensija ir nepertraukiamas knygų skaitymas vis arčiau ( nors nuo kiekvieno Seimo prisilietimo prie pensijos temos – vis toliau).
O skaičiau visai ne dovanotą versiją, o verstą. Labai jau čia bloge prigyrė visi Rasos Drazdauskienės vertimą, todėl į biblioteką nuėjusi TIK grąžinti knygą, tarp visų kitų žadėtų neimti prigriebiau po ranka pasitaikiusią Bridget. Nes norėjau ko nors lengvo, chi chi, atsipūtusio ir t.t. Tai taip ir skaičiau – ir lietuviškai, ir angliškai, nes vis norėjosi pasižiūrėti, kaip vertėja sukosi versldama visokius saldžius žodelius.
O apie knygą ką čia ir berašysi – nuoširdybių nuoširdybė. Tikriausiai čia ir yra visas knygos žavesys. Kadangi esu mačiusi filmą, tai, žinoma, knygoje veikė Rene Z (nežinau, kaip ten rašosi jos pavardė) ir viską laiką galvojau, kad ir knyga, ir filmas yra šaunūs, linksmi. Todėl rekomenduoju skaityti pavargus nuo rimtos rašliavos (įsijungus atsipalaidavimo ir kvailiojimo mygtuką) beviltiškai apkuistuose namuose, kai niekur negalite išeiti, nes nebeturite švarių rūbų, bet dar turite jėgų išsiplauti vieną taurę vynui ar vietos pilve plytai šokolado.
– Kiek kalorių galima suvalgyti laikantis dietos? – paklausė jis.
– Apie tūkstantį. Na, asmeniškai aš dažniausiai taikausi į tūkstantį, bet iš tikrųjų suvalgau pusantro,- pasakiau ir dar nebaigusi suvokiau, jog yra ne visai taip.
– Tūkstantį? – apstulbęs paklausė Tomas. – Bet aš maniau, kad reikia dviejų tūkstančių vien gyvybe palaikyti.
Išsižiojusi spoksojau į jį. Suvokiau, tiek metų laikiausi dietos, kad iš mano sąmonės absoliučiai išnyko mintis, jog kalorijos reikalingos gyvybei palaikyti. Pasiekiau tokią stadiją, kai manau, akd mitybos idealas yra iš vis nieko nevalgyti, o žmonės valgo tik todėl, kad yra godūs ir negali susitaikyti, antraip atkakliai laikytūsi dietos.
Knyga prasibrovė į priekį dėl Versus Aureus leidyklos organizuojamo susitikimo su autore Herta Mueller (balandžio 14 d. 18 val, Vilniaus mažajame teatre). Labai norėčiau nueiti, tikiuosi, kad pavyks.
Kaip tikriausiai jau girdėjai, Herta Mueller yra Nobelio literatūros premijos laureatė, “who, with the concentration of poetry and the frankness of prose, depicts the landscape of the dispossessed” (visada perskaičius šitas eilutes “už” galvoju, kas jas sukuria tas eilutes, ar ilgai prie jų ginčijasi ir kas taria paskutinį žodį, kad dabar jau viskas, už tai ir teikiame premiją). Na, aš nelaikau savęs kompetetinga ginčytis, ar autorė verta premijos, ar ne, bet jau vien dėl to, kad kyla tokios abejonės, tai kaip čia pasakius, ką žinau…
Kai pradėjau skaityti, iš karto atsidūriau panašiame pasaulyje, kuriame gyvena A.Solženicyno Ivanas. Na, jau taip panašu man buvo, kad niekaip negalėjau šitos minties atsisakyti. Ir dėl to, kad tą knygą skaičiau palyginti neseniai, o tema labai jau panaši, prisipažinsiu, nebuvo man labai įdomu skaityti… Labai jau panašūs tie gyvenimai lageriuose, kas gi ten buvo – tik darbas, šaltis, duonos skaičiavimas ir nesibaigiantis alkis (“Alkio kančioms nėra tinkamų žodžių. Dar ir šiandien turiu alkiui rodyti, kad nuo jo ištrūkau. Nuo to laiko, kai nebeturiu alkti, tiesiogine prasme valgau gyvenimą.”). Ir bandymas kažkur giliai paslėpti savo esybę, kad netaptum visišku gyvuliu, kad išėjęs tą žmogišką esybę galėtum išsitraukti ir atvirsti į žmogų.
Tiesa, šios dvi knygos ir gana skirtingos – Solženicynas aprašo vieną dieną, jo herojus – kalinys be vilties, turėsiantis kalėti nesuvokiamai ilgą gyvenimo dalį, o Hertos Mueller Leo galvoje vis šmėkščioja mintys, apie tai, kai jis bus paleistas iš lagerio, skaitytotas lyg ir jaučia, kad bus “laiminga” pabaiga, nors anokia čia laimė (“Jeigu kuris. nors mūsiškių po patikrinimo, sukaupęs visą drąsą, kurį nors načialniką (…), būdavo, paklausia, kada būsim paleisti namo, tie trumpai atsakydavo: SKORO DOMOJ. Tai reiškė: Greit važiuosit. Tasai rusiškas GREIT pavogė iš mūsų ilgiausią pasaulyje laiką”.
Hertos Mueller romanas daug poetiškesnis nei Solženicyno, jame gausu visokių įdomių palyginimų, paskui kalinius sekioja alkio angelai, galvose švytuoja sūpuoklės. Dar viena užkliuvus citata: “Kaulai pastirdavo lyg gelžgaliai. Kai mėsa nuo kaulų dingsta, žmogui darosi sunku nešioti savo kaulus, esi stačiai traukiamas į žemę. Per patikrinimą, stovėdamas “Ramiai!”, aš pratinausi užsimiršti ir nebeskirti įkvėpio nuo iškvėpio. Ir užversti akis, nekeldamas galvos. Ir dairytis danguje debesų kampučio, ant kurio galėtum pasikabinti kaulus. Jei užsimiršdavau ir rasdavau dangaus kablį, šis mane išlaikydavo”. Abi knygos labai dokumentiškos, daiktiškos ir išsamiai aprašo lagerio gyvenimą, daiktus, ant kurių užsikabinęs tas gyvenimas, rodos, ir laikos…
Sakyčiau, normali, nelabai išskirtinė knyga. Siūlyčiau skaityti kurią nors vieną iš minėtų, būtent dėl to panašumo, nebent gilinatės į lagerių temą. Bet negaliu sakyti, kad tai labai kaškokia wow knyga, kurią pulčiau visiems rekomenduoti.
Knygos atsiradimo istorija autorės žodžiais:
“Kai 1944 m. vasarą Raudonoji armija jau buvo prasiveržusi į Rumunijos gilumą, fašistinis diktatorius Antonescu buvo suimtas ir nužudytas. Rumunija kapituliavo ir visiškai netikėtai paskelbė karą iki tol buvusiai sąjungininkei nacistinei Vokietijai. 1945 m. sausį sovietų generolas Vinogradovas Stalino vardu pareikalavo, kad Rumunijos vyriausybė išduotų visus Rumunijoje gyvenančius vokiečius per karą sugriautai Sovietų Sąjungai „atstatyti“. Visi vyrai ir moterys tarp 17 ir 45 metų buvo išvežti į priverčiamuosius darbus sovietų lageriuose“ . „Amo sūpuoklėse“ kaip tik ir pasakojama apie jauno Rumunijos vokiečio Leopoldo Aubergo penkerių metų darbą sovietų lageryje. Tai fiktyvus pagrindinis veikėjas, bet jo paveikslu įamžinama daugybės deportuotų Rumunijos vokiečių patirtis. Jo prototipas – anuomet išvežtas Hertos Müller gimtojo kaimo poetas Oskaras Pastioras. Kaip pabaigos žodyje rašo rašytoja: „2001 m. pradėjau užsirašinėti pašnekesius su kitados išvežtais mano kaimo žmonėmis. Žinojau, kad ir Oskaras Pastioras buvo išvežtas, ir papasakojau jam, kad ketinu apie tai rašyti. Jis ryžosi man padėti savo atsiminimais. Mudu reguliariai susitikinėjom, jis pasakojo, aš užrašinėjau. […] 2006 m. Oskarui Pastiorui staiga numirus, turėjau keturis ranka rašytų užrašų sąsiuvinius ir kai kurių skyrių tekstų apmatus. […] Tik po metų […] ėmiausi viena rašyti romaną. Tačiau be Oskaro Pastioro pateiktų lagerio kasdienybės detalių nebūčiau to sugebėjusi“.
Iš karto prisipažinsiu, kad Nicole Krauss atžvilgiu negaliu būti nešališka. Net nežinau, kodėl. Kažkodėl jaučiu jai labai dideles simpatijas ir skaitydama jos naujausią knygą vis galvojau, na, tai kas, kad nesugaudau gijų, vis tiek man patinka skaityti šitą knygą. Skaitant buvo taip neaišku, kas vyksta ir kaip susiję personažai, kad atsivertus tuščius lapus pabaigoje pradėjau braižyti veikėjų schemą ir kaip jie susiję, ir lyg lyg pavyko sudėlioti, bet paskutinis skyrius, į kurį žiūrėjau su tokia didele išaiškėjimo viltimi, man visai susuko galvą ir vidurnaktį pabaigus skaityti kėliaus iš šiltos lovos, užsidegiau šviesą ir ieškojau knygos recenzijų tikėdamasi, kad atrasiu kažkokį stebuklingą išaiškinimą, ko nesupratau (kaltinau ir skaitymą originalo kalba – gal kažką svarbaus praleidau, ar ką?). Bet paskaičius recenzijas, pažiūrėjus interviu su autore supratau, kad to pasakojimo gijų net nereikia galų gale surišti, kad knygos esmė nėra išsiaiškinti, kaip veikėjai tarpusavyje susiję (nes jie ir nelabai susiję, bent jau kai kurie), nes knyga nėra apie stalą ir prie jo sėdėjusius žmones, o knyga yra apie “burdain of inheritance” (paveldėjimo naštą), apie tai, ką paveldime iš savo tėvų ir ką perduosime savo vaikams. Nors ir vien apie tai knyga taip pat nėra.
Kaip sako pati autorė šitas romanas yra “a novel without a center” ir “hard novel to describe” – tai jei skaitydamas šito nežinai, tai ir kankiniesi, braižai schemas knygos gale ir taip toliau. Ir aš galvoju, ar tiesiog reikia susitaikyti su tokia knygos esme, ar laikyti tai trūkumu – dar nesugalvojau.
Knygoje susitinkame daug veikėjų, kurie pasakoja savo istorijas, arba apie juos kažkas pasakoja. Pirmiausia sutinkame rašytoją Nadia, kuri budama jauna gauna “pasaugoti” didžiulį vieno Čilės poeto stalą su devyniolika stalčių. Poetas pražūva Pinočeto režimo gniaužtuose, o po dvidešimties metų pas Nadią atkeliauja Leah, kuri sako esanti poeto duktė ir norinti atsiimti stalą. Tas pats stalas pokario metais stovi Londone ir priklauso žydaitei Lotte, kurios keistą gyvenimo istoriją ištrauktą iš vieno iš daugybės stalčių išgirsime iš jos vyro lūpų. Yra ir kitų veikėjų, kurių nesurišau su stalu, bet, pasirodo, taip ir turi būti.
Galbūt tai ir išmuša iš vėžių, kad perskaičius knygą, ji nesibaigia, daiktai tuose stalo stalčiuose neišsidėlioja, arba tie stalčiai, sudėliojus istorijas nebeužsidaro. Eini pro šalį ir kaskart užkliūni. Ir nors kad ir kaip labai stengiausi, visko į vietas sudėlioti nepavyko, atskiros istorijos man tokios krausiškai gražios, su tuo užburiančiu Krauss stiliumi, dėl ko ir prisipažįstu negalinti būti nešališka. Tiesiog patarčiau neimti šitos knygos, kai norsisi kažko lengvo, neimti jos, kai neturi laiko paskaityti gerą gabalą, nes tai nėra lengvo žanro knyga, o skaitant ištęstai, tai visos istorijos gyvena kiekviena sau ir ką nors suprasti iš viso darosi labai sunku. Bet kaip viena blogerė parašė “reading the novel, I realized you don’t need to find a hidden meaning to enjoy the book”. Labai taikliai.
Kai 1949aisias buvo išleista Simone de Beauvoir knyga “Antroji lytis”, kilo didžiulis sujudimas. Viena pagrindinių S.de Beauvoir idėjų yra, jog moterimi ne gimstama- moterimi tampama, ir ši de Beauvoir citata parodo skirtumą tarp biologinės ir socialinės lyties.
Simone de Beauvoir
Tuo pačiu Simone de Beauvoir kalba apie tai, jog moteris mūsų visuomenėje nėra pilnateisis pilnakraujis savarankiškas individas, nes ji nuolat yra apibrėžiama per santykius su vyru.
Vienas tokių labai iškalbingų pavyzdžių yra, kad kažkoks visiškas nesusipratėlis lietuviškajame Wikipedia puslapyje skirtame Simone de Beauvoir prie antraštės “veikla” sugalvojo parašyti “prancūzų rašytoja, filosofė ir feministė, ilgametė Ž. Sartro draugė.”
Iškalbingas pavyzdys, ar ne? Moters veikla yra buvimas vyro drauge ar žmona, ji tarsi koks priedas prie vyro… Prie J-P Sartro veiklos įrašo, jog jo veikla buvo būti Simone de Beauvoir draugu, aišku, nėra…
De Beauvoir veikalas- filosofinis, bet yra ir grožinių literatūros kūrinių su tapimo moterimi idėja. Vienas tokių žinomiausių yra Virginia Woolf “Orlando”.
V.Woolf pasakojimo pradžioje jaunasis Orlando auga karalienės Elžbietos I laikais ir jis nusprendžia nesenti. Jaunajam Orlando daug kas sekasi, tad jį nepratusį prie sunkumų, gana gerokai sugniuždo gražios Rusijos princesės atstūmimas, ir jis pasineria į kūrybą. Vėliau karaliaus Chales II laikais jis kaip ambasadorius gyvena Konstantinopolyje, kur vieną kartą jis miega net keletą dienų. Niekas nesugeba jo pažadinti, tačiau kai jis pagaliau nubunda- jis/ji turi nebe vyro, o moters kūną, nors Orlando sąmonė, prisiminimai, mintys liko tokios pačios.
Virginia Woolf nepuola aiškinti, kodėl taip atsitiko, nepateikia jokių teorijų ar užuominų, o tiesog visą dėmesį suteikia į tai, kaip skirtingai su Orlando dabar elgiasi pasaulis, kaip Orlando- viduje būdamas vis tas pats individas-verčiamas keistis ir taikytis prie egzistuojančių visuomenės normų.
V.Woolf knygoje “Orlando” sako tą patį kaip ir de Beauvoir dėl tapimo moterimi. Jog didžioji dalis to, ką mes laikome moteriškumu, visai nėra susiję su biologija, o su visuomenės sukurtomis rolėmis.
Štai kaip mąsto Orlando po savo metamorfozės :
“She remembered how, as a young man, she had insisted that women must be obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled. ‘Now I shall have to pay in my own person for those desires,’ she reflected; ‘for women are not (judging by my own short experience of the sex) obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled by nature. They can only attain these graces, without which they may enjoy none of the delights of life, by the most tedious discipline. There’s the hairdressing,’ she thought, ‘that alone will take an hour of my morning, there’s looking in the looking-glass, another hour; there’s staying and lacing; there’s washing and powdering; there’s changing from silk to lace and from lace to paduasoy; there’s being chaste year in year out..”
Lygiai tą patį sako ir žinoma Švedijos feministė Nina Björk savo knygoje “Under det rosa täcket” (“Po rausva antklode”): “Moteriškumas yra nuolat atkartojamas kūno tvarkymas, nuolatinis pasikartojimas, kurio pasekmė- mes tampame moterimis, o ne esame moterys nuo gimino(…). Ir neužtenka kūną sutvarkyti vienąkart visam laikui, bet tai turime daryti vėl ir vėl, daugiau ar mažiau, ir tokiu būdu mes sekame paskui nuostatas, kurios sako, kas tai yra moteriškumas.”
Ypač vaizdžiai tai matome moterims skirtuose žurnaluose:
“Šio pavasario apavas – kaip niekada romantiškas, nerūpestingai žaismingas, patogus ir alsuojantis moteriškumu” arba “Moteriškumas – tai laimės ir įsimylėjimo pojūtis, panašus į tą, kuris apima suvalgius gabalėlį puikaus šokolado” arba “„Mažėjant svoriui, atsirado keistas pasitikėjimas, kad galiu „nugriauti kalnus“, pražydau, pabudo moteriškumas“ arba “O mano akimis merginos kartais yra praradusios moteriškumą“.
Čia pateikiau tikrus, neišgalvotus pavyzdžius iš mūsų lietuviškos spaudos, ir jie sako mums, kad moteriškumas NĖRA įgimtas, jis nėra biologinis, jis nėra nuolat glūdintis mumyse, nors mes ir turime savo moteriškos lyties chromosomas. Moteriškumą mes turime susikonstruoti nešiodamos tam tikrus batus, įgydamos tam tikras kūno apimtis, nuolat keisdamosi ir puoselėdamos savo kūną.
Orlando pradeda suvokti, jog privalo dėvėti korsetą, puoštis prieš veidrodį, nešioti krinolinus. Tuo pačiu Orlando supranta, jog turi keistis ne tik lyčiai priskiriami artefaktai, bet ir elgsena, nes iš moters tikimasi tyrumo, skaistumo, padorumo. Orlando taip pat pamato, jog iš jos dabar reikalaujama daug daugiau pasyvumo, kurio Orlando neturi, nors kūnas biologiškai yra moters.
Orlando mąsto, kad vyras laisva ranka gali griebtis kardo, o moteris laisvąja ranka turi prilaikyti šilkinį šalikėlį, kad jis nenuslystų nuo jos pečių. Orlando konstatuoja, jog “Vyras pasauliui žiūri tiesiai į veidą lyg šis būtų sukurtas jo naudojimuisi ir jo malonumui. Moteris į pasaulį žvilgčioja lyg iš šono, rafinuotai, bet kartu su nepasitikėjimu” (mano pačios vertimas).
Būtent tie Orlando pastebėjimai po tapimo biologine moterimi mane labai sužavėjo. Ir kas smagiausia, jog visos tos idėjos yra įvilktos į tradiciškai virtuozišką V.Woolf stilistiką: sakiniai yra tarsi ilgos estetiškos žodinės arabeskos ir knygoje nuolat vyksta tas nuostabus “woolfiškas” žaidimas su laiku.
V.Wollf ne tik leidžia Orlando peržengti lytiškumo rėmus, bet taip pat ji įgalina Orlando gyventi be laiko apribojimų.
Orlando biografija apima beveik 400 metų, nors knygos pabaigoje Orlando- 36 metai. Autorė tarsi sako, jog laikrodžio laikas ir žmogaus laikas nėra vienas ir tas pats. Žmogiškojo gyvenimo laike kai kurios akimirkos yra tokios svarbios, kad joms V.Woolf gali paskirti ištisą skyrių, o per daugybė metų gali nieko tokio svarbaus ir nenutinkti, tad tie metai knygoje tarsi dingsta. Panašiai su laiku ji žaidžia ir knygoje “Švyturio link“, kai šeimos vakarienei detaliai aprašyti paskirtas visas skyrius, o kitame skyriuje trumpai atpasakoti dešimties metų įvykiai.
Bet vienas dalykas, kurį R.Drazdauskienė smarkiai kritikuoja, ir aš su ja dėl to visiškai sutinku ir net piktai burbu, tai kad vietoje nekatrosios giminės vardo Orlando, lietuviškajame vertime naudojamas Orlandas ir Orlanda. R.Drazdauskienė puikiai argumentuoja: “Bet kam išvis suteikti vardui lytinę priklausomybę, kurios sąmoningai vengė autorė? (…) Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie šiaip asmenvardį, o apie pamatinę herojaus-herojės savybę – apie jo-jos sielos androginiškumą, sąmoningą atsiribojimą nuo lyties suvaržymų. Todėl neutralaus vardo pakeitimas vyriška ir moteriška lytimi vis dėlto neatrodo pateisinamas.”
1992aisiais pastatytas filmas Orlando, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Tilda Swinton
Jau nuo Nobelio premijos įteikimo knietėjo paskaityti ką nors, parašyta laureato. Ir kaip tik, kai tikrai nežadėjau nieko imti iš bibliotekos, po ranka pasitaikė “Tetulė Chulija ir rašeiva”. Čiupau skaityt, o paskui jau guodžiausi Giedrei, kad kankinuosi su knyga, net gavau leidimą atidėti į šalį, bet užsispyriau, perskaičiau iki galo.
Knygos struktūra man priminė Cortazar “Žaidžiame klases” – vienas skyrius apie Maritą, jo meilės istoriją ir rašeivą Pedrą Kamačą (kažkodėl vis laukiau, kad tetulė Chulija susikukuos su rašeiva (iš kur čia man taip susišvietė?)), kitas – atskira rašeivos sukurta istorija (reikia perskaityti keletą skyrių, kad susivoktum, kas toj knygoj ten darosi). Tai va, Marito skyrius, išskyrus, kai buvo rašoma apie rašeivą, man beveik reikėjo prisiversti skaityti, nes buvo visai neįdomu, nuobodu ir visai niekuo manęs netraukė, o štai atskiri pasakojimai – radijo spektaklių scenarijai – buvo tokie skaniai pietų amerikietiški, įdomūs, crazy. Ir beskaitant tos dalys susikeitė vietomis – Marito ir Chulijos nuotykius sakityti darėsi vis įdomiau, o muilo operas – vis sudėtingiau, nes jų kūrėjui pradėjo važiuoti stogas, jis pradėjo maišyti personažus, prikelti juos iš numirusių, pasidarė tikra vardų maišalynė, kuri dažną pietų amerikos rašytojo knygos skaitytoją mirtinai nuvargina, nebegalėjau atsirinkt galų ir tai ėmė erzinti, net ėmiau peršokinėt “klases” – vieną skyrių praleidau, kad sužinočiau, kaip baigėsi įsimylėjeliams, ir tik paskui grįžau paskaityt.
Iš tikrųjų manęs nesužavėjo nė vienas tikras knygos veikėjas. Man nebuvo įdomu skaityti apie tai, kaip įsimylėjeliai geria kavą, eina į kiną, slaptosi ir bučiuojasi pakampėmis nuo pirmo iki beveik paskutinio knygos puslapio, ar apie tai, kaip Maritas pasakoja savo meilės nuotykius savo draugams ir pusseserei. Nežinau, gal aš per mažai įsijaučiau į situaciją, juk vis dėlto ta meilė buvo labai jau neįprasta (Chulija 14 m. vyresnė už Maritą)? Vienintelis man įstrigęs veikėjas buvo rašeivos Pedro Kamačo išgalvotas pašėlęs kunigas donas Seferinas Uanka Leiva labai savotiškai gyvenimiškai interpretavęs katalikų bažnyčios tiesas. Dėl tų intarpinių apsakymų negaliu nurašyti Llosos kaip man nepatikusio rašytojo. Tačiau kad ir kaip stengiausi, vis tiek neradau knygoje to lobio, kuris žavi daugelį skaitytojų, ir jei, kaip sakoma, tai yra pati populiariausia rašytojo knyga, tai aš jau nebežiinau, ar man verta kitas knygas bandyti skaityti. Nors, žinoma, tos galimybės neatmetu, tačiau kitą knygą skaitysiu tikrai negreitai.
Paklausiau BBC World Book Club interviu su Mario Vergas Llosa, kur jis pasakoja apie tai, kiek autobiografinė yra ši knyga (“most novels are autobiographical”, “my first marriage was a kind of soap opera” & “novel is to tell lifes not truths”) ir atsako į visokiausius klausimus – klausyti interviu man buvo įdomiau nei skaityti knygą. Kiek pasiknaisiojau internete, tai daugeliui ta knyga labai patiko, dėl to jaučiuosi kaip kažką pametus (arba kažko nesuradus).
Mario Vergas Llosa
Daugiau nuotraukų iš gražuolio Mario Vergas Llosa gyvenimo čia.
Na, tai nuo ko šį kartą man pradėti? Tikiuosi, kad kaip dažnai man nutinka rašant apie knygą – sudėliosiu daugiau mažiau galvoje besisukantį chaosą į kaškokias lentynėles. Na, ką gi man daryti – rašyti, kad nepatiko knyga nelabai galiu, bet kad patiko – dar labiau negaliu. Tikrai tikrai tikėjausi kažkokios kitokios knygos. Žinai, jei būčiau žinojusi, kad tai yra Dan Brown stiliaus paslapčių knyga, tikrai nebūčiau jos skaičiusi. Bet perskaičiau visus beveik 500 psl. Na, gerai, greitai skaitėsi ir vis kirbėjo mintis, kad čia iš tų knygų, kurios sužiba pabaigoje, todėl įjungiau tą savo kantrybės mygtuką ir važiavau iki galo. Išduosiu knygą – jei tingite skaityti 500, pradėkite nuo 362 pls., kuriame istoriją pasakoja Nurija Monfort ir perskaitysite viską, kas knygoje buvo įdomu -visą paslaptingą istoriją, nes daugiau jokių ypaingų dalykų knyga neturi – nei ryškių charakterių, nei ypatingo gilumo.
Gudruolis knygos autorius giebėsi labai gero būdo pritraukti skaitytojus: didžioji dauguma mėgstančių skaityti pasičepsėdami iš tikėtino būsimo malonumo atsivers knygą, kurioje rašoma apie knygas! Kitą kartą reikės taip lengvai nesiduoti išduriamai 😉
Sutinku su laTulipe, kuri rašo, kad “Visoje istorijoje Danielis man buvo dešimtmetis berniukas. Tad gal tik prie šito tegaliu prisikabinti- mano nuomone, nelabai gerai atskleistas Danielio charakteris besikeičiant jo amžiui. Net ir pabaigoje, pačioje kulminacijoje Danielis man buvo vaikas, o ne truputį daugiau nei dvidešimt metų turintis vaikinas/vyras.” Šis charakterio neišvystymas pagrindinį herojų paverčia kažkokiu skystablauzdžiu, kuris nesugabe priimti jokio suaugusio žmogaus sprendimo, tik blaškytis po kokius paslaptingus rūmus, lietų ar bejėgis gulėti savo vaikystės lovoje tėvelio bute. Fui. Būsiu labai neoriginali, bet pacituosiu dar vieną gerai mano jausmus knygai atskleidžiančią citatą iš guardian.co.uk:
“Yet despite these strengths it still feels that there is something missing from this book. The medley of genres (mildly supernatural thriller, against-the-odds love story and period coming-of-age saga) never quite fuses into a satisfying whole.
Carlos Ruiz Zafon
Having been tantalised with hints of Julián’s life, we suddenly receive the full story through a deus ex machina (a post mortem letter of credibility stretching length), which removes all of the mystery and much of the suspense. Zafón’s novel is atmospheric, beguiling and thoroughly readable, but ultimately lacks the magic its early chapters promise.”
Istorijos cikliškumas – kai Danielis pats to nežinodamas kartoja Chulijano Karakso gyvenimą – man pasirodė banalokas ir skaitant erzino, čia tikriausiai iš tos pačios Danielio charakterio neišvystymo temos. Man tiesiog apskritai nepatinka tokie veikėjai, kurie sukasi savo ratelyje kaip pelės ir niekaip nesugeba iš jo ištrūkti – neturi valios (dėl tokio mane žiauriai užknisusio bevalio veikėjo mečiau skaityti W.S.Maugham knygą “Aistrų našta”). Be to, kas dvidešimto amžiaus pradžioje atrodė normalu (įsimylėjelių iš skirtingų luomų nepalaiko šeima), to paties amžiaus viduryje jau atrodo kvailokai ir visai be fantazijos.
Taigi, galiausiai pasakysiu taip: jei tau niekaip nenusibosta visokios paslaptingos istorijos – šioji tikrai patiks, nes yra gal geresnė už visas tokio stiliaus knygas (bent jau pabaiga logiška), na, o jei ieškai kažko daugiau, tai neverta gaišti laiko. Kitos Zafon knygos neskaitysiu (jei kada gersiu iš prispjaudyto šulinio, bus proga iš manęs pasišaipyti).
“We don’t want to tell you what happens in this book. It is a truly special story and we don’t want to spoil it. Nevertheless, you need to know enough to buy it, so we will just say this: This is the story of two women. Their lives collide one fateful day, and one of them has to make a terrible choice we hope you never have to face. Two years later, they meet again – the story starts here.
Once you have read it, you’ll want to tell your friends about it, when you do, please don’t tell them what happens. The magic is in how the story unfolds.”
Tai kaip man dabar parašyti apie tai, ką perskaičiau? Gal tiesiog palikti va taip, su oficialia anotacija? Turėčiau pripažinti, kad ji nerealiai sukurpta, praktiškai nepaliekanti skaitytojui pasirinkimo neskaityti, ane (panašiai būna su Giedrės postais – kartais jie būna geresni nei pati knyga)? Bet rašyti tokias anotacijas rizikinga, nes tada iš knygos tikiesi stebuklo, o per dideli lūkesčiai, na, kaip čia pasakius, gali pagadinti reikalą. Man taip atsitiko su Gabijos Grušaitės knyga ir su šita taip pat.
Maždaug iki knygos vidurio tai ištiesų buvo labai įdomi knyga, iš tų, kurias tampausi su savim, net ir žinodama, kad neturėsiu galimybės paskaityti, bet kažkaip man pasirodė, kad knygos kulminacija įvyko per anksti ir leidimasis nuo kalno buvo per ilgas, dėl to lyg ir darėsi nebe taip įdomu, nuobodoka. Bet šiaip, jei ne ta labai gera reikalą pagadinanti anotacija, knyga (bent jau pusė jos) iš tikro gana nebloga.
Trumpai užsiminsiu, kad knygoje pasakojama apie pabėgelius, šiuo atveju, jaunutę pabėgelę iš Nigerijos – Bitelę (Little Bee). Little Bee DK išeina iš pabėgelių centro, kurį realiai reikėtų vadinti kalėjimu, ir keliauja pas vienintelius Anglijoje pažįstamus žmones – Sarah ir Andrew, su kuriais buvo susitikusi savo gimtojoje šalyje. Va, kokiomis aplinkybėmis susitiko, tai jau ir nepasakosiu. Visa istorija pasakojama dviejų žmonių balsu – Sarah ir Bitelės – vienas skyrius vienai, kitas skyrius kitai. Knygoje pasakojimas iš pradžių laiku keliauja iš dabarties į praeitį, o paskui iš dabarties į ateitį. Knygos veikėjų charakteriai stiprūs ir išvystyti, žmogiški, jei vienoje situacijoje pasireiškia heroiškai, tai dar nereiškia, kad ir visada tokie ir yra savo gyvenime, tik vienoje vietoje antroje knygos pusėje mane nustebino Sarah’os tokia nemotiniška rizika.
Mums tikriausia knyga artima tuo, kad dar atsimename, kaip norėjome laisvės ir ką reiškia būti iš trečiojo pasaulio. Aišku, pas mus nebuvo taip žiauru, kaip Nigerijoje, bet vis tiek tas jausmas, kuris turėjo sukrėsti skaitančius vakariečius, mums labai pažįstamas (Horror (films) in your country is something you take a dose to remind yourself that you are not suffering from it.). Kartu knyga spinduoliuoja nenumaldomą viltį: Sad words are just another beauty. A sad story means this storyteller is alive. Tai knyga apie vieną žmogų, kuris yra iš tos mums nieko nesakančios milijoninės statistikos.
Knyga buvo Costa Awards Shortlist’e 2008. Amazonėje įvertinta 3.5/5, tiek tikriausiai ir aš duodu, nors knygos pirmai pusei, duočiau tikrai daugiau.
Aš tai labai būčiau norėjusi parašyti “Silva rerum” tiek pirmą, tiek antrą dalį. Nes iš mano varpinės žiūrint tai šitos knygos gerokai užpildo tam tikras skyles lietuvių literatūroj.
Aš per lietuvių literatūros pamokas visada skųsdavausi, kai skaitėm apie kaimo realijas. Negalėjau pajusti jokios identifikacijos su kaimo gyvenimu. Aš net karvės nesu gyvenime palietusi.
Mano “kaimiška” patirtis apsiribojo braškių ir serbentų rinkimu kolektyviniame sode. Ir niekas iš mano senelių kaime negyveno, todėl mano patirtyje – didžiulės kaimiško gyvenimo spragos. Būtent todėl, man visada daug įdomiau skaityti apie gyvenimą mieste, todėl neatsiplėšiu nuo K.Sabaliauskaitės gyvenimo Vilniuje aprašymų.
Mano akimis žiūrint – K.Sabaliauskaitė sugebėjo įlieti į mūsiškę literatūrą naujumo, bent jau man tai gana nauja ir šviežia skaityti tokį tekstą lietuviškai.
Kitas dalykas, kuo man labai imponuoja “Silva rerum” yra K.Sabaliauskaitės kalba – tie ilgi sakiniai, savyje talpinantys daug gražaus pasakojimo, tarsi galinga srove nešantys per žmonių istoriją, dosniai dovanojantys milijonus tuometinio gyvenimo detalių, sklandžiai be jokių užsikirtimų keliantys skaitytoją per fabulą. Skaitai, o nuo kalbos pilnumo ir detalių gausumo sukasi galva.
O ir romano struktūrai priekaištų iš manęs nesulauksit. K.Sabaliauskaitė labai protingai išdėliojo pasakojimo akcentus, istorijos porcijas suraikė tikrai gražiai ir apgalvotai.
Tos jų istorijos gražiai persipina, papildo viena kitą ir tokiu būdu sukuria įvairiaspalvį knygos audinį, tarsi didžiulį barokinį gobeleną, kurį galima apžiūrėti iš arti, visai prikišus nosį ir studijuoti jame mažiausias detales, pavienių žmonių gyvenimo aprašymus. Galima atsitraukti keletą žingsnių ir pamatyti, kaip tos detalės iš pavienių žmonių tampa giminės istorija. O paėjus dar keltą žingsnių atgal galima pamatyti ir visa vaizduojamą paveikslą – savotišką metaperspektyvą – Vilnius-Lietuva-pasaulis.
Dar vienas dalykas, už kurį labai noriu pagirti K.Sabaliauskaitę ir jos knygą, tai yra veikėjų sudėtingumas. Nei vienas jų (na nebent mažoji Teofilė, bet įtariu, jog ji palikta ateinančiai knygai) nėra paprastas, vienasluoksnis, arba geras, arba blogas. Visi su nuodemėm, visi su praeitim, visi su savo žmogiškais instinktais, nė vienas nestatomas ant pjedestalų, nėra aiškių antagonistų, nes nelaimės ateina tiek nuo švedų, tiek nuo rusų, tiek nuo kaimynų, su kuriais labinaisi susitikęs, tiek iš savęs paties. Žodžiu, visi esam prisidirbę, nė vienas nesame nors-ant-žaizdos-dėk geruolis.
Labai ryšku tai, kad autorė daug laiko praleido ieškodama istorinės medžiagos – knygoje yra daugybė detalių, kurių gausa sukuria sodrų, pilnakraujį pasakojimą apie 1707-1710 metus. Knygoje pilna senų žodžių ir išsireiškimų, kurie suteikia pasakojimui dar daugiau autentiškumo.
Perskaičiusi Norvaišų giminės istorijos tęsinį, užsigalvojau apie dabar taip dažnai vyraujantį požiūrį, jog “viskas priklauso nuo tavęs paties”, “neprarask optimizmo, ir viskas bus gerai”, “the power of positive thinking”. Pabandytų kas tokias klišes pasakyti Uršulei iš Norvaišų Birontienei maro metu peržiegiančiai per tiesiog gatvėje mirusius žmones. Arba badaujančiai Onai Kotrynai, kurią kartu su maža dukra atokiame dvare paliko vyras ir kur ji yra priversta daryti tokius dalykus, apie kuriuos nėra nė sapnavusi.
Kad ir kaip norėtume įsivaizduoti, jog visiškai galime patys apspręsti savo gyvenimus, labai tikėtina, jog yra taip, kaip K.Sabaliauskaitė rašo “Silva rerum II” paskutiniame sakinyje – jog galbūt esame “kiekvienas švelniai nukreipiamas nematomos likimo rankos…”
Būčiau profesionali kritikė, tai dėl profesionalumo reikėtų parašyti ir ką nors neigiamo apie knygą, reikėtų atrasti kokią silpnesnę vietą, besti pirštu į kokią neišvystytą liniją, bet to tikrai šiandien negaliu padaryti. Nes laukiau “Silva rerum II” baisingai, stačia galva nėriau į ją ir mėgavausi mėgavausi.
Nebuvo laiko ieškoti kažkokių ten kabliukų, priekabių ir pan. Visiškai pasidaviau teksto srovei, pasakojimo gūsiui ir skridau per aštuonioliktojo amžiaus Lietuvos istoriją taip, kaip dar niekada nesu skridusi per jokią kitą lietuvišką knygą.
Toliau graužiu knygų mugės knygas ir džiaugiuosi, kad jos lengvai duodasi graužiamos – vėl būna tampomos ten, kur ir aš keliauju, nors dažnai jau iš anksto žinau, kad neturėsiu laiko skaityti, bet vis dėlto, o gal.
Dabar vis galvoju, ar tik nebus man antroji knyga labiau patikusi (kas nebūtų nuostabu, nes antroji gi realiai buvo sumanyta kaip primoji, o tik vėliau atsirado pirmoji, kaip antrosios priešistorė)? Žinoma, ir antrojoje dalyje daugelį, atsivertusių knygą pirmą kartą, išgąsdina sakinių kilometrinis nesibaigiamumas, eilučių “iš naujos eilutės” neegzitavimas, ir toks iš pirmo vaizdo, atsivertus knygą, įspūdis, kad tai visai ne grožinė knyga, ir jau ne vieną ketintoją skaityti teko raminti, kad šito keisto teksto vaizdo visai nereikia baimintis, nes kai skaitai visai nepasigendi tiesioginės kalbos, nes tiesiog įkvepi ir pasineri į kiekvieną sakinį su dideliausiu smalsumu – ką gi jis atneš. Skaitydama net bandžiau stebėti, kiek autorė viename sakinyje sugeba nupasakoti, sudėti veikėjų, jų jausmų, situacijų ir viso kito; ir, žinai, visai nesėkimgai, nes užsiskaičius pamiršdavau savo tikslą ir paklysdavau apgaulinguose sakinių vingiuose. Ir dabar atsitiktinai atsivertusi bet kurį puslapį (39) bėgdama tarp eilučių nesėkmingai bandau surasti sakinio pabaigą žymintį tašką ir randu tik vieną, na, gerai, atidžiau pažiūrėjus ir antrą, kol galiausiai vos ne pirštu bėgdama eilutėmis randu ir kokį trečią.
Kristina Sabaliauskaitė prie knygų
Taigi labai paprastai galiu papasakoti, kas man šioje knygoje labai patiko. Pirma, autorės kalbos stilius – tie ilgi sakiniai, aiškūs vaizdai ir visokios baisios svetimybės – zupė, mišiugina – kuriomis iki šiol kalba mano gryniausia žemaitė baba, nuo savo kiemo matanti Aukštagirės kalną ir Švedkalnio piliakalnį, taip ir girdžiu ją tuos žodžius rėkaujančią. Antra, siužetinių linijų supynimas, intrigos ir siurprizai (kai skaitydama galvojau, kad minimi vieni veikėjai, o knygos pabaigoje pasirodė, kad ten visai kiti), charakterių spalvos gyvumas ir tikroviškumas, o trečia – visa kita, kas man geriau padeda įsivaizduoti praeities gyvenimą be patoso, sudievintų kunigaikščių ir visokių kitokių patriotinių dalykų, atimančių iš vyresnės kartos visus lošimo “o tais/mūsų laikais…” kozirius.
Dar pridursiu, kad pavydžiu visiems dar neskaitantiems, nes galės perskaityti vienu prisėdimu abi knygas ir nereikės sukti galvos, bandant prisiminti, o kas gi preitoje knygoje vienam ar kitam buvo nutikę. L.Donskis teisus sakydamas, kad šita knyga su visais savo ilgais sakiniais tiesiog lipa į didyjį ekraną. Silva Rerum man yra labai geras (nemėgstu žodžio “tobulas”) istorinis romanas ir tiesiog neapsakomai džiaugiuosi, kad autorė, rašydama savo disertaciją pririnko tos nereikalingos (disertacijai) medžiagos, kurioj kaip ąsotyje pasislėpęs tūnojo Silva Rerum džinas.
tokią knygą: Ruta Sepetys “Between Shades of Grey”. Lietuvių kilmės autorė apie tremtį. Knygos aprašymas toks
Book Description: Lina is just like any other fifteen-year-old Lithuanian girl in 1941. She paints, she draws, she gets crushes on boys. Until one night when Soviet officers barge into her home, tearing her family from the comfortable life they’ve known. Separated from her father, forced onto a crowded and dirty train car, Lina, her mother, and her young brother slowly make their way north, crossing the Arctic Circle, to a work camp in the coldest reaches of Siberia. Here they are forced, under Stalin’s orders, to dig for beets and fight for their lives under the cruelest of conditions.
Lina finds solace in her art, meticulously, and at great risk, documenting events by drawing, hoping these messages will make their way to her father’s prison camp to let him know they are still alive. It is a long and harrowing journey, spanning years and covering 6,500 miles, but it is through incredible strength, love, and hope that Lina ultimately survives.
Vengiu ir išsisukinėju rašyti apie šitą knygą. Pagavau save ir šiandien pusę dienos galvoju, kodėl taip darau, kodėl vengiu. Nelabai galiu sugalvoti. Gal dėl to, kad sunku būti objektyviai, nes jau sakiau, kad knygų mugės susitikime autorė man labai patiko, tai kaip čia parašyti, kad knyga nepatiko labai, t.y., patiko, bet nelabai, kas iš esmės irgi nebūtų tikslus apibūdinimas. Gal nejaukiai jaučiuosi, nes knyga įtraukyta į vieną iš kūribingiausių metų knygų, o man ji neįsitraukė galvoj į jokį “-iausią” sąrašą?
Na, pirmiausia aišku, atsikirskim visokiems reklaminiams triukams apie dideles revoliucijas ant marijos žemės, kurias sukels ši knyga. Neradau aš tų revoliucijų, kas čia dar šiais laikas gali taip nustebinti. Mano mamą dviejų moterų meilė gal ir nustebintų, bet ir tai jau kažkaip abejoju. Pasakysiu taip – knyga mane įtraukė ir gan greitai ją perskaičiau, netgi prisibraukiau visai daug ir mielai turėsiu knygą savo bibliotekoj, bet didelio ryšio su ja nepajaučiau. Gal dėl to, kad nors ir esu, kaip sako kritikė J.Čerškutė, viena koja aprašomoji karta, bet jau ir nesu, gal dėl to, kad iš esmės toks išsamus ir detalizuotas rašymo stilius nėra labai prie širdies (romane netgi sakyčiau jis toks net apsunkęs nuo žodžių, metaforų ir apskritai visas toks apaugęs žodžiais, jau nekalbant apie mane erzinančius aprašymus, kokią intelektualią/neintelektualią knygą/laikraštį/žurnalą skaito veikėjai).
Va, išvardinau, kas man kliuvo, o kas patiko nežinau, kaip parašyti, nes kažkas tikrai patiko, bet taip sunku įvardinti. Autorė puikiai perteikia savo kartos spalvą su visais atspalviais (labai taikliai), bet meilės linija, ta svarbioji tarp dviejų moterų manęs neįtikino, pasirodė kažkokia netikroviška, o gal iš viso man jinai tokia apskritai šalutinė pasijautė. Facebook’o kartos, tapatybės ieškojimas – taip, įtikino dar ir kaip, o mūzos ir kūrėjo meilė – ne, neįtikino. Bet gal dėl to, kad aš iš kito pasaulio, hmm… neišsipildžiusi buhalterė (autorė knygos anotacijoje rašo, kad knyga “patiks visiems, kas dirba ką nors “prie meno”, arba yra buhalteriai, svajojantys “būti prie meno” “- man šita mintis net prajuokino), pavydinti tiems, kurie suvokia tikrąją skaičių prasmę?
Summa summarum, knygą vis tiek rekomenduoju paskaityti ir aš pati tikrai skaitysiu kitą, jau rašomą, Gabijos Grušaitės knygą, o jei ir ta sukels tiek visokių galvosūkių, tada jau trečios nebeskaitysiu :P. Nepaisant visų mano pliurpesių, ji nors ir nėra kažkokia ten lietuviško pasaulio drebintoja ir revoliucionierė, ji tikrai yra naujas įžvalgus balsas, visai neblogai sugulantis baltose lankose ir tobulai užvadintas “Neišsipildymu”.
Kažkaip taip jau supuolė, kad dvi tokias knygas skaičiau iš eilės – jaunų autorių (Molly Jong-Fast ir Gabrielės Grušaitės). Na, Molly Jong-Fast “Normal girl” parašė, kai jai buvo vos virš dvidešimties, dabar jau koks geras dešimt metų nuo to praėjo. Knygą susiradau ir parsisiunčiau, nes ją aptikau skaitydama Ericos Jong autobiografiją, kur ji užsiminė, kad duktė parašė knygą (ir ten ji pamatė, kokia ji mama).
Šiaip knygos apie narkomanus manęs labai nežavi, arba dar neskaičiau tokios, kuri sužavėtų, nes istorija daugmaž visada vienoda, o pabaiga paprastai arba tokia, arba tokia. Šioje Molly Jong-Fast knygoje irgi aprašomas narkomanės (jos pačios) nuopolis ir gelbėjimasis, kuris yra A-list žmonių (na, tokių VIP VIP’ų, kiek supratau) gyvenimo kasdienybė (pastoviai kraujuojanti nosis nuo kokaino, subadytos rankos, pastovus reabilitavimasis, AA). Na, žodžiu, paskaitai, sužinai. Knygoje buvo gan daug visokių man nelabai aiškių žodžių ar reiškinių, kurie numaniau ką reiškia, bet tiksliai žinomi gali būti tik prisilietusiems prie tos aplinkos ir žmonių, pvz., minimas laikraščio šeštas puslapis, kuris tikriausia yra kažkas panašaus į mūsiškį “Gyvenimo būdą”, ar panašiai. Motyvacijos aiškintis, kas yra vienas ar kitas dalykas nelabai turėjau, taip perskaičiau ir tiek.
Autorė daug kur šmaikštauja, skaitydama jaučiau, bet tikriausiai daugelio bajerių irgi dėl kalbos ypatybių nelabai supratau, na, tiek to. Gal ši knyga aktualesnė paaugliams ar mėgstantiems skaityti apie narkomanus, man šį kartą ši knyga buvo aktualesnė ant viršelio parašyta Jay McInerney citata: “Parents everywhere should be horrified by this deeply impressive debut.” Horrified – yes, fascinated – no.
Molly ir Erica, įsivaizduoju, maždaug tuo metu, kai buvp išleista knyga
M.Jong-Fast yra parašius dar dvi knygas, nenurašau šios rašytojos, būtų visai smalsu paskaityti, bet kol kas man Ericos Jong knygos yra arčiau dušios ir jai teikiu pirmenybę. O simpatiją autorei jaučiu už šitą įvykį, kurį radau viename straipsnyje apie jos šeimą:
The four-bedroom apartment came with flat-screen televisions, which the couple are tearing out, along with the wet bar, in order to make space for books. “Swear to God,” she said, “there are no bookshelves.”
Kader Abdolah. Mečetės namai. Iš olandų k. vertė Birutė Mumėnaitė.
Philippe Claudel. Pilkosios sielos. Iš prancūzų k. vertė Alina Kiliesaitė.
Herta Müller. Amo sūpuoklės. Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius.
Ugo Riccarelli. Tobulas skausmas. Iš italų k. vertė Pranas Bieliauskas.
Elif Shafak. Stambulo pavainikė. Iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė.
Graham Swift. Vandenų žemė. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys.
Iš šitų knygų skaičiau tik vieną – “Stambulo pavainikę”, namie dar turiu “Vandenų žemę”, bet dar neskaityta. Noriu paskaityt ir kitas, bet tikriausiai jau nebespesiu iki balsavimo pabaigos. Tai ką, ir vėl balsuosiu labai “objektyviai”?
Beje, šiems rinkimams jaučiu ypatingą simpatiją, nes per juos atradau savo Veronesi 🙂
Balsuoti galite čia (ti tie, kurie perskaitė visas 😛 )
knyguziurkes.com 
